Iki masinių riaušių Niujorko gatvėse lieka pusantro mėnesio

      „Oranžinės“ revoliucijos, pastaruosius metus apėmusios arabų pasaulį, sukėlė nekokį jausmą dėl savo nesibaigiančio judėjimo po valstybes ir regionus. Kadrai iš Tuniso ir Egipto aikščių, reportažai apie Libijos opozicijos maištą, Sirijos neramumai ir sušaudymai Jemene iškėlė tik vieną klausimą: kas sekantis?

       Kitų klausimų neegzistavo – viskas ir taip buvo aišku. Kas ir kaip organizavo šiuos protestus. Kaip ketino į maištus reaguoti „totalitariniai“ režimai. Kokia bus „progresyvios žmonijos“ Vakarų asmenyje pozicija dėl kiekvieno naujo socialinio sprogimo. Kas įvyks, kai bus pralietas pirmas kraujas, ir kuo galiausiai viskas pasibaigs. Ir nors įvykių vystymasis kiekvienoje betvarkės apimtoje valstybėje turėjo savo specifinį pobūdį, bendrų bruožų tarp 2010–2011 metų Twitter‘io revoliucijų buvo daugiau, negu skirtumų.

       Vienu iš pagrindinių kiekvieno arabų maišto elementų buvo tai, kad jį besąlygiškai rėmė JAV administracija. Kiekvieną kartą, kai Šiaurės Afrikos arba Artimųjų valstybių tautos, įaudrintos Twitter‘io ir Facebook‘o, išeidavo į savo gimtojo miesto aikštę, jos iškart gaudavo JAV valstybės departamento sveikinimą ir visišką pritarimą. Ir kiekvieną kartą madam Klinton ištardavo vieną ir tą pačią frazę: „sukilusių slopinimas neleistinas“, „vyriausybė privalo įsiklausyti į tautos balsą“, „laisvas pasaulis remia sukilusius prieš tironiją“ ir pagaliau – „antiliaudinis režimas parodė savo visišką nelegitimumą ir turi pasitraukti“.

       Po to, nepriklausomai nuo to, ar laimėjo sukilimas ar ne, buvusio JAV prezidento žmona neįkyriai leisdavo suprasti, kad visa tai –  tai tik pradžia, ir kad pasaulyje yra ir kiti „diktatoriški režimai“, kurie taip pat tuoj papuls po „gatvės pykčio“ presu. Analitikai ir ekspertai pavargo bandydami atspėti, kurgi nugriaudės nauja revoliucija. Variantų buvo daug, tačiau kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip buvo orientuotas į valstybes, esančias už „auksinio milijardo“ ribų: nuo Rusijos ir Kinijos iki Sudano ir Azerbaidžiano.

       Vėliau sekusios milijoninės protestų akcijos bankrutuojančiose Europos valstybėse,pirmiausia, Graikijoje ir Ispanijoje, maišto teoretikus kažkiek išblaivino. Išaiškėjo, kad palaimintos Europos gyventojai, nepatenkinti dėl sunkios ekonomikos padėties, taip pat gali surengti masinį protestą prieš vyriausybę. Dar daugiau, europiečiai neįtikėtinai sėkmingai perėmė iš savo pirmtakų arabų gatvės susirėmimų taktiką ir technologiją. Pasirodė, kad šiuos „tinklo maišto“ metodus ir „neprievartinių revoliucijų“ būdus, išdėstytus Džino Šarpo knygelėje sėkmingai galima taikyti ne tik „Rytų totalitarinių monarchijų“ atžvilgiu, bet ir prieš savo, tokias demokratines ir liberalias, Vakarų vyriausybes.

       Galiausiai stebėtojams iškilo klausimas: ar įmanoma, kad Egipto Tahriras arba nors Ukrainos Maidanas pasikartotų „demokratijos lopšyje“ – Jungtinėse Amerikos Valstijose? Labai greit visi suprato: toks „bemerangas“ yra ne tik įmanomas – amerikiečiai smurto ir maišto prieš sistemą srityje pasirengę duoti šimtą taškų į priekį šalusiems Kijevo ledo aikštėse „oranžiniams“ ukrainiečiams. Ir nors iki tokio smurto, koks buvo Egipte, nebuvo prieita, amerikiečių maištininkai įrodė, kad jie yra visiškai pasirengę „priminti Bostono arbatėlę“.

       Iki šiol pats garsiausias iš JAV protestų įvyko Medisone, Viskonsino valstijoje, kur šimtatūkstantinė minia (kas trečias miesto gyventojas), išėjusi su politiniais ir ekonominiais reikalavimais, po kelių visai ne virtualių kovų su policija šturmu paėmė vyriausybės pastatą. Ši naujiena apskriejo visas pasaulio naujienų agentūras, tačiau kur kas mažesnė žiniasklaidos dalis apsiėmė išplatinti šį stebinantį faktą: gatvės protestai prieš Vašingtono savižudišką ekeonominę politiką įvyko vasario – kovo mėnesiais visose penkiasdešimt JAV valstijų! Ir administracinių pastatų užėmimai vyko ne tik viename Viskonsino valstijoje, bet ir, pavyzdžiui, Ohajo valstijoje ir Indianos...

       Nuo tada praėjo keletas mėnesių, audra šiek tiek aprimo, tačiau makroekonominės problemos, su kuriomis susidūrė JAV ir kurių nepajėgi išspręsti Barako Obamos administracija, nuo to karto augo, kaip sniego gniūžtė. Ir reikalo esmė ne tik katastrofiškoje finansinių instrumentų būklėje. Krizė palietė beveik visas JAV ekonominio gyvenimo puses: nuo gyvūlininkystės žlugimo iki neseno JAV transporto ministerijos specialaus potvarkio dėl visų Jungtinių Valstijų civilinės aviacijos remonto darbų ir modernizacijos sustabdymo.

      Logiška būtų manyti, kad greitai šis „beprasmis ir negailestingas“ maištas atriedės ir iki amerikiečių civilizacijos faktinio centro – Niujorko. Taip ir bus.

       Šiandien amerikiečių interneto sektoriuje tikras ažiotažas. Šimtai ir tūkstančiai tinklalapių, tinklaraščių, Twitter‘io puslapių skirtos rengiamai gatvės protesto superakcijai Niujorke. Data – rugsėjo 17 d. Vieta – Volstritas (Wall Street). Tai reikia ypač pažymėti: gerai žinoma vieta buvo parinkta sąmoningai. Volstritas – simbolis to spekuliacinio kapitalo, kuris ir atvedė Ameriką į žiauriausią istorijoje krizę. Tai „korporatokratijos“ viešpatavimo vieta – pagrindinis šimtų tūkstančių amerikiečių, kurie kasdien praranda darbą, gauna mažesnį darbo užmokestį, praranda santaupas, iškeldinami iš namų už pradelstą kredito mokėjimą, priešas. Tai neoficialus pavadinimas transnacionalinio finansinio aštuonkojo, kuris FED pastangomis, visus paskutinius augančios krizės metus save maitino trilijonais dolerių, kai tuo metu likusieji amerikiečiai galą su galu sudurdavo.

      Judėjimas, rengiantis superakciją, vadinamas OccupyWallStreet – „Užimti Volstritą“. Jo organizacinis centras yra grupė Adbusters – radikalus antikonsumeriškas Šiaurės Amerikos judėjimas, pasisakantis prieš korporacijas ir bankus, prieš FED korupciją ir hegemoniją, prieš „finansinę Gomorą“ ir vartotojišką visuomenę, įpiršusią amerikiečių visuomenei absurdišką idėją – tikėjimą, kad iki begalybės galima gyventi skoloje. Lygiagrečiai jie pasisako už atsisakymą užsienio karinių bazių ir apskritai už JAV imperinės politikos pasaulyje pabaigimą.

       Metodus, kuriuos naudoja judėjimo OccupyWallStreet aktyvistai, kitaip negu „arabiškais“ ir negalima vadinti. Galinga propaganda tinklaraščiuose ir forumuose. Sprendimas savo veiksmus koordinuoti per socialinius tinklus. Ketinimas visiškai pasinaudoti Tahriro patirtimi ir tiesiog Volstrite surengti nesibaigiantį, daug mėnesių trunkantį mitingą – su palapinių stovykla, su virtuvėmis ir barikadomis, su nepertraukiamais aktyvistų seminarais. Pasirengimas alinančiai, pastovaus spaudimo taktikai, kai protestuojantys iki tol skelbia savo reikalavimus, kol jų vyriausybė neįvykdys. Ir, žinoma, siekimas susiremti su policija. Būsimi akcijos dalyviai šiandien entuziastingai diskutuoja forumuose, kaip, būtent, jie veiks prieš teisėtvarkos jėgas pagrindinio šalies miesto pagrindinėje gatvėje.

       Įdomu būtų pamatyti, kaip viskas vyks. Kaip elgsis protestuotojai, bet svarbiausia – ką darys JAV valdžia. Ar ji pakvies save „įsiklausyti į tautos balsą“? Ar privers Niujorko valdžios institucijas „nenaudoti prievartos“? Ar paklausys pasaulio benduomenės rekomendacijų pripažinti save „nelegitimia valdžia“ ir skubiai atsistatydinti? Ar vis dėlto žiauriai muš, stumdys, daužys, nekreipdama dėmesio į „visuomenės nuomonę“?

Denis‘as Tukmanov‘as, 2011-07-29

Šaltinis: File-rt

Susiję:

Kaip daromos revoliucijos

Ar pavyks Europos žmonėms pakeisti pasaulį?

Europos žmonės, pabuskite!