Nuo taip vadinamos sausio revoliucijos Egipte, nuvertusios Hosnį Mubaraką ir šalyje įtvirtinusios karinę valdžią, praėjo keletas mėnesių. Į audringą įvykių sukurį įtraukti jos dalyviai tikėjosi geresnio gyvenimo, policijos papročių sušvelnėjimo, Egipto atsigręžimo į arabų pasaulį. Ar yra tikimybė, kad nors dalis šių vilčių išsipildys?

       Turistų beveik nesimato

       Vakarinė Mamša (penkių kilometrų pėsčiųjų bulvaras su palmėmis ir fontanais) Hurgadoje. Turistų beveik nėra. Pardavėjai nuobodžiauja ant savo parduotuvių ir prekyviečių slenksčių. Daugybė mažų restoranų ir kavinių tušti. Daugelis iš jų uždaryti „rekonstravimui“ – vistiek lankytojų nėra ir nenusimato. Ir iš kur jiems atsirasti, jeigu viešbučiai užpildyti vos 10-20%!? Aš savo viešbutyje, kuris skirtas 400 žmonių, per vakarienę suskaičiavau apie 30 turistų. Turistai nenori važiuoti į neramumų apimtą šalį. Tuo labiau, kad po „revoliucijos“ išaugo užsieniečių apiplėšimų, užpuolimų  skaičius. Viskas vyksta dienos metu, esant visiškam abejingumui ne tik praeinančių žmonių, bet ir policijos.

       Tiesa, artėjant Velykoms, kurorto viešbutyje pasirodė keletas koptų krikščionių šeimų. Po to atskrido rusai iš Sibiro. Bet ir su jais gegužės pradžioje viešbutyje gyveno ne daugiau kaip 50 žmonių. Egipto statistikos tarnyba pranešė, kad kovo mėnesį turizmo šakos nuostoliai pasiekė 650 mln. dolerių. Jeigu ankstesniais metais turizmas į Egipto biudžetą atnešdavo iki 13 mlrd. dolerių (11% visų valstybės pajamų), tai šiais metais, kaip laukiama, šis rodiklis sumažės 80%. Yra ne tik biudžetinės, bet ir socialinės problemos. Juk vos ne pusę turizmo įmonių darbuotojų teko atleisti, žmonės buvo priversti išvažiuoti į savo kaimus, kur jų tikrai niekas nelaukia. Anksčiau jie savo 70 –100 dolerių mėnesio uždarbiu sugebėdavo padėti artimiesiems, o dabar jie yra išlaikytiniai.

       Reikia prisiminti apie pusę milijono egiptiečių, dirbančių Libijoje. Beveik pusė Libijos egiptiečių, prasidėjus karui ir užsienio intervencijai, grįžo namo, papildę vietinę bedarbių armiją, kuri ir be jų viršija 20% (tai oficialus, tačiau iš tiesų nedarbo lygis, įvertinus didelę masę paslėptų bedarbių, daug didesnis).

       Ekonomikos oras

       Turizmas Egipte – bendros ekonomikos būklės barometras. Ir ekonomikos orą jis rodo gana tiksliai. Infliacijos augimas kovo mėn. sudarė 8,54%. Didmeninių kainų indeksas išaugo 4,7% lyginant su vasario mėn. ir 20,4% viršijo 2010 metų kovo mėn. rodiklį. Anksčiau dėl žlugimo grėsmės uždaryta akcijų birža atnaujino darbą, tačiau joje pastoviai neramu. TVF vasario ataskaitoje buvo sakoma, kad Egipto BVP augimas 2011 metais bus apie 6%, tačiau po vasario įvykių vietiniai specialistai kalba tik apie vieno procento augimą. Tačiau ir tai yra mažai tikėtina, kadangi pusė pramonės iki šiol nedirba. Greitai auga tik biudžeto deficitas, šiais metais jis sudarys ne mažiau kaip 10% BVP.

       Valstybei labai reikia užsienio paskolų. TVF pranešė, kad Egiptas kreipėsi, prašydamas 12 mlrd. dolerių. Tačiau tai įvyko sparčiai sumažėjus užsienio valiutos rezervams nuo 36 mlrd. dolerių 2010 metų pradžioje iki 28 mlrd. dolerių dabar. Esant ekonominio paralyžiaus sąlygoms, kurios susidarė po vasario įvykių, valdžia turėjo išleisti 8 mlrd. dolerių Egipto svaro kurso palaikymui.

       Didelė Egipto visuomenės dalis vis dar tikisi permainų, manydama, kad reikėtų įšaldyti sąskaitas keletos atstovų iš labai turtingų klasės, ir visos problemos išsispręstų. Tačiau kovoti prieš korupciją, kuri seniai Egipte tapo natūraliu gyvenimo būdu, čia niekas neskuba. O kainos vis auga. Jautienos kilogramas prekybos centruose „Metro“ kainuoja 80 Egipto svarų (apie 13 dolerių). Žinoma galima pirkti turguje už 50, tačiau tai yra pernelyg dideli pinigai, kai beveik pusė egiptiečių gyvena už du dolerius per dieną.

        „Gerai būtų, jeigu ateitų rusai...“

        Egipte dažnai prisimena rusus. Pirmiausia, kaip turistus. 2010metais Raudonosios jūros pakrates aplankė 2,8 mln. Rusijos piliečių. Rusija užėmė pirmą vietą pasaulyje pagal turistų skaičių, atvažiuojantį į Egiptą iš užsienio. Be jų rimto šakos atsigavimo tikėtis negalima.

       Antra, yra ir dar gilesnė priežastis – tautos atmintyje išlikęs prisiminimas apie glaudų ekonominį ir karinį –techninį Egipto ir TSRS bendradarbiavimą. Kairo intelektualai, kurie kažkada mokėsi Maskvoje, kalba: „Gerai būtų, jeigu ateitų rusai, tik jie neateis. Užtat amerikiečiai jau čia. Dabar teks draugauti ne tik su Amerika ir Izraeliu, bet ir su Saudo Arabija. Amerikiečiai privers“.

       Paskutinė, tai yra draugystė su Er Rijadu, egiptiečiams dar prisimenantiems Nasero laikus, yra pati skaudžiausia. Juk Egiptas dešimtmečius turėjo lyderio vaidmenį arabų pasaulyje. O dabar Saudo Arabijos monarchija, žaibiškai įvykdžiusi neramumų apimto Bachreino okupaciją, parodė kitiems arabams, kad ji turi ne tik milijardus naftos dolerių, bet ir visiškai kovai paruoštus desantininkus.

       Kariniai demokratijos modeliai

       Vis tik, labai „versti“ egiptiečius draugauti su amerikiečiais ir nereikia. Egipto kariuomenė, kuri atėjo į valdžią po perversmo, su Vašingtonu susijusi dar glaudžiau negu Hosnio Mubarako režimas. Į Egipto kariuomenės aukščiausių pareigūnų dispoziciją jau 30 metų kasmet, kaip amerikiečių karinė pagalba, patenka 13 mlrd. dolerių, ir kariuomenės viršūnė juos skirsto, nepamiršdama savęs.

       Aukščiausios ginkluotojų pajėgų tarybos pirmininkas (nuo 2011 metų vasario 11 d.) Mohamedas Tantaui, dvidešimt metų užėmęs Gynybos ministro ir Egipto ginkluotojų pajėgų vyriausio vado pareigas, žinomas, kaip proamerikietiškos nuomonės reiškėjas. Jis įvykdė Egipto kariuomenės apginklavimą amerikiečių karine technika, glaudžiai ją pririšo prie JAV karinio pramoninio komplekso.

      Anksčiau Tantaui už paklusnų visų prezidento įsakymų vykdymą vadino “Mubarako pudeliu”, dabar jis tapo galingo karinio elito, kuris turi ką tarpusavyje dalintis ir be amerikiečių pagalbos, garantu. Juk Egipto kariuomenė turi nuosavą gamybą, žemes ir karinius užsakymus įmonėms, už kuriuos aukščiausias karininkų korpusas iš vietinio verslo gauna dosnius “atkatus”

       Vargu ar šie žmonės, kuriuos kartais vadina „karine buržuazija“ panorės dalintis valdžia ir įtaka. Jų pažadai užtikrinti demokratiją 2011 metų rugsėjo mėn. parlamento rinkimuose, greičiausiai taip ir liks pažadais. O demokratija Egipte dabar atrodo taip: protesto akcijos išvaikomos, streikuojantys persekiojami baudžiamąja tvarka. Visuomenės gyvenimo demokratizavimas pagal kariuomenės modelius labai panašus į karinę diktatūrą. Dabar iki užkimimo galima kritikuoti Mubaraką, bet pabandyk blogai kalbėti apie Tantaui...

       Tūkstančiai egiptiečių ir tikriausiai ne tik egiptiečių interneto vartotojų palaikė kvietimą išeiti į pasaulinį tinklą „milijonų protestui“, gegužės 27 d. Manoma, kad ši akcija taps stambiausia akcija lyginant su masinėmis demonstracijomis nuo metų pradžios. Jos skelbiamas tikslas – patraukti į teismą būvusius Egipto valstybės vadovus, apriboti karinę valdžią...

       „Broliai musulmonai“ ir visi kiti

       Politinės partijos Egipte kol kas veikia (jeigu nevertinti uždraustos Hosnio Mubarako Nacionalinės demokratinės partijos) ir rengiasi parlamentiniams rinkimams. Gegužės viduryje registravimui dokumentus pateikė „brolių musulmonų“ judėjimo Laisvės ir teisingumo partija. „Broliai musulmonai“ pranešė, kad jų partija dalyvaus rugsėjo mėnesį vykstančiuose rinkimuose ir pretenduos į 45-50% parlamento vietų. Įdomu, kad į naujos partijos steigėjų skaičių įėjo 93 Egipto krikščionių bendruomenės atstovai, tai yra koptai, sudarantys 10% šalies gyventojų.

       Kol kas vieni koptai dėl neaiškių taktinių sumetimų padeda „broliams“, kitus koptus musulmonai puola. Velykų išvakarėse aš nuvažiavau į koptų bažnyčią ir pamačiau, kad ją saugo kareiviai. Kunigas paaiškino, kad buvo telefoniniai grasinantys skambučiai, kaip jis pasakė, kad bus „mažasis džihadas“ pagrindinės krikščionių šventės proga. O gegužės pradžioje Kaire buvo organizuoti krikščionių mušimai.

       Koptai, užimantys reikšmingas pozicijas Egipto finansuose ir prekyboje, aktyviai dalyvavo sausio įvykiuose, tikėdamiesi sustiprinti savo politinį vaidmenį valstybės gyvenime. Tačiau išėjo kažkas panašaus į rusų likimą Baltijos valstybėse – iš pradžių triukšmingai kovojo „už jūsų ir mūsų laisvę“, o paskui užlipo ant antros rūšies piliečių arba išvis „nepiliečių“ padėties.

       Bet kuriuo atveju, jeigu „brolių“ sukurta Laisvės ir teisingumo partija rugsėjo rinkimuose gaus tarkime ne 50%, o apie 30% balsų, situacija šalyje bus labai ir labai nepaprasta. Iš vienos pusės save visagale laikanti karinė valdžia. Iš kitos pusės jėgas didinantys „broliai musulmonai“, besiremiantys didelė egiptiečių gyventojų mase (62% egiptiečių pasisako už tai, kad valstybės teisės aktai tiesiogiai atspindėtų Koraną, ir dar 27% mano, kad įstatymai, nors ir ne pažodžiui, tačiau turėtų atitikti visus islamo reikalavimus). Iš trečios pusės – stambiuose miestuose jaučiama Vakarų varianto liberalizmo šalininkų įtaka.

       Todėl nereikėtų atmesti, kad Tantaui gali pasinaudoti Alžyro karinės jėgos patirtimi,  kuri 1991 metais gruodžio mėn. pakeitė rinkimų rezultatus, kai laimėjo Islamo gelbėjimo frontas. Tiesa, kaip panaikinimo rezultatas, buvo užsitęsęs, vangiai vykęs pilietinis karas...

       Ar Egiptas turi ateitį?

       Egiptiečių yra apie 100 milijonų, ir kiekvienais metais prisideda dar po vieną milijoną. (Tiesa, valdžia kalba tik apie 80 milijonų egiptiečių, tačiau 2010 metais vienoje provincijoje atliktas tarptautinis tyrimas parodė, kad trečdalis gyventojų nėra įtraukti į metrikas. Tas pats yra ir Kaire, greičiausiai ne 15, bet 20 milijonų žmonių). Pramoninė ir civilinė statybos kasmet vieno milijono kvadratinių kilometrų Egipto teritoriją, kuri yra tinkama žmonėms gyventi ir žemės ūkiui, sumažina 4%. Šiandien valstybė įsiveža daugiau kaip 40% maisto produktų, o kas bus rytoj?

        Be to, visa Egipto žemės ūkio produkcija auginama naudojant dirbtines trąšas, kurias gamina iš fosfatų, turinčių kadmio ir sunkiųjų metalų. Dėl to didėja dirvos užterštumas, o patys produktai tampa pavojingais žmogui. Nilas seklėja. Bendras metinis Egipto vienintelės vandens arterijos kiekis 2,5 kartų mažesnis negu, pavyzdžiui, ties Dunojaus žiotimis. Ar reikia sakyti, kad nuo Dunojaus vandens nepriklauso 100 mln. žmonių!? Tuo tarpu beveik visi egiptiečių produktai ateina iš slėnio ir Nilo deltos.

       Dažnai aš vakarus trumpindavau kalbėdamas su viešbučio savininku Samiru, su kuriuo susipažinau prieš dešimt metų, ir kuris prisimena ne tik prezidentą Naserą, bet ir karalių Faruką. Ir vieną kartą aš jo paklausiau, kokią Egipto ateitį jis įsivaizduoja. Samiras atsakė:„Egiptas neturi ateities“.

       Aš norėčiau tikėti, kad mano pašnekovas suklydo. Galbūt padėtį galima būtų pataisyti. Pavyzdžiui, nacionalizuoti stambių žemvaldžių žemes, padalijus jas felachams (valstiečiams), kurių žemių sklypai neviršija 50 arų. Arba pradėti profesionaliai mokyti jaunimą ir kurti aukštų technologijų ekologines nepavojingas gamybas. Tačiau... nieko nevyksta. Jokios socialinės revoliucijos Egipte nebuvo ir pompastiškas epitetas „arabų pavasaris“, kalbų rašytojų įdėtas į JAV prezidento lūpas, nieko nekeičia.

       Ar egiptiečių visuomenė galės keistis po parlamentinių rinkimų? Ar valstybė turi ateitį?

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2011-05-27

http://www.fondsk.ru

Susiję

Ar Didysis brolis išėjo išproto?