Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Kinija: virtimas iš lokomotyvo į stabdį

EPA nuotrauka       Vos per keletą mėnesių pasaulio ekonomikoje jos viltis ir baubas apsikeitė vietomis. Ilgą laiką po krizės analitikai besivystančias valstybes laikė nauju globalaus ūkio motoru. Po to pasigirdo balsas apie tai, kad augimo tempai ir ten, ir ten beveik susilygino, o infliacija būvusiame „antrame“ ir „trečiame“ pasaulyje įsibėgėjo, todėl investuoti reikia į įsivysčiusias valstybes. Ir štai dabar pavojus jau mato besivystančiose šalyse: guru mano, kad netrukus jos gali netikėtai susidurti su problemomis, o kai kurie iš jų jau paskaičiavo, kad 2015 metais Kinijos augimo tempai gali nukristi 2 procentiniais punktais.

       Nauja Oxford Economics prognozė siūlo keturis scenarijus.

       Pats palankiausias scenarijus, kurį analitikai pavadino „oksfordo“, po krizės numato palaipsnį pasaulio atsistatymą. Pasaulio BVP augimo tempai 2012 metais pasieks 4,7%. Šio scenarijaus tikimybė pagal oksfordiečių vertinimą - 50%.

       Antras scenarijus – besivystančio pasaulio, kuris vystosi pernelyg jau greitai, esant dabartinėms nepalankioms ekonominėms sąlygoms, ekonomikų perkaitimas, aukšta infliacija, kaip viso to pasekmė, centrinių bankų palūkanų normų kėlimas ir augimo tempų sulėtėjimas. Pasaulio BVP 2012 metais padidėja tik 3,4%, tokio varianto tikimybė - 20%.

       Trečias variantas – tai politinės krizės Šiaurės Afrikoje išplitimas į Saudo Arabiją, JAE ir kitas Artimųjų Rytų šalis. Nafta brangsta iki 200 dolerių už barelį, tai sulėtina išsivysčiusių valstybių vystymąsi. Ekonominis sulėtėjimas pablogins Europos bankų krizę. Aktyvai nors kažkiek ramiose valstybėse nepamatuojamai brangsta. Rezultatas – 2012 metais pasaulio BVP augimas 2,9%.  Scenarijaus tikimybė  10%.
       Pažymėtina, kad pagal neseniai pasirodžiusios TVF ataskaitos World Economic Outlook  medžiagą, netgi žymus naftos deficito augimas pats savaime nepaveiks pasaulio ekonomikos. Netikėtas ir staigus naftos pasiūlos sumažėjimas 1 procentiniu punktu sumažins pasaulio ekonomikos augimo tempus mažiau nei 0,25 procentus – ir vidutinės trukmės, ir ilgalaikėje perspektyvoje.

       Ir, pagaliau, ketvirtas scenarijus – finansų krizė Europoje – tikimybė tik 5%. Pasaulio ekonomika sulėtės iki 1,8%, o Europos nukris 2%... Vis dėlto gerai, kad Portugalija paprašė pagalbos ir TVF, ir ES buvo jai palankios!

       Žinomas matematikas ir monetarinės politikos specialistas Antal‘as Fekete komentare „Kinijos galsvosūkis“ rašo:

       „Šiame siužete yra tik vienas klausimas dėl Kinijos, kuris Europai išlieka „misterija, kuri paslėpta paslapties gelmėse“.

       Kaip kinai galėjo padaryti tokią žiaurią klaidą ir investuoti savo uždirbtas santaupas į JAV iždo skolos įsipareigojimus net 1 trilijoną dolerių, tai yra leido atsirasti didžiausiai istorijoje tarpvalstybinei paskolai. Dar didesnė paslaptis yra ta, jog  JAV vyriausybė, būdama sveiko proto, leido savo skoloms susikaupti kinų rankose? Šį klausimą paliksime kitoms diskusijoms. Amerikiečių skolą lengva nupirkti, bet sunku parduoti. Kuo didesnė suma, tuo sunkiau.

       Didžiulė obligacijų  „bulių“ rinka žydi jau 30 metų, nuo 1981 metų. Tačiau visus kinų kiaušinius dėti į vieną krepšį būtų baisi klaida netgi, jeigu nevertinti neapgalvotos amerikiečių fiskalinės ir monetarinės politikos nuo 1971 metų. Labai pavėlavę kinai bando pataisyti savo klaidas per diversifikaciją.

       Kinija galėtų pasimokyti iš liūdno Japonijos pavyzdžio. Iki scenoje pasirodant kinams Japonija buvo stambiausia amerikiečių skolos pirkėja. 1971 metais Japonija turėjo didelį prekybos disbalansą su JAV ir jenos kursas dolerio atžvilgiu buvo 300:1. Amerikiečių politiniai ir finansiniai burtininkai smarkiai spaudė Japoniją, kad ji revalvuotų (sustiprintų) jeną,- tai buvo „teisinga fiška“ po to, kai Niksono – Frydmano sąmokslas įvykdė amerikiečių defoltą savo užsienio aukso įsipareigojimams, remdamasis klaidinga teorija, kuri teigia, kad tai iš pradžių padės palengvinti, o paskui ir visai išvaduos Ameriką nuo prekybos deficito.

       Japonija pagal savo esmę vis dar okupuota valstybė, pasidavė amerikiečių spaudimui ir jena išaugo taip, kad 1981 metais kursas krito iki 100:1. Tai buvo trijų kartų jenos revalvacija, tačiau ji nepagerino amerikiečių prekybos deficito su Japonija, kaip tai buvo pažadėję frydmanistų propagandistai. Priešingai, situacija pablogėjo 10 kartų! Tačiau amerikiečiai neperžiūrėjo savo ekonominių rekomendacijų ir toliau primygtinai reikalavo, kad jena kiltų aukštyn. Panašu, kad amerikiečiai turėjo slaptų motyvų ir jie neturėjo nieko bendro su amerikiečių prekybos deficito panaikinimu. Galbūt jie norėjo sumažinti amerikiečių skolos sumą? Juk Japonijos aukso ir valiutos rezervai jenose sumažėjo tris kartus, toks buvo Japonijai įsiūlytos valiutų politikos rezultatas.

       Kinai turėjo suprasti paprastą dalyką: doleriais denominuotų aktyvų pirkimas reiškia atsisveikinimo bučinį jų santaupoms. Niksono – Frydmano sąmokslas – tai buvo paprasčiausias turto prievartavimas, slaptas Amerikos prekybos partnerių su prekybos proficitais (reiškinys, kai valstybė daugiau eksportuoja negu importuoja) santaupų išsiurbimas, maskuojant tai valiutų politika.

       Blogiau, kai japonai panoro pasinaudoti savo santaupų likučiais, esančiais Amerikos bankuose tam, kad galėtų išgyventi laikiną grynųjų pinigų stygių, jie aptiko, kad pinigų ten nėra. Amerikiečių finansų išminčiai jau buvo paruošę sprendimą. Japonų vyriausybė turėjo puikų kredito reitingą ir nebuvo skolinga užsieniečiams. Kodėl gi nepasiskolinti reikiamos pinigų sumos? Ir vėl japonai nuolankiai pakluso. Jie pakeitė savo laikiną dolerių poreikį į pastovią vyriausybės skolą jenomis. Šiandien Japonijos vyriausybė turi blogiausią skolos rodiklį istorijoje – kad galėtų sumokėti skolas, reikės dviejų metinių BVP. Matote žalingą derinį: obligacijų pardavimą brangstant valiutai ir tuo pačiu metu jų pirkimas, pingant valiutai. Bilietas į vieną pusę.   

       Kinai turėjo pastebėti spąstus. Amerikiečiai nori, kad jie pirktų doleriais denominuotas obligacijas. Po to, jie išsukios rankas, kad priverstų revalvuoti juanį, - iš pirmo žvilgsnio, ti yra visiškai teisėtas valiutų kotiruočių valdymo mechanizmas prekybos disbalanso pataisymui. Bet tai blogas mechanizmas, kadangi jis neveikia. Jis tik pablogina prekybos disbalansą. Amerikiečiai ir nebando atsikratyti prekybos deficito. Jie bando palengvinti savo skolos naštą. Jie žino, kad aukštesnis juanio keitimo kursas reiškia nepastebimą kinų santaupų nutekinimą. Vargšė Kinija savo santaupomis užtikrino turtingos Amerikos lengvą gyvenimą. Neįtikėtina, bet panašu, kad Kinija nusileidžia JAV reikalavimams ir leidžia juaniui brangti.

       Jeigu kinai panorėtų pasinaudoti savo santaupomis, esančiomis Amerikos bankuose, tai visiškai tikėtina, kad jie sužinotų, kaip ir japonai iki jų, kad pinigai dingo.

       Galima numanyti, kad amerikiečių skolų prekiautojai vėl atsiras šalia ir pasiūlys sprendimą. Kinija turi puikų kredito reitingą ir neturi užsienio skolų. Kinams reikia skolintis reikalingus jiems dolerius, kad „galėtų išgyventi iki atlyginimo“, o ne likviduoti savo dolerinius aktyvus. Kinija, kaip ir Japonija, taip pat galėtų savo laikiną dolerių deficitą pakeisti į pastovią vyriausybės skolą vidaus valiuta. Tai didžiausio laipsnio nuopolis, - Mefistofelis bandantis sugundyti nepatyrusius. Tai užsienio bankų sistemos užpildymas toksinėmis skolomis.

       Kinijos galvosūkį galima aprašyti taip. Neracionalų ir mazochistinį japonų elgesį galima paaiškinti tuo, jog Japonija vis dar okupuota valstybė. Tačiau ne Kinija. Kinija gali atsisakyti klausytis sirenų dainų, - amerikiečių manipuliatorių valiutomis ir prekiautojų skolomis. Kodėl Kinijai nesukilus prieš tokią korupciją? „Pasakykite ne“ įsiskolinimo narkotikui ir parodykite pasauliui, kaip visa ta sistema supūvusi!

       Štai Kinijos galvosūkio išaiškinimas, žiūrint iš ne kinietiško požiūrio taško. Niksono vizitas 1972 metais į Kiniją, apie tai net buvo parašyta opera, atvėrė Amerikos universitetų duris jauniems ir nesugadintiems Kinijos mokslininkams. Kurie iš jų  studijavo ekonomiką, pinigų sistemą ir bankų verslą buvo padaryti lengvai paperkamais, ir jiems gerai praplautos smegenys. Keinsizmas ir frydmanizmas buvo priverstinai jiems įkaltas. Jiems niekada nesakė, kad egzistuoja logiška ir gerbiama ekonomikos mokykla, paneigianti Keinso ir Frydmano melagingas, ir naikinančias teorijas. Kinijoje nėra mokslininkų susipažinusių su Austrijos ekonomikos mokykla ir protinga monetarine teorija, kuri galėtų pasiūlyti priešnuodį prieš keinsizmo ir frydmanizmo toksinus. Kinija tapo geru plotu amerikiečių siautimui.
       Frydmano teorija apie sąmoningą valiutų kotiruočių naudojimą tarptautinės prekybos balansavimui – tai melas, kenkimas ir sukčiavimas. Ji niekada neveikė ir neveiks. Ji atstovauja JAV interesus, kuri pasirengusi naujiems opiumo karams prieš Kiniją tam, kad sumažintų savo įsiskolinimo lygį, panaudodama užmaskuotą dolerio devalvacija savo prekybos partnerių sąskaita ir atsakomybę už prekybos disbalansą perkeldama valstybėms su proficitu.

       Teisingas prekybos problemos išsprendimas, tai ne laisvai plaukiojanti valiuta. Ji išsprendžiama stabilizuojant valiutų keitimo kursus! Kinijai labai reikia patarėjų, kurie galėtų nurodyti teisingos krypties kelią“.

       Kaip įprasta, paklausa sukūria pasiūlą. Žinomas guru Nurielis Rubinis (Nouriel Roubini) paskubėjo išpranašauti Kinijai krizę ir mums papasakoti apie savo vizitus į KLR...

       Kinijos vyriausybė pradėjo savo XII penkmečio planą, siekdama subalansuoti ilgalaikį šalies augimo modelį. Rubinio apsilankymai, jo žodžiais, sustiprino jo nuomonę, kad egzistuoja potencialūs destabilizuojantys prieštaravimai tarp trumpalaikių ir vidutinės trukmės Kinijos ekonominių rodiklių.

       Trečiadienį, antroje dienos pusėje po vangios Azijos prekybos sesijos buvo stebimi atsistatantys investuotojų apetitai rizikai. Viena iš pagrindinių priežasčių, sumažinusių Azijos fondų rinkas, tapo Kinijos Nacionalinio banko ketvirčio ataskaita, liudijanti apie pasirengimą toliau sugriežtinti pinigų kreditų reguliavimo politiką, siekiant kovoti su infliacija.

       Kinijos centrinis bankas pasirengęs ir toliau didinti bankų privalomų atsargų normą, nežiūrint į tai, kad dabartinis 20% lygis gerokai viršija analogiškus išsivysčiusių valstybių rodiklius. Be to, Kinijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad valdžia planuoja įvesti naujus apribojimus nekilnojamo turto pirkimui visuose šalies regionuose tam, kad būtų užkirstas kelias tolesniam kainų augimui.

       Kinijos ekonomika dabar perkaito, tačiau laikui bėgant jos reinvestavimas suformuos defliacinius procesus tiek šalies viduje, tiek ir pasauliniu mastu. Tolesnis investavimo didinimas į pagrindinį turtą bus nebegalimas – greičiausiai po 2013 metų – Kinija bus prie smarkaus smukimo slenksčio. Vietoj dėmesio sutelkimo į minkšto nusileidimo užtikrinimą, šiandien Kinijos politikams reikėtų susirūpinti, kad neatsitrentų į plytų sieną, į kurią ekonominis augimas gali atsitrenkti antroje penkerių metų laikotarpio pusėje.

       Štai taip šiandien viskas ir vyksta: iš pasaulio ekonomikos lokomotyvo pereinama į stabdį. Ne be be klastingų užjūrio keinsistų-frydmanistų pagalbos.


Dėdė Saša, 2011-05-05

http://finance.ua/

 

 

 

 

Susiję:

Kinijos ekonomika de jure pasaulyje antra      

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas