Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Šiame straipsnyje trumpai palyginsime Džono Meinardo Keinso (John Maynard Keynes) ir austrų ekonomikos mokyklos teorijas. Siužetas nepretenduoja į gilumą ir šimtaprocentrinį mokslinį korektiškumą, o sukurti jį padėjo žinomas Rusijos ekspertas A.Michailovas. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai guru klausiama: „Kodėl kyla ekonominės krizės, jų priežastis?“ Jeigu neklystu, daugiau kaip ketvirtį tūkstantmečio universalaus atsakymo į šį klausimą taip ir nėra suformuluoto. Dokumentais užfiksuotas visų rodiklių veikimas įvairiose ekonominio ciklo stadijose, nustatyta daugybė tarpusavio ryšių tarp rodiklių ir jų veikimo dėsningumų. Tačiau pagrindinis klausimas lieka neatsakytas – kodėl krizės cikliškos, kodėl vystymasis ne lygus, o banguotas. Šio klausimo neišsprendžiamumas ekonomikos mokslą dalina į įvairias sroves, kurios išėjimui iš krizių teikia visiškai priešingus receptus. Ir politikai, kuriems tenka vadovauti valstybėms kataklizmų metu, priversti patikėti viena iš teorijų ir vykdyti jos receptus, nesvarbu kas vyktų. Tokia padėtis yra ir šiandien. De facto Barakas Obama ir JAV FED kovoja su krize, naudodami Keinso receptus, o respublikonai vadovaujasi neoklasika ir monetarizmu. Šios teorijos siūlo visiškai priešingus kovos prieš krizę metodus, o tai ir yra respublikonų ir demokratų bet kokio nesutarimo Kongrese pagrindas JAV skolos lubų pakėlimo klausimu. Būtent tai ir tapo pagrindine priežastimi šiandienos bandymo trumpai panagrinėti ekonominių krizių teorijas, kurios egzistuoja esant realiems kataklizmams, kurie vyko anksčiau ir privertė kai kuriuos išminčius keisti savo pažiūras ir teorijas.
Žinoma, kad gamtos pažinti visiškai neįmanoma. Kada fizikai, įsibėgėjus 19 amžiui, pamanė, kad visi dėsniai yra ištirti ir išaiškinti, staiga iš mažai žinomo šviesos greičio pastovumo faktoriaus išaugo realiatyvumo teorija, apvertusi visą žinomą klasikinę fiziką. Vėliau atėjo laikas kvantinei teorijai, kurios iki galo nepriėmė net didysis A.Einšteinas. Šiandien viena kitai prieštaraujančioms teorijoms tenka egzistuoti kartu. Jos nesujungtos į vieną. Jų taikymas priklauso nuo sąlygų (mikropasaulio, tradicijų arba realiatyvaus greičio).
Šiuo požiūriu fizikams yra lengviau – teoriją jie gali patvirtinti arba paneigti eksperimentais. Ekonomikoje visi atvejai yra vienkartiniai. Kiekviena patirtis yra unikali. Iš bejėgiškumo atsirado pačios neįtikimiausios teorijos – nuo dėmių ant Saulės iki bandymų kiekvieną krizę aiškinti jos pačios unikaliomis priežastimis. Įdomiausia, kad paskutinė teorija gyvuoja iki šiol. Ir šiuolaikinis makroekonomikos vadovėlis, kurio vienas iš autorių yra dabartinis JAV FED vadovas B.Bernankė, bando ciklines ekonomines krizes aiškinti unikalių priežasčių kiekvienoje krizėje susikaupimu.
Išeitis iš akivaizdaus logiško paradokso sprendžiama maždaug taip: šios unikalios priežastys pačios tampa ciklinėmis. Pavyzdžiui, mokslinių atradimų ir išradimų įdiegimo, keičiančių darbo našumo lygį, ciklas. T.y. autoriai bando ekonominį ciklą paaiškinti paklausa, pasiremiant „našumo šokais“.
XX amžiaus 3 – o dešimtmečio pokario bumo fone buvo įprasta išvis neigti cikliškumą. Buvo manoma, kad jis liko praeityje, kad tai neišsivysčiusio kapitalizmo reiškinys. Visi ekonomikos dėsniai atrodė atviri ir suprantami. Taip buvo iki 1929 metų. O kada pasirodė, kad žemiausias ciklo taškas pasiektas, krizė pratrūko su nauja jėga, ir ekonomika greitai nuriedėjo žemyn. Austrų teorija ekonomikos mokslui buvo įdomi ir pakankamai revoliucinė. Pirmą kartą ekonomines krizes jie bandė paaiškinti ne išorinėmis ekonomikai priežastimis (blogais derliais, karais, techniniu progresu ir pan.), o vien tik vidinėmis.
Dėl visko jie kaltino pinigus. Apskritai krizių periodiškumo kaltininku tapo konkreti institucija – Centrinis bankas. Būtent jis bumo laikotarpiu sumažina palūkanų normas ir didina kreditą, kas ir sukelia perprodukciją. Ir receptas paprastas, kaip apelsinas: nemažinti palūkanų normų, tada nebus bumo ir nebus krizės. Iš tiesų austrų aprašytu būdu galima išprovokuoti ekonominę krizę, sustiprinti ekonominio ciklo amplitudę – bumo dydį ir po jo sekančią krizę. Tačiau atsakymo į klausimą, kodėl krizės vyko iki centrinių bankų atsiradimo, austrai nežinojo. Todėl tai negali būti išsamiu ir vieninteliu išaiškinimu. Tačiau būtent tai, kad savo teorijos pagrindu austrai ekonominio bumo laikotarpiu prognozavo būsimą krizę, padarė jų teoriją panašią į tiesą, o jų pasekėjai galėjo kalbėti apie jų teorijos pranašišką jėgą. Austrų pažiūros paplitusios iki šiol. Iš šios teorijos išaugo šiuolaikinis monetarizmas, kuris iš neoklasikinių teorijų yra ryškiausias ir įtakingiausias.
Monetaristai su krize susitvarko labai paprastai: palaiko pastovų pinigų masės augimą atitinkantį BVP augimui – ir jokių krizių nebus. Paprasti receptai paprastai visada turi hipnotizuojančią galią politikams.
Įsivaizdavimas, kad laisvoji rinka išsisėmė ir darbotvarkėje yra planinis reguliavimas, 4- ame dešimtmetyje tapo visa apimančiu. Kapitalizmo saulėlydis atrodė neišvengiamas. Tačiau ekonomistai nenorėjo pasiduoti. Kaip bandymas atsakyti į laikmečio iššūkį, 4 –o dešimtmečio viduryje išėjo DŽ.M.Keinso knyga „Užimtumo, palūkanų ir pinigų bendroji teorija“. Keinsizmas teikė valstybei aktyvių veiksmų krizės sąlygomis receptus – pirmiausia tai visuminės paklausos plėtimas, t.y. vartojimas, o tai reiškia biudžeto deficito ir pinigų kiekio apyvartoje didėjimą.
Jis tapo anticiklinio reguliavimo pagrindu – bumo prilaikymas ir krizės sušvelninimas. Ir ši politika buvo gana sėkminga: XX amžiaus antroji pusė buvo pažymėta faktiškai tik viena rimta ekonomine problema – staigiu energijos išteklių kainų padidėjimu 8 –o dešimtmečio viduryje, kuris sukėlė smarkiai augančią infliaciją. Būtent tada ekonominėje teorijoje keinsizmą pakeitė monetarizmas, t.y. to meto stagfliacijos fenomeną (stagnacija + infliacija) keinsistams sunkiai sekėsi analizuoti. O 8 –o dešimtmečio pradžioje galutinai panaikintas aukso standartas ir pinigų kiekis apyvartoje daugiau nebuvo ribojamas aukso atsargomis. Šis principinis pinigų prigimties pakeitimas ekonomikos mokslo liko neįvertintas nei tada, nei dabar. Tačiau, žinoma, prisidėjo prie monetarizmo triumfo.
Politikai neturi pasirinkimo. Jie gali nieko nedaryti ir kantriai laukti. Tuo pačiu metu, jeigu fiskalinis stimuliavimas dar leidžia kalbėti, kad tai ekonomiką sulaiko nuo nuosmukio, tai visiems akivaizdu, kad pinigų stimuliavimas yra neefektyvus, ir pagal neoklasikus, sukelia infliaciją. Ypatingumas tik tame, kad ne vartojimo infliaciją, o rinkų aktyvų (nekilnojamo turto, vertybinių popierių ir jų išvestinių) infliaciją. Tačiau esmė tame, kad vidurio nėra. Aba vienas, arba kitas būdas. Tačiau nei vienas, nei kitas neveikia gryname pavidale. Ir JAV valdžia priėmė saliamonišką sprendimą, „sūpuokles“- taikyti tai vienus receptus, tai kitus, siekiant išjudinti ekonomiką ir ištraukti ją iš balos. Stimulai QE1 ir QE2– grynas keinsizmas. Pertraukos tarp šių stimulų – neoklasika.
Politiniu požiūriu būtent neoklasika tapo vienintele orlaide respublikonams – tuo variantu, kuris praktiškai neįgyvendinamas. Ir tegul tik B.Obama gauna naują nuosmukį prieš rinkimus, ir tada laimės respublikonai baltais drabužiais, o ekonomika kaip tik tada pradės augti po naujo nuosmukio, esant respublikonų prezidentui. Jeigu jie priverstų B.Obamą smarkiai sumažinti biudžeto stimuliavimą, tai demokratai, žinoma, juos apkaltintų dėl naujos krizės. Faktiškai respublikonai neturėjo kitos išeities, kaip atsitraukti, pasisukti nuo šios kaktomūšos. Tada jie galės sakyti, kad jų idėjos, kurios gali išvesti iš krizės, yra neįgyvendintos. Tai naudingiau, negu teisintis dėl naujo ekonominio nuosmukio. Tegul teisinasi B.Obama. Visas žaidimas buvo žinomas iš anksto: nuo respublikonų pergalės rinkimuose į Atstovų rūmus momento šis žaidimas ir jo baigtis buvo jau nulemti. Dar daugiau, analogiški žaidimai jau buvo žaidžiami nesenoje JAV politinėje istorijoje – esant B.Klintonui, ir tada respublikonai, kaip buvo tikimasi, atsitraukė. Žaidimo baigtis žinoma iš anksto. Jeigu, žinoma, jo dalyviai perdaug neužsižaidžia... Tačiau surastas kompromisas nieko neišsprendžia. Tai ribotas keinsizmas, ribotas paklausos stimuliavimas. Perėjimas į neoklasikinius krizės „pergyvenimo“ receptus neįvyko. Kaip ir anksčiau ekonomikos mokslas padalintas į dvi priešingas stovyklas – vieni už paklausos stimuliavimą, kiti kategoriškai prieštarauja. Ir ekonomikos valdžia nepajėgia čia rasti „vidurio“: jam čia vietos nėra. Viskas yra arba –arba. Ir aš įsitikinęs, kad jeigu dabar valdžią turėtų respublikonai, jie vykdytų maždaug tą pačią ribotą Keinso politiką „trauk –stumk“, kaip ir dabartiniai demokratai. Tiesą sakant, būtent jie ir pradėjo Keinso politiką dar prieš B.Obamo išrinkimą. Ekonomikos mokslas dabar yra maždaug tame pačiame nustebimo ir pasimetimo būvyje, kaip ir XX a. 4 –o dešimtmečio Didžiosios depresijos laikais. Taip pat, kaip 3 –ame dešimtmetyje, 1990-2000 metais pagrindinė ekonomikos teorija manė, kad krizės liko praeityje ir dabar jos yra tik vietiniu reiškiniu. Kad, pavyzdžiui, nekilnojamo turto kainos gali tik augti. Ir lygiai taip pat, kaip didžiosios krizės laikais, ekonomikos mintis yra aklavietėje. Šiandien ji neturi net socialistinės alternatyvos. Nors dėl Hitlerio analogo yra šiek tiek lengviau... Niekas neveikia, jokie receptai nepadeda išeiti iš krizės, ir beveik nėra idėjų, kurios paaiškintų situaciją, krizės priežastis. Belieka laukti naujo Hajeko arba Keinso. Su eiline panacėja nuo kataklizmų.
Dėdė Saša, 2011-08-16 Šaltinis: FINANCE.UA |
Komentarai
Skelbti naują komentarą