Rašytojas Vytautas Petkevičius rašė: “Žydų valstybės atkūrimo idėja kilo dar 1917 metais, kai sionizmo vadas Trebičius-Linkolnas žydas Mozė Pinkelė perskaitė Anglijos užsienio reikalų ministro (irgi žydo) Balfuro paskelbtą deklaraciją. Tai buvo viso labo ministro laiškas savo bičiuliui milijonieriui Rotšildui. Tame dokumente jis viską labai supaprastino: girdi, anglai Palestinoje duoda žemę, sionistai tenai siunčia savo žmones, o multimilijonierius juos finansuoja ir visi kartu atstato tėvynę, kurioje turėtų sutilpti visi žydai. Tokiu būdu, ir žydai, ir kitos tautos atgautų ramybę.

       Tačiau žydai sionistai centrui nepakluso ir į žadėtąją žemę nevažiavo. Jie pabandė sukurti žydų Kurto Eisnerio arba Kosmonovskio ir Eugeno Levinė-Nyseno vadovaujamą Bavarijos tarybų respubliką. Tos nesąmonės, kurias jie pridarė Miunchene, vėliau atvedė valdžion Hitlerį. Rusijoje atsirado Birobidžanas. Todėl sionizmo vadovai ėmė ieškoti būdų, kaip „paspausti“ savo tautiečius ir priversti juos važiuoti į Palestiną. Tik prasiveržus A.Hitleriui į valdžią, tokia galimybė atsirado. Sionistų lyderis Mozė Pinkelė susitiko su fiureriu, davė jam 300.000 markių nusipirkti laikraštį „Volkische Beobachter“ ir asmeniškai paprašė „gerokai spustelėti“ Vokietijos žydus, o paskui dūrė į fiurerį pirštu ir pasakė:

         - Iš antisemitizmo gali kas nors išeiti, jeigu šį reikalą į savo rankas perims patys žydai.

        Hitleris labai nesibrangino, o ką tik nupirkto nacių partinio laikraščio laužinį apsiėmė tvarkyti Vengrijos žydas Halošis, dar vadinamas Olandu Palošiu. Po ta slapyvardžiu slėpėsi tikrų tikriausias rabino sūnus ir senas žydo Alfredo Rozenbergo draugas. Hitleriui nebuvo kur dėtis, nes rašydamas „Mein Kampf“, jis pats pasisiūlė tokiam vaidmeniui. Jis pūtėsi: „Aš tikiu, kad šiandien įkūniju visagalio kūrėjo sumanymą: atsikratydamas žydų, kovoju už Viešpaties reikalą“. Dievas Dievu, bet sionistų pinigai irgi buvo ne iš šulinio pasemti ir paskirti „Žadėtajai žemei“ įsisavinti“. Daugiau

       Šioje vaizdo medžiagoje pateikiami istorijos faktai, kurie neatitinka oficialios istorijos. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, kuo tikėti, ar oficialiai pateikiama istorija, ar kai kurių istorikų pateikiamais faktais, kurių nepripažįsta oficiali valdžia.

2011-07-16