Norėdamas neįkyrėti galimam skaitytojui vietoj žmonių vardų ir pavardžių rašysiu inicialus. Stengsiuosi kalbėti lakoniškai, jeigu...pavyks.

       Anais nepamirštamais 1990 – 1998 m. dirbau Susisiekimo ministerijoje (toliau SM) Civilinės aviacijos departamento (CAD) direktoriumi, vėliau, Transporto politikos skyriaus vadu, po to Valstybinės civilinės aviacijos inspekcijos viršininku ir t.t., kol 1998 m. lapkritį, SM vadai, davę 9 vid. Mėn. uždarbių kompensaciją, padėkos raštą ir vardinį laikrodį „neištūrino“, „šalių susitarimu“ iš darbo. 3,5 metų valgiau karčią bedarbio duoną, bet...šis laiko tarpas buvo pats geriausias mano gyvenime. Turėjau laiko viską išanalizuoti. Oi ir kovėsi dešinysis bei kairysis“ pilkosios masės“ pusrutuliai (toliau tekste atitinkamai DPR ir KPR).

         DPR uždavinėjo klausimus:

       - Kodėl mes „barikadų“ sąjūdiečiai, dirbę ministerijose, atlaikę visus „Jedinstvos“ ir Maskvos spaudimus, vakariečių įvertinti, kaip aukščiausio lygio vadybininkai, visi alei vieno buvome išvyti“?

       - Kodėl paprastas, nieko neišmanantis, visiškai žalias profesoriaus ar A.M.B. savas žmogus tapdavo viceministru, ministru, seimūnu, kokiu nors vyriausiuoju derybininku ir kitu dideliu „tūzu“ (teko porą kartų kalbėtis konfidencialiai su tuometiniu EU komisaru plėtrai, kuris taip pat negalėjo suprasti kaip tokie nekompetentingi žmonės tampa aukštais pareigūnais).

       - Kodėl jau pirmaisiais nepriklausomybės metais K.Prunskienės Vyriausybė labai atsargiai, iš lėto (privilegijų panaikinimas buvo bene antrasis po laisvės ir nepriklausomybės siekio šūkis) pradėjo grąžinti valdžiažmogiams panaikintas privilegijas? A.M.B. - Prezidentas, jo premjeras A.Š., G.V. - dukart premjeras tą darė visiškai atvirai, o „vilties“ prezidentas - du kartus meras ir premjeras net dviveidiškai ciniškai. “Moralinis autoritetas“ to visiškai nematė, tad... Palyginus sovietinius bosus pagal privilegijas su laisvos tėvynės bosais, pastarieji atrodo, kaip Guliveriai prieš nykštukus.

       - Kodėl 1992 m. rudenį (kartu su Seimo rinkimais) priimtoje, šiaip gan geroje Lietuvos Konstitucijoje yra keli teiginiai arba „kuklūs nutylėjimai“, kurie tą minėtą gėrį paverčia tik tuščia deklaracija. Pvz., teiginys, kad referendumą inicijuoja 300 tūkst. piliečių arba Seimas. Juk Lietuvai 75 tūks. tikrai pakaktų. Nieko sau Tautos – suvereno teisė?!! Kodėl lietuvis blogesnis už šveicarą, islandą ar bet kurį kitą vakarietį?!! Arba nutylėjimas Prezidento galių skelbti referendumą. Tai bent valstybės galva, kuri reikalui esant negali pasiremti ją išrinkusios Tautos balsu, kai net senovės romėnai jau žinojo, kad tai dievo balsas?!!

       Ir taip be galo, be krašto vis tie kodėl ir kodėl? KPR vis bandė įsiterpti su savo skaičių analize, bet DPR jį visą laiką nustelbdavo ir pavargęs, pagaliau mikrofoną perdavė KPR.

       - Skaičiuojame, kiek jūsų, tų barikadų sąjūdiečių buvo SM. Viso labo keturi šakinių departamentų vadai, plius dar keli pavaduotojai bei specialistai ir viskas. O kiek ten buvo buvusių sovietinių funkcionierių? Du buvę ministrai H.J. ir A.M. tapo viceministrais, vienas buvęs SM viceministras S.D. išsaugojo savo pareigas, kiti du tapo skyrių viršininkais, su priedu prie atlyginimo iki viceministro atlyginimo (antroji pirmosios vyriausybės grąžinta privilegija buvusiems; pirmoji buvo talonai automobiliams). Plius gal 12 padalinių vadų ir 12 pavaduotojų, kurie buvo tokie pat „aukšti valdininkai“ ir žūtbūt norėjo jais išlikti. Taigi, „naujus vėjus nešančių“ apie 12 – 15, o norinčių išlaikyti senąją tvarką ir privilegijas „ministerijos asų“ virš 30. Taigi, demokratiškai priimant sprendimus tarkime SM kolegijoje, „asų“ pergalė visuomet garantuota. Likę gal ir geri biurokratai –„darbo jaučiai“ balso tai neturėjo. Praktiškai visose ministerijose ir Vyriausybėje buvo tokia pati situacija, gal išskyrus naujai „iškeptą“ Krašto apsaugos ministeriją. Štai tau ir atsakymas skaičiais, matematika į tavo pirmąjį klausimą, „dešinuk“.

       1 + 1 laiko periode, tai ne du. Tai keturi metai (1992 – 1996 ), kai Lietuvą valdė A.M.B. plius keturi ( 1996 - 2000), kai valstybės laivą vairavo profesorius V.L. Viso aštuoneri metai.

       Štai AM.B. – Prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras susirinko kartu ir nutarė dėl aukščiausio lygio pareigūnų skyrimo. Pirmasis vertinimo kriterijus – jie turi būti ištikimi, kaip geriausias žmogaus draugas, A.M.B. ir, žinoma, kitiems dviem “triumvirato“ nariams. O kiek tų ištikimųjų, kuriuos gali aprėpti žmogaus sąmonė ir atmintis? Tarkime 21 plius minus (ne veltui 21 yra ypatingas skaičius ne tik kortų žaidime). Štai ir turime apie 70 aukščiausio lygio pareigūnų. Tai Seimo komitetų pirmininkai, ministrai, svarbiausių institucijų (VSD, FNTT, STT, Policijos, Prokuratūros ir t.t.) vadai bei viceministrai. Aišku, kad tame valdžios olimpe nėra vietos V.L. „profesūrai“. Ten negali patekti ir nepartiniai, kurie yra lojalūs Lietuvai, o ne „triumviratui“. Prie ko čia ištikimybė Lietuvai? Jei esi „mūsų žmogus“, tuomet durys atviros visur ir „vsio zakonno“. Bet jis juk visiškai „ne kopenhagen“ toje veiklos srityje. O kam tas „kopenhagen“? Per keturis metus išmokysim, su mūsų patirtim...

       Štai V.L. – Seimo vadas, jo pavaduotojas ir premjeras. Vaizdelis tas pats. Tik nėra Jo Ekscelencijos, bet kur jis dings, turės sutikti su mūsų siūlomos „profesūros“ kandidatais į valdžios olimpą. Juk ne veltui, įžvelgdami tuos valdymo periodus, mudu su A.M.B. susitarę įrašėme į Konstituciją tuos punktus apie prezidento galias ir nutylėjome apie jo negalią. Taip pat įkišome ir tuos 300 tūkst. referendumui reikalingų parašų ir dar kai ką... O liaudis, ką ta liaudis, kai taps išmintinga, tai užteks ir 75 tūkst. Juk lietuviai, tai ne šveicarai, islandai ar kiti normalūs vakariečiai.

       DPR nutraukė kairiuką, sakydamas, kad gavo aiškų atsakymą bent į pusę savo klausimų ir laukė atsakymo į likusius klausimus.

       Skaičiuokime toliau ir gal pavyks atsakyti į likusius. Tikri, pusiau slapti, pusiau atviri šaltiniai teigia kad 1990 metais Lietuvoje buvo apie 40 tūkst. piliečių dalinai ar visiškai bendradarbiavusių su KGB, per 200 tūkst. komunistų partijos narių iš kurių apie 40 tūkst. priklausė taip anais laikais vadintam „partiniam – tarybiniam aktyvui“. Taigi, 40 tūkst. plius tiek pat, jau bus 80 tūkst. Iš likusių 160 tūkst. komunistų bene pusė liko labai politiškai aktyvi ir palaikė, kas V.L., o kas A.M.B., ir aktyviai jiems talkino. Kita pusė, tarkime, atgailavo tuos 8 metus ir į jokias partijas nelindo. Susumavę minėtų neatgailaujančių, bendravusių su KGB ir tarybinio – partinio aktyvo žmonių skaičių gauname apie 240 tūks. gerai organizuotų, disciplinuotų, aktyvių ir palyginti gerą išsilavinimą turėjusių stagnatų. Atrodytų, kad tai tikrai nedidelė dalis iš 3 mln. Tik viena dvyliktoji, bet... Jų antrosios pusės, kaip taisyklė, palaikančios savo „buvusius“ ir, tarkime, dar po vieną artimą giminaitį. Štai ir gauname tą 0,7 mln. rinkėjų skaičių, kuris leido stagnatoriams ir komunistams (ne tikriesiems dešiniesiems ir socdemams) tuos 8 metus nuolat būti Seime, tai opozicijoje tai valdančioje daugumoje. O toliau „politinis“ traukinys jau judėjo „kairiųjų ir dešiniųjų“ patriarchų nutiestais bėgiais.

       Baigiant straipsnelį man, o gal ir Jums, neskirstant smegenis nei į kairį nei į dešinį pusrutulius, liko tik trys klausimai:

       - Kaip tie minėti 0,7 mln. rinkėjų išauklėjo savo atžalas? Ar jos eis tėvų pramintu keliu ar ne, ar kartos tėvų klaidas, ar pasimokė iš jų?

       - Kodėl profesoriaus V.L. vadovaujama „dešiniųjų“ Seimo dauguma nepriėmė desovietizacijos ir deKGBizacijos įstatymų, ir neįvykdė šio proceso; gal todėl, kad tie KGB bendradarbiai ir „partinis – tarybinis“ aktyvas ir kiti komunistai beveik lygiomis dalimis perėjo į A.M.B. ir V.L. stovyklas, o nepritapusi prie tų dviejų stovyklų dalis, tapo naujaisiais liberalais?

       - Ar likusi be jokių stigmų ir dėmių tautos dalis (apie 1,8 mln. plius dorai išauklėtos „buvusiųjų“ atžalos???) pagaliau suvoks, kad „buvusieji“ nueina nuo politinio – visuomeninio teatro scenos, o jų vietą turi ir gali užimti dori, sąžiningi, niekuo nesusitepę žmonės?

Jonas Mažintas, 2011-07-08