Hamleto klausimas euro zonai

http://infowars.com       Pačio žymiausio princo tėvynė – Danija formaliai į ES monetarinę sąjungą neįeina. Ir sprendžiant pagal tai, kad Danija referendumą dėl valstybės įstojimo į euro zoną nukėlė neapibrėžtam laikotarpiui, vargu ar savo kroną pakeis į eurą.

       Tuo tarpu, pastaruoju metu daugelis pagrindinių guru kartoja žinomus Hamleto žodžius:

       Būti ar nebūti-štai klausimas. Ir kas
       Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
       Strėlėmis ir dūžiams atšiauraus likimo,
       Ar su ginklu prieš negandų marias
       Į kovą stot ir jais nusikratyti?
       Numirt?Užmigt?-ir tiek; ir baigt užmigus
       Širdies kančias bei sopulių šimtus…

       Dėl euro zonos egzistavimo sulaužyta nemažai iečių. Paskutinis N.Sarkozy komentaras yra toks: „Apginti eurą – reiškia apginti Europą“.

       Santūresni specialistai apsiriboja nuobodžiais skaičiavimais, įvertindami, kad bus brangiau: euro atsisakymas ar jo išsaugojimas.

       Pusiau oficialūs šaltiniai stebina dalinio arba visiško euro zonos atsisakymo projektų gausa. Tuo tarpu, oficialūs asmenys, pareigūnai, žemyno valdžia, tarptautinių finansinių organizacijų vadovai, o taip pat JAV ir kitų „prijaučiančių“ didelių valstybių vadovai, iš paskutinių jėgų veiduose stengiasi išsaugoti pasitikėjimą, tačiau tuo pačiu varžydamiesi ragina vienas kitą „priimti neatidėliotinas ir ryžtingas priemones“, pamiršę patikslinti, būtent kokias.

       Kalbant apie politikos tipą, kurį vakar ir šiandien demonstruoja Europa, jį galima apibūdinti dviem žodžiais – tai „vėlu“ ir „nepakankama“: reakcija į pasaulinius tragiškus įvykius į Europos rinką ateina labai pavėluotai, ir tas priemonių rinkinys, kuris pateikiamas rinkai, yra nepakankamas.
       Ir šis didelis sambrūzdis suformuoja išvadą, kad euro likimo sprendimas jau negali būti daugiau atidedamas, nepaisant koks sprendimas bebūtų.

       Kol kas labai aiškios dvi aplinkybės.

       Pirmiausia, ir už euro atsisakymą, ir už išsaugojimą teks brangiai sumokėti. Vieną kitą trilijoną. Nebūtinai iš karto. Greičiausiai palaipsniui, per keletą metų.

       Antra, nereikia būti Nostradamu, kad numatyti: šį istorinį sprendimą priims Vokietija. Kitos euro zonos valstybės, net ir priskiriamos prie daugiau ar mažiau sėkmingų, rimtai prie šio projekto jau neprisidės. Kadangi, euras – tai de facto išplėsta ir pervadinta vokiečių markė.
       Be tvirtos ir kažkada pasaulyje gerbiamos markės jokio euro išvis nebūtų buvę. Būtent markė 10 – ame dešimtmetyje buvo antra po dolerio rezervinė valiuta, savo dalimi pasaulio rezervuose keletą kartų viršijusi tuometines Europos valiutas kartu paėmus. Tada jos svoris tarptautinėse valiutų santaupose svyravo apie 15%, o po to ją pakeitusio euro dalis prieš krizę pakilo iki 25%.

       Mokestį už euro išgelbėjimą galėtų įnešti ir užsienio sponsorės – Kinija, Japonija, JAV arba ir pati Rusija. Tai pagrindinės euro aktyvų turėtojos. Iš esmės joms užtektų lėšų išlaidavimui, tam panaudojant TVF arba EFSF. Tačiau, kad jos norėtų ištiesti pagalbos ranką euro išgelbėjimui, tokių požymių nesimato.
       Kinija galėtų dalyvauti euro gelbėjime, tačiau sprendžiant pagal viską, nenori. Japonija, dėl vidinių aplinkybių, negali. Barakas Obama skubiame viršūnių susitikime Europos Sąjungos vadovybei garantavo dėl besąlygiškos moralinės paramos ir perspėjo, kad neduos nė cento. Kalbant apie Rusiją, tai apgalvotos vidaus ir užsienio ekonominės politikos nebuvimas, vadams net nesuteikia minties, ar reikia ko nors imtis, ar nereikia.     

       Todėl lieka Vokietija. Šiandien niekas nepasakys, kiek ji praras, jeigu Europos valiuta išnyks. Pagal vienus vertinimus, pusę trilijono „tvirtų pinigų“ per pirmus metus (šioje situacijoje vartoti žodį „eurų“ būtų jau nekorektiška). Pagal kitus vertinimus, pusantro – du kartus mažiau. Bet kuriuo atveju, daug.

       Todėl, jeigu mokestis už bendros valiutos išgelbėjimą įtilps į 100 – 150 mlrd. eurų per metus (3-5% Vokietijos BVP), tai tokios aukos galimybę galima svarstyti. Jeigu, žinoma, yra viltis, kad ji kada nors atsipirks. Galų gale, už prijungtų Rytų Vokietijos žemių atgaivinimą Vakarų Vokietijos žemės sugebėjo sukrapštyti 1,3 trln. eurų.

       Įvertinkime realų euro zonos nelaimės mastą. Jeigu vertinti pagal formalius rodiklius, jis nedidesnis, o galbūt mažesnis nei kituose turtinguose kraštuose.

       Bendra euro zonos valstybės skola (90% BVP) mažesnė nei JAV skola (100% BVP) ir ne vieną kartą mažesnė negu Japonijos (250% BVP). Dabartinis valstybių biudžetų deficitas net pačiose „kiauliškiausiose“ Europos valstybėse gana panašus į JAV ir Japonijos (ir ten, ir čia apie 10% BVP).
       Manau, kad blogio šaknys yra ne konkrečiuose skaičiuose, o neteisingai sukonstruotuose mechanizmuose, utopinėse ir todėl neįvykdomose žaidimo taisyklėse, ir dėl viso to atsirandančioje nepasitikėjimo krizėje.

       Iliustravimui pateiksime du euro utopijos pavyzdžius.

       Iš pradžių utopija buvo patys „Mastrichto kriterijai“, kurie reguliuoja euro zonos gyvenimą ir nustato valstybės skolų (60% BVP) ir valstybių biudžetų deficitų (3% BVP) limitus. Nuo šitų taisyklių už mylios jaučiasi Austrijos ekonomikos mokyklos asketizmas. Galbūt, būtent prie kažko panašaus pasaulis ir ateis, pergyvenęs ir apgalvojęs dabartinius sukrėtimus. Tačiau tame pasaulyje, koks buvo iki šiol, ciklinio nuosmukio atveju tradicinė antikrizinė terapija reikalauja smarkiai padidinti valstybės išlaidas, biudžetų deficitus ir skolas.
       „Mastrichto kriterijų“ autoriai arba nusprendė negalvoti apie ciklinių krizių neišvengiamumą, arba į savo modelį įdėjo hipotezę, kad euro zonos valstybės į tokias krizes atsakys ne valstybės išlaidų didinimu, o atvirkščiai, atlyginimų, pensijų, pašalpų mažinimu ir visuotiniu perėjimu prie sojos ir mažai kolorijų turinčios žolės.

       Tačiau, greičiausiai šios iliuzijos buvo ne dėl kvailumo, bet dėl numatymo, kad viršnacionaliniai Europos Sąjungos institutai yra perdaug silpni, kad operatyviai galėtų vadovauti suverenių valstybių – euro zonos narių ekonomikoms. Dėl to ir atsirado idėja su griežtomis taisyklėmis visas valstybes įvaryti į siaurą koridorių, kuris neduotų erdvės finansinėms improvizacijoms, eksperimentams ir fantazijoms.

       Vienintelis šios idėjos trūkumas buvo tas, kad ji niekam nepatiko ir iškart žlugo.

       Antra lemtinga utopija buvo netiesiogiai, bet primygtinai diegiamas tikėjimas, kad valstybės narystė euro zonoje automatiškai reiškia gerovę ir klestėjimą.

       „Užkibusi“ ant šio mito, mitų šalis Graikija, pagal savo ekonomikos lygį nebūdama turtinga valstybe, pradėjo ir greitai išmoko gyventi turtingai. Prieš krizę jos dirbtinai pakeltas BVP siekė iki 30 tūkst. USD vienam gyventojui (pagal perkamosios galios paritetą) ir pasiekė vidutinį ES lygį.

       Tam buvo leidžiami pinigai, kurie niekada nebus sugrąžinti.

       Dabar Graikijos BVP, eidamas link „socialistinio realizmo“ ir išbraukęs mitologiją, kasmet nyksta ir nyks toliau, kas yra neišvengiama.

       Beje, moralinė žala dėl mito sugriuvimo ne mažesnė nei materialinė.

       Ir tas mitas sukliudė laiku įteisinti euro zonos valstybių, linkusių į bankrotą, pašalinimo procedūrą. Iš Europos Sąjungos rojaus, skirtingai nuo Biblijos rojaus, kažkaip nepatogu buvo išvyti. Iš pradžių nebuvimas išvijimo galimybės skatino atskirai paimtų valstybių neatsakingumą, o dabar iki kraštutinės ribos pagilino visos Europos krizę.
       Dabar ir euro zonos gelbėjimą, ir likvidavimą neišvengiamai lydės visuotinis gyvenimo lygio kritimas ir ekonomikų nuosmukis, tegul ir netolygiai skirtingose valstybėse. Pasirinkti euro išgelbėjimą, o ne jo atsisakymą, yra prasmė tik tuo atveju, jeigu ateityje bendra finansų sistema remsis realybe, o ne mitais.

       Jeigu taisyklės bus tokios, kurių galės ir panorės laikytis dauguma. Jeigu Europos Sąjungos struktūros ne tik auklės, bet ir išvarys pažeidėjus. Jeigu valstybės dalyvės sutiks su ilgalaike materialine nelygybe, pripažinusios, kad klestėjimas turi būti pačių pastangų rezultatas, o ne svetimų dosnumas.
       Būtent tokio kelio pasirinkimas reiškia, kad probleminės valstybės įrodys savo ištikimybę Europos svajonei greitai perėjusios prie gyvenimo pagal lėšas, o kitos, kurioms vadovauja Vokietija, įrodys, kad artimiausiais metais prisiims tvarkyti buvusių pažeidėjų sukauptas skolas.

       Visos svarstomos paramos schemos, esant radikaliems išorės skirtumams, turi būtent tokią mintį. 
       Vokietija ir kitos valstybės sponsorės, kurių yra jau nedaug, gali daryti tiesioginius įnašus iš savo biudžetų. Arba Europos centrinis bankas gali pradėti supirkti probleminių valstybių skolų obligacijas, spausdindamas eurus ir taip pažeisdamas finansinį stabilumą ten, kur jis yra tvirtas, tai yra toje pačioje Vokietijoje ir šiaurės valstybėse. Arba išleis pardavimui Europos obligacijas, laiduojant tai pačiai Vokietijai.

       Formos yra įvairios, esmė viena: diržą veržiasi visi, o už senas probleminių valstybių nuodėmes moka vokiečiai, esant tam tikrai pasipiktinusių suomių, įpykusių slovakų ir kitų sąžiningų ir disciplinuotų euro zonos žaidėjų pagalbai.
       Euro gelbėjimo kaina nors ir aukšta, tačiau manau, kad kol kas įmanoma. Problema ta, kad nusprendus išsaugoti euro zoną, aukotis teks sąmoningai, o mokestis už jos žlugimą, iš tiesų nė kiek nemenkesnis, bus išieškotas iš visų projekto dalyvių, kaimynių ir prijaučiančių automatiškai, įvykių eigoje.

       Desertui dar viena didelė problema – tai nebuvimas tikėjimo, kad aukos bus ne veltui. Pastebėsime: reikėjo dešimt metų vaikščioti per grėblius, kad suprasti, jog pirmoje versijoje euras buvo padarytas ne taip. Ir niekas nepasakys, kiek metų prireiks, kad istorija pateiktų atsakymą dėl kitos jo versijos, jeigu Europos valiutai bus suteiktas šansas pradėti naują gyvenimą „nuo švaraus lapo“.

Dėdė Saša, 2011-12-03

Šaltinis: FINANCE.UA

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.