Ar pavyks išvengti galimų nelaimių, kurios vaizdingai aprašytos JAV Gynybos departamento ataskaitoje „Oro prognozė: 2012-2020?“ Ataskaitos autorių nuomone, sėkmingai prieš klimato katastrofą gali pasipriešinti JAV ir Australija, kurios „išlauks tvirtovėje, kadangi jos turi išteklius ir atsargas, todėl galimas savarankiškas apsirūpinimas“. Amerikiečių nuomone, Rusijai apsiginti bus sunkiau. „Įsivaizduokite Rytų Europos šalis, kurioms dėl mažėjančio maisto produktų, vandens ir energijos tiekimo vis sunkiau išmaitinti gyventojus... Jos žiūri į Rusiją, kurios gyventojų skaičius jau mažėja, ir nori gauti jos grūdus, mineralus ir energijos išteklius. Arba įsivaizduokite Japoniją, kurios pakrančių miestai apsemti ir truksta gėlo vandens atsargų. Savo energijos šaltiniu ji gali laikyti Rusijos Sachalino saloje esančius naftos ir dujų išteklius.

         Ir čia šiek tiek kitoje šviesoje matomi įvykiai, šiuo metu vykstantys Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Remiantis turima informacija galima daryti išvadą, kad be paminėtų (pirmoje straipsnio dalyje) „psichinių epidemijų“ (kurias sukelia geofiziniai faktoriai), yra ir kitas (emerdžentinis) faktorius, kuris slypi socialinėje (geopolitinėje) sferoje ir turi įtakos įvykiams.

         Po to, kai Dž.Bušas jaunesnysis priėmė sprendimą įvesti karius į Afganistaną ir Iraką, o britų premjeras T.Bleras aktyviai jį palaikė, kairėms ir kraštutinėms kairėms jėgoms JAV, Britanijoje, kitose Europos valstybėse tapo akivaizdu, kad susiformavo sudėtinga politinė situacija. Vakarų pasaulis jau iki 2005 metų išgyveno karinį ir politinį pralaimėjimą – tai jie supratao anksčiau negu kiti! Šis supratimas buvo įforminta „Azijos sukilimo“ koncepcijoje.

           Trumpai, jos esmė yra tokia.

      Europos civilizacija nuo savo atsiradimo momento vystėsi, kaip „vieninga kvaziimperija“ (Pasaulio sistemos „branduolys“). Jos viduje vyko galingi konfliktai ir karai, įvairiais laikotarpiais valdžios ir kapitalo globalus centras buvo įsikūręs įvairiose valstybėse. Tačiau nuo Romos imperijos laikų ir iki šių dienų „Europos imperija“ beveik visada turėjo vieningą (slaptą arba atvirą) valdžios šaltinį. Paskutinį, beveik 100 metų, laikotarpį, nuo to kai JAV buvo sukurta Federalinė rezervų sistema, „Europos imperijos“ valdžios ir kapitalo centru yra JAV.

          Paskutinius 400-500metus Europos imperija vystėsi vykdydama pastovią ir vis labiau grobikišką ekspansiją į kitus pasaulio regionus. Taip buvo sukurtos JAV, užkariauta Lotynų Amerika, pavergta Indija, opiumo karais sunaikinta Didžioji Kinijos imperija, siaubingai nuskurdinta Afrika.

Jums - amžiai, mums – valanda viena,

Mes, kaip vergai paklusnūs,

Tarp dviejų rasių laikėm skydą

Mongolų ir Europos!

(A.A.Blokas “Skitai)

         Kaip mano „Azijos sukilimo“ koncepcijos šalininkai, nepaisant politinio priešiškumo Vakarams ir Antrojo pasaulinio karo, TSRS (taip pat, kaip Rusijos imperija), galbūt net nesuprasdama to, vaidino ypatingą, labai svarbų vaidmenį išlaikant „Europos imperijos“ stabilumą. Vadovaudamasi proletariato internacionalizmu, ji buvo savotišku Azijos protesto energijos „slopintuvu-konverteriu“, vienintelio pasaulio regiono, kurio tautos taip ir nebuvo iki galo palaužtos.

       Todėl (šios koncepcijos šalininkų nuomone) TSRS subyrėjimas nulėmė tai, kad taip vadinamas „Azijos išsilaisvinimas“ įgavo naują galingą impulsą, niekada iki tol neegzistavusią galimybę laimėti. Azijos tautų „sukilimas“, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo, perėjo į naują stadiją. Jo „globaliu lyderiu“ gali tapti Kinija. Jau numatoma eilė „susiformavusių regioninių lyderių“ – Iranas, Libija, Turkija (ir „likviduotas“, kaip galimas lyderis –Irakas), o taip pat valstybės, kurios pretenduoja lyderiauti (Pakistanas, Egiptas, Sirija).

       Kaip „Azijos sukilimo“ koncepcijos šalininkai teigia, Azijos tautų pakilimas tapo plataus tarptautinio judėjimo lokomatyvu, kurio principas buvo „viso pasaulio tautų išsilaisvinimas nuo dūsinančio „Europos imperijos“ veikimo. Jo tikslas yra europiečių išvijimas iš visur – ne tik iš Azijos, bet ir kitur! – į savo protėvių žemes, į tas teritorijas, kuriose jie gyveno nuo seno, bent iki XV amžiaus. Tai visiškai taikytina ir Rusijos teritorijoms – Sibirui, Uralui, Pavolgiui ir Kaukazui.

     TSRS žlugimas ir po to sekęs jos ekonominio palikimo išgrobimas buvo pradžia pačios katostrofiškiausios “Europos imperijos” krizės per visą istoriją, nepaisant trumpalaikio pakilimo, užvaldžius TSRS išteklius. Tiesą sakant, Sąjungos sugriovimas ir sukėlė “Azijos sukilimo” perėjimą į naują stadiją. Šiandien matome, kad “Europos imperija” kol kas pralaimi karą, kurį prieš ją kariauja pavergtos tautos.

       Reikėtų pažymėti, kad “Azijos sukilimo” prieš Pasaulio sistemos branduolį koncepcija nėra nauja. Tačiau strateginis pralaimėjimas, kurį “Europos imperija” patyrė Azijoje 2009 m. pradžioje, privertė Vakarus labai susidomėti šia koncepcija.

     Šiandien Vakarai susiduria su racionalių veikimo strategijų karinėje –politinėje situacijoje pasirinkimo alternatyva.

        Iš vienos pusės, „sukilimo Azijoje“ atsvaros politika gali pareikalauti visą „Europos imperiją“ pastatyti ant karinių bėgių. Reikia perskirstyti valdžią, iš civilių biurokratų ją perduodant į viršnacionalinių karinių-politinių organizacijų (ne nacionalinių) rankas, kadangi reikalinga sukoncentruoti visas „Europos imperiją“ sudarančias tautų jėgas, reikia pakeisti NATO veidą, gynybinę karinę sąjungą pakeičiant į „toli veikiantį“ instrumentą tam, kad būtų galima pasipriešinti „sukilimui“.

        Be to, reikia pripažinti, kad ankstesnis TSRS ir Rytų bloko sunaikinimo kursas, kovojant prieš komunizmą ir rinkos fundamentalizmo idėjų (ekonominio liberalizmo) skleidimas buvo didele ir tragiška Vakarų klaida.

     Pagaliau, jėgų parengimas kariniam ir politiniam pasipriešinimui prieš sėkmingą „Azijos sukilimą“ (vadovaujamą Kinijos), reikalauja turimus išteklius sukoncentruoti karui. Tai gali žymiai sumžinti vartojimą, sunaikinti vidurinę klasę – „Europos imperijos“ socialinio stabilumo pagrindą ir iš liberalizmo šalininkų, ir valstybės biurokratų atimti socialines privilegijas.

        Iš kitos pusės akivaizdu, kad vienareikšmiškai priimti nurodytas priemones Vakarų pasaulis dabar nepasirengęs. Bent jau pagrindiniuose Vakarų valdžios sluoksniuose šiuo klausimu sutarimo nėra (ir negali būti).

          Todėl šiuo metu, greta pasiruošimo galimam kariniam pasipriešinimui „pusiauperiferijai“ ir „periferijai“, Pasaulio sistema karinių technologijų („greito globalaus smūgio“ sukūrimas) ir institucijų (naujos NATO koncepcijos priėmimas, Rusijos, kaip „jaunesniojo partnerio“ įtraukimas į NATO) srityse realizuoja gerai anksčiau pasirodžiusią „netiesioginių veiksmų“ strategiją, panaudojant „chaoso valdymo“ technologiją. Išanalizavus įvykius Rytuose (tam, kad pažinti technologiją, naudojamą numatomo „revoliucinio gaisro gesinimui“ sukilusioje Azijoje), jiems galima pritaikyti analogiją, kuri gaisrų gesinimo praktikoje vadinama „kontroliuojamu degimu“ (controlled burn).

         Tai mes šiandien matome Egipte, Libijoje ir kitose Azijos valstybėse.

        Kai kurių analitikų nuomone pagrindinė Vakarų agresijos priežastis yra ta, kad Libija yra Pietų islamo judėjimo prieš postkrikščioniškus Vakarus avangardas. Vakarai šiuo įsiveržimu stengiasi parodyti, kad jie yra ryžtingai nusiteikę. Jie aiškiai parodo, kad jokio „Azijos sukilimo“ neleis. Kad jie pasirengę arabus žudyti. Todėl Kadafio pareiškimai, kad aviacija žudo taikius gyventojus, yra kaip tik tai, ko ir reikia.

     Iškyla klausimas: vakar – Irakas, šiandien –Tunisas, Egiptas ir Libija, o kas bus „demokratizuotas“ rytoj? Pirmas kandidatas yra gana akivaizdus – tai Irakas, kuris „kaltas“ dėl dviejų priežasčių: jis turi didelius energetinius išteklius ir jis siekia lyderiauti regione. Kalbant apie antrą kandidatą, tai yra pagrindas manyti, kad (be Sirijos) juo gali tapti islamėjanti Turkija, kuri vykdo antiizraelio kursą ir tiesiog mūsų akyse tampa regiono supervalstybe. Matyt ne veltui JAV atsisako Turkijoje dislokuoti „euro Priešraketinės gynybos“ komponentus nepaisant to, kad geografiniu požiūriu dislokavimui tai yra pati tinkamiausia vieta (tikriausiai žino, kad greitai ten bus „karšta“).

       Kodėl būtent Turkija (nepaisant to, kad ji priklauso NATO) gali tapti eiliniu objektu technologijos „chaoso valdymas“ taikymui.

        Pirmiausia, pasaulio finansų krizė ir trumparegiška Dž.Bušo jaunesniojo administracijos karinė politika amerikiečių valstybę atvedė prie bankroto ribos. Tas privertė į darbotvarkę įtraukti išlaidų optimizavimo ir karinės-politinės valdymo sistemos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose modernizavimo klausimą (pavyzdžiui, „papildžius“ Izraelį nepriklausomu Kurdistanu).

      Kurdai jau seniai siekia sukurti savo nepriklausomą valstybę, jie labai aktyvūs, tačiau jų nepriklausomybės idėjos kategotiškai nepriima kaimynai – Turkija, Iranas, arabų valstybės. Visa tai garantuoja, kad nepriklausomybę paskelbęs Kurdistanas atsidurs agresyvioje aplinkoje ir bus įstumtas į situaciją, kai jis negalės susitaikyti su kaimynais, sąrašą papildydamas Izraeliu. Be to, Kurdistanas turtingas naftos telkiniais, iš kurių išgaunama nafta jau dabar finansuoja karinį kurdų aktyvumą.

       Antra priežastis, mūsų nuomone, gali būti ta, jog Izraelio vadovybė agresyviai spaudžia Jungtines Valstija ir NATO valstybes, siekdama išprovokuoti vis labiau pavojingas karines situacijas, šantažuodama JAV ir Europą ir primygtynai reikalaudama visaapimančios savos nacionalinės saugumo sistemos finansavimo, ir tai iššaukia atvirą JAV vadovybės ir pirmaujančių Europos valstybių nepasitenkinimą.

       Tačiau yra ir trečia priežastis – amerikiečių analizuojama globalinės geofizinės ir klimatinės katastrofos įvykimo tikimybė, kurios galimus pranašiškus požymius mes galėjome stebėti 2010 ir 2011 metais.

        Įvertinant tai, kad JAV išveda savo karius iš Irako ir sumažina karių išvedimo iš Afganistano terminus, o taip pat kitus požymius, galima numanyti, kad amerikiečiai koncentruoja savo jėgas ir priemones, pergupuoja karinio valdymo objektus tikintis geofizinių, klimatinių ir socialinių neramumų.

        Susiejus su tai, tampa aišku, kodėl JAV ir kitos valstybės bendromis pastangomis skubiai kuria naują saugumo konfigūraciją Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Izraelio konfliktas su arabais – tai religinis karas, kuris trunka jau tris kartas (60 metų). Iš jo nėra išeities, išskyrus, kaip vienos iš šalių visiškas sunaikinimas.

       Galimos geofizinės katastrofos sąlygomis bus visiškai arba sąlyginai ilgą laiką sunaikinti tarptautiniai Izraelio armijos aprūpinimo kanalai. Šiomis sąlygomis svorio centras, kuriant naują saugumo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose konfigūraciją, perkeliamas į skubų formavimą naujų ir/arba panaudojimą jau esamų konfliktų islamo pasaulio viduje.

       Tokiu būdu, po galimos geofizinės katastrofos pasiekiamas religinio karo tarp judaizmo ir islamo „išminavimas“, ir sukūriamas mechanizmas išsaugojantis ir/arba greitai atstatantis europiečių ir amerikiečių būvimą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.

         Atsižvelgiant į aukščiau pasakytą, tampa aiškūs pokyčiai vykstantys NATO.

        Nauja NATO strategija orientuota į aljanso veiklos globalizavimą ir tokiu būdu išplės Šiaurės Atlanto sutarties bazinio straipsnio Nr.5, kuris nustato aljanso karinės jėgos panaudojimo sąlygas, aiškinimą.

      Sąlygos, kurios reikalingos pagrindinių NATO įsipareigojimų vykdymui, ir kurios išdėstytos Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje, pagal „Strategijos“ nuostatas, priima „naują formą“. Sąvokos „naujos grėsmės“ įvedimas leidžia pakankamai plačiai aiškinti, „kas pagal 5 straipsnį yra užpuolimas“ (Pirma dalis. Skyrius 1. „Saugumo sąlygos“). Iš aukščiau paminėtų rekomendacijų seka, kad „casusbelli“ gali būti šios sąlygos (Antra dalis. Skyrius 1):

1. „... Kibernetiniai puolimai, kurie vykdomi siekiant visuomenei padaryti žalą...“ Dabar jau nereikia pastangų tokių sudėtingų ir pavojingų provokacijų, kaip „Tannenberg“ (Glaivicas) ir „Tonkino incidentas“ operacijų, organizavimui. Po kurios nors valstybės hakerių atakos (realios ar fiktyvios) gali būti atsakyta „asimetriška“ karine reakcija.

2. „...Neteisėtas ypač svarbių tiekimo kelių funkcionavimo sutrikdymas...“ Dabar Rusijai teks gerai pagalvoti prieš nutraukiant dujų tiekimą nemokantiems vartotojams, o valstybėse, kurių teritorija praeina Nabuco dujotiekis, lengvai bus galima surasti atatinkamą priežastį įsikišimui. Rusijos veiksmai Arktikoje, užtikrinant nacionalinę Šiaurės jūros kelio kontrolę, taip pat gali „patekti į 5 straipsnio reguliavimo sferą“.

3. “…Provokaciniai pareiškimai, sumanyti kaip politinio šantažo priemonė”, pateikta tam tikra „...hibridine atmaina, suderinanti teroristinės grupės nesugaunamumą su valstybe – nacija...“ (!?) Kitaip kalbant, visi Artimieji ir Vidurio Rytai (ir ypač Iranas) jau a priori „kalti“ ir privalo būti pagal 5 straipsnį „taikdarių sutvarkyti“.

4. Valstybės ignoravimas tam tikrų „globalių normų“, kitaip kalbant, „blogas elgesys“. Tai yra, pavyzdžiui, Iranas gali kiek nori įrodinėti, kad jis neturi branduolinių planų ir netgi „uždaryti“ branduolinę energetiką, ir nutraukti sodrinimą, jis vistiek bus penkto straipsnio taikymo objektu. Libija, savo teritorijoje slopindama ginkluotą sukilimą, taip pat tampa objektu, prieš kurį naudojama NATO „efektyvios gynybos“ sistema.

       Ateina „neramūs laikai“ – vertybių ir žmonijos bendrų egzistavimo planetoje principų keitimosi laikai. Visiškai aišku, kodėl NATO taip vieningai puolė Iraką. Ten nebuvo naivių kvailių, patikėjusių Vašingtono pasakomis apie „teroristus“ ir masinio naikinimo ginklą. Tuo labiau, kad daugybės JTO inspekcijos jiems įrodė, kad jo nėra. Irakas, kaip pasaulyje reikšmingas energijos išteklių šaltinis, buvo pasmerktas dėl savo geopolitinių ambicijų.

5. „...Iššūkiai, kurie tiesiogiai nepaliečia aljanso saugumo, tačiau... yra svarbūs NATO valstybių piliečiams...“ (!)Šiuo atveju tinka klausimas: ar dabar tai reiškia, kad jeigu Rusija nuspręs, pavyzdžiui, peržiūrėti grobikiškas naftos ir dujų Sachaline koncesijų sąlygas arba griežtai pareikalaus laikytis ekologinių sąlygų, tai ten atsiras NATO laivynas?

        Vis dėlto su kuo susiję NATO strategijos pasikeitimai? Ar tai yra įprastų ciklinių pasikeitimų pasaulio politikoje rezultatas arba už viso šito stovi gilesnės, pagrindinės priežastys?

      Makraekonominių procesų dinaminio modeliavimo metodai rodo, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ekonominė pusiausvyra, kuri yra klasikinės ekonominės teorijos kertinis akmuo, turi nestabilų pobūdį, pilną krizinių reiškinių. Pusiausvyros stabilizavimui reikia:

- arba pereiti prie ekonomikos reguliavimo, atsisakius rinkos principų (kaip tai darė SSSR ir kitos socialistinės šalys) arba smarkiai apriboti rinkos stichiją (kaip tai daro visose valstybėse esant ekonominėms krizėms);

- arba (jeigu nenorima apriboti rinkos konkurencijos) užtikrinti papildomų išteklių į ekonominę sistemą atėjimą, kurie leidžia išgyventi nesėkmingiems konkurencinėje kovoje ir išlyginti socialinius prieštaravimus. Šiuo atveju yra „teigiamos sumos žaidimas“: tai nėra pusiausvyra, vyksta pastovus ekonominis augimas. Iš šis augimas jokiu būdu neturi sustoti, kitaip rinkos sistema bus destabilizuota.

         Kadangi ekonominė sistema konkurencinės rinkos sąlygomis stabiliai gali egzistuoti tik esant pastoviam papildomų išteklių įliejimui iš išorės, tai reikalingos periferijos, iš kurių būtų galima imti pigius išteklius.

       NATO yra intrumentas, palaikantis sistemos „centras – periferija“ stabilumą, kurioje gali egzistuoti tik Vakarai. Tame ir yra naujų aljanso funkcijų esmė. Faktiškai NATO – tai Vakarų pasaulio valstybių, sudarančių Pasaulio sistemos centrą, sąjunga, kuri sukurta naujiems „kryžiaus žygiams“, kurie, kaip žinoma, pirmiausia buvo ekonominėmis įmonėmis. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, aljansas turės savo funkcijas vykdyti pasikeitusiose sąlygose, karinėje srityje formuojant naują jėgų balansą ir veikiamam „sukilusios Azijos“.

      Akivaizdu, kad šiandien NATO pralaimi savo sukeltuose karuose Irake ir Afganistane. Pakankamai aišku ir tai, kad Rusija aljansui reikalinga „sukilusiai Azijai“ nuraminti.

      Pirmiausia, ji turi pačią didžiausią sausumos teritoriją, kuri tiesiogiai ribojasi su potencialaus karinių veiksmų teatru.

         Antra, „naujieji kryžiuočiai“ nelabai veržiasi dalyvauti tiesioginiuose kariniuose susirėmimuose, kaip taisyklė, apsiribodami „nekontaktiniais“ veiksmais. Rytų Europos valstybių priėmimas iš esmės nepadėjo išspręsti klausimo, kas gi tiesiogiai užims ir išlaikys teritoriją. Pavyzdžiui, Čekija NATO atsako tik už medicininę paramą. Esan tokiai padėčiai, Rusija tampa vertinga, kaip „karo vergų“ tiekėja – būdama arba NATO nare, arba  „strateginis partneris“.

        Optimali Rusijos elgsenos strategija artimiausioje ir vidutinės trukmės perspektyvoje turėtų būti aktyvaus neutraliteto politika (paremta strateginiu susilaikymu), palaikoma ir jėgos faktoriumi. Nestojimas į NATO, o mobilizavimas jėgų, kurios sudaro šalies gynybos potencialą, būtų garantija, kad ateityje Rusija nebus įtraukta į pasaulio karinį konfliktą.

Viktor‘as Burbaki‘s, 2011-04-01

Pradžia

http://www.fondsk.ru