Investuotojai, jie taip pat revoliucionieriai. Apie įvykius Italijoje

http://www.altergroup.com/blog       Pati prekybos Italijos valstybės skolomis mechanika rodo, kad ji yra labai naudinga užsienio investuotojams, gaunantiems 7% valstybės garantuoto pelno, ir visai nenaudinga italams. Trečia Europos ekonomika (po Vokietijos ir Prancūzijos), turinti 2 trilijonų eurų metinį vidaus produktą ir valstybės skolą 20% jau viršijančią tą patį „vidaus produktą“, yra pasirengusi po mažos Graikijos kristi į krizę ir eiti su ištiesta ranka...

       Prieš mėnesį apie Italijos apie suverenaus kredito reitingo sumažinimą paskelbė stambiausios tarptautinės agentūros: „Moody's”, “Standard&Poor's” ir “Fitch”. Vakarų vyriausybės dėl to kaltina Silvijų Berluskonį ir jo komandą – jie atvedė Italiją iki tokios padėties. Tačiau, jeigu neskubėsime su išvadomis, tai daug kas atrodys kitaip…

       Prisiminkime, kad Italijos biudžeto deficitas praėjusiais metais buvo vos tik 4,6 procentai BVP. Ir nedarbas nėra panašus į JAV -  8,3 procentai. Ir kas svarbiausia, valstybės ekonomika toliau auga, tegul nedideliais, bet pokrizinei Europai svarbiais procentais. Ar tai ne vyriausybės vadovo nuopelnas?

       Silvijo Berluskonio asmenybė nereikalauja komentarų. Nepaisant tankaus kritikų rato, jis ne kartą parlamente gavo pasitikėjimo votumą, demonstruodamas ir politinę valią, ir ekonominę kompetenciją. Dar prieš kelias dienas premjeras įtikinamai kalbėjo apie tai, kad tik jis gali įvykdyti pagrindines ekonomikos reformas, dėl kurių valstybė išeis iš krizės. Ir nesirengė palikti savo posto „dėl nepartinių technokratų vyriausybės arba kitos laikinos administracijos“. Ir jis neturėjo priežasčių. Berluskonio žodžiuose, kad valstybės gyventojai nejaučia krizės, yra daug tiesos. Italijos premjeras sako: „Jeigu jūs atvažiuosite į Italiją, jūs nepastebėsite, kad šalis išgyvena kažką panašaus į rimtą krizę. Mes turime stiprią ekonomiką – trečia Europoje ir septinta pasaulyje. Italijos gyvenimas – tai turtingos valstybės gyvenimas“. Ir aš sutinku su Berluskoniu. Tai kodėl jis atsistatydino, sukėlęs audringus užsienio investuotojų plojimus?

       Pasak premjero, jis pavargo nuo to, kad negali diktuoti savo linijos ir įgyvendinti politikos, kuri jo manymu yra teisinga. „Aš jūsų klausiu: ar vyriausybės vadovu yra tas, kuris negali ekonomikos ministro priversti įgyvendinti ekonomikos politikos, kuria jis tiki? – retorinį klausimą paklausė Berluskonis duodamas interviu „La Stampa“. Todėl ir nusprendė atsistatydinti, kai parlamentas patvirtino ekonominių reformų planą. Tą juodą Berluskoniui dieną Italijos deputatai balsavo už praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą. Ir balsavimo rezultatai aiškiai rodė, kad Berluskonio koalicija parlamente neteko absoliučios daugumos. Matyt, tai ir buvo signalas jam.

       Naujiena apie Italijos ministro pirmininko atsistatydinimą Volstrite prekybos sesijos pabaigoje sukėlė tikrą bumą. Pagal lapkričio 8 d. prekybos rezultatus pramonės indeksas „Dow Jones“ išaugo 101,79 punktu arba 0,84 procentais. Plačios rinkos indeksas „Standard & Poor's 500“ padidėjo 14,80 punktų arba 1,17 procentu. O technologinis indeksas „Nasdaq Composite“ pakilo 32,24 punktais arba 1,2 procentu. Be to, bankų kotiruotės pakilo labiausiai: „S&P Financial Index“ prekybą baigė 1,9 procento augimu, banko „Wells Fargo&Co“ akcijos pašoko 4,4 procentais, o „CitigroupInc“ vertybiniai popieriai pabrango 2,9 procentais.

       Nesunku suprasti, kodėl akcijos taip išaugo: Berluskonį gali pakeisti politikas „kuris daug agresyviau kovos su valstybės skolos problemomis“, tikisi „Reuters“. Ir patikslina, kad dabar Italijai reikia investuotojus įtikinti, kad sugebės sumažinti skolą, liberalizuoti darbo rinką, susidoros su mokesčių vengimu ir padidins darbo našumą. Tai pradžiai. O dabar iš eilės.

       Italijos indikatyvių obligacijų grąžos norma jau perėjo septynių procentų lygį. O tai reiškia, kad be skolinimosi iš užsienio Italija už jas sumokėti jau negalės. Nors valstybės finansų poreikis artimiausiais mėnesiais nėra toks didelis, tačiau Italijai 2012 metų vasario ir kovo mėnesiais reikia padengti dideles skolas, ir... Visi prisimena Graikijos situaciją. Tik Italijoje ji pasikartos su daug didesniu dramatizmu. Prieš tris mėnesius, kai Europa galvojo, kaip gelbėti Graikiją, Italijos valstybės skola pasiekė rekordinį valstybei dydį 1,9 trilijonus eurų, o tai viršijo Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Ispanijos bendrą skolą. Tada premjeras Berluskonis, žaidžiantis pagal tas pačias Vakarų rinkos taisykles, kaip ir jo ES kolegos, pradėjo rengti skubias antikrizines priemones, o Europos centrinis bankas (ECB) pradėjo pirkti Italijos obligacijas antrinėje rinkoje. Tiesa, už 6 ir 7 procentus metinių. Ir dabar, akivaizdu, kad prireiks Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir kitų ES valstybių pagalbos, tačiau „trečios ES ekonomikos“ gelbėjimui nepakaks ES Finansinio stabilumo fondo pinigų. Net jeigu tą fondą pavyks papildyti iki 1 trilijono eurų, jo pakaks tik pusei Italijos skolų, neskaitant Graikijos ir kitų. Vadinasi, pagrindine Italijos ir euro gelbėjimo priemone taps „didysis taupymas“ – atlyginimų, pensijų, kitų socialinių išmokų. Būtent dėl reikalingumo įgyvendinti reformas, kurias padiktavo ES logika ir, kurios sprendžia valstybes ekonomikos problemas didžiosios jos gyventojų daugumos sąskaita, daugkartinis premjero kėdės savininkas Silvijus Berluskonis neteko parlamento paramos. Todėl ir atsistatydino.

       Europos rinka dabar nori, kad nauja technokratinė vyriausybė vykdytų nepopuliarias reformas, reikalingas Italijos ekonomikos augimo potencialo pagerinimui, kuris investuotojams į ją garantuoja įprastą pelną. Tik tai ir galėtų garantuoti „teigiamą Italijos naują įvertinimą tarptautinių investuotojų protuose“. Agentūra „Moody's:jau kelia triukšmą: ekonomikos nuosmukis Europoje atsilieps Jungtinių Valstijų finansinei sistemai, „kurios galiausiai gali prarasti savo aukščiausią reitingą“. ES finansų sistema, kuri yra labai integruota į pasaulio ekonomiką, nekris viena. Todėl į Italiją turi būti sugrąžinti investuotojai – italų sąskaita.  

       „Reuters“ nuomone, reikia ryžtingai sumažinti skolą, o tai reiškia, kad jos padengimui reikia nukreipti didžiausias biudžeto lėšas (tai yra mokesčių mokėtojų lėšas). O dar – liberalizuoti darbo rinką, tai yra leisti darbdaviams su samdomais darbuotojais daryti viską, ka tik jie panorės. Ir žinoma, padidinti darbo našumą. Pagal ES filosofiją, tai ir bus „ekonomikos stabilizavimo“ garantija“. 

        Tokios priemonės privers italus atverti rinką imigrantams, padidinti darbo dienos trukmę, pamiršti apie mokamas atostogas ir daugelį kitų socialinių garantijų, kurių jie siekė dešimtmečius.

       Dėlto bankų ir korporacijų pelno norma didės, o investuotojų pajamos išaugs. Praktiškai tai jų pinigai ir verčia Italiją keisti vyriausybę,diktuojant Europos Sąjungai, priimti ekonomines priemones skurdinančias savo tautą dėl užsienio investuotojų naudos, pertvarkyti valstybę taip radikaliai, kaip ją galėtų pakeisti, tarkime, socialinė revoliucija. Ir tuo pačiu žemesniųjų sluoksnių revoliucija taip pat gali greitai pasirodyti Italijos horizonte. Pertvarkymas į tvarką be deficito valstybėje vyks daug skausmingiau nei pas kaimynus graikus.

       Tuo pačiu Europos Sąjungoje stiprėja nepasitenkinimas. Vokietija ir Prancūzija – ES stambiausios ekonomikos – nenori pastoviai mokėti už euro ir ES gyvybingumą, ir yra linkusios atsikratyti vienos ar kelių euro zonos valstybių. Kaip pastebi „RosBalt“, Prancūzijos ir Vokietijos valdžia toliau svarsto radikalaus Europos Sąjungos pertvarkymo galimybes, tai yra apie glaudesnę integraciją ir mažesnį euro zonos valstybių skaičių. Be to, įžvelgiama„galimybė iš euro zonos išmesti vieną ar kelias euro zonos valstybes,turint tikslą sukurti savotiškus griaučius, apie kuriuos konsiliduosis ES ekonominė galia“. 

       Tapti uždaru klubu „turtingiesiems“ yra labai viliojantis dalykas. Lengva atsakyti ir į klausimą: kieno sąskaita ketina turtėti išrinktieji? Gerai pašonėje turėti neturtingą kaimyną, kuriam visada bus galima suteikti stipraus euro kreditą...

       Pranešama, kad „Europos komisijos ekspertų grupė kitą savaitę vyks į Italiją įvertinti Italijos vyriausybės ekonominių reformų rezultatus. Monitoringe taip pat dalyvaus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovai“.

       Savo ruožtu, iš posto išstumtas Berluskonis padarys viską, ką galės, kad remdamasis sąjungininkų iš „Šiaurės lygos“ partijos parama, boikotuotų tai, kas ko manymu yra „kenkimu Italijos demokratijai“. Jo „Laisvės tautos“ partija, greičiausiai liks pačia didžiausia parlamente, o tai reiškia, kad reikalinga labai stipri opozicija prieš ją, kad nerinktos vyriausybės idėja materializuotųsi. Todėl valstybės prezidentas Džordžijus Napolitanas (Giorgio Napolitano) neturės kito pasirinkimo, išskyrus paleisti parlamentą ir surengti naujus rinkimus. O iki tol Berluskonis liks išeinančios vyriausybės lyderiu.

  Galima neabejoti, kad socialiniais protestais įkaitusioje Italijoje rinkimų lyderiais taps kairiosios partijos. O naujai vyriausybei teks būti labai atsargiai ekonominėje politikoje, jeigu ministrai norės išlikti savo kėdėse. Berluskonio rankose išliks koziris: euro kritika, šios „keistos valiutos, kuri nieko neįtikino ir sukėlė Italijos gyventojų didelių grupių nuskurdinimą“.

Elena Pustovoitova, 2011-11-12

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

 

Susiję:

Nacionalinių ekonomikų užgniaužimo mechanizmas

Tai euro galas

JAV defoltas ir euro zonos žlugimas: galimi variantai

Euro zona nuo Graikijos iki Italijos

Kamasutra bankininkams

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas