Pasaulio ekonomika yra pavojingoje zonoje

http://www.alienado.net        Paskutiniai įvykiai JAV ir Europoje rodo tai, kad pasaulinė finansų –ekonomikos krizė ne tik, kad nesibaigė, tačiau net gilėja ir žada naujus planetos masto sukrėtimus...

       Rugsėjo 20 d. Vašingtone pristatytoje atnaujintoje ataskaitoje „Pasaulio ekonomikos vystymosi perspektyvos“ TVF prognozuoja, kad ekonomikos augimas 2011 metais JAV bus 1,5%, o 2012 metais - 1,8%. Kaip matome, prognozė yra daugiau negu kukli, ypač įvertinus tai, kad JAV oficialus nedarbas jau keletą metų ne mažesnis kaip 9%.

       Eurozona priartės prie stagnacijos būklės – po ekonomikos augimo 2010 metais 1,8% ir  2011 metais 1,6%, ateinančiais metais laukiamas augimas tik 1,1%. Tačiau ir šie 1,1% galimi tik tuo atveju, jeigu Europos politikai skubiai pradės įgyvendinti susitarimus, kurie buvo pasiekti šių metų liepos mėnesį krizinio pasitarimo Briuselyje metu, t.y. stabilizavimo fondą (EFSF) padidins iki 440 mlrd. eurų ir suteiks finansinę pagalbą šalims skolininkėms.

       Kaip pareiškė TVF pagrindinis ekonomistas Olivjė Blanšaras, pasaulio ekonomika įėjo į naują pavojingą fazę. Atsistatymo tempai žymiai sulėtėjo, o sąnaudos smarkiai išaugo. O išvakarėse reitingų agentūra Standard & Poor's, vienu laipsniu pažeminusi Italijos kredito reitingą, suteikė priežasčių nerimavimui. O.Blanšaro žodžiuose pasigirdo abejonės, kad Europos valstybės yra pajėgios ryžtingai veikti: „Rinkos vis labiau skeptiškai žiūri į politikų ir vyriausybių sugebėjimą stabilizuoti savo valstybės skolą. Susirūpinimas persimetė iš valstybių, kurios yra Europos periferijose, į valstybes, kurios yra pačiame jos centre, o taip pat į kitas – Japoniją ir net Jungtines Valstijas“.

       Šis nerimas yra akivaizdus ir Graikijoje. Tarptautiniai kreditoriai bando užkirsti kelią potencialiai katastrofiškam defoltui, į nepatikimą Graikijos bankų sistemą pumpuodami papildomus išteklius, tačiau, jeigu tikėti nauja agentūros Fitch Ratings ataskaita, net esant šiems įliejimams Graikijos defoltas yra neišvengiamas.

 

                                                        JAV: sugrįžimas prie Džono Keinso

       Kovoje prieš krizę JAV ir Europa eina skirtingais keliais. Barako Obamos kelias iš dalies primena Franklino Ruzvelto „naują kursą“, kurio pagrindą sudarė britų ekonomisto Džono Keinso, kuris Didžiosios depresijos metais buvo JAV prezidento patarėju, ekonominė ideologija. Keinsas manė, kad didžiausi jo laikų kapitalizmo trūkumai – tai didelis nedarbas, o taip pat savavališkas ir neteisingas turtų padalijimas. Išeitį iš tokios padėties mokslininkas matė perėjime prie sistemos, kuri grindžiama socialiai orientuoto, suderinto su valstybe laisvo verslo valstybiniu reguliavimu.

       Britų ekonomistas nebijojo pinigų masės augimo. Atvirkščiai, jis manė, kad susidurusi su krizės reiškiniais ekonomikoje, valstybė turi atidaryti „pinigų čiaupą“. Keinsas manė, kad pinigų įliejimai stimuliuoja vartojimą, o tai reiškia, kad pagyvina gamybą ir sukuria darbo vietas.

       Vadovaudamasis Keinso receptais, Ruzveltas jau per pirmas savo buvimo Baltuosiuose rūmuose 100 dienų pasiekė įspūdingus rezultatus. Pramonės gamybos oficialus indeksas išaugo nuo 56 1933 metų kovo mėnesį iki 101 liepos mėnesį. Mažmeninės maisto kainos pakilo tik 10 punktų. Užtat užimtumas viršijo kovo mėnesio lygį 4 mln. žmonių!

       Nepaisant beviltiško respublikonų priešinimosi, Barakas Obama, turėdamas tą patį tikslą, kaip ir jo didysis pirmtakas, atidarė „pinigų čiaupą“ ir net dar dosniau, tačiau rezultatų nėra. JAV ekonomikos svyravimas tarp stagnacijos ir recesijos tęsiasi ir „šviesos tunelio gale“ kol kas nesimato.

       Štai paskutinis pavyzdys. Rugsėjo 21 d. Federalinė rezervų sistema (FED) pradėjo vykdyti naujas JAV ekonomikos stimuliavimo priemones, nusprendusi obligacijų portfelio struktūrą pakeisti daug „ilgesnių“ vertybinių popierių naudai ir nemažinti investicijų į hipotekos obligacijas. FED, stengdamasi palaikyti JAV ekonomiką, žengia precedento neturinčius žingsnius. Tuo pačiu metu Barakas Obama siekia, kad Kongresas patvirtintų jo naujų darbo vietų sukūrimo planą, kurio įgyvendinimui jis paprašė 447 mlrd. dolerių.

       Tačiau JAV akcijų rinka į naujas ekonomikos stimuliavimo iniciatyvas atsakė eiliniu kritimu. Rugsėjo 21 d. Dow indeksas nukrito 1,35%, S&P indeksas -1,54%, o Nasdaq indeksas 0,35%. Paskui JAV žemyn krito Azijos, Rusijos ir Europos rinkos. Visa tai rodo tik vieną: jau patys kapitalo subjektai nebetiki, kad krizė gali būti įveikta.

 

                                    Europa: pagal Miltono Frydmano nurodymus

       Europiečių kelias – tai Čikagos ekonomikos mokyklos Miltono Frydmano, kuris teoriškai pagrindė neoliberalizmą, ideologijos perėmimas.

       Kai 1970 –ųjų pradžioje pokarinį ekonomikos bumą pakeitė nuosmukis, infliacijos ir nedarbo augimas, įvyko atsisakymas nuo keinsizmo, tai yra valstybinio ekonomikos reguliavimo arba „įtaisytų stabilizatorių“ politikos. Beje, tas nuosmukis sutapo su Sovietų Sąjungos aukštų pasiekimų ekonomikoje ir socialinėje politikoje laikotarpiu, kas, matyt, nebuvo atsitiktinumu.

       Stiprėjant TSRS įtakai pasauliniams procesams, išsivysčiusios kapitalistinės valstybės jau negalėjo ankstesne apimtimi vykdyti klasinių kompromisų programą, kuri buvo pagrįsta nuolaidomis samdomam darbui, - visiško užimtumo garantavimas ir socialinių garantijų suteikimas, kuris būdingas ekonomikos augimo laikotarpiui.

       Reikėjo keisti kryptį. Frydmanas pagrindė naują politiką, kurioje valstybės kišimąsi pateikė, kaip krizės priežastį, ir reikalavo grįžti prie „laisvos rinkos“. Jis pasisakė prieš socialinę pagalbą ir prieš privalomą darbo užmokesčio minimumą. Frydmanas manė, kad valstybė ekonomikoje turi turėti tik vieną funkciją – griežtai kontroliuoti pinigų masę, slopinant infliaciją, o visa kita, tai yra bedarbių, neturtingų ir turtingų, alkanų ir sočių kiekis, savaime išsispręs. Dabar šiuo keliu pradėjo eiti Europos politikai, visur taupydami, slopindami gyventojų perkamąją galią. Žinoma, dabar ne praėjusio amžiaus 30 –ieji metai, ir daug ką gamina Europa, gali nupirkti Kinija, Indija ir kitos Azijos valstybės, tačiau eksportas nepakeis vidaus rinkos. Juo labiau, kad Azijoje vyksta ekonominkos temperatūros žemėjimas.

       Europiečių rezultatai visiems gerai žinomi. Nedarbo lygis Europoje siekia 10%. Graikija priėjo prie defolto. Ne geresnė situacija Italijoje ir Ispanijoje. Atsirado problemos Prancūzijoje. Tik tingintis šiandien nekalba apie galimą euro zonos žlugimą ir net euro krachą.

       Pagrindinis prancūzų ekonomistas Žakas Sapiras rugsėjo 20 d. leidinio „Marianne-2“ puslapiuose pareiškė, kad „šiandien euras miršta“. „... Be krizės atskirose valstybėse, kuri kiekvieną kartą aiškinama skirtingomis priežastimis, be euro zonos valdymo krizės, kuri nuspėjama, tačiau sukelia Vokietijos ir Prancūzijos priešpriešą, būtent bendra valiuta, pats euras, yra krizėje“, - konstatuoja Žakas Sapiras.

 

                                            Klastinga pelno norma

       Kyla klausimas, kodėl nei amerikiečių, nei europiečių krizės įveikimo variantas nesuveikia? Laikas eina, o „nematoma ranka“ į lentynėles nieko nesudėlioja.

       Visiems žinoma, kad kapitalistinės gamybos tikslas yra pelno gavimas pasisavinant darbo pridėtinę vertę. Siekimas gauti maksimalų pelną kapitalo subjektus motyvuoja plėsti gamybą ir vykdyti jos technikos bei technologijos tobulinimą.

       Tačiau, ši iš pirmo žvilgsnio nesustabdoma tendencija per tam tikrą laiką atsimuša į tikrai neįveikiamą kliūtį. Pastovus techninis ir technologinis gamybos atnaujinimas (tai verčia konkurencija) didinant gamybos apimtis ir išsaugant tą patį darbininkų skaičių arba net jį sumažinant neišvengiamai sumažina kintamąjį kapitalą lyginant su pastoviu. Tačiau, kadangi kintamasis kapitalas yra pelno šaltinis, pastovaus kapitalo išaugimas lyginant su kintamuoju nulemia „palaipsnį bendros pelno normos mažėjimą“ (K.Marksas).

       Negalima sakyti, kad kapitalizmas su šia grėsme nekovojo. Ne tik kovojo, bet ir yra pasiekęs nemažų pasiekimų. Darbo eksploatavimo lygio pakėlimas (tame tarpe dėka „Teiloro sistemos“), darbo užmokesčio sumažinimas žemiau darbo jėgos vertės (ypač krizės laikais), pasaulio periferijos įtraukimas į kapitalizmo rinką, užsienio prekyba, kuri remiasi kariniu politiniu diktatu, metalų ir energijos gamtinių išteklių kontrolės nustatymas (kaip dabar vyksta Afganistane, Irake, Libijoje), dėl ko pinga pastovaus kapitalo elementai, „kainų žirklės“ žaliavai ir gatavai produkcijai – tai tokios kovos pavyzdžiai.

       Ypač pasaulio kapitalizmui padėjo TSRS žlugimas – dabar jau nereikėjo reaguoti į „realaus socializmo“ socialinius iššūkius ir didinti gyvenimo lygį savo darbuotojams. Išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse prasidėjo greitas socialiai orientuotos ekonomikos demontavimas. Buvo sumažintos išlaidos socialinei sferai, įvyko masinis valstybinės nuosavybės objektų privatizavimas, išaugo nedarbas.

       Tuo pačiu metu, kapitalas įgyjo galimybę „įsisavinti“ buvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos erdvę, ir iš šių dviejų regionų išpumpuoti viršpelnius.

 

                                   Viskas „kas gera“ anksčiau ar vėliau baigiasi

       Tačiau viskas „kas gera“ anksčiau ar vėliau baigiasi. Transnacionalinėms korporacijoms, turinčioms dešimtis ir šimtus milijardų dolerių, Rytų Europos mastai buvo nereikšmingi. Kalbant apie Rusiją, kuri yra turtinga ištekliais, čia po Boriso Jelcino epochos pabaigos pagaliau pradėjo suprasti, kad nacionaliniai interesai yra ne tik Vakarų socialinio ekonominio modelio vykdymas.

       „Šiaurės“ ir „Pietų“ srautai – tai ne tik dujų tranzitas, nepriklausantis nuo nepastovios Kijevo meilės. Tai, visų pirma, ekonominė lygybė santykiuose su Europa ir, papildomos lėšos taip reikalingam modernizavimui.

       Ir toje pačioje Rytų Europoje Rusija kai ką nusipirko. Per paskutinius 3 metus Rytų Europoje Rusijos firmos įsigijo turto už 2,8 mlrd. dolerių, palyginimui, per praėjusius ankstesnius 17 metų – tik 2,4 mlrd. RF „Sberbank“ liepos mėnesį susitarė nupirkti 9 Rytų Europoje esančius Oesterreichische Volksbanken (Austrija) skyrius už 645 mln. eurų. Rusijos geležinkeliai pateikė ketinimą įsigyti Lenkijos valstybės geležinkelių krovinių skyriaus kontrolinį paketą.

       Lenkija priešinasi prieš Rusijos investicijas, tačiau poreikis finansinėms investicijoms įtakoja požiūrį į šį reikalą. TNK –BP dalyvauja derybose dėl naftos perdirbimo įmonės Grupa Lotos, esančios Gdanske, kuris yra „Solidarumo“ judėjimo gimtinė, mažirotarinio paketo įsigyjimo.

       JAV verslo savaitraštis „Business Week“ jau sunerimęs: „Turtingos Rusijos kompanijos atrado naują tikslą – Rytų Europą. Įdomiausia, kad joms padeda regiono vyriausybės, nešančios skolų ir biudžeto deficitų naštą“. Stebėtis neverta. Rusija tapo pastebima investuotoja pasaulyje. O pinigai „rusiška meška“ nekvepia. Jie kvepia tipografijos dažais ir naujomis darbo vietomis tiems patiems lenkams.

       Tuo tarpu senka dar vienas kovos su pelno normos mažėjimu šaltinis. Pasaulio ekonomikoje ir politikoje vis labiau įsitvirtina Kinija. Ji užtikrintai skverbiasi ne tik į periferijų erdvę, kur anksčiau dominavo Vakarų kapitalas, tačiau patenka ir į pačių Vakarų teritoriją, supirkdama įmones ir valstybės obligacijas.

       Dar vienas nemalonumas Vakarams – monopolinė Kinijos padėtis retųjų žemės metalų (RŽM) rinkoje. Kinija išgauna 97% visų retųjų žemės metalų pasaulyje ir diktuoja jų kainas, kadangi kitose valstybėse gamyba arba neišvystyta, arba jau uždaryta dėl aplinkos apsaugos priežasčių. Bet be šių metalų šiuolaikinė aukštųjų technologijų gamyba yra negalima. RŽM naudojami daugelyje produktų – hibridiniuose automobiliuose, kompiuteriuose, televizoriuose, energiją taupančiose lempose, superlaidininkiuose, karinėje pramonėje. Tai žaliava, be kurios neįmanomas šiuolaikinio žmogaus gyvenimas.

       Savo ruožtu, Kinijos darbininkai įmonėse, kurios priklauso Vakarų kapitalui, reikalauja atlyginimų didinimo. Ir juos tenka didinti. Juk nesugrąžinsi gamybos į Kanzasą arba Oklohomą, kur reikalauja dar daugiau. Kartu tai yra ir sudėtingas reikalas – gamybos perkėlimas iš vienos valstybės į kitą. Todėl, nors JAV pasigirsta balsai, kad reikia iš naujo šalis industrializuoti, jų nenori girdėti.

       Vakarų kapitalas jau nebepajėgus, kaip anksčiau, sustabdyti pelno normos mažėjimo. Įvykiai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – tikriausiai tai yra vienas iš paskutinių bandymų pakeisti įvykių eigą. Tačiau nereikia manyti, kad „arabų pavasaris“ nesukels adekvataus atsako – viena ar kita forma- iš Kinijos pusės, kuriai galimybė naudotis energijos šaltiniais yra labai svarbi ir daug ką lemianti...

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2011-09-24

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Susiję:

Nauja pasaulinė krizė prasidės 2012 metais

Operacijos diena?

Euro zona nuo Graikijos iki Italijos

Kamasutra bankininkams

Europos Sąjunga Graikijos fone

Už vargšę Kiniją užtarkite žodį

Graikijos gelbėjimas

Ar „kiekybinis palengvinimas“ visiems laikams?

Graikijos ir JAV defoltas

Ar Graikijos skolos uždės kilpą ant Europos Sąjungos kaklo?   

Išgelbėkite dėdę Semą: naujos tendencijos JAV ekonominėje politikoje    

Kas įvyks, kai Graikija paskelbs defoltą

NIA pateikia JAV hiperinfliacijos požymius

Neįkainojamas doleris

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas