Eilinis masonų ložės „Kaukolė ir kaulai“ posėdis „Numirėlio namuose“, kurie yra Jeilio universiteto kieme, vykęs po Džordžo Bušo jaunesniojo inauguracijos 2001 metų pradžioje, pritraukė besidominčių apie tai stebėtojų dėmesį, tačiau kaip visada nieko konkretaus apie susirinkimą jie nesužinojo. Galėjo tik numanyti, kad aukštus laipsnius turintys masonai pasveikino brolį Džordžą su paaukštinimu ir, tikriausiai apsvarstė jo prezidentavimo perspektyvas. Tiesa, kai kas iš jų jau tada suvokė, kad po to pasaulyje turi įvykti kažkas neįprasto. Juk į ložę „Kaukolė ir kaulai“ įeina ne tik Bušų klanas, tačiau ir daugelis kitų Jeilio universiteto JAV vadovaujančių kadrų kalvės absolventų, ir tokie ložės susirinkimai visada turi toli siekiančias pasekmes. Taip pat nesuklysime, jeigu spėsime, kad broliai su Džordžu Bušu kalbėjo apie amerikiečių svajonę – apie tai, kaip Ameriką padaryti dar stipresne ir tuo pačiu užsidirbti dar daugiau pinigų. Juk tai yra amžinos problemos, ir ateinant bet kuriam naujam JAV prezidentui, jos turi būti tikslinamos.

       Tikriausiai, teroristinių išpuolių Niujorke tema – viena iš nedaugelio, kurioje neįmanoma išsiversti be kalbėjimo apie slaptas organizacijas. Šio skambaus nusikaltimo tyrimo eiga suteikė masę įtikinamų nuorodų į JAV slaptų, masonų tipo struktūrų sąmokslą, kaip priedangą savo tikslų pasiekimui, panaudojant „al Qaedos“ kovotojus. Šią medžiagą JAV vyriausybė įdėjo giliai, tačiau ji tebeegzistuoja...

                                                                                                * * *

       2001 metais prieš naują JAV prezidentą Džordžą Bušą iškilo nepaprastas klausimas, kokiu būdu iššokti aukščiau nei Bilas Klintonas JAV politikos pagrindinėse kryptyse. Jo pirmtakas – demokratas, taip kvailai sudegęs seksualinėse aferose, iš tiesų turėjo nemažai vidaus politikos pasiekimų, kuriuos reikėjo plėtoti. Tokie amerikietiškos politikos įstatymai. Arba tu eini toliau nei pirmtakas, arba jo pasiekimai pradeda dirbti tavo nenaudai. Klintonas turėjo sėkmingą karą prieš Jugoslaviją 1999 metais, Miloševičiaus režimo nuvertimą JFR ir separatistinio režimo pastatymą Kosove, kuris tapo JAV nepaskandinamu lėktuvnešiu Balkanuose. Visi šie iškovojimai buvo karūnuoti tokiu istoriniu pasiekimu, kaip faktinis B.Jelcino vyriausybės įtraukimas į savo pusę Jugoslavijos avantiūroje ir, tokiu būdu, pasiektas galutinis Rusijos, kaip strateginės konkurentės, nušalinimas. Būtent po Jugoslavijos karo Rusija nustojo būti potencialia atsvara JAV jos globalizacijos žygyje. Liudininkai pasakojo, kaip Bilas Klintonas bijojo, telefonu Borisui Jelcinui pranešdamas apie operacijos pradžią JFR. Jis bijojo, kad Jelcinas gali pakelti savo strategines pajėgas, siekdamas apginti serbų brolius. Be reikalo bijojo. Tai buvo paskutinė baimė. Po to amerikiečiai linksminosi, pasirašydami sutartį dėl karinių veiksmų pabaigimo. Juk tai jie stovėjo už Černomyrdino nugaros, įkalbėjusio Miloševičių kapituliuoti. 

       Klintonas turėjo ir kitą svarbų pasiekimą. Per Jugoslavijos karo laikotarpį Pentagonas sugebėjo sunaudoti praktiškai visas bombų ir raketų karines atsargas, o taip pat gerokai sudėvėti karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų techniką. Karo rezultatai buvo analizuojami moksliniuose centruose, ir iš jų atėjo siūlymai pagerinti visą parengimo sistemą, įrangą ir karinių operacijų pravedimą. Kaip iš gausybės rago plaukė nauji užsakymai kariniam pramoniniam kompleksui. Klintonas karinio pramoninio elito, karininkų ir diplomatų požiūriu buvo labai sėkmingas prezidentas. Tačiau tuo metu, kai į valdžią atėjo Džordžas Bušas jaunesnysis, situacija pradėjo keistis.

       Praėjus keliems metams po karo Jugoslavijoje, arsenalas buvo gerokai papildytas ir užsakymai gamintojams sumažėjo. Karinis pramoninis kompleksas pristabdė savo darbą. Karinės pramonės korporacijose tai sukėlė poreikį naujiems užsakymams, o tai nesant naujo karo buvo neįmanoma.

       Reikia pažymėti, kad JAV armijoje jau seniai susiformavo nusikalstamos bendrijos, kurios pelnosi iš užsakymų ir karinės produkcijos, pirmiausia, ginklų realizavimo. Tai buvo žinoma dar nuo „Irangeito“ (Irangate) laikų – didelio politinio triukšmo, kuris įsiliepsnojo 1986 metų pabaigoje, kai tapo žinoma, kad keletas JAV administracijos narių organizavo slaptas ginklų siuntas į Iraną, pažeisdami nustatytą ginklų embargą prieš šią valstybę. Tolesnis tyrimas parodė, kad pinigai, kurie buvo gauti pardavus ginklus, ėjo Nikaragvos sukilėlių „contras“ finansavimui, apeinant Kongreso draudimą jų finansavimui. Kokios sumos pateko į vykdytojų kišenes, liko „už kadro“, tačiau stebėtojai neabejojo, kad dalis kariuomenės karininkų smarkiai praturtėjo.

       Šios tradicijos JAV armijoje stiprėjo ir šiandien joje egzistuoja slaptos struktūros, kurios turtėja iš karinės technikos nurašymo ir naujų jos užsakymų gamintojams formavimo. Atnaujinimo proceso sulėtėjimas sudavė ir tų žmonių interesams. Jie taip pat tapo nepaskelbtais lobistais, tiesiogiai suinteresuotais karu. Susikūrusios pagal organizuotos nusikalstamos bendrijos įstatymus, šios struktūros tapo jėga, galinčia dalyvauti sąmoksle.

       Dar viena aktuali problema buvo ta, kad ČŽV, išplėtusi darbą visame pasaulyje tokiu mastu, kuris žymiai viršijo agentūros turimus įgaliojimus, duso dėl lėšų trūkumo. Daugelis slaptų operacijų, apie kurias nežinojo net speciali Kongreso komisija, negalėjo būti legaliai finansuojamos. Nuo seno pinigai joms buvo gaunami iš narkotikų prekybos kanalų perėmimo arba nelegalios prekybos ginklais. Tačiau tuo metu situacija Lotynų Amerikoje ČŽV klostėsi nepalankiai. Ištisų kokaino prekybos tinklų sunaikinimas Kolumbijoje apribojo slaptas agentūros pajamas. Narkotikų prekybos kelias Meksikoje nebuvo taip plačiai išvystytas, kaip šiandien, ir turėjo „plokščią tinklą“, tai yra didžioji dalis narkotikų nėjo į Šiaurę, į JAV, o buvo platinami meksikiečiams. ČŽV pajamos čia buvo nelabai didelės, nors žinyba šioje valstybėje ir turėjo plačią agentūrą. Džordžas Bušas vyresnysis, kaip buvęs ČŽV direktorius, puikiai suprato situaciją ir ieškojo sprendimų, kurie būtų galėję pakelti jo žinybos veiklos statusą ir pajamas. ČŽV ypatybėms reikia priskirti ir tai, kad joje seniai susiformavo neviešos struktūros, savo uždavinius sprendusios neteisėtais būdais ne tik narkotikų prekybos sferoje, tačiau ir slaptų operacijų sferoje. Tai pirmiausia susiję su nepageidaujamų politikų pašalinimu, nes JAV egzistuoja įstatymas, kategoriškai draudžiantis tai daryti. Iš tiesų ČŽV niekada neatsisakė nuo fizinio susidorojimo su nepageidaujamais politikais, kaip mano agentūra, labiausiai efektyvia kovos forma. (Egzistuoja pakankamai įtikinamų versijų dėl Pakistano prezidento Zijos ul Hako patraukimo 1988 metais dėl ČŽV interesų. Šis prezidentas, jėga užgrobęs valdžią, buvo gana nenuspėjamas ir silpnai valdomas politikas. Tuo metu Pakistano armijoje atsirado generolų opozicija Zijai ul Hako, kuri buvo linkusi į JAV pusę ir žadėjo būti labai paklusnia patarėjams iš Vašingtono. Pagal vieną labiausiai įtikinamą versiją, transporto lėktuvas „Hercules“ su Pakistano prezidentu ir JAV ambasadoriumi tarp keleivių, skrydęs žemame aukštyje, buvo atakuotas radioelektroninės kovos priemonėmis, elektronika sugedo, ir jis prarado kontrolę. Ataka buvo įvykdyta iš lėktuvo skrydžio kelyje stovėjusios karinės mašinos, kuri turėjo antenas. Tokios technikos Pakistano armija tuo metu neturėjo).

       Ir pagaliau dar viena aplinkybė, kuri sukūrė dar vieną teroristinio akto 9/11 organizavimo prielaidą, buvo padėtis Afganistane. 2000 metų pradžioje tapo aišku, kad pergalė prieš TSRS Afganistane amerikiečiams buvo, kaip Pyro pergalė. Iš vienos pusės anglosaksai pasiekė sėkmę. Jie sugebėjo organizuoti spartų „Talibano“ judėjimo augimą ir nukreipti jį prieš ribotą tarybinių karių kontingentą, o po to prieš prosovietinę Nadžibulos vyriausybę. Tačiau po to operacija perėjo į nevaldomą fazę. Užgrobę valdžią talibai atsisuko prieš savo maitintojus, paskelbė juos savo priešais ir pradėjo aktyvią ardomąją veiklą prieš proamerikietišką režimą Pakistane.

       Kaip to rezultatas, vietoj to, kad teritorija taptų kontroliuojama, Afganistanas tapo priešiška Jungtinėms Valstijoms valstybe, kuria negalima buvo remtis ardomojoje veikloje prieš pagrindinį priešą – Iraną. ČŽV agentūrinė organizacija „al Qaeda“, išsprendusi savo antitarybinius uždavinius, taip pat pradėjo išeiti iš kontrolės ir užsiimti savo įtakos Arabų Rytuose skleidimu. „Al Qaedos“ grupės atsirado Tunise, Jemene ir kitose valstybėse. Organizacija sparčiai didino savo pajėgumus.

       Kito Irano kaimyno - Irako teritorijoje – toliau valdė 1991 metais nepribaigtas Sadamas Huseinas, nenuspėjamas politikas, su kuriuo turėti reikalų buvo nepaprastai sudėtinga. Iranas toliau buvo šiitų tvirtove, 1979 metais iš savo teritorijos išmetusi amerikiečius.

       Trumpai tariant, šiame regione (Irakas, Iranas, Afganistanas) JAV galimybės įtakoti situacijos pasikeitimą savo naudai labai sumažėjo. Visos trys valstybės turėjo teisėtas vyriausybes ir nepažeidinėjo tarptautinio gyvenimo įstatymų. Oficiali JAV politika buvo bejėgė padėties iš mirties taško išjudinimui. Diskusija, kurią pradėjo anglosaksai apie Irano branduolinę programą išsikvėpė nesant įrodymų ir nebuvo tinkama casusbelli – karo dingsties vaidmeniui. JAV valdantiesiems iškilo uždavinys - susidariusių problemų sprendimo kelių ieškoti netradiciniais būdais.

       Tik istorija atskleis, būtent kokiuose sluoksniuose gimė milžiniškos provokacijos 9/11, kuri nustatė naujas pasaulio vystymosi kryptis, idėja. Greičiausiai idėja buvo sukurta Didžiosios Britanijos slaptųjų struktūrų branduolyje, o po to pateikta JAV administracijos vadovybei. Šią versiją patvirtina tai, kad niekas geriau negu britai nežino Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono ir niekas, išskyrus juos, neturi tokios ciniškos patirties, provokacijų negailestingumo supjudant tautas. Juk pagrindinis provokacijos tikslas buvo karas iškart prieš du režimus – Afganistane ir Irake, siekiant juos pakeisti. Tai buvo daugelį ėjimų turintis ir ilgalaikis planas, įmanomas tik labai patyrusiems tokiuose reikaluose projektuotojams. Kaip rodo JAV patirtis, pavyzdžiui, dabar gerai žinoma provokacija Tonkinsko įlankoje, atvėrusi kelią Vietnamo karui, amerikiečiai išmoko kurti tik vieno žingsnio ėjimus, kurie labai atsilieka nuo šaltakraujiško žiauraus anglų meno. Beje, ir tas faktas, kad Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleras tapo vienu iš atkakliausiu ir garsiausiai kviečiančiu į agresiją prieš Afganistaną ir Iraką, netiesiogiai liudija apie šios idėjos britų „tėvystę“.

Tačiau bet kuriuo atveju, siekiant parengti bokštų dvynių Niujorke sprogimus, buvo reikalingos slaptų struktūrų viduje ČŽV, Pentagono ir FTB suvienytos jėgos, o tam turėjo būti vieningas organizacinis centras, kuris, sprendžiant iš visko, koncentravosi aplink JAV viceprezidentą Diką Čeinį.

       Galiausiai bendras provokacijos sumanymas susiformavo toks:

       1. Atseit „al Qaedos“  bokštų dvynių kartu su žmonėmis sunaikinimas taps pretekstu karui Afganistane, kuriame yra „al Qaedos“ bazė. Karas duos pelną kariniam pramoniniam kompleksui ir Pentagonui, o taip pat ČŽV atsiras naujų narkotikos prekybos kelių, o tai leis agentūrai gauti milžiniškus nelegalius pelnus, kurie bus naudojami slaptoms operacijoms ir savo darbuotojų turtėjimui.

       2. Į „al Qaedą“  yra įsiskverbusi ČŽV agentūra ir ji gali būti panaudota išorinio, „klaidinančio“ teroristinio akto vaizdo sukūrimui. Keletas al Qaedos“ funkcionierių bus apmokomi lėktuvo valdymo, rimtai jiems manant, kad būtent jie ir taps pagrindiniais provokacijos vykdytojais. Iš tiesų nusikaltimas bus rengiamas ir vykdomas slaptų struktūrų.

       3. Provokacija leis pradėti kovą prieš terorizmą ne tik Afganistane, tačiau ir visame pasaulyje. Tai suteikia galimybę sustiprinti kitų valstybių elgesio kontrolę ir sukurti pretekstą Irako užpuolimui. Sadamo Huseino režimo sunaikinimas būtinas tam, kad būtų galima pradėti rengti strateginę operaciją prieš Iraną. Pagal autorių sumanymą pasaulietinių „demokratinių“ vyriausybių pastatymas Afganistane ir Irake turėjo sustiprinti ortodoksinio šiitų režimo Irane skilimą ir sukelti jo vidinį susilpnėjimą, kuris sudarytų prielaidas ryžtingai agresijai.

       4. Provokacijos autoriai suprato, kad jos negalima organizuoti “steriliai”. Per daug dalyvių ir kitų aplinkybių, kurios nurodys į tai, kad už viso to stovi anglosaksų “užkulisis”. Tačiau tame jie nematė nieko blogo. Pačios provokacijos mastas ir jos pasekmės visam pasauliui pademonstruos slaptų visuomenės draugijų jėgą ir galią, tarptautinei pasaulio bendruomenei sukeldama baimę ir pagarbą. Panašu, kad jie manė, jog dar esančios abejonės dėl jų galingumo, turi visiškai pranykti.

       Kai paskelbti tikslai buvo suformuluoti, organizatoriai pradėjo rengtis operacijai, formuodami didelį būrį vykdytojų, kurie už pinigus sutiko parduoti savo sielą.

       Amerikiečių svajonė, esant šiuolaikiniam jos traktavimui, rengėsi naujam pakilimui.

Dmitrij‘us Sedov‘as, 2011-09-11

Šaltinis: Fondsk

Tęsinys:

Amerikietiška svajonė. Nusikaltimas be bausmės (II)

Amerikietiška svajonė. Nusikaltimas be bausmės (III)

Susiję:

Dešimt metų nuo įvykio, kuris sukrėtė ir pakeitė pasaulį

Slaptos organizacijos