Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Ar „kiekybinis palengvinimas“ visiems laikams?

 http://sufiy.blogspot.com      Ekspertai plušėjo nenuleisdami rankų, lygindami Senojo ir Naujojo pasaulių makroekonominės statistikos procentus ir visokius skaičius. Ir visa tai tam, kad įsitikintų: ar kiekybinis palengvinimas (QE), pinigų sintezė iš oro artimiausiu metu nepasibaigs. O gal išvis nepasibaigs. Reikia suprasti ir prisiminti: pasaulį valdo trumparegiai, riboti politikai ir kol jie diriguoja parlamentams ir savo aukščiausio lygio susitikimams, QE, t.y. perkamosios galios naikinimas, paprasčiausiai negali baigtis.

       De facto tikroji JAV dolerio padėtis yra tokia - dolerio indeksas pramušė svarbų palaikymo lygį ir yra laisvame kritime. Dar daugiau, reikia pažymėti, kad JAV dolerio mažėjimo tendencija prasidėjo praėjusią vasarą, kai FED paskelbė apie QE antro turo pradžią. Žinoma, Federalinis rezervas gali toliau tvirtinti, kad jo QE-2 programa nėra infliacinė, tačiau rinkoms, akivaizdu, nepatinka esamos pinigų bazės skiedimas.

       Nuo 2008 metų kredito krizės pradžios FED įvairių savo programų pagalba iš oro sukūrė daugiau kaip 2 trln. naujų dolerių. Dalis tokių naujai išspausdintų dolerių buvo išleisti įtartinų obligacijų, turinčių abejotiną kilmę ir hipotekos užtikrinimą, pirkimui iš bankų padidintomis kainomis. Vėliau didelė dalis šių pinigų buvo atiduota Amerikos vyriausybei. PIMCO fondas mano, kad nuo praėjusių metų vasaros 70% naujai išspausdintų iždo obligacijų buvo nupirktos Federalinio rezervo.

       Paskutinis QE turas baigiasi birželyje ir rinka dabar laukia kito FED žingsnio. Tačiau, jeigu tikėti paskutiniais gandais ir Bloomberg naujienomis, Centrinis bankas planuoja tęsti JAV vyriausybės kreditavimą (perkant papildomas JAV iždo obligacijas už gautas pajamas už išpirktus hipotekinius vertybinius popierius).

       Todėl, atsižvelgiant į Federalinės rezervų sistemos ketinimus, visiems turėtų būti aišku, kad ponas B.Bernankė ir toliau finansuos JAV vyriausybės deficitą. Įvertinus tą faktą, kad užsienio paklausa JAV iždo vertybiniams popieriams yra neigiama ir Kinija jau keturis mėnesius iš eilės yra jų pardavėjas, nenuostabu, kad FED vaidina pagrindinio kreditoriaus vaidmenį. Galų gale, ponas Bernankė žino, kad jeigu jis nustos kredituoti JAV vyriausybę, palūkanų normos smarkiai išaugs, ir tai, savo ruožtu, stipriai paveiks eilinius amerikiečius. Jeigu artimiausiu metu palūkanų normos smarkiai išaugs, milijonai amerikiečių dėl savo skolų gali paskelbti defoltą, ir tokiu būdu prie bankroto privesti amerikiečių finansines institucijas.

       Dar daugiau, palūkanų normų augimas turės milžinišką spaudimą JAV vyriausybei. Reikia pažymėti, kad JAV federalinė skola jau pakilo iki 14,2 trln. dolerių lygio ir kiekvienas kapitalo kainos procentinio punkto išaugimas kainuos papildomus 142 mlrd. dolerių per metus mokėjimus už palūkanas. Todėl, jeigu trumpalaikės palūkanų normos išaugs iki 4%, JAV vyriausybės skolos tvarkymo metinės išlaidos išaugs iki stulbinančių skaičių – 568 mlrd dolerių. Be to, jeigu įvertinti tą faktą, kad 2011 metais JAV vyriausybės tikėtinos pajamos bus lygios 2,3 trln. dolerių, jūs suprasite, kad Amerika turi realių problemų. Realybė paprasta ir aiški – JAV negali sau leisti kelti palūkanų normų.

       Tokiu būdu, norint išlaikyti trumpalaikes palūkanų normas dirbtinai žemame lygyje, Federalinė rezervų sistema toliau tęs naujų dolerių spausdinimo ir JAV vyriausybės kreditavimo jais politiką.

       Iš čia seka paprasta išvada: jeigu JAV fondų rinka vasarą pateks į turbulentinę zoną, FED operatyviai ir susirūpinusiu balsu paskelbs apie dar vieną QE turą. Tiesa ta, kad iš nacijos, iki ausų esančios skolose, ir vieną kartą patekusios į nulinių palūkanų kelią, labai sunku atimti švirkštą su doze...

       Padėtį komplikuoja ir tai, kad JAV vyriausybė toliau išleidžia daug daugiau negu gauna iš mokesčių ir šiais metais biudžeto deficitas pasieks 1,4 trln. dolerių arba 10% JAV BVP! Jeigu JAV vyriausybė išleidžia 1,4 trln. dolerių daugiau negu gauna, tai ji turi iš kažkur šiuos pinigus gauti, tuo būdu dar labiau padidindama federalinės skolos dydį. Savaime suprantama, kad esant rekordiškai mažoms palūkanų normoms, JAV užsienio draugai visai neturi noro skolinti Obamos administracijai. Tokiu būdu, Federalinė rezervų sistema bus priversta toliau teikti pigų finansavimą.

       Deja, bet nemokamų pietų nebūna, ir beatodairiškas Federalinės rezervų sistemos pinigų spausdinimas turės sunkias pasekmes. Jeigu centrinis bankas toliau kurs dolerius iš oro pono Obamos deficito finansavimui, kaip rezultatas, bus ryškus JAV dolerio perkamosios galios sumažėjimas.

       „Normaliomis“ aplinkybėmis, jeigu JAV būtų vienintele kalta puse, jos valiuta jau seniai būtų žlugusi kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu (kas tam tikru laipsniu jau įvyko). Tačiau šiandieninėje situacijoje daugelis išsivysčiusių valstybių yra vienoje skęstančioje valtyje, todėl labai sunku nuspėti, kurios valiutos taps laimėtojomis.

       Čia galima analogija apie laimėtą pokerio partiją „Titanike“ likus minutei iki jo susidūrimo su aisbergu.

       Todėl dabar pats laikas apžvelgti į Europos finansinę sveikatą.

       Priešingai logikai, per paskutinius 3 metuseurozonos skola išaugo. Kai 2008 metaiskortų namelis griuvo, kiekvienas protingas žmogus laukė skolos dydžio sumažinimo. Tačiau, Europos „išpirkimai“ ir „stimulai“ pasiekė priešingą efektą – šiuo metu eurozonos federalinė skola išaugo iki 85,3% BVP! Nors palyginimui su Japonija, šios valstybės federalinė skola išaugo beveik iki 200% BVP!

       Nors federalinės skolos santykis su BVP yra populiarus kriterijus ir dažnai ekonomistų naudojamas šalies pulso įvertinimui, amerikiečių rizikos draudimo fondas Hayman Capital tvirtina, kad teisingiau būtų lyginti valstybės įsiskolinimo dydį su jos vyriausybės pajamomis. Šiuo požiūriu Japonija stovi šio gėdingo sąrašo viršuje ir jos federalinė skola sudaro daugiau kaip 1900% vyriausybės metinių pajamų. Be to, JAV skolos našta labai panaši į Graikijos, tačiau jos skolos įsipareigojimai turi aukščiausią kredito reitingą!

      Kol trumparegiai, riboti politikai atsisako nuo skolų restruktūrizavimo ir toliau kuria milžiniškus deficitus, padedant dirbtinai palaikomoms palūkanų normoms, visų valiutų perkamoji galia ir toliau kris. Neplanuotu neprotingos monetarinės ir fiskalinės politikos rezultatu bus didžiausia infliacija ir valiutų krizė.

       Galbūt tas išprovokavo vieno Kinijos valdininko pareiškimą apie tai, kad Kinija turi sumažinti savo valiutos rezervus 65% iki 1 trln. dolerių. Įdomu, kad praėjus tik keletui dienų, Kinijos žiniasklaida pranešė, kad valstybės vadovybė pradeda kurti investicinius fondus, kurie skirti tauriųjų metalų ir energijos įgijimui.

       Panašu, kad ne tik išmintingi kinai supranta pinigų emisijos ir deficito finansavimo tikrąsias pasekmes. Likimo ironija, bet straipsnyje, kuris buvo publikuotas tolimais 1966 metais, „Didysis ir baisus“ A.Grinspenas, vėliau tapęs vienu didžiausiu „pinigų spausdintoju“ istorijoje, taip pasakė apie deficito finansavimą: „Nesant aukso standartui, nėra ir būdo apsaugoti santaupas nuo konfiskavimo infliacijos pagalba. Nėra saugaus būdo vertybių išsaugojimui. Jeigu jis būtų, tai valstybei tektų jų valdymą padaryti neteisėtu, kaip tai buvo padaryta su auksu. Jeigu visi nuspręstų, pavyzdžiui, visas savo santaupas investuoti į sidabrą arba varį, arba bet kokią kitą prekę, o paskui atsisakytų priimti čekius, kaip mokėjimo priemonę už prekes, bankų depozitai netektų savo perkamosios galios ir vyriausybės sukurtas bankų kreditas taptų bevertis. Visuotinės gerovės valstybės finansų politika reikalauja, kad kapitalo savininkai negalėtų savęs apginti. Tokia aukso puolimo esmė. Deficito finansavimas  - tai paprasčiausiai kapitalo konfiskavimo programa. Auksas kliudo tam slaptam procesui. Jis saugo nuosavybės teisę. Jeigu tai suprasi, tai nesunku bus suprasti valstybininkų pasisakymus prieš aukso standartą“.

       Manome, kad egzistuoja reali labai didelės infliacijos grėsmė, įvertinant tokius veiksnius, kaip siaubingi skolos naštos dydžiai išsivysčiusiose valstybėse, dabartinės deficito finansavimo programos, dirbtinai sumažintos palūkanų normos ir begaliniai QE turai. Todėl nuo praėjusių metų daugelis savo didelę dalį kapitalo investavo į tauriuosius metalus. Jeigu jų situacijos įvertinimas pasirodys teisingu ir aukso, ir sidabro kainos pakils į viršų, tai per sekančius 2-3 metus, šis pasirinkimas duos gerą pelną. Jeigu į reikalą neįsikiš krizė.

       Dabar prognozuoti naują pasaulinę krizę tapo geru tonu. Ekspertas, kuris prognozuoja klestėjimą, atrodo, kaip kvailys arba pasamdytas sukčius. Viskas ne taip, kaip buvo paskutinio nuosmukio išvakarėse 2008-2009 metais. Tada net tie, kurie aiškiai nujautė krizę, stengėsi kalbėti atsargiai, kad nepagarsėtų, kaip panikos kėlėjai ir tuščiažodžiautojai.

      Dabar viskas atvirkčiai. Niūrios prognozės turi gerą paklausą. Būti pesimistu šiuolaikiška. Dabar tik visiškai tingus analitikas nedalyvauja varžybose, kuriose prognozuojamas defoltų skaičius, kuris bus eilėje valstybių, o taip pat kada ir kokio dydžio bus nauja recesija Amerikoje.

       Jeigu palyginti pasaulinio lygio ekonomistus, tai sensacingiausią ir tuo pačiu meniškai išplėstą prognozę iškelė Nurielis Rubinis(Nouriel Roubini),žmogus, kuris pripažįstamas, kaip vienintelis prognozavęs praėjusią pasaulinę krizę. 2006 metais jis iš tiesų šiuo klausimu pateikė teisingą prognozę, kaip, tiesą sakant, ir keletas kitų ekonomikos žinovų.
       Kodėl pranašu pripažintas tik vienas Rubinis, tegul vėliau aiškinasi istorikai, bet šiandien naujos jo pranašytės jau turi didelį svorį. Tačiau ir forma jų puiki: aiškiai aprašytas vaidmenų tarp trijų pasaulio ekonomikos lokomotyvų pasiskirstymas, o taip pat suspaustas, kaip spyruoklė, būsimų įvykių laikas – viskas turi įvykti per du metus. Eurozona sugrius dėl defolto silpniausiose jos grandyse, iš kurių Graikija – tik pirmoji kregždė. Amerikos laukia „sukilimas obligacijų rinkose“, tai yra visos likusios žmonijos atsisakymas ir toliau pigiai skolinti jai pinigus jos milžiniškų skolų padengimui. Na, o Kinijai teks smarkiai sulėtinti augimą dėl nacionalinio skurdo ir per didelio nesėkmingų investicijų sukaupimo. Ir kai tik viskas susilies kartu (to tikimybė, Rubinio nuomone, nėra šimtaprocentinė, tačiau didelė), tai atsiras pasaulinė „ideali audra“, lyginant su kuria 2008 – 2009 metų neramumai bus, kaip vaikų ginčai smėlio dėžėje.

       Spėju, kad Rubinis yra šiek tiek suinteresuotas, kad jo prognozė išsipildytų. Juk jeigu jis patenka į dešimtuką antrą kartą, tai jau tikrai laukia amžina garbė ir atitinkamos, kaip neklystančiam pranašui, kokios nors pagrindinės pareigos planetoje. Blogos prognozės, bet kuriuo atveju, yra žingsnis į priekį, lyginant su tuo, kas buvo prieš buvusią krizę, kai tokių perspėjimų buvo mažai, o svarbiausia, jų niekas neklausė. Juk būtent dėl to 2008 -2009 metų krizė neturėjo prasmės. Ji praėjo veltui. Iš tiesų ji nieko nepakeitė, beveik nieko nepagerino ir problemų estafetę perdavė kitai krizei, tokiu būdu, ją padariusi pakankamai greita ir neišvengiama. Spėlioti čia galima tik apie datą ir apie scenarijaus plonybes. Nuo viso kito neišsisuksi. Jeigu įvyks, būtent, Rubinio „ideali audra“, tai lengva įsivaizduoti jos scenarijų mūsų kraštuose. Būtent pirmuosius šio scenarijau puslapius.

       Kadangi tie, kurie priima sprendimus, nieko nenumatė ankstesnės krizės išvakarėse ir nieko neišmoko, kai ji atėjo, tai būsimo nuosmukio pirmas veiksmas bus pakartojimas to, kas vyko 2008 – ųjų rudenį -  2009 – ųjų žiemą.

       Kalbant apie pagrindinius veikėjus, tai kiekvieno problemos aiškios. Klausimas tik, kokiais būdais jie jas spręs.

       Pavyzdžiui, Kinijai negresia nuosmukis. Niekas jai nekliudo greičiau negu buvo iki šiol, pereiti prie vartojimo paklausos didinimo ir savo piliečių gyvenimo lygio kėlimo. Tai būtų visiškai pagal išbandytą Keinso monetarinio konsensuso receptą, į kurį Vakarai dėjo tokias dideles ir taip nepasiteisinusias viltis 2008 – 2009 metais.

       Kaip ir N.Rubinis, lordas J.M.Keinsas pripažįstamas autoriumi idėjų, kurios ne jam vienam atėjo į galvą ir tikrai ne jo pirmo buvo pritaikytos praktikoje. Tačiau idėjos yra geros. Kaip antibiotikai. Pirmas pritaikymas kuria stebuklus, tačiau kiekvieno sekančio pritaikymo rezultatai vis mažiau pastebimi. Pirmą kartą vidaus vartojimo skatinimas ir su juo susijusios atitinkamos priemonės patikimai išveda ekonomiką iš nuosmukio, tačiau jeigu šios injekcijos bus kartojanos viena po kitos dešimtis metų, tai ūkis iš dalies nustos į jas reaguoti, o iš dalies reaguos nepageidaujamu būdu. Todėl tai, kas šiandien gerai Kinijai, tai Amerikai ir Europai jau beveik, kaip mirtis.

       Progresyvus prezidentas B.Obama kartu su JAV Federaline rezervų sistema, prisimenančia Didžiąją depresiją, pasirodė, kad yra labai senamadiški ir bevaliai prieš XXI amžiaus audras. Nieko naujo jie nesugalvojo. Kaip ir iki krizės, JAV šiandien gyvena skolon, ir tos greitai augančios skolos, žiūrėk ir partrenks ją. Išeitis lyg ir aiški: gyventi pagal pajamas. Tačiau bet kuri jos realizavimo formulė (radikalus socialinių išlaidų sumažinimas arba toks pat radikalus karinių išlaidų sumažinimas, arba visų turtingųjų apmokestinimas labai dideliais mokesčiais) negali būti net garsiai ištarta. Nei viena iš abiejų kovojančių lobistinių koalicijų, nei respublikonai, nei demokratai, nepasirengę prisiimti kokius nors sprendimus, atitinkančius problemų dydį. Nors atrodo, kad beveik visi jau sutaria, kad veikiant senomis priemonėmis, kurios yra „antikrizinėse programose“, nebus jokios naudos.

       Nors Europos Sąjungoje situacija yra aiškesnė negu JAV, tačiau sudėtingesnė negu Kinijoje. Už bendros valiutos įvedimą, neįvedus vieningos finansų ir ekonomikos politikos, Europai tenka mokėti susiskaldymu tarp daugiau ar mažiau stipraus ES branduolio ir Europos Sąjungos periferijos valstybių, kurios paskendusios skolose ne mažiau negu Amerika. Skirtingai nuo Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungoje, kaip išeitis, griežtas taupymas jau paskelbtas oficialiai. Bet ar tautos tai priims, ar sabotuos arba paprasčiausiai sukils, kol kas nelabai aišku.

       Visi sudėtiniai būsimos pasaulinės krizės elementai kaupiami jau keliolika metų. Du kartus, pradžioje du tūkstantųjų metų ir prieš dvejus metus, krizės bangos kai ką nuramino, panaudojus seno pavyzdžio priemones. Tai buvo saviapgaulė – vietoj to, kad spręsti problemas, jos buvo atidedamos vėlesniam laikui. Nuojauta, kad trečią kartą tai jau nesuveiks, kad begaliniai atidėjimai tik pagilins ligą, dabar tampa visuotine, iš čia ir niūrios žinovų prognozės.


Dėdė Saša, 2011-06-29

http://finance.ua

 

 

 

 

 

Susiję:

Graikijos ir JAV defoltas

Ar Graikijos skolos uždės kilpą ant Europos Sąjungos kaklo?   

Išgelbėkite dėdę Semą: naujos tendencijos JAV ekonominėje politikoje    

Defoltas?

Graikų skolos, ispanų rizikos ir nebylūs asilai                                              

Euro zona nenori mokėti svetimų skolų                                                       

Apie reitingų aistras Aistrų savaitėje

NIA pateikia JAV hiperinfliacijos požymius

JAV liepą arba kada bus defoltas

Neįkainojamas doleris

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas