Nacionalinių ekonomikų užgniaužimo mechanizmas

http://euro-med.dk       Skambios frazės apie euro, Europos Sąjungos ir vos ne visos Europos civilizacijos išgelbėjimą skirtos pridengti nuogą tiesą, kuri yra tokia, kad siekiant išsaugoti stambiausių bankų ir korporacijų pelno normas reikia dar kartą apšvarinti neturtingos daugumos kišenes...

       Net smulkūs bankų tarnautojai žino ant ko laikosi to globalaus verslo gerovė: duok žmogui šiandien galimybę leisti pinigus, ir jis juos išleis, net jeigu rytoj už tai sumokės su procentais. Ši taisyklė veikia ir taikoma ištisoms valstybėms, kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl ta Graikija vis giliau klimpsta į TVF ir Europos Centrinio banko skolas, atidėdama mokėjimą už savo lengvabūdiškumą vėlesniam laikui. Štai kodėl visi banko klientai, iš jo paėmę kreditą, tampa to banko vergais, o visos valstybės, paėmusios kreditą iš TVF, tampa TVF vergais.

       Viena iš finansų priemonių dabar yra savo skolų pardavimas – žinoma, su palūkanomis. Kokia nauda iš to, jeigu pardavus tūkstantį savo skolos pusei metų, po to tu privalai ją išpirkti už tūkstantį šešiasdešimt, tegul šiandien tai paaiškina graikai. Jiems jau ir taip tenka sustabdyti mokėjimus dėl to, kad ES ir TVF įsižeidę ant Graikijos dėl jos ministro pirmininko G.Papandrėjaus siūlymo rengti referendumą klausimu - ar verta dar giliau įklimpti į skolas, sulaikė eilinę „pagalbą“, kuri buvo suderinta prieš metus, rašo graikų „Naftemporiki“.ES ir TVF nuo rugsėjo mėnesio sulaiko šeštąmokėjimą iš 110 milijardų, kurie skirti Graikijos paramai. Dabar valstybės finansavimas vyksta „po lašą“, pinigai, pirmiausia, atiduodami atlyginimų ir pensijų valstybės sektoriuje išmokėjimui, pensijų fondų finansavimui, tačiau pirmiausia - skolos ir jos palūkanų sumokėjimui TVF ir ES.

       Dar vienas trumpalaikių iždo popierių pardavimo 6 mėnesiams triukas įvyks lapkričio 8 d., tačiau šie pinigai atiteks skoloms, kurių terminas baigiasi. Be to, spalio mėnesį dėl streikų ir suteikto fiziniams asmenims kai kurių mokesčių mokėjimų atidėjimo Graikijos iždo pajamos iš pajamų mokesčio sumažėjo 7 procentais. Esamame valstybės balanse atsirado 2,4 milijardų eurų „skylė“. Likutis valstybės sąskaitose Graikijos Centriniame banke sumažėjo nuo 4,8 milijardų eurų rugpjūčio pabaigoje iki maždaug 1 milijardo eurų. O gruodžio mėnesį einamiesiems mokėjimams valstybės vyriausybei reikia 7,1 milijardų eurų, kitaip įvyks tai, ką vadina defoltu.

       G.Papandrėjo sprendimas rengti referendumą dėl naujo kredito susitarimo su ES tapo jo asmeniniu pasiekimu – ne daugiau. Ir ne dėl to, kad jis susidūrė su kietu Graikijos finansų ministerijos, opozicijos ir net premjero partijos narių pasipriešinimu. Iš esmės G.Papandrėjus parodė, kad žaidimas su ES ir TVF atims iš Graikijos suvereniteto likučius, kas dėl valstybės, kurioje demokratija atsirado, kaip tiesioginis tautos valdymas ir tautai, sutikite, yra įžeidimas. Jeigu tas referendumas įvyktų, tai jo rezultatus būtų galima nesuklystant iš anksto pasakyti: tauta balsuotų prieš pavalkus ant kaklo ir pareikalautų, kad bankams, tame tarpe ir tarptautiniams, būtų sumokėta iš pačių bankininkų ir transnacionalinių korporacijų sąskaitų. Štai kodėl toks laukinis riksmas pakilo po visą Europą dėl G.Papandrėjo idėjos. Pabaiga: referendumo nebus, o Papandrėjus atsistatydina.

       Kaip rašo vokiečių „Die Welt“, prieš tai Europoje sukaukė visos sirenos. Netikėtas pareiškimas iš Atėnų apie tai, kad graikai balsuos referendume dėl gelbėjimo paketo priemonių, sukėlė šoko bangą biržose. Investuotojai buvo tikri, kad graikai nepritars drakoniškoms taupymo priemonėms, kurių reikalauja kreditoriai, ir kurios yra besąlygiškos tolesnės pagalbos sąlygos“.

       Atsižvelgiant į tokį foną, Kanuose susirinkęs „Didysis dvidešimtukas“ Prancūzijos prezidento Nikolo Sarkozy lūpomis pareiškė: „Mes kovosime, kad apginti Europą ir eurą“ ir priėmė sprendimą dėl Tarptautinio valiutos fondo (TVF) lėšų padidinimo. Atkreipkite dėmesį – ginti ne greitai skurstančius graikus, o eurą. Tai yra padaryti viską, kad sustiprinti Graikijos nacionalinės ekonomikos ir visos euro zonos pavaldumo bankų ir kreditų kapitalui mechanizmą. Savo indėlį į 10 milijardų dolerių sumą įnešė ir Rusija. „Galutiniame dokumente „dvidešimtuko“ lyderiai, - pažymėjo BBC, - pažadėjo „judėti greičiau“, siekiant padidinti valiutų keitimo kursų lankstumą, palaikyti TVF ir esant reikalui jam skirti daugiau pinigų, sveikino TVF pakvietimą į Italiją ekonominių reformų eigos monitoringui, kvietė valstybes, turinčias išvystytą viešąjį sektorių, imtis priemonių vidinės paklausos didinimui (tai yra parduoti savo prekes savo šalies viduje), sukūrė tikslinę grupę dėl jaunimo užimtumo“.

       Be to, BBC papildo, kad matyt, jog viršūnių susitikimui esminė reoganizacija nepavyko, „kadangi galutiniame G20 komunikate nėra detalių ir skaičių“. O Didžioji Britanija išvis atsisakė dalyvauti Graikijos ir kitų probleminių valstybių gelbėjimo plane per mechanizmus, kuriuos kūria euro zonos valstybės. Į „dvidešimtuko“ tuščiažodžiavimą šaltai reagavo neeuropiečiai: nei viena valstybė, esanti už euro zonos ribų, nesutiko įnašais į fondą prisidėti prie euro palaikymo. Priežastis suprantama. Susirinkę į viršūnių susitikimą G-20 iš tiesų buvo užsiėmę ne Graikija ir net ne euru: jie stiprino Europos ekonomikų transnacionalinio užgniaužimo mechanizmą.

       Patys graikai gerai supranta, kas vyksta su jų ekonomika po jos įsijungimo į ES. Priėmę svetimas taisykles ir normas, jie žingsnis po žingsnio neteko ne tik Graikijos tradicinių gamybinių jėgų, kurios susijusios su konkrečiomis gamtinėmis, klimatinėmis šios „alyvuogių šalies“ sąlygomis, bet ir socialinių garantijų, kurias graikai išsikovojo iš vyriausybės ne per vieną dešimtmetį. Ir dosnios Europos Sąjungos lėšos į Heladą su jos švelnia jūra ir dosnia saule jiems atrodė pagrįstu mokesčiu už „dalyvavimą“. Kai ES pradėjo taupyti, investicijos į Graikiją iškart sumažėjo. Tačiau, po ekonomikos sunaikinimo „pagal Europos Sąjungą“, dabar graikai nenori prieš TVF klauptis ant kelių ir nesutinka dėl atviro valstybės išgrobimo – jiems juk ne kartą siūlė „skolas“ sumokėti pardavus savo salas...

       Ir vis tik apmokėti sąskaitas Heladą privers – ne su Papandrėjumi, tai be jo.

       Tačiau grįžkime prie „dvidešimtuko“ suvažiavimo priimtų sprendimų. Tarp žodžių šurmulio juose yra labai įdomus punktas: „Italija pakvietė TVF stebėti ekonominių reformų eigą“. Kodėl Europos Sąjungos trečiai ekonomikai staiga prisireikė šio „prižiūrėtojo“? „Tik ką „Credit Suisse“ pateikė neraminančią prognozę: Italijai iki defolto liko apie 100 dienų“, - rašo „La Repubblica“. Situacija ten tapo kritiška, kai vyriausybės obligacijų pajamingumas pasiekė 6 procentų slenkstį. Tai yra vis tas pats savų skolų pardavimo triukas pareikalavo iždo popierius pateikti jau po 6 procentus – kitaip pirkėjas jais nesusidomės. O 6 procentai Italijai – tai nesugrąžinimo taškas, kadangi gautos pardavimo lėšos vargu ar padengs susikaupusius mokėjimus. Ir po šio slenksčio įveikimo lieka tos pačios 100 dienų, po kurių skolas bus galima padengti tik naujais kreditais. Kaip Graikijoje. Praėjusią savaitę 6 procentų rubikonas buvo pereitas antrą kartą po liepos 28 d. „Dabar arba vyriausybė sugebės įvykdyti skubias ir efektyvias priemones, kurias pažadėjo Europos Sąjungai, arba pabaiga nulemta: vienintelė išeitis iš padėties bus tarptautinių institutų įsikišimas“, - pažymi „La Repubblica“.

       Visiškai sutinku su Vokietijos „Sueddeutsche Zeitung“: „Nei visa Europa, nei euras dėl Graikijos nežlugs. O štai Italijos kritimas į skolos duobę, kuris stebimas trečioje pagal dydį Europos Sąjungos ekonomikoje, europiečiams bus neįveikiamas... Tuo metu, kai visų akys nukreiptos į Atėnus, pora šimtų kilometrų atstumu gali įvykti tikras Europos skolos krizės finalas: nepriklausomai nuo graikų, Italijoje sprendžiamas klausimas, ar euras ir Europos bendrija pajėgs išgyventi. Visa esmė ta, kad Italijos vaidmuo daug svarbesnis: ji turi 60 milijonų gyventojų, trečia pagal dydį Europos klubo ekonomika ir 1200 milijardų eurų skola“.

        „La Repubblica“ mano, kad dėl to kaltas neapgalvotas Berluskonio vyriausybės, kuri nenoriai pripažįsta reikalingumą taupyti ir vykdyti reformas, veikimas. Neseniai „jis sutiko, kad Italija gyvena ne visai pagal turimas lėšas, tačiau atrodo, kad laikytis net savo taupymo plano Italijos premjeras neketina. Ir tai gali būti lemtinga šalies ekonomikai. Italija, skęstanti skolose, norėdama padengti senas skolas, priversta skolintis vis daugiau ir daugiau. Spiralė įsisuka, tačiau ES valstybių vadovai, nenorėdami įpilti alyvos į spekuliantų ugnį, negali atvirai Berluskonio kaltinti. Yra tik vienas žmogus, kuris gali priversti Berluskonį vykdyti ryžtingas priemones, - tai italas Mario Dragis, naujas Europos Centrinio banko prezidentas. Jeigu Berluskonio nepaveiks ir jo įkalbinėjimai, ECB vadovas gali pagrasinti, kad gali nepirkti Italijos vyriausybės obligacijų“.

       Vakarų ekonomistai jau seniai rodo pirštu: po Italijos tokios pačios problemos bręsta Ispanijoje. O „The Independent“ cituoja naujausią JTO Tarptautinę darbo organizaciją, kuri rodo, kad milijonai žmonių gali netekti darbo, o socialiniai neramumai gali įgauti masinį pobūdį. Kada? „Kaip perspėja TDO, darbo vietų skaičius pasauliniu mastu bus atkurtas tik, galbūt, 2016 metais, o tuo tarpu masių nepasitenkinimas gali išsilieti į Europos ir kitų žemynų gatves“. Pagal TDO duomenis, socialinių sprogimų rizika organizacijos ištirtose valstybėse išaugo 40 procentų.

       Nemanau, kad kiekvienoje iš šių valstybių yra savas Papandrėjus, kuris bandytų atiduoti tautos valiai klausimą, kieno sąskaita reikia mokėti už bankų ir korporacijų gobšumą. Ir tuo labiau laužyti „pasaulio apynasrį“, kaip TVF, kurį dvi dienas iš eilės Kanuose stiprino „Didysis dvidešimtukas“...

Elena Pustovoitova, 2011-04-23

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas