Už laisvę reikia pastoviai kovoti, norint ją išsaugoti; tame ir yra triūso džiaugsmas (Muamaras Al-Kadafis)

       1. Analizuojant valdžios struktūrą Libijos Džamahirijoje, jos tikslus ir „diktatoriaus“ pagalbos libiečiams skaičius, ir lyginant mūsų „demokratus“, kuriems vadovaujant Rusija išmiršta, o alkanos senutės vagia maistą ir miršta iš gėdos, supranti, kad Libiją bombarduoja ne paprasčiausiai dėl naftos. Libiją bombarduoja ir Kadafį daro „atstumtuoju“ tie, kurie bijo realaus gyvenimo Libijoje, bijo tos tautos savivaldos ir tikros demokratijos, kuri ten yra, kas negali Libijoje realizuoti transnacionalinių korporacijų ir pasaulinio finansinio kapitalo, kurio kūriniai yra TVF ir PPO, tikslus.

       2. Pažiūrėkime, kokių tikslų siekia Muamaras Al-Kadafis, išdėstęs juos „Žalioje knygoje“.

       A) Sukūrimas visuomenės be valdžios, kurioje nėra prievartos. Libijos Džamahirija pagal jo sąvoką yra „visuomenė, kuri įgyvendina svajonę apie komunizmą, valdžios nebuvimą, Saulės miestą“ [1], sukurta kaip tikra demokratija ir grindžiama tautos valdžia, ir visuomeninio gyvenimo organizavimu be išnaudojimo.  

       B) Tiesioginė demokratija, kaip parlamentinės demokratijos antitezė. Kadafismano, kad „Parlamentai sudaro egzistuojančios šiuolaikinės tradicinės demokratijos pagrindą, tačiau tautos atstovavimas parlamentuose yra apgaulė, o parlamentarizmas – tai ydingas demokratijos problemų sprendimas. Pagrindinė parlamento paskirtis – veikti tautos vardu, tai savaime yra nedemokratiška, kadangi demokratija reiškia pačios tautos valdžią, o ne valdžią tų, kurie veikia jos vardu“.

       Praktiškai Muamaras Al-Kadafis susidūria su „atstovaujamosios demokratijos“ atstovaujamosios valdžios nutolimo nuo tautos, kuri ją renka (kas dabar akivaizdžiai matoma Rusijoje), problema, ir bando ją savaip spręsti.

       Išeitis pagal Kadafį – „tiesioginės demokratijos“, paremtos „tautos kongresais“ ir „tautos komitetais“, kurie organizuojami visur, įvedimas. Aukščiausiu tautos valdžios institutu yra Visuotinis tautos kongresas. „Visuotinis tautos kongresas nėra atskirų jos narių forumas, kaip tai yra parlamentuose, o yra tautos kongresų, tautos komitetų, profesinių susivienijimų, profsąjungų ir kitų organizacijų, apsijungusių pagal profesinį požymį, forumas“[2].

       Libijos Džamahirijoje „visuomenė pati kontroliuoja save“[3], „pati tauta, pradedant nuo pirminių tautos kongresų ir baigiant Visuotiniu tautos kongresu, turi tapti valdymo įrankiu“[4]. Galima sakyti, kad tai yra rusų večė ir Mažosios Rusijos Rada.

       C) Sąžiningos ir atsakingos prieš tautą spaudos sukūrimas. Pagal Kadafį, tautos valdžia turi pabaigti ir su spaudos pavaldumu Kapitalui. Spauda turi tapti tautos vienvaldystės ir savivaldos ruporu, tapti „visuomenės išraiškos priemone“[5].

       D) Vienas kito išnaudojimo panaikinimas. Kadafis mano, kad „Žmogaus išnaudojimas kito žmogaus, žmogaus siekimas pasisavinti sau daugiau negu jam reikia, yra nukrypimas nuo prigimtinių taisyklių, degradavimo pradžia ir išsižadėjimas sveikų žmonių bendruomenės gyvenimo normų, ir išnaudotojiškos visuomenės užgimimo pradžia. Prigimtinė lygybės taisyklė skelbia: kiekvienas gamybos elementas įneša savo dalį į gamybos procesą ir vieno iš jų pašalinimas padaro gamybą neįmanoma; kiekvienam gamybos elementui priklauso pagrindinis vaidmuo, ir be jo gamyba sustoja“ [6].

       E) Kadafis išskiria šias savo socializmo teorijos nuostatas:

       Pirma nuostata. Žmogus pats turi valdyti savo poreikius. Tame savo poreikių valdyme yra žmogaus laisvė. „Žmogaus laisvė yra nepilna, jeigu jo poreikius valdo kiti. Siekimas patenkinti poreikius gali sukelti vienas kito pavergimą, išnaudojimas taip pat atsiranda dėl poreikių“ [7].

       Antra nuostata. Būsto poreikis – natūralus žmogaus ir šeimos poreikis, ir jis turi būti patenkintas. „Negalima leisti, kad socialistinėje visuomenėje kokia nors institucija, tame tarpe ir pati visuomenė, visiškai tvarkytų žmogaus poreikius. Niekas neturi teisės statyti gyvenamojo namo, kurio plotas viršytų žmogaus ir jo paveldėtojų poreikius, turint tikslą perteklių nuomoti, kadangi tai paliečia kitų žmonių poreikius“ [8]. Pagal Kadafį poreikis suponuoja laisvę.  

       Trečia nuostata: „Žemė niekam nepriklauso. Tačiau kievienas turi teisę ja naudotis visą savo gyvenimą ir paveldėtojų gyvenimą savo asmeninių poreikių tenkinimui, dirbdamas savo žemėje, augindams arba ją naudodamas gyvūlių ganymui, tiek kiek jam leidžia savos jėgos, nenaudodamas apmokamo arba neapmokamo darbo“ [9].

       Ketvirta nuostata. Pagal Kadafį, naujos socialistinės santvarkos tikslas – tai „laimingos visuomenės“ sukūrimas, kuribus „laiminga dėl savo laisvės“, kas yra įgyvendinama tik „kai yrapatenkinti materialiniai ir dvasiniai poreikiai“, esant sąlygai, „kad niekas nekliūdys šių poreikių patenkinimui ir jų nekontroliuos“. „Poreikių patenkinimas turi būti įgyvendinamas be išnaudojimo arba kitų pavergimo, kitaip jis prieštaraus naujos socialistinės visuomenės tikslams. Naujos visuomenės žmogus arba dirba tik sau, siekdamas patenkinti savo materialinius poreikius, arba dirba socialistinei įmonei, būdamas gamybos partneriu, arba dirba viešųjų paslaugų sferoje, ir tada visuomenė užtikrina jo materialinius poreikius“ [10].

       Penkta nuostata. Naujos socialistinės visuomenės ekonomika reguliuojama ne pelnu, o žmogaus poreikių patenkinimu, t.y. funkcine gyvenimo kokybe. „Žalioje knygoje“ ši nuostata formuluojama taip: „Naujos socialistinės visuomenės sąlygomis ekonominė veikla – tai gaminimo darbas siekiant patenkinti savo materialinius  poreikius, o visai ne darbas, nesukūriantis jokių gėrybių, arba darbas, kurio tikslas pelnas dėl kaupimo, kuris viršija  poreikius. Pastarasis negalimas esant naujiems socialistiniams principams“[11].Tai yra tiesioginis išpuolis prieš finansinio kapitalo viešpatavimą ir spekulianto- turgininko mąstymą, pasaulio prekybos organizacijų tokių, kaip PPO, ir finansinių institutų esmę, monetarizmo dvasią.

       Šešta nuostata – tai nuostata, kuri susieja „atskirų asmenų ekonominę veiklą“, kuri neturi išeiti iš „savo tik asmeninių poreikių patenkinimo“ ribų, kadangi „pasaulio ištekliai... kiekvieną konkretų laikotarpį... riboti, kaip riboti turtai kiekvienos visuomenės atskirai“ [12].

       Septinta nuostata. Naujas socializmas pagal Kadafį – tai socializmas, kuris kaip santvarka, neigia samdomą darbą, ir gamybojeremiasi gamintojų „partneryste“.

       Socialistinės kooperacijos principą Kadafis pateikia, kaip socialistinės „partnerystės“ principą. „Šiuolaikinių visuomenių posūkis nuo samdomo darbo principo į lygiateisės partnerystės principą yra neišvengiamas, kaip dabar pasaulyje egzistuojančių nesutaikomų ekonominių koncepcijų dialektinė išeitis...“ [13].

       Aštunta nuostata: socializmas atsiranda, kaip socialistinės revoliucijos rezultatas. Pagal Kadafį jo galimybė prasideda nuo to, kad gamintojai užvaldo savo pagamintos produkcijos dalį. Tuo atveju darbininkų streikų tikslas bus ne darbo užmokesčio padidinimas, o dalyvavimas pagaminto produkto paskirstyme. Pagal „Žalios knygos“ nuostatą, tai anksčiau ar vėliau išsipildys. Baigiamajame etape nauja socialistinė visuomenė pasieks stadiją, kurioje galutinai pranyks pelnas ir pinigai, visuomenė taps visiškai našia, o gamyba visiškai patenkins visų visuomenės narių materialius poreikius. Šiame galutiniame etape pelnas pranyks pats savaime ir, vadinasi, nustos egzistuoti ir pinigai“ [14].

       F) Kadafis atvirai smerkia labai didelį vartojimą ir labai didelį praturtėjimą, kurie prieštarauja socialistinės visuomenės principams: „... niekas neturi teisės užsiimti ekonomine veikla turėdamas tikslą pasisavinti šiuos turtus tokiais kiekiais, kurie viršija asmeninius žmogaus poreikius, nes perteklius, kuris viršija žmogaus poreikius teisėtai priklauso kitam žmogui. Žmogus turi teisę kaupti, tenkindamas savo poreikius iš savo pačio pagaminto produkto, o ne kitų darbo arba poreikių sąskaita. Jeigu leisti tokios apimties ekonominę veiklą, kuri viršija asmeninių žmogaus poreikių tenkinimą, tai gavęs virš savo poreikių, šis žmogus tuo pačiu sutrukdys kitiems patenkinti jų poreikius... Nevaldomas privačios gamybos siekimas kaupti, viršijant poreikius, neribotas kitų žmonių darbo naudojimas savo poreikių patenkinimui, t.y. naudojimas kito žmogaus, ir vienų turto kaupimas kitų žmonių poreikių sąskaita – tai yra išnaudojimas“ [15]. Tai – tiesioginis iššūkis visai šiandieninei Vakarų civilizacijai, kurios viršūnėje yra TVF, Pasaulio bankas ir PPO.

       G) Šeimos, kaip žmogaus lopšio, o ne kaip seksualinių partnerių, apsauga. „Žmonija turi reikalą su tokia sąvoka, kaip asmenybė (žmogus), o normali asmenybė (žmogus) – su sąvoka šeima. Šeima - tai žmogaus lopšys, jo tėvo namas, jo socialinė apsauga. Amžina žmonija – tai Asmenybė ir Šeima, bet ne Valstybė“ [16] – taip savo požiūrį į šeimos svarbą apibendrino Muamaras Al-Kadafis.

         Kadafis formuoja visuomenės „šeimos“ koncepciją: šeima ⇒ gentis ⇒ visuomenė ⇒tauta

       „Pasaulio bendruomenėje tauta – tai tas pats, kas šeima gentyjje“ [17],-pažymi jis.

       H) Prieš žmonių sąmonės „zombinimą“ žiniasklaida ir jų moralonių įsitikinimų apie pasaulį iškraipymą. „Pasaulinė kultūrinė revoliucija, - rašo jis, - turi sunaikinti priimtus pasaulyje mokymo metodus ir žmonijos sąmonę išlaisvinti nuo tendencingų programų ir sąmoningo skonių, sąvokų ir idėjų bei požiūrių pertvarkymo“[18].

       Ką gi šis „diktatorius“ pasiekė ekonominiame gyvenime?

LIBIJOS SOCIALISTINĖS DŽAMAHIRIJOS IŠKALBINGI SKAIČIAI IR FAKTAI:

- BVP vienam gyventojui 14 192 USD.

- Kiekvienam šeimos nariui valstybė per metus išmoka 1 000 dolerių dotacijas.

- Bedarbio pašalpa 730 USD.

- Medicinos seselės atlyginimas 1 000 USD.

- Už kiekvieną naujagimį išmokama 7 000 USD.

- Jaunavedžiams dovanojama 64 000 USD būsto pirkimui.

- Asmeninio verslo pradėjimui vienkartinė materialinė pagalba 20 000 USD.

- Dideli mokesčiai ir rinkliavos yra draudžiami.

- Švietimas ir medicina nemokami.

- Mokslas ir stažuotė užsienyje valstybės sąskaita.

- Parduotuvių tinklas daugiavaikėms šeimoms už simbolines kainas pagrindinams maisto produktams įsigyti.

- Už maisto produktų pardavimą praėjus jų galiojimo laikui – didelės baudos ir suėmimas, kurį atlieka specialios policijos skyriai.

- Dalyje vaistinių – nemokamas vaistų išdavimas.

- Už vaistų padirbimą – mirties bausmė.

- Mokestis už butą – nėra.

- Mokestis už elektrą gyventojams – nėra.

- Pardavimas ir vartojimas alkoholio uždraustas – „sausas įstatymas“.

- Kreditai automobilio ir buto pirkimui – be palūkanų.

- Nekilnojamo turto paslaugos draudžiamos.

- Automobilio pirkimą iki 50%procentų apmoka valstybė, liaudies kariams - 65%.

- Benzinas kainuoja pigiau nei vanduo. 1 litras benzino - 0,14 USD.

       Ir čia savaime ateina atitinkamos išvados.

       Galbūt esmė ne tik naftoje ir jos pardavimo pajamų paskirstyme. Jeigu Libijos Džamahirija taptų atvira valstybe, tai bet kuris savo akimis galėtų pamatyti, kaip galima gyventi, kai yra teisingas pajamų paskirstymas,  o tai yra gąsdinantis ženklas daugelio valstybių korumpuotiems režimams.

       Pamatytų, kad galima sukurti valdymo sistemą, kurioje finansinis kapitalas negalėtų iš atstovaujamosios demokratijos padaryti priedangos, už kurios jis realizuoja savus interesus. Tokios valstybės negalima valdyti pinigais, tokią valstybę galima valdyti tik jėga. Todėl Libiją bombarduoja. Ji neįsirašo į spekuliantų dvasią, kuri užvaldė pasaulį, ji neįsirašo į taisykles ir prekybos esmę tokių organizacijų, kaip PPO.

       Libiją bombarduoja net ne Vakarai.

       Libiją bombarduoja susivienijęs transnacionalinis finansinis elitas, kurio valdžios ir jėgos instrumentu yra PPO.

       Libija neįsikomponuoja į PPO ir ji ne PPO narė, kaip ir Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Iranas, Irakas, Etiopija, Afganistanas, Jemenas, Juodkalnija, Serbija, Sirija ir t.t.

       O dabar atkreipkite dėmesį, kas tapo Vakarų agresijos taikiniais. Kur dabar vyksta „neramumai“?

       Libija, Sirija, Jemenas, Afganistanas, Serbija, Irakas.

       Karas tose valstybėse – tai vertimas stoti į PPO, padaryti jas paklusniomis finansiniam kapitalui.

       Todėl, gindami Libijos Džamahiriją, mes pasisakome prieš PPO, o pasisakydami prieš PPO, mes giname ne tik Libiją, bet ir Rusiją.

[1], [2], [3], [4], [5], [6], [7], [8], [9], [10], [11], [12], [13], [14], [15], [16], [17], [18]  Muamaras Al-Kadafis „Žalia knyga“.

Šaltinis: stop-vto, 2011-05-22

        Muamaras Kadafis – tai dydis žmogus, žmogus pralenkęs laiką. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau jo mintys bus suprastos ir įgyvendintos, sukūriant daug geresnį ir gražesnį pasaulį.

Susiję:

Valstybės gyvenimo lygio sunaikinimas: ką pasiekė Libija, kas buvo sunaikinta

Muamaro Kadafio „Žalia knyga“

Tautos teisė rinktis