Jau ilgą laiką pasaulio žiniasklaidoje svarbią vietą užima reportažai ir analitinės apžvalgos iš Japonijos, Artimųjų Rytų ir Magribo valstybių (Libija).

      Įvykusios Japonijoje katastrofos mastas yra toks, kad šiandieniniai reportažai primena kadrus iš žinomo 8 –ojo dešimtmečio katastrofų filmo „Japonijos žūtis“. Libijoje įsukama NATO karinė mašina. Vakarams jau tapo tam tikra tradicija „įvesti demokratiją“ ir „ginti civilius gyventojus“ nuo „neproporcionalaus“ jėgos panaudojimo, kurį vykdo įvairių valstybių lyderiai, panaudojant masinius bombardavimus kovo mėn., arčiau pavasario lygiadienio. Tas įvyko 1999 metais Jugoslavijoje, 2003 metais Irake, tas vyksta dabar Libijoje.

       Savaime suprantama, kad Vakarų karinės intervencijos priežastis, visai ne „diktatoriaus“ Kadafio (Gaddafi) asmenybė. Ir ne tame, kad jis slopindamas ginkluotą sukilimą, įsako šaudyti į žmones. Šiandien pasaulyje valdžią turi daug diktatorių (nagrinėjamame regione –Saudo Arabijoje ir įvairiuose emyratuose). Šaudo juk į Artimuosius ir Vidurio Rytus. Šaudo, pirmiausia, JAV ir jos sąjungininkai. Žmonių netektys per „demokratijos diegimą“ Irake jau viršijo tuos, kurie buvo per visus Sadamo Huseino valdymo dešimtmečius.

       Viskas, kas šiandieniniame pasaulyje vyksta, sukelia nuojautą, kad artėja katastrofinio pobūdžio globalūs pokyčiai. Susidaro įspūdis, kad mūsų planetoje pasibaigia „globalaus stabilumo“ laikotarpis ir priekyje – ryškių pasikeitimų laikotarpis. Tai jaučiama geofizinėje ir visuomeninėje – ekonominėje srityse. Gamta ir visuomenė šėlsta, ir daugelis dabar susimąsto ir klausia, ar įsisiautėjusi sukilimų stichija arabų pasaulyje galėjo prišaukti žemės drebėjimus Japonijoje, ar žmonių banga, užliejusi miestus, sukėlė cunamius, o gal atvirkščiai, gamtos katastrofų nuojauta galėjo iššaukti socialines katastrofas? Iš pirmo žvilgsnio, tai gali pasirodyti metafora, neturinčia jokio santykio su realiu gyvenimu. Tačiau tai yra tik iš pirmo žvilgsnio.

        Klimatiniai pasikeitimai žemėje gali būti ne tik laipsniško pobūdžio. Galimas ir katastrofinis pokytis, kuris pareikalaus ypatingų, tame tarpe ir karinių, reagavimo priemonių. Tokia pagrindinė išvada yra „Oro prognozė: 2012-2020“ ataskaitoje, kurią parengė profesionalūs futurologai, ir kurią užsakė JAV Gynybos departamentas. Laukiami globalūs klimato pokyčiai, rašoma šiame dokumente, gali visiškai destabilizuoti planetos politinę padėtį.

        Ataskaitos autorių (Piterio Švarco ir Duglo Rendolo) prognozės pagrindą sudaro hipotezė apie tikimybę to, kas po gamtinių pokyčių smarkiai pakeis vandenyno srovių dinamiką. Tuo atveju, Europa, Azija ir Šiaurės Amerika neteks įprastos šilumos. O Pietų pusrutulyje, atvirkščiai, bus karščiau. Jeigu įvyks katastrofiniai klimato pokyčiai, tai pagrindiniu globaliniu pavojumi taps maisto, vandens, strateginių gamtinių išteklių (ne paskutinėje vietoje – nafta) trukumas. Visa tai sukurs pagrindą kariniams konfliktams dėl jų užvaldymo. Tada neišvengiamas ir branduolinio ginklo platinimas.

      Nurodytos ataskaitos autoriai pažymi: „Kadangi pasaulyje suskaičiuojami iš viso tik penki arba šeši svarbiausi grūdų gamintojų regionai (JAV, Australija, Argentina, Rusija, Kinija ir Indija), tai esant globaliam maisto produktų tiekimui, perteklius yra nepakankamas ir negali neutralizuoti pasekmes atsiradusias dėl nepalankių oro sąlygų vienu metu eilėje regionų, išskyrus gal tik keturiuose –penkiuose“.

        Jeigu nurodyta prognozė taps realybe, tai apie „globalizaciją“, bent jau tokio tipo, kokia ji yra dabar, panašu, kad teks pamiršti. Ataskaitoje pateiktas galimas valstybių ir regionų susiskaldymo ir priešiškumo paveikslas po smarkiaus klimato pasikeitimo žemės rutulyje ir su tuo susijęs įsivaizdavimas apie realią gerovę. Ataskaitos autorių nuomone, į sunkią padėtį gali patekti Europa, kuri „taps šaltesne, sausesne, labiau vėjuota ir labiau panašesne į Sibirą“. Esant maisto produktų trukumui, prasidės masinis gyventojų mažėjimas. Šaltesnės žiemos ir perdaug karštos vasaros sukels didelio masto badą Kinijoje. Ataskaitos autoriai pažymi, kad turinčios branduolinį ginklą – Indija, Pakistanas ir Kinija dėl pabėgėlių srautų, o taip pat dėl teisių į ariamas žemes ir bendrų upių turtų gali įsitraukti į pasienio konfliktus. Esant nurodytoms sąlygoms Jungtinėms Valstijoms teks atremti emigrantų mases iš kitų valstybių.

      Autoriai mano, kad pasaulio sistemoje gali įvykti patys neįtikinamiausi ir prieštaringi pokyčiai. „Jungtinės Valstijos ir Kanada gali tapti vieningu dariniu, taip palengvindamos sienų apsaugos uždavinio sprendimą“. Arba „Kanada gali nuo kitų uždaryti savo hidoenergetinius resursus, taip JAV sukurdama energetines problemas. Šiaurės ir Pietų Korėja gali sudaryti sąjungą, ir taip sukurti vieningą švietimą, turintį aukštąsias technologijas ir branduolinį ginklą. Europa gali veikti, kaip vieningas blokas, sureguliavusi migracijos problemas tarp atskirų Europos valstybių ir garantuodama apsaugą nuo agresorių“. Ir dar: „Rusija, turinti turtingus išteklius mineralų, naftos ir gamtinių dujų, gali prisijungti prie Europos“. Tačiau, kaip tik dėl savo išteklių Rusija gali tapti kitų valstybių geidžiamu objektu.

       Ataskaitos autoriai atskiriems svarbiausiems pasaulio regionams sudarė „grafiką“ galimų dramatiškų įvykių, kurie susiję su klimato pasikeitimais:

Europa:

• 2012 m. – Dideli šalčiai gali sukelti Skandinavijos valstybių gyventojų judėjimą į pietus, kuris susidurs su kitų Europos Sąjungos valstybių pasipriešinimu;
• 2015 m. - Įvyks konfliktai ES viduje dėl maisto produktų ir vandens tiekimo, o tai prives prie susirėmimų ir įtampų diplomatiniuose santykius;
• 2018 m. - Rusija įstos į ES, aprūpindama ją energijos resursais;
• 2020 m. - Vyks gyventojų migracija iš šiaurės valstybių, tokių kaip Olandija ir Vokietija, į Ispanijos ir Italijos pusę;
• 2020 m. – Išaugs susirėminmai dėl vandens naudojimo ir imigracijos;
• 2022 m. – Įvyks susidūrimai tarp Prancūzijos ir Vokietijos dėl komercinio priėjimo prie Reino;
• 2025 m. – ES priartės prie iširimo;
• 2027 m. – Išaugs imigracijos srautas iš Viduržemio jūros valstybių, tokių kaip Alžyras, Marokas ir Izraelis;
• 2030 m. -  Beveik 10 procentų Europos gyventojų persikels į kitas valstybes.

Azija:

• 2012 m. – Regioninis nestabilumas privers Japoniją sukurti išorinių jėgų veikimo pajėgumus;
• 2015 m. – Bus sudarytas strategnis susitarimas tarp Japonijos ir Kinijos dėl Sibiro ir Sachalino energijos išteklių panaudojimo;
• 2018 m. – Kinija įsikiš į Kazachstaną tam, kad apgintų vamzdynus, kurie pastoviai bus sabotuojami;
• 2020 m. – Iškils neužgesinamas konfliktas Pietryčių Azijoje, kurioje dalyvaus Miamaris, Laosas, Vietnamas, Indija, Kinija;
• 2025 m. – Smarkiai pablogės vidinės sąlygos Kinijoje, o tai prives prie pilietinio karo ir pasienio karų;
• 2030 m. – Dėl Rusijos energetinių išteklių išaugs įtampa santykiuose tarp Kinijos ir Japonijos.

Amerika:

• 2012 m. – Iš Karibų jūros salų išaugs pabėgėlių srautas į JAV pietryčius arba Meksiką;
• 2015 m. - Įvyks europiečių migravimas į JAV (daugiausia turtingų);
• 2016 m. – Bus konfliktuojama dėl žvejybos teisių su Europos valstybėmis;
• 2018 m. – Bus reikalinga Šiaurės Amerikos apsauga pagal perimetrą, reikės sukurti integruotą saugumo sistemą kartu su Kanada ir Meksika;
• 2020 m. - JAV Gynybos departamentas bus atsakingas už sienų apsaugą ir pabėgėlių srauto iš Karibų baseino ir Europos sulaikymą;
• 2020 m. – Augs naftos kainos, kaip tik tuo metu, kai tiekimo saugumui grėsmę kels Persijos įlankos ir Kaspijos zonose vykstantys konfliktai;
• 2025 m. – Dėl vidaus kovų Saudo Arabijoje Kinijos ir JAV karinės jūrų pajėgos susitelks Persijos įlankoje – tiesioginei konfrontacijai.

          Pagal mokslininkų duomenis, žemė kažką panašaus jau pergyveno maždaug prieš 8200 metus.Žmonijai yra žinoma, kad iš dalies neseniai istoriniu matavimu įvykęs reiškinys yra Mažasis ledynmetis. Jis truko maždaug nuo 1300 iki 1850 metų. Dėl pablogėjusių oro sąlygų europiečiams teko palikti Grenlandiją, išnyko vikingų civilizacija. Tik nuo 1315 iki 1319 metų badas sunaikino dešimtis tūkstančių žmonių, pažymima JAV Gynybos departamento ataskaitoje. Juk tais laikais žmonijos skaičius buvo daug mažesnis.

      Žinoma, natūraliai kyla klausimas: kokiu laipsniu pagrįsta prognozė, kurią pateikė amerikiečių kariniai specialistai? Ar ji nėra viena iš daugybės „gasdinimų“, kuriais šiuo metu perpildyti ne tik „geltonosios spaudos“ leidiniai, bet ir visiškai respektabili žiniasklaida?

       Tyrėjai pažymi, kaip lavina augantys geofizinės kataklizmos ir anomalūs oro reiškiniai neturi analogų netolimoje praeityje. Žemės drebėjimų ir klimato anomalijų skaičius per paskutinius 15 metų lygus per visus ankstesnius stebėjimų metus įvykusių žemės drebėjimų ir anomalijų skaičiui, o tai mažiausiai 150 metų. Ne tik 2011-ieji, bet ir 2010 metai paženklinti dar nebūvusiu kiekiu niokojančių stichinių nelaimių įvairiuose žemės rutulio kampeliuose – pradedant nuo sausyje įvykusio (2010) žemės drebėjimo Haityje, kurio metu žuvo apie 300 tūkst. žmonių, ir baigiant nenustojančiomis (rugsėjo mėn.) liūtimis Vokietijoje, kurių metu 2010 m. rugsėjo 28 d. Saksonijoje dėl užtvindymo grėsmės buvo paskelbta ypatinga situacija.

       Žemės drebėjimų augimas bėgant metams yra pagrindas manymui, jog artimaisiais metais seisminių katastrofų skaičius gali išaugti, gali būti, kad dešimtimis kartų.

       Be vandenynų srovių kitimo dinamikos svarbiu globaliu faktoriumi, kuris gali apspręsti geofizinę padėtį, yra prasidėjęs (daugelio mokslininkų nuomone) planetos magnetinių polių keitimasis, kuris pagal mokslines prognozes, įvyks netolimoje ateityje. O šito padariniai bus jaučiami mažiausiai iki 2015-2020 m. „Polių keitimasis“ pasireiškia esant žymiam žemės magnetinio poliaus įtampos sumažėjimui, kas tam tikram laikui gali padidinti kosminio spinduliavimo į planetos paviršių poveikį ir sukelti žemės drebėjimus, ir ryškius klimato pasikeitimus.

       Trečias faktorius (sukeliantis „polių pasikeitimą“) daugelio ekspertų nuomone yra prasidėjęs medžiagos cirkuliacijos persitvarkymas žemės branduolyje. Su tai susijęs šilumos iš žemės centro į jos paviršių judėjimų smarkus augimas, papildomi klimato pokyčiai ir staigus žemės drebėjimų skaičiaus ir intensyvumo išaugimas.

       Ketvirtas globalus faktorius – katastrofiškai augantis saulės aktyvumas, kurio iki šiol mokslas nežinojo. Pokyčiai tokie dideli, jog mokslo pasaulis priverstas atsisakyti esamų saulės aktyvumo teorijų. Šis faktorius savo ruožtu taip pat didina seisminį aktyvumą ir klimato pasikeitimą.

      Visi faktoriai, kartu sudėjus, sukelia į laviną panašų, geofizinių ir klimatinių pokyčių planetoje augimą. Akivaizdūs šių pokyčių pasireiškimai buvo anomalijos praėjusią vasarą.

      Apie saulės aktyvumo faktorių tyrėjai pažymėjo, kad praktiškai visos rimtos geofizinės kataklizmos ir klimato anomalijos koreliavo dėl saulės aktyvumo pasikeitimų.

       Pavyzdžiui, 2010 metų vasaryje pasireiškė saulės aktyvumo didelis išaugimas: ištisą mėnesį matomoje saulės pusėje buvo registruojami įvairaus galingumo pliupsniai. Be to, vasario 24 d. įvyko M klasės (vidutinis galingumas pagal priimtą mokslinę klasifikaciją) pliupsnis, o gegužės 1 d. supergalingas, X klasės pliupsnis, kurie būna labai retai. Laikotarpyje tarp šių pliupsnių, vasario 27 d. Čilėje įvyko stipriausias žemės drebėjimas pagal Richterio skalę lygus 8,8 balams, dėl kurio nukentėjo vienas iš stambiausių šalies miestų –Konsepsjonas. Vėliau buvo stebimi mažesnio intensyvumo žemės drebėjimai.

       Tomis pačiomis dienomis galingiausias uraganas „Ksintija“ užklupo Europą. Vasario 27 d. uraganas lankėsi Ispanijoje ir Portugalijoje, vėjo greitis siekė 200 km/h, o po to persikėlė į Prancūziją, kuriai teko pagrindinis stichijos smūgis. Uraganinis vėjas, kurio gūsiai siekė 150 km/h, vasario 28 d. be elektros paliko apie milijoną namų, pakrančių teritorijoje buvo sunaikintos užtvankos, o tai sukėlė potvynį. „Ksintija“ taip pat praėjo per Vokietiją ir Belgiją. Pagal savo griovimo padarinius uraganas buvo pripažintas stipriausiu per pastarąjį dešimtmetį.

       2010 metų balandžio 6 d. žemėje buvo užregistruota stipriausia, lyginant su prieš pusę metų vykusiomis, magnetinė audra. Įsidėmėtina ji buvo tuo, kad jos niekas nelaukė – kaip taisyklė, magnetines audras sieja su pliupsniais saulėje. Tačiau tą dieną įvyko viena saulės anomalija – nedidelio kiekio protuberanto išmetimas, kuris truko septynias valandas iš eilės – tokiems reiškiniams nebūdingas toks laiko tarpas. Tuo pačiu metu Brazilijoje prasidėjo didžiausia liūtis, kuri nesustodama truko 15 valandų. Iškritusių kritulių tūris du kartus viršijo mėnesio normą ir tapo rekordiniu per paskutinius 44 metus. Dėl liūties balandžio 7 d. didelė dalis Rio de Ženeiro valstijos buvo apsemta vandens.

       Balandžio 13 d. saulė išmetė vieną iš didžiausių protuberantų per paskutinius metus, o balandžio 14 d., anksti ryte Kinijoje, prie sienos su Tibeto autonominiu rajonu įvyko stiprus žemės drebėjimas – pačio rimčiausio smūgio stiprumas pagal Richterio skalę buvo 7,1 balai. Arčiausiai prie žemės drebėjimo epicentro buvęs Ceegu miestas praktiškai buvo visiškai sugriautas, nukentėjo ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių. JAV tuo metu užfiksavo 6,9 balų požeminius smūgius, ir tik dėl to, kad toli buvo gyvenamieji rajonai, niekas nenukentėjo.

         Galingiausia magnetinė audra saulėje (pati galingiausia nuo 2005 m. rugpjūčio mėn.), kuri truko rekordiškai ilgai – 18 valandų, buvo stebima gegužės 2 ir 3 dienomis, gegužės 3 d.  sukėlė stiprius žemės drebėjimus Čilėje, stiprumas siekė 6,4 balus.  

       Du didžiuliai saulės pliupsniai, pasaulio astrofizinių abservatorijų užfiksuoti rugpjūčio 1 d., iššaukė tikrus „kosminius cunamius“, kurių smūgius žemė pajuto rugpjūčio 4 d. Vėlesnėmis dienomis įvyko įvairaus pobūdžio gamtiniai kataklizmai, tame tarpe stiprūs potvyniai rytiniuose Vokietijos regionuose, o taip pat Lenkijos ir Čekijos pasienio rajonuose.

       Šiuolaikinis mokslas negali pasakyti, kas vyksta mūsų saulėje. Paskutiniu metu visos saulės aktyvumo teorijos patyrė visišką fiasko. 2008 metais buvo didžiausias saulės aktyvumo sumažėjimas, po kurio, pagal 11-os metų ciklo hipotezę, kuri veikė beveik 2,5 amžius, turėjo sekti saulės aktyvumos padidėjimas. Aktyvumo pradžios maksimumo laukė dar 2009 m. gegužės mėn., tačiau tylos periodas anomališkai užsitęsė. Pliupsnių matomoje saulės dalyje praktiškai nebuvo tiek daugelį dienų 2008 m., tiek ir 2009 m. 2010 m. vasarą saulė tapo tokia aktyvia, kad pliupsniai ir magnetinės audros tapo pastoviais, ir vis galingesniais, o dėmės, kurių ankstesniais metais nebuvo išvis, atsiranda pastoviai ir jų yra daug.  

       Daugelio tyrinėtojų nuomone, saulės aktyvumas buvo viena iš pagrindinių priežasčių anomališkai karštos vasaros Rusijos teritorijoje. Birželio pabaigoje europinėje Rusijos dalyje susiformavo padidinto slėgio sritis, kuri turėjo trukti 2-3, o daugiausiai 4 savaites. Bet kaip tik tuo metu neįprastai suaktyvėjo saulė: pliupsniai ir magnetinės audros sekė viena po kitos, o tuo pačiu metu atsirado keletas dėmių. Esant padidintam saulės aktyvumui ciklonai ir anticiklonai tampa stabilesniais ir egzistuoja daug ilgiau negu paprastai. Ten, kur buvo karšta, tampa dar karščiau, o ten, kur lijo, - dar lietingiau. Todėl šiluma buvo lygi neįprastiems karštą vasarą + 30-32 laipsniams, o galutinis rezultatas viršijo 40 laipsnių ir laikėsi rekordiškai ilgai, kas nebūdinga mūsų laiko platumai.

         Saulės aktyvumo sustiprėjimas iššaukia ne tik geofizinius kataklizmus ir oro anomalijas žemėje. Procesai, vykstantys saulėje, veikia visus planetos gyvus organizmus, tame tarpe žmonių psichiką ir elgesį.

       „Saulės mokslo“- heliobiologijos pradininkas A.L.Čiževskis visą savo gyvenimą paskyrė saulės aktyvumo poveikio biologiniams ir socialiniams procesams tyrinėjimui. Jis manė, kad karų ir revoliucijų periodiškumas, ekonomikos pakilimai ir kritimai, imperijų žlugimai ir kultūros klestėjimai, epidemijų ir katastrofų pikai – visi šie procesai priklauso nuo saulės aktyvumo. Savo išvadas jis grindė dideliu istorinių duomenų kiekiu.

     Čiževskis, vadovaudamasis tik moksliniu tyrinėjimu, įrodė, kad saulės aktyvumas, iš dalies „dėmių susidarymo“ intensyvumas, turi reikšmingą poveikį žmogaus elgesiui, iššaukia staigias nuotaikų kaitas, netikėtus agresijos protrūkius arba gilią apatiją ir pasyvumą situacijose, kurioms esant reikia skubiai veikti.

      Išvardintų elgesio požymių išplitimas didelėse žmonių grupėse vadinamas „psichine epidemija“ arba demencijos (lot. dementia — beprotybė) bangomis. Apibendrinta „demencijos bangos“ charakteristika yra masinis praradimas sugebėjimo adekvačiai reaguoti, kuriam esant išlieka arba tik perteklinė pasyvi reakcija, arba perteklinis agresyvumas. Kuo stipresnė „epidemija“, tuo daugiau žmonių ja užsikrečia ir labiau išreikšta forma pasireiškia aprašyti elgesio požymiai. Tai sukūria labai pavojingus, niekieno nekontroliuojamus socialinius efektus.

       Remiantis aukščiau išdėstyta medžiaga, „revoliucinei bangai“, kuri prabėgo per Artimuosius Rytus ir Magribo valstybes, tam tikra prasme galima rasti paaiškinimą (geofizikos srityje). Čiževskio teorija paaiškina, iš kur socialiniam sprogimui, kurį dabar stebime atsirado „degi medžiaga“. Tačiau ji neatsako į klausimą – kas ir, svarbiausia, kam uždegė arabų revoliucijų gaisrą.

Viktor‘as Burbaki‘s, 2011-03-31

Tęsinys

http://www.fondsk.ru