Paprastai analitikai, kurie nagrinėja tarptautinių santykių problemas energetikos srityje, atsargiai imasi prognozuoti būsimus kataklizmus, kuriuos gali išprovokuoti konkurencija dėl išteklių valdymo. Jų nerimas paaiškinamas tuo, kad iki šiol, išskyrus JAV įsiveržimą į Iraką ir Libijos užgrobimą po susidorojimo su Muamaru Kadafiu, konkurencija vis dar yra šaltojo karo stadijoje ir neperaugo į karštą stadiją... Ir todėl niekas nenori įpilti benzino į rusenančią ugnį, pakaitinti pagrindinių energijos šaltinių vartotojų tarpusavio antipatijas. Niekam nenaudinga, kad „būtų blogai“.

       Tačiau yra nemažai tokių žmonių, kurie toliau mąsto nulinės sumos žaidimo kategorijomis, pavyzdžiui, prestižinio ekonomikos Augimo klubo (Club for Growth) narys Luisas Vudhilis. Rugsėjo gale jis sugiedojo osaną įstatymo projektui, kurio numeris 1638, pagal kurį Federalinė rezervų sistema gali pradėti tiesiogiai nustatinėti aukso kainą, kas neišvengiamai sukels rinkos griūtį, pirmiausia, pasaulio naftos kainų kritimą žemyn.

       Luisas Vudhilis mąsto taip: jeigu aukso kainą užfiksuoti 532 dolerių už unciją lygyje, tai nafta nekainuos daugiau nei 35,5 dolerius už barelį. Vadinasi, visų JAV nedraugų eksporto pajamos už ją kris. Pagal jo skaičiavimus, Irano, Rusijos ir Venesuelos pajamos sumažės maždaug 57%, o tai reiškia, kad „tai greitai sumažins jų galimybes daryti nemalonumus, o laikui bėgant net gali sukelti režimo pakeitimą“.

       Greta amerikiečių neokonservatorių panašius karingus planus vis dažniau skelbia, atrodytų, labiau santūresnės ir atsakingesnės ekspertų bendruomenės atstovai.

       Neseniai Metju Halbertas, energetikos ekspertas ir subalansuotos politikos leidinio „European energy review“ autorius, užsipuolė projektą „Nord Stream“ – naują Rusijos gamtinių dujų tiekimo į Europą kelią, kurį realizuoja Europos energetikos didelių kompanijų konsorciumas, kuriam vadovauja „Gazprom“ (pirmas tinklas, kurio ilgis 1224 km jau paklotas Baltijos jūros dugne nuo Vyborgo uosto iki Vokietijos Greifsvaldo). 

       Halbertas nenori tikėti, kad galiausiai bus garantuotas tiekimo saugumas į Europą, kadangi bus apeinama daugelis nenuspėjamų tranzitinių valstybių, o žydras kuras pradės tekėti tiesiai į Vokietiją, Olandiją, Daniją ir Didžiąją Britaniją. Jis rašo, kad „Nord Stream“ atidarys Pandoros geopolitinę dėžę, ir nei Briuselis, nei Berlynas negalės uždaryti dangčio“. Jo supratimu, Europoje atsiranda nauja skiriamoji linija, kuri ne tik atitolins šiaurę nuo pietų, bet taip pat Vakarus nuo Rytų, todėl, kad atsiras energijos „turėtojai“ ir „atstumtieji“.

       Pastarosioms Halbertas priskyrė Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Kodėl jos taps „atstumtomis“, paaiškinimas nepateikiamas, užtat pranašaujama, kad „Rusija neišvengiamai naudos „Nord Stream“, kaip spaudimo priemonę buvusioms tarybinėms valstybėms, įskaitant Ukrainą, Lenkiją ir Balkanų valstybes, - nustatydama aukštas kainas dujoms arba panaudodama politinį spaudimą“.

       Tegul neatrodo, kad Halbertas yra vienišas reindžeris. Beveik vienu ir tuo pačiu metu, sinchroniškai su Halbertu savo pranašystėmis apie pasaulio energetikos tvarką su skaitytojais pasidalino ir Hempšyro universiteto profesorius Maiklas Kleras, kuris užsiima „taikos ir pasaulio saugumo“ klausimais.

       Jo straipsnio pavadinimas pats kalba už save: „Naujas 30 metų karas“. Kalbama ne apie „genčių nesantaiką“, o apie įvairų rūšių energijos šaltinių konkurenciją: naftos, dujų, anglies, tradicinio skaidomo atomo ir vandenilio, biokuro, o taip pat vėjo ir saulės kinetinės energijos. Tačiau priklausomai nuo to, kokias energijos rūšis pasirinks viena ar kita valstybė, priklausys jos statusas pasaulio tvarkoje.

       Taikos problemų tyrinėjimo specialistas Maiklas Kleras pranašauja (kokia ironija) būtent karą, iš šį žodį jis išskiria kursyvu. Keldamas baimes, profesorius intriguoja tokia pranašyste: „Daugelio pačių galingiausių ir turtingiausių pasaulyje korporacijų būsimam pelnui ir net išgyvenimui gresia pavojus, kadangi toje konkurencijoje kiekvienos tautos pasirinkimai tolygūs dilemai: „gyvenimas arba mirtis“.

       Autorius mąsto, kad būsimo Armagedono šaknys auga dėl laipsniško naftos išstūmimo iš energetikos balanso, kas tokiems gigantams, kaip „British Petroleum“, „Chevron“, „Exxon Mobil“ ir „Royal Datch Shell“, sukels sunkias pasekmes. Jie turės pereiti į naują vystymosi modelį, rinktis alternatyvios energijos rūšis ir šiai naujai produkcijai ieškoti naujų rinkų. Priešingu atveju jiems gresia bankrotas ir/arba nedraugiškas praryjimas.

       Pagrindinių Maiklo Klero prognozių esmė yra ta, kad ant kortos pastatytas „tautų likimas, kurios šiandien renkasi arba tarpusavyje konkuruojančias energijos rūšis, arba laikosi įsikibusios nusistovėjusio energijos modelio, arba ginčyjasi tarpusavyje dėl pasaulinių energijos šaltinių, rinkų ir išteklių“. Pagaliau, kulminacinis samprotavimų taškas: kadangi priėjimas prie energijos šaltinių greit taps „nacionalinio saugumo“ klausimu, „kova už gyvybiškai svarbius išteklius - šiandien tai nafta ir dujos, o rytoj, galbūt, litis arba nikelis (elektromobiliams)  - sukels ginkluotus konfliktus“.

      Autorius įsitikinęs, kad energetikos status quo neturi šansų išlikti. Atsirado nauji pasaulio žaidėjai, kurių ekonomikos augimo tempų palaikymas tiesiogiai priklauso nuo aprūpinimo energijos šaltiniais, be to, visa augančia apimtimi. Kleras sako, kad po 30 metų pasaulio tvarka suksis aplink kitą ašį – aplink energijos šaltinių paklausą ir pasiūlą. Atsiras kol kas nematoma tarptautinių santykių matrica. Tačiau kelyje į šitą „drąsų naują pasaulį“ klaidžioja žiaurių konfliktų prietemos. Ir prisimenamas dar vienas pranašas: 8- ame dešimtmetyje Zbignevas Bzežinskis, kuris pasaulį suvokia, kaip šachmatų lentą (tai daug tiesos), paskelbė, kad prasidėjo „trečias pasaulinis karas už išteklius“.

       Beje, kai 1991 metais Australijos vyriausybė aprūpino eskadrą, siekdama padėti anti-Irako koalicijai išvyti Sadamą Huseiną iš Kuveito, kuris buvo išprovokuotas įsiveržti į šią valstybę, vietiniame laikraštyje atsirado karikatūra labiau panaši į agitacinį plakatą: „No blood for oil“ („Ne kraujui už naftą“). Greta buvo įdėta informacija, kurioje buvo kalbama, kad JAV įvyko protesto demonstracijos prie naftos perdirbimo įmonės, kuri priklauso Didžiosios Britanijos kompanijai „British Petroleum“ (BP). Koks ryšys? Paaiškėjo, kad 10% visos išžvalgytos Kuveito naftos priklauso BP. 

       Vadinasi, ir Metju Halbertas, ir Maiklas Kleras, ir Zbignevas Bžezinskis buvo aiškiaregiai? Taip, sąmoningai ar nesąmoningai jie sudaro „minties mokyklą“, formuojančią visišką neišvengiamumą, jog valstybių konkurencija dėl energijos išteklių turėjimo peraugs į ginkluotus konfliktus. Nuo minties mokyklos iki karo partijos – vienas žingsnis.

       Su tokia ateitimi sunku sutikti ir tuo labiau priimti. Laimei, yra dar ir kitos „minties mokykla“, siūlanti kitą paradigmą: taiką vietoj karo, partnerystę vietoj konkurencijos. Spalio pabaigoje Tarptautinės energetikos agentūros (IAE) valstybių narių ministrų susitikimo Paryžiuje metu galutiniame pareiškime buvo parašyta: iškeltas uždavinys stiprinti bendradarbiavimą su valstybėmis partnerėmis, tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis, o taip pat energetikos rinkos žaidėjais siekiant susidoroti su iššūkiais, susijusiais su energijos šaltinių paklausos augimu, o taip energetikos saugumo ir ekologiškai švarių energijos šaltinių įsisavinimo sferose. Šiame kontekste svarbiausias momentas yra „bendradarbiavimas“. Sąvokai „karas už energijos resursus“ vietos čia nėra.

       Pasaulio taikaus energetikos pertvarkymo modelio šalininkai supranta, kad iki 2035 metų energijos šaltinių paklausa, daugiausiai dėl dinamiško vystymosi besivystančiose valstybėse, išaugs vienu trečdaliu. Norint subalansuoti pasaulio paklausą ir pasiūlą, reikės 38 trilijonų JAV dolerių, kuriuos būtina nukreipti elektros, naftos ir gamtinių dujų gamybai (investicijų paskirstymas šiems energijos šaltiniams sudarys atitinkamai 45, 26 ir 25 procentus).

       Pasakykite valstybę arba valstybių bendriją, kuri būtų pajėgi tokios didelės apimties investicijų programai? Negalite? Tai nestebina. Neseniai Martinas Fergiusonas, Australijos gamtos išteklių ir energetikos ministras, pasakė protingą mintį: šiandien pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kuri savarankiškai gali pasiekti tris tikslus – energetinį saugumą, ekonomikos vystymąsi ir aplinkos apsaugą. Ministras pareiškė, kad norint užtikrinti saugų ir pažangų energijos šaltinių tiekimą, vienai iš valstybių turint realias galimybes tapti viena iš pagrindinių suskystintų gamtinių dujų gamintojų, „reikalingos visų valstybių suderintos pastangos ir greitas reagavimas“. Taip ir yra.

Vadim‘as, Vichrov‘as, 2011-10-26

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

WikiLeaks dokumentai atskleidžia JAV intervencijos į Libiją priežastis

Kada pasibaigs nafta

Nauja pasaulinė krizė prasidės 2012 metais

JAV rengiasi Venesuelos naftos išteklių užgrobimui

 Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“

Galima globalinė geofizinė katastrofa ir karinė – politinė padėtis pasaulyje (I)

JAV: disbalansai… ir nafta