Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Partija – epochos protas, sąžinė, garbė ar didysis blogis, kurį reikia naikinti?

       TSRS (SSSR) laikais buvo vienpartinė sistema. Tarybų Sąjungos Komunistų partija (TSKP) paskutiniu imperijos gyvavimo laikotarpiu jungė apie 22 milijonus narių. Pati partijos vadovybė, ji kartu ir aukščiausioji imperijos valdžia, oficialiai partiją vadino epochos sąžine, garbe ir protu. Tai buvo pagrindinis lenininio valdymo postulatas, kurį įrodinėjo visa tarybinės propagandos mašina. O ji buvo galinga, šiam tikslui naudojo visas meno šakas ir visą kūrybinį potencialą.

       TSKP Centro komitetas (CK) Politinis biuras ir Generalinis sekretorius (toliau gensekas) buvo organiškai suaugęs su Aukščiausiąja ir Ministrų tarybomis. Gensekas būdavo AT Prezidiumo pirmininku, įkūrus Prezidento instituciją – Prezidentu (M.Gorbačiovas). Kiti politbiuro ir CK nariai pagal partinį autoritetą užimdavo vyriausybės vadovo, vyriausybės narių ir pavaduotojų, profsąjungos, komjaunimo vadų ir kitų svarbiausių valstybinių institucijų vadų pareigas. Visi jie buvo ir AT deputatais. Šis partijos ir valstybės vadų susiliejimo principas dominavo iki pačių apačių, tai yra iki respublikų, miestų ir rajonų valdžios. Dominavo lozungas „Narod i Partija ediny“ (Liaudis ir Partija vieningi). Beveik visi jauni žmonės buvo komjaunuoliai, visi dirbantieji - profsąjungos nariai. Komjaunimas buvo laikomas partijos rezervu, profsąjungos – komunizmo mokykla. Formaliai liaudis ir partija buvo vieningi. Buvo užmiršta kokia nežmoniška kaina partijai pavyko sukurti šią formalią vienybę. Partija ir Leninas buvo neklystantys. Kaltais būdavo tai Trockio ar Kamenevo „išdavystės“, Stalino asmenybės kultas, N.Chruščiovo, vėliau L.Brežnevo „nukrypimai nuo lenininio kurso“ ir visuomet tarptautinis imperializmas. Niekas nedrįso net garsiai pamąstyti, kad, būtent, Lenino idėjose, leninizme, kaip valstybės valdymo principų sistemoje, slypi baisi autoritarų ir dogmatikų sąjunga, kuri ir buvo visų TSRS tautų patirtų kančių priežastimi.

       Partijos nario mėnesinis mokestis buvo 3 procentai nuo mėnesio uždarbio „ant popieriaus“, profsąjungos nario ar komjaunuolio - 1 procentas. Nario mokestis buvo šventas dalykas.

       Palieku pačiam skaitytojui skaičiuoti kokiais pinigais disponavo šios valdžios įkurtos organizacijos, primindamas, kad trūkstamus pinigus, kiek joms reikėdavo, jos gaudavo partijos CK ir Ministrų tarybos bendru sprendimu, kuris buvo laikomas teisėtu.

       TSKP labai rimtai ruošė valdymui savo partinius kadrus. Ji turėjo tinklą partinių ir aukštųjų partinių mokyklų tiek sąjunginėse respublikose, tiek centre. Ten ruošdavo aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos kadrus. Ištikimybė partijai, mokymasis minėtose mokslo įstaigose atverdavo kelią į valdžios aukštumas ir didelius pinigus kiekvienai vidutinybei, ką jau ten kalbėti apie gabius žmones. Partijos gretos augdavo dviem būdais.

Vieni jauni žmonės, norintys „prasimušti visuomenėje“, būdavo aktyvūs komjaunuoliai. Jie noriai pasiduodavo partorgų agitacijai ir jauni įstodavo į partiją. Labai greitai jie tapdavo partinės - tarybinės nomenklatūros nariais – visagaliu partiniu - tarybiniu elitu.

       Kiti, tikriausiai gabūs ar talentingi žmonės, sugebėdavo užimti aukštesnes pareigas, nebūdami partijos nariais. Juos „pastebėdavo“ partijos vadai ir vadukai. Tuomet daliai tų žmonių pasiūlydavo į „nepartinių bloką“ iš kurio jie būdavo iškeliami į atitinkamas valdžios struktūras ir tapdavo „rankų kilnotojais“. Kitai daliai minėtų gabių ar talentingų žmonių ultimatyviai pasiūlydavo stoti į partiją arba... visiškas“ karjeros bankrotas“.

       Pagal pagrindinį lenininį postulatą tik partijos narys galėjo būti talentingas, protingas, garbingas, sąžiningas ir kompetentingas. Jei bet kuris sąžiningas, gabus ar talentingas žmogus tiesiai ir griežtai atsisakydavo būti komjaunuoliu ar partiečiu, tai jis iškrisdavo iš sistemos, tapdavo nepatikimu ar net“ liaudies priešu“ Žinoma buvo retos išimtys, kurios tik patvirtindavo šią taisyklę.

       1991 metais TSKP ir jos padalinio“ LKP ant platformos“ Lietuvoje veikla buvo uždrausta. Burokevičius, Jarmalavičius, Taurinskas ir kiti jos vadai buvo nuteisti.

       Visi pripažino TSKP ir jos partinį valdymą pagrindiniu blogio skleidėju, pavertusiu didžiulę valstybę blogio imperija. Taigi, drakonas numirė.

       Numirė tai numirė, bet jau 1991 metais, kaip grybai po lietaus, pradėjo dygti naujos partijos, kurių skaičius Lietuvoje 2008 m. išaugo iki 38 !!! Dalis iš jų egzistuoja tik popieriuje, kita dalis vos-ne-vos „kvėpuoja“, 10 -15 partijų nuolat dalyvauja rinkimuose. Dvi absoliučia Seimo dauguma, pasikeisdamos vietomis, valdė šalį (1992m. – 1996m. socdemai, 1996m. – 2000 m. konservatoriai). Jie vadovavo „prichvatizacijai“. Vėliau valstybei vadovavo partijų koalicinės daugumos Seimas ir jo parinktos vyriausybės nariai bei kitų institucijų vadovai.

       Partijos „išmintingai ir dorai“ vadovaudamos valstybei atvedė tautą į“ šviesią“ dabartį, kai mūsų jau liko tik 2 mln., mokame brangiausiai už visų rūšių energiją, labiausiai žudomės, o jau vagiame...ir t.t. Nesuskaičiuosi visų blogybių. O kas dėl to kaltas? Negi tik tarptautinis imperializmas, dabar vadinamas globalizmu bei pasaulinė krizė? O gal kalti „runkeliai ir violetinės masės“? Ne ir dar kartą ne. Liaudies išmintis teigia, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos. O kas ta valstybės galva. Ne, neatspėjote. Tai tikrai ne Prezidentė. Ji –moralinis autoritetas, pagal išgales bandantis minimizuoti galvos puvimą. Bet ką ten minimizuosi, jei ta galva visiškai supuvo. Šį kartą visi atspėjote. Taip, tai – Seimas. Vakar jis galutinai nusimetė geriečių kaukes, nuo kitų metų pasiskirdamas seimūno parlamentinei veiklai 3,6 tūkst.Lt, vietoj buvusių „krizinių“ 2,1 tūkst. Lt. Komentarų nėra, gal tik vienas. Tikrai esame veršių tauta, kaip sakė A.A. šviesios atminties vienintelis tikras finansų ministras A.Sikorskis. O ką tauta gali padaryti? Iš pradžių pradėti mąstyti, po to veikti. Pamąstykime garsiai. Seimas, savivaldybių tarybos ir kitos svarbiausios valdžios institucijos sudarytos iš partijos narių. Nepartinis arba nesimpatizuojantis partijoms ten neprasibraus. Tai faktas. Reiškia didžiausias blogis, vėžio auglys tautos galvoje, jos smegenyse yra p a r t i j o s. Su komunistų partijos veiklos uždraudimu mirė drakonas. Šios partijos aktyvieji nariai sukūrė kito pavadinimo, bet tuo pačiu lenininio valdymo principu veikiančias partijas.

       Nukirtus slibino galvą atgimė daugiagalvis slibinas, daug baisesnis už buvusį, nes turi daug galvų ir kiekvienoje iš jų buvęs negatyvas pakeltas kvadratu.

       Paskutiniu SSSR gyvavimo metu partijos gensekas M.Gorbačiovas buvo išrinktas Prezidentu. Laisvoje Lietuvoje pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Prezidentu išrinktas buvęs vietinis tos pačios partijos gensekas (tas pat ir Estijoje). Šis faktas parodo liaudies sąmonės inertiškumą, prieraišumą prie „galvoje įkaltų“ stereotipų.

       Prireikė vos ne 20 metų, kad pagaliau išrinktume nepartinę Prezidentę. Ji tapo populiariausia visų laikų Lietuvos valstybės vadove. Jei tai faktas, tai teiginys, kad be partijų pagalbos galime išsirinkti gerą Prezidentą taip pat yra faktas. Kyla klausimas. Ar be partijų pagalbos ir jų dalyvavimo rinkimuose mes nesugebėtume išsirinkti geresnių nei šiandien Seimo ir savivaldybių tarybos narių? Manau, kad tikrai galėtume. Tai kodėl nepabandžius? Tik todėl, kad to neleidžia įstatymai, kurių pagalba partijos turi valdžios monopolį. Tai pakeiskime juos. Jų nedaug, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Konstitucija tai leidžia. Joje niekur nepasakyta apie partijų monopolį rinkimuose į Seimą ar savivaldybes. Pasakyta, būtent, atvirkščiai, kad visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas (Seimas sudarytas iš partinių) uzurpavo valdžią, o tai vėl prieštarauja Konstitucijai. O kas jeigu ne „runkeliai ar violetinės masės“ užtikrins Konstitucijos veikimą. Manote, kad tą gali padaryti viena Prezidentė? Tikrai ne.

       Loginė išvada peršasi pati savaime. Norint pažangos reikia panaikinti partijų monopolį sudaryti Seimo ir savivaldybių daugumą.

      1. Tą būtų labai lengva padaryti, pakeičiant rinkimų įstatymą, panaikinant proporcinę (pagal partijų sąrašus) rinkimų į Seimą ar savivaldybes sistemą ir suvienodinus visų pretendentų dalyvauti rinkimuose galimybes. Tarkime, visi norintys kandidatuoti į Seimą turi surinkti po tūkst., o gal geriau 2 tūkst. jį remiančių parašų, į savivaldybes po 100 arba 200 rėmėjų parašų.

       2. Būtina panaikinti partijų finansavimą tiek iš biudžeto, tiek iš juridinių ar fizinių asmenų. Priimti “Įstatymą Dėl kandidatų į Seimo ir savivaldybių tarybas narius vienodų finansavimo ir rinkiminės reklamos galimybių“

       3. Pakeisti kitus teisės aktus pagal priimtą aukščiau įvardintą įstatymą.

       Tai nebūtų partijų veiklos žlugdymas. Tai būtų galimybės partijoms apsivalyti suteikimas. Ir jos taptų švaresnėmis, skaidresnėmis, kultūringesnėmis. Jos vis vien turėtų didžiulį pranašumą prieš nepartinius. Tai jų organizuotumas, savifinansavimo galimybė ir partijos atstovų, užimančių aukštus postus įtaka bei parama rinkimuose.

       Trumpai apie savifinansavimą. Tarkime socdemai, turintys 15 tūkst. narių. Tegu jie būna bent pasiekę tą “žemą sąžiningumo lygį“, kurį turėjo eiliniai komunistai sąžiningai mokėdami nario mokestį kas mėnesį. Per metus tai susidarytų 10, 8 mln. Lt. Netgi jei jų sąžiningumo lygis pasiektų “super žemą“ eilinio komsomolco lygį, tai per metus iš nario mokesčio jie surinktų 3,6 mln. Lt. Truputį mažiau turėtų beveik tiek pat narių turintys konservatoriai – krikdemai bei darbiečiai ir t.t. K.Daukšys labai taikliai ir teisingai pastebėjo, kad naujai įsikūrusios partijos be jokios valstybės biudžeto, juridinių bei fizinių asmenų paramos išgyvens tą sunkų pradinį partijos vystymosi etapą, žinoma, jeigu turės v a l i o s. Tai kodėl be tokios paramos neišgyvens solidžios partijos, kurių atstovai valdo savivaldybes ir valstybę? Ar tai reiškia, kad jos n e t u r i  v a l i o s ir turi „melžti“ valstybę ar juridinius bei fizinius asmenis? Bet juk tai galima korupcijos pradžia aukščiausiose valdžios sluoksniuose. Juk tai patvirtinimas, kad partijos ne tarnauja visuomenei, o parazituoja.

       Jei partinis Seimas norėtų, kad partijos apsivalytų, taptų sąžiningesnėmis, tai jis vietoj pataisų dėl politinių partijų įstatymo pakeitimo svarstymo būtų elgęsis pagal p.1-3 įvardintą logiką . Būtų, jeigu jų proto netemdytų tų 3,6 tūkst. Lt skiriamų parlamentinei veiklai ir kitų, galimų įsidėti į kišenę l i t ų vaizdas, o dvasios priekaištų neslopintų begalinis valdžios troškulys. Prisiminkime, ką A.Vienuolis Žukauskas rašė apie užkeiktus vienuolius, pamilusius auksą labiau už savo artimą. Tik nereikia prakeiksmų.

       XXI amžiuje prakeiksmai nebegalioja. Juos pakeitė aktyvūs veiksmai. Nežinau, kas dar nesuprato, kad, būtent, morališkai bankrutavusios partijos ir yra tas didysis blogis dėl kurio išsilaksto tauta, o likusi čia kenčia. Neveltui P.Gražulis pusiau rimtai, pusiau juokais, pats tikriausiai to nesuvokdamas, minėtame Seimo posėdyje „išmetė“ genialią mintį, skambančią maždaug taip: - „Visi kalba, kad partijos yra tas didysis blogis. Tai gal uždrauskime partijas ir viskas bus gerai?“

       Gerbiamas Petrai, tai geniali mintis. O kodėl gi ne? Tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva tikrai gali tą padaryti ir parodyti pasauliui pavyzdį naujos, tikros tautos ir jos valstybės piliečių demokratijos. O kad tai taptų realybe, būtina kuo greičiau įgyvendinti pono Petro genialią mintį, kad reikia uždrausti partijas. Atleiskite, man taip patiko ši mintis, kad jau antra diena, kaip tame anekdote apie KGB pastato sudegimą, nuolat kartoju ją.

       Būtų tiesiog nuostabu jeigu visuomenė užsikrėstų šia gerbiamo pono Petro Gražulio genialia mintimi: - „ Partijos yra tas didysis blogis. Uždrauskime jas“. Kaip žinia, daugelio žmonių vienodos mintys įsikūnija realybėje. Taigi, mieli bičiuliai, galvokime apie tai (galima ir šnekėti ir rašyti). Gal tuomet partiniai bosai išgirs savo sąžinės balsą ir taps doresniais, priims protingus pasiūlymus. O jei ne, tai gal atsiras daugiau žmonių, kurie pradės veikti ir supras ką reikia daryti.

Jonas Mažintas, 2011-11-24

Komentarai

Partijos yra visame

Partijos yra visame demokratiniame pasaulyje, dviračio neišradinėkite .

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas