Ar Lietuvai reikalinga nauja atominė elektrinė?

    Jeigu manęs paklaustų, ar Lietuvai reikalinga nauja atominė elektrinė, atsakyčiau - matyt, kad ne, jeigu Lietuvos valdžia lengva ranka uždarė Ignalinos atominės elektrinės blokus, o ypač antrąjį bloką. Energetikos ministrui A.Sekmokui dėl atominės elektrinės statybos nekyla jokių abejonių. Paruošiamieji darbai vyksta pilnu tempu, pinigai už darbus ir paslaugas plaukia milijonais. Ir nesvarbu, kad už tuos milijonus jau galėjo būti pastatyta, pavyzdžiui, daugiau negu dešimt 250 kW vėjo elektrinių. Nėra ko smulkintis ir abejoti, jeigu “N M Rotschild & Sons” konsultantai savo studijoje, kurią visą perskaitę galbūt yra tik nedidelis Lietuvos išrinktųjų ratelis, parašė tokius gražius žodžius: “Nauja AE užtikrins energetinį saugumą, “švarią” gamybą, pritrauktos užsienio investicijos bus stimulas šalies ekonomikai” ir padarė išvadą, kad AE yra komerciškai patrauklus ir įgyvendinamas projektas. Nors sako, kad studija turi net 12 puslapių, argi gaila už tokius gražius žodžius sumokėti 5 mln. litų.

     Prezidentas A.Brazauskas nusistebėjo, kaip galima už elementarią informaciją, kurią gali surinkti ir apibendrinti Energetikos instituto specialistai, mokėti 5 mln. litų. Lietuvoje viskas galima, neturėtų stebinti. Dvidešimt metų mes elgiamės, kaip tie Amerikos indėnai: atvykėliai mums pametėja stikliukus, o mes jiems už juos atiduodame auksą.

      Lietuvoje kažkodėl niekam nekyla abejonių, ar galima pasitikėti  „N M Rothschild & Sons“ konsultantais, ar jie nėra suinteresuoti asmenys. Praėjusiame amžiuje buvo tokia Bostono konsultacinė kompanija „Chas. T. Main“. Jos konsultantai taip pat gerai - taip manė  valstybių valdžia ir politikai, konsultavo. O konsultavo jie iškraipydami duomenis, pagrąžindami padėtį tam, kad valstybės paimtų kreditus. Bėda ta, kad valstybių valdžia, pasitikėjo konsultantais, o rezultatas – valstybėms sunku grąžinti paimtus kreditus, jie tapo joms didele našta, o išlošė JAV stambiausios kompanijos, aišku ir pati valstybė - paimti milijardai, kuriuos suteikė bankas, patekdavo į JAV kompanijų sąskaitas. Todėl būtų  labai įdomu išgirsti Lietuvos specialistų nuomonę ir ne tik apie atliktą studiją, bet taip pat ekonominiais skaičiavimais pagrįstą nuomonę dėl atominės elektrinės statybos reikalingumo. Nors iš kitos pusės „N M Rothschild & Sons“ studija nelabai kam ir reikalinga, nebent tik A.Sekmokui. Iš tiesų investuotojai rimtai nežiūri tokias į konsultantų studijas, patys pasiskaičiuoja, ar jiems apsimoka investuoti: pagamintos elektros energijos savikainą, įvertina konkurencines sąlygas.

     Prieš statant atominę elektrinę turėtų būti išnagrinėtos mažiausiai penkios veiksnių grupės: 1) ekonominiai veiksniai; 2) gamtosauginiai ir aplinkos veiksniai; 3) socialiniai ekonominiai veiksniai; 4) gyventojų sveikata ir saugumas; 5) visuomenės nuomonė.     

         Ekonominiai veiksniai

      Prieš ką nors statant kiekvienas geras verslininkas pasiskaičiuoja, kiek jam tai kainuos ir numato, kada galės susigrąžinti investicijas. Pagrindiniai rodikliai, kuriuos būtina žinoti statant atominę elektrinę yra: elektrinės statybos kaina ir, kokia bus gaminamos elektros energijos savikaina. Kaip parodė Suomijos AE statybos patirtis, statybos kainos prognozės yra nepatikimos. Prieš elektrinės statybą buvo kalbama, kad ji bus pigi, tačiau statybos metu išlaidos išaugo beveik dvigubai. Sunku prognozuoti atominės elektrinės kainą, kadangi nuo sprendimo statyti elektrinę priėmimo iki jos paleidimo praeina maždaug 10 metų. O tai yra ilgas laiko tarpas, per kurį daug kas gali pasikeisti. Galima tik pasakyti, kad AE statyba yra labai brangi. Jeigu jos statybos kainą palyginsi, pavyzdžiui, su kombinuoto ciklo dujų turbininio bloko elektrinės statybos kaina, tai AE statyba kainuoja maždaug 4 kartus brangiau. Todėl atominių elektrinių lobistų teiginiai, kad šios elektrinės gamina pigią elektros energiją nėra teisingi. Kai kas gali kontraargumentuoti, kad Ignalinos AE gaminamos energijos savikaina buvo maža. O maža ji buvo dėl paprasčiausios priežasties - į jos savikainą nebuvo įtrauktos kapitalinės išlaidos elektrinės statybai, kadangi šios išlaidos buvo padarytos tarybiniais laikais ir jų nereikėjo grąžinti investuotojams. Priešingai, į naujai pastatytos AE gaminamos energijos savikainą privalės būti įtrauktas milijardinių paskolų su didelėmis palūkanomis grąžinimas. Todėl neįtikina Energetikos ministro A.Sekmoko pasakytas naujos AE pagamintos kilovatvalandės savikainos dydis - 7-8 centai.Jeigu savikaina yra lietuviškais centais ir, jeigu toks dydis pateikiamas “N M Rotschild & Sons” studijoje, tai tokią studiją iškart galima mesti į šiukšlių dėžę. Dėl anksčiau parašytos priežasties negali naujos AE gaminamos elektros energijos savikaina būti panaši į veikusios elektrinės energijos savikainą. Kaip pavyzdį palyginimui galima paimti neseniai Lenkijos specialistų paskaičiuotą prognozuojamą Lenkijos AE elektros energijos savikainą, kuri būtų nuo 42 iki 55 lietuviškų centų. Net atmetus išlaidas, kurias lenkai turės padaryti dėl to, kad Lenkijoje atominės elektrinės bus statomos plikame lauke, neturinčiame tokios infrastruktūros, kaip IAE, nelabai realu priartėti prie 7-8 centų. Taip pat reikia nepamiršti taip vadinamų paslėptų išlaidų branduolinio energobloko sustabdymui ir demontavimui bei radioaktyvių atliekų laidojimui. Dažnai šios išlaidos nebūna įtrauktos į elektrinės statybos kainą, nors jos yra didelės. Pavyzdžiui, buvo apskaičiuota, kad Ignalinos AE techninės uždarymo išlaidos gali siekti iki 1,3 mlrd. eurų, o pagal Lietuvos ekonomistus uždarymo išlaidos gali siekti iki 2 mlrd. eurų. O kokios jos bus realiai, parodys tik ateitis.

        Su atominių elektrinių uždarymo problema, kurios priežastis yra didelės išlaidos, susiduria net JAV. 2009 metais Associated Press agentūra rašė, kad dėl lėšų trukumo 19 AE buvo išduoti leidimai, kurie leido 60 metų nevykdyti objekto demontavimo. 54 JAV atominės elektrinės gavo leidimus pratęsti elektrinių darbą dar dvidešimčiai metų. Kai kurioms iš jų leidimai buvo reikalingi ne vien dėl pelno gavimo, bet tam, kad galėtų sukaupti reikiamą pinigų kiekį elektrinių uždarymui. Su pinigų trukumu AE uždarymui susiduria ir kitos valstybės, pavyzdžiui, Rusijoje dėl šios priežasties 5 metams pratęstas 6 iš 29 atominių elektrinių darbas.

       Gaminamos elektros energijos savikainai tam tikrą įtaką turės ir urano kaina, nors iš tiesų kuro kainos svyravimas nėra labai reikšmingas elektros savikainai. Gamtinio urano ištekliai, kaip naftos ir dujų yra riboti. Pagal tarptautinės branduolinės energijos agentūros MAGATE 2006 metų prognozes esant dabartiniam urano suvartojimui ir protingai išgavimo kainai (130 dolerių už toną), urano užteks tik 85 metams. Tačiau, jeigu daugelis valstybių vėl sugrįžtų prie branduolinės energetikos vystymo, branduolinio kuro trukumas gali atsirasti daug anksčiau. O kuro trukumas ar spekuliacijos apie trukumą paprastai kelia produkto kainas. Todėl dabar niekas negali tiksliai prognozuoti, kiek gali kainuoti uranas po dešimties ar daugiau metų.

       2012 metais baigiasi Kioto protokolo galiojimas. Sunku dabar prognozuoti, kokie bus mokesčiai už iškastinį kurą, t.y. už anglies dvideginį. Bet gal žino „N M Rothschild &Sons“ konsultantai, kurie pasak A.Sekmoko, taip drąsiai teigia, kad atominės elektrinės energijos savikaina bus mažesnė negu energijos, kuriai pagaminti naudojama nafta ar dujos. Naujas pasaulio valstybių susitarimas, kuriame bus nustatytas mokestis už anglies dvideginį, nulems ar nuo 2013 metų atominėje elektrinėje pagamintos elektros energijos savikaina bus mažesnė už kitų energetikos rūšių elektrinių gaminamos energijos savikainą ir ar galės su jomis konkuruoti.

      Ypač konkurencija išaugs tada, kai bus įgyvendintas Baltijos jūros šalių energetikos tinklų sujungimo planas. Esant atvirai elektros energijos rinkai, kažin ar naujos atominės elektrinės elektros energijos kaina sugebės konkuruoti su seniai pastatytų Skandinavijos valstybių hidroelektrinių ir atominių elektrinių kainomis. O dar žinant, kad prie konkurencijos gali prisidėti Rusijos ir Baltarusijos atominės elektrinės kyla klausimas, koks investuotojas norės investuoti milijardus į šį verslą?  Tiek Pasaulio bankas, tiek Azijos plėtros bankas atominių elektrinių statybos finansavimą laiko neekonomišku ir neteikia paskolų. Rasti investuotoją, kuris investuotų ne vieno milijardo sumą, žinodamas investavimo riziką ir tai, kad sekmės atveju investicijas galima bus susigrąžinti tik maždaug po 15-20 metų, turėtų būti nelengva. 

       Poveikis aplinkai

       Gamtosauginiu požiūriu atominės elektrinės kol kas tradiciškai vis dar priskiriamos „švariai“ energetikai. Tačiau nėra absoliučiai „švarios“ gamybos. Bet kuri stambi technogeninė žmogaus veikla ir energetikos objektai, tame tarpe atominės elektrinės veikia ekosistemą. Bet kurioje pramonės įmonėje būna tam tikri išmetimai į aplinką, tegul ir neviršijantys nustatytų didžiausių leistinų teršalų koncentracijų. Normaliomis, ne avarinėmis darbo sąlygomis iš AE į  aplinką patenka apie 250 radioaktyvių izotopų. Šios radioaktyvios dalelės  su oru, vandeniu, maistu, dulkėmis patekusios į žmogaus ar gyvūnų organizmą gali sukelti  vėžinius susirgimus, apsigimimus, imuninės sistemos nusilpimą, padidinti gyventojų, gyvenančių netoli atominių elektrinių, sergamumą.

        Vienas iš pagrindinių išmetamų inertinių dujų elementų yra kriptonas-85. Dėl pasaulio atominių elektrinių darbo kiekvienais metais kriptono-85 kiekis atmosferoje padidėja 5 procentais. Šio inertinių dujų radioizotopo veikimas atmosferoje yra toks pat kaip šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Jis keičia atmosferos elektros laidumą ir dėlto dažnėja audros, taifūnai, ciklonai.

        Dar vienas elementas – tritis arba radioaktyvus vandenilio izotopas. Praktiškai aplink kiekvieną atominę elektrinę gruntiniai vandenys būna užteršti tričiu. Jis lengvai susijungia su gyvų organizmų protoplazma ir kaupiasi organizmuose. Suskilęs tritis virsta heliu ir pradeda smarkiai spinduliuoti beta spindulius. Toks virsmas yra pavojingas gyviems organizmams, kadangi gali būti genetiškai pažeistos ląstelės ir įvykti genetinės mutacijos.    

        Dar vienos radioaktyvios dujos, kurių nesulaiko jokie filtrai, yra anglis-14. Atominėse elektrinėse šių radioaktyvių dujų susidaro gana nemaži kiekiai. Nuo AE bumo pradžios, t.y. nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos šio elemento kiekis atmosferoje išaugo 25 procentais. 8-9 dešimtmečiais daugelyje pasaulio valstybių buvo pastebėtas medžių augimo sulėtėjimas. Įtariama, kad anglies-14 kaupimasis atmosferoje turi poveikį medžių augimui ir dėl to visame pasaulyje vyksta medžių augimo sulėtėjimas. Jeigu ryšys tarp šių radioaktyvių dujų kiekio išaugimo atmosferoje ir medžių augimo sulėtėjimo būtų įrodytas, atominės elektrinės taptų viena iš klimato kaitos priežasčių.

       Ypač didelį pavojų biosferai kelia plutonis, kuris yra labai toksiškas ir lakus. Pasaulio atominės elektrinės nuo savo egzistavimo pradžios pagamino daug šimtų tonų plutonio. Toks kiekis kelia didelį pavojų aplinkai. Plutonio yra sukaupta daug daugiau negu reikia planetos gyventojų mirtinam apnuodijimui.

       Didžiausia atominių elektrinių problema yra jose susidarančios radioaktyvios atliekos. AE kasmet susidaro dideli kiekiai mažo, vidutinio ir aukšto radioaktyvumo atliekų. Ypač didelė problema yra aukšto radioaktyvumo atliekos. Jos dešimtis ir šimtus tūkstančių metų kelia didelį pavojų aplinkai. Kur padėti radioaktyvias atliekas yra didelis galvosūkis ne vienai valstybei. Buvo įvairių sprendimų ir siūlymų: nuo saugojimo specialiuose įrenginiuose ar laidojimo į gilias geologines formacijas iki laidojimo vandenynų dugne ar net išsiuntimo į kosmosą. Tačiau patikimo ir saugaus sprendimo atliekoms sutvarkyti iki šiol nėra sugalvota. Kai kurios valstybės atliekų laidojimo klausimą išsprendžia, surasdamos šalis, kurios sutinka priimti jų radioaktyvias atliekas į savo atliekų kapinynus.

     Žinant, kad radioaktyvūs teršalai ir atliekos susidaro visose branduolinės energetikos grandyse: išgaunant ir apdorojant uraną, dirbant atominei elektrinei, saugojant ir regeneruojant kurą, visiškai neaišku, kodėl branduolinė energetika vis dar laikoma „švaria“, ir kodėl vis dar tuo tikima. Vien dėl to, kad ji beveik neišskiria anglies dvideginio? Tačiau kažkodėl pamirštama apie tokius procesus, kaip urano gavyba ir apdorojimas, atominio reaktoriaus statyba ir uždarymas, radioaktyvių atliekų tvarkymas, kuriuose susidaro nemaži kiekiai į aplinką išmetamo anglies dvideginio. Taip pat pamirštama ir apie šiluminį poveikį aplinkai. Atominių elektrinių šiluminis poveikis 1,5-2 kartus didesnis negu šiluminių elektrinių. Pradėjus dirbti Ignalinos AE ir naudoti aušinimui didelius Drūkščių ežero vandens kiekius, ežero temperatūra padidėjo 2-4 °C.  Padidėjusi temperatūra paveikė ekosistemą, apylinkių mikroklimatą. Dėl šiluminio poveikio dalis ežero neužšaldavo net būnant šaltoms žiemoms. 

         Visuomenės nuomonė

       Po AE avarijų JAV, TSRS išnyko iliuzijos apie branduolinę energetiką, kaip apie nepavojingą ir ekologiškai švarią, visuomenės požiūris į atomines elektrines tapo neigiamas.Dėl šios priežasties ir dėl to, kad daugelyje valstybių buvo atsisakyta valstybinio elektros rinkos reguliavimo iki 21 amžiaus pradžios Vakarų Europa, Rusija, Šiaurės Amerika, Rytų Europa beveik nedidino branduolinės energetikos galių. Tačiau, po avarijos prabėgus daugiau negu dvidešimčiai metų, žmonės nebėra taip priešiškai nusiteikę prieš atomines elektrines. 2008 metais vykdytose apklausose beveik pusė Europos Sąjungos gyventojų pasisakė teigiamai branduolinės energetikos atžvilgiu. Tam įtakos turėjo ne tik laikas ištrinantis iš atminties blogus dalykus, bet ir branduolinės energetikos lobistų vykdytas visuomenės nuomonės formavimas, gąsdinant gyventojus pasauliniu klimato atšilimu ar elektros energijos trukumu. Atominės pramonės lobistai atrado arkliuką – AE neišskiria anglies dvideginio. Nors mokslininkai teigia, kad nėra įtikinamo pagrindimo, kad būtent, taip vadinamos, šiltnamio efektą sukeliančios dujos skatina klimato atšilimą, nors, pavyzdžiui, Miuncheno Aplinkos apsaugos institutas teigia, kad iki 2050 metų branduolinių galių padidinimas tris kartus, anglies dvideginio išmetimą sumažintų tik 5 mlrd. tonų, todėl nebūtų pasiektas klimatologų reikalavimas sumažinti anglies dvideginio dujų išmetimus iki 25-40 tonų, tačiau atominės pramonės lobistai visomis priemonėmis stengiasi, kad branduolinė energetika būtų pripažinta, kaip priemonė mažinanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Ypač aktyviai branduolinės pramonės lobistai veikia Briuselyje. Jie, turėdami didelę įtaką ir finansus, blokuoja „žaliųjų“ ir kairiųjų partijų Europos parlamente siūlymus uždaryti visas atomines elektrines. Ir nors šiuo metu nemaža dalis Europos Sąjungos gyventojų teigiamai vertina branduolinę energetiką, yra kita dalis visuomenės, kuri pasisako prieš šią energetiką: rengia demonstracijas, renka parašus. Pavyzdžiui, 2007 metais net 780 organizacijų ir 800 tūkst. gyventojų iš visų Europos valstybių pasirašė pareiškimą prieš atominės energetikos vystymą Europoje. Dabar sunku prognozuoti, kieno pergale ateityje gali pasibaigti branduolinės energetikos klausimas. Bet neatmestinas variantas, kad kada nors branduolinės energetikos priešininkai gali pasiekti pergalę ES parlamente ir tada bus priimtas nutarimas uždaryti atomines elektrines. Kas dabar gali paneigti, kad Lietuva neprivalės uždaryti naujos AE gal net ja nepasinaudojusi arba mažai pasinaudojusi. Lietuva būtų ne pirma. Jau yra būvę tokių atvejų, kai buvo pastatytos, bet nepanaudotos atominės elektrinės: Austrijoje 1978 m. referendume gyventojams balsavus už branduolinės energetikos nenaudojimą, Vokietijoje netoli Kalkaro miesto. 

       Lietuvoje veikiantys naujos atominės elektrinės lobistai turi savo arkliuką, atseit Lietuva, turėdama AE, užsitikrins energetinį saugumą. Bet kaip valstybė gali užsitikrinti energetinį saugumą, nepriklausomumą, jeigu branduolinį kurą ji turės pirkti iš kitų valstybių, galbūt net iš Rusijos. Nors pati Rusija, turėdama nedidelius urano rudos išteklius, tik 5 procentus pasaulio atsargų, pati priversta ieškoti šalių, iš kurių galėtų importuoti branduolinį kurą. Todėl ekonominiu požiūriu visai nesuprantami Rusijos motyvai Kaliningrade statyti atominę elektrinę, turint tokius didžiulius gamtinių dujų išteklius ir tapti priklausomai nuo kuro importo.

         Reikalingas referendumas

       Esamos Lietuvos elektrinės gali pilnai aprūpinti vartotojus elektros energija ir  pagaminti elektros energijos daugiau negu reikia vartotojams. Net 2020 metais, jeigu elektros energijos poreikis būtų apie 2500 MW, Lietuvos elektrinėje 2012 m. pastačius 450 MW galingumo kombinuoto ciklo dujų jėgainę, pilnai užtektų dabar turimų elektrinių pajėgumų ir dar liktų nepanaudotos galios. Šiuo metu yra elektros energijos perteklius ir jos galima nebrangiai įsigyti iš kitų valstybių. Pagal specialistų prognozes ateityje taip pat neturėtų trukti elektros energijos. Todėl neaišku, kodėl reikia statyti naują atominę elektrinę. Ar verta statyti elektrinę vien dėl politinių sumetimų – dėl energetinio saugumo, ir kokią kainą gali tekti sumokėti už ne realų, bet įsivaizduojamą saugumą? Bendrovė „Lietuvos energija“ ir Lietuvos energetikos institutas teigia, kad jeigu Rusija nutrauktų dujų tiekimą Lietuvai, Lietuvos elektrinė galėtų veikti naudodama mazutą. Bet kadangi per Lietuvos teritoriją tiekiamos dujos Kaliningradui, todėl mažai tikėtina, kad tokiu būdu bus pasikėsinta į Lietuvos energetinį saugumą.

       Tikrą energetinį saugumą galima pasiekti tik naudojant vietos energijos išteklius, plečiant atsinaujinančių energijos šaltinių energetiką. Tai leistų valstybei sutaupyti pinigus, kuriuos turi atiduoti kitoms valstybėms pirkdama iš jų kurą, decentralizuoti elektros gamybą, visoje Lietuvoje kurti naujas darbo vietas. Kai kas gali paprieštarauti, kad naujos  AE statyba irgi sukurs apie 5 tūkst. darbo vietų, užsakymus darbams, paslaugoms gaus ne viena įmonė. Bet tai bus trumpalaikis, 4-6 metams, darbo vietų, darbų atsiradimas, pinigų išsidalinimas. O kas bus toliau? Ar atominis monstras nesužlugdys perspektyvios atsinaujinančių energijos šaltinių energetikos ir pažangių technologijų  plėtros Lietuvoje. Ar  po dešimties metų pastatyta atominė elektrinė netaps morališkai pasenusios technologijos elektrine. Šiais laikais, greit vystantis ir atsirandant naujoms technologijoms, tokia perspektyva turi didelę tikimybę. Ar netaps AE dar viena monopolija ir finansine našta Lietuvos pramonei ir gyventojams? Ir dar daug kitų klausimų, kurie buvo aptarti anksčiau, verčia neigiamai žiūrėti į branduolinę energetiką ir stebėtis, kaip lengvai elektrinės statybos klausimą sprendžia tie, nuo kurių priklauso būti ar nebūti elektrinei.              

         Lietuvos gyventojai, priešingai negu diktatūrinėje Baltarusijoje, kol kas abejingai stebi valdžios veiksmus, šis klausimas jų neliečia. Lietuvos gyventojas sukrunta tik tada, kada iš jo pradeda atiminėti pinigus. O kol jo asmeniškai neužkabina, jis ramus kaip belgas. Norisi tikėti, kad gyventojai dar suspės pabusti ir pareikalauti referendumo dėl atominės elektrinės statybos. Tokį svarbų valstybei ir tautai klausimą negali spręsti maža grupelė žmonių. Vistik Lietuva yra ne Baltarusija ar Rusija, o demokratinė valstybė.

       

P.S. Jeigu norite daugiau sužinoti apie pasaulio branduolinę energetiką, jos perspektyvas, branduolinės energetikos ekonominius klausimus, informaciją galite rasti - „Pasaulio branduolinės pramonės būklės ataskaita 2009“.

2010-04-12

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas