Europos išgelbėjimas: Berlynas – Pekinas tranzitas

http://cititrust.biz/blog      Vasario pradžioje susidarė įspūdis, kad Europos pagrindiniai politikai praranda ryšį su realybe. Graikija, kaip senelė iš Puškino pasakos, prie suskilusios geldos, tačiau Briuselis, kaip auksinė žuvelė, vistiek valstybę ketina užversti naujais milijardiniais kreditais, tuo sukeldamas nepasitenkinimą Berlyne. Daugkartiniai bandymai išgelbėti skęstančius springsta detalėse ir ginčuose apie tai, kas galiausiai už visą tai turės mokėti. Tame fone amerikiečių investuotojas – „didžiulė meška“ Džordžas Sorošas grėsmingu tonu pasako kalbą, kuria palaiko euro zonos išgelbėjimą. “Alternatyva pernelyg siaubinga, kad apie ją galvoti“, - „lyg nereikšmingai“ pareiškia jis.

       Savo kalboje Vokietijos finansų ministras Volfgangas Šoiblė, Angelos Merkel centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungos narys, negali atsikratyti niūrios veido išraiškos. Tai buvo dar Davose, kai pasaulio verslo elitas susirinko į kasmetinį Pasaulio ekonomikos forumą Šveicarijoje, norėdami apsvarstyti „euro zonos ateitį“. Manau, kad Šoiblė norėjo šį įvykį pradėti kažkuo gyvybingesniu nei tas niūriokas antūražas. „Derybos su privačiais Graikijos kreditoriais pajudėjo iš mirties taško“, - pareiškė jis, papildęs, kad „jis nusiteikęs optimistiškai dėl Graikijos išgelbėjimo“.
       Tačiau šiek tiek vėliau kalbėjo ES ekonomikos ir pinigų reikalų komisaras Olis Rėnas(Olli Rehn) ir nupiešė visai kitą paveikslą. Jis pripažino, kad Atėnams vėl reikalingi pinigai, tačiau kol kas negali pasakyti tikslios sumos. Be to, jis pridūrė, kad tikriausiai valstybėms donorėms teks daugiau sumokėti nei buvo manoma iš pradžių. Vėl Europa ginčijasi dėl Graikijos gelbėjimo ir, panašu, rezultatas nelabai kuo skirsis nuo ankstesnių. Vokietijos kanclerė Angela Merkel nenorėjo Atėnams duoti pinigų dar 2010 metų pradžioje, tačiau pirmoji pagalbos programa vis dėlto buvo įgyvendinta. Po metų ji norėjo užblokuoti tolesnę pagalbą, tačiau buvo organizuota ir antoji programa.
       Dabar Merkel vėl bando apginti Europos iždą, niekas Berlyne arba Briuselyje nesiginčys, kad šį kartą jai pavyks labiau. Žemyno politikai toliau kovoja su realybe. Visi žino, kad Graikija jokiomis sąlygomis negalės sumokėti savo didžiulių skolų, kurios dabar viršija 350 mlrd. eurų. Tačiau vietoj to, kad palengvintų finansų naštą, jie stengiasi pritarti naujoms paskoloms Graikijos vyriausybei ir bando seną skolą nugalėti naujos skolos pagalba. „Jeigu valstybė nori likti euro zonos sudėtyje, mes turime ją paremti“,- su nuginkluojančiu paprastumu pareiškė Austrijos kancleris Verneris Faimanas.

       Gelbėtojai toliau gali raginti būti ryžtingais, tačiau pasipriešinimas Europoje silpsta. Atėnuose politinės partijos ir piliečiai bando padaryti viską ką gali, kad būtų išvengta naujų fiskalinio konsolidavimo priemonių, kurios ekonomikos nuosmūkį paverčia į tikrą katastrofą.

       Tuo tarpu Vokietijos dviejų koalicinių partijų – Krikščionių demokratų sąjungos ir artimos pagal dvasią Laisvosios demokratų partijos pagrindiniai politikai netiki tuo, kad dauguma parlamentarų balsuos už papildomą pagalbą Graikijai.
       „Mūsų pozicija nepasikeitė“, - pareiškė Horstas Sihoferis, Bavarijos partijos pirmininkas. „Mes neturime pinigų nejudančioms reformoms“. Ironiška, bet dar prieš tris mėnesius Europos lyderiai šventai tikėjo tuo, kad reikalai taisosi. Buvo manoma, kad Graikijos kreditoriai Atėnams dovanos pusę skolų, o euro zonos valstybės suteiks dar 130 mlrd. eurų. Šios pastangos turėjo valstybei sumažinti skolos naštą nuo daugiau kaip 160% BVP iki 120% BVP jau netolimais 2020 metais.
       Tačiau viltys buvo veltui. Graikijos ekonomika krenta greičiau nei praėjusį rudenį prognozavo politikai, valstybei jau trūksta pinigų. Pagal Trejeto (Europos centrinio banko, TVF ir Europos Komisijos) atstovų vertinimus, deficitas sudarė apie 15 mlrd. eurų, t.y. Graikijai reikia ne 130 mlrd. aurų, bet 145 mlrd. eurų papildomo finansavimo.

       „Nemanome, kad papildomas lėšas bus galima gauti vien tik iš privačių kreditorių“, - pareiškė Trejetas. Lieka tik paskirstyti skolas. Pagal veikiančią programą, TVF atsako už trečdalį, o europiečiai už du trečdalius visų išlaidų Graikijos paramai. Tačiau su kiekviena diena vis sankiau šioms reikmėms gauti pinigų. Ginčai dėl to, kas mokės, netyla nei minutei – visa tai primena nebylaus bendravimą su kurčiu.

       O tuo metu, pagal projektą „Išgelbėsime Europą“, kanclerė Angela Merkel vasario 2 d. su vizitu atvyko į Pekiną. Tą pačią dieną ji susitiko su KLR prezidentu Hu Jintao. Penktadienis buvo skirtas aplankyti pietinę provinciją Guanduną,  kur dirba šimtai vokiečių firmų.
       Priminsiu, kad kanclerės Merkel vizitas į Kiniją jau penktas. Tradiciškai šiose kelionėse ją lydi grupė įtakingų pramonininkų ir finansininkų. Žinoma, kad dvišaliai ekonominiai reikalai nepamirštami. Tačiau, manau, kad šį kartą kanclerė rūpinosi, pirmiausia, Europos reikalais.
       Ponia Merkel į Pekiną atskrido ant sėkmės, kurią pasiekė ES aukščiausio lygio susitikime, patvirtinus fiskalinės sutarties projektą dėl pastovaus stabilizacijos fondo, sparnų. Manau, kad tai jos politinis koziris derybose su Kinijos vadovybe. Berlynas tikisi įtikinti Kiniją, kad euru galima pasitikėti, o priimamos antikrizinės priemonės veiksmingos. Tačiau skolos krizė Europoje tęsiasi, norint užkirsti kelią defoltams, reikia skubiai papildyti tiek Europos stabilizacijos fondus, tiek ir TVF.  

        Kaip rašo Vokietijos spauda, vizito eigoje kanclerė ragino pasitikėti euro zona: „Ir nors Merkel nenori Pekine kalbėti, kaip „bankininkė ar investuotoja“, vizito tikslas aiškus: pritraukti azijiečius, kad jie investuotų į „Europos fondo gelbėjimą“. Merkel „visomis jėgomis sieks investicijų į krizės sukrėstą Europą“. Ketvirtadienį Pekine, kalbėdama Visuomenės mokslų akademijoje, ji ir pati pasakė, kad Kinija gali prisidėti prie euro zonos skolos krizės įveikimo, kadangi ši problema paliečia ne tik Europą, bet ir visą pasaulio ekonomiką.

       Tikrieji ponios Merkel vizito tikslai Kinijos žiniasklaidai neilgai buvo viešomis paslaptimis.

       Vietinė žiniasklaida praskleidžia vizito skraistę. Laikrastis „Global Times“ paskelbia piešinį, kuris vaizduoja Merkel, kuri už rankos veda skurdžią euro figūrėlę, o kita beldžiasi į Kinijos duris, kurios panašios į seifą.

       Beje, kanclerės atžvilgiu Kinijos žiniasklaida labai pagarbi. Ją vadina Madam Europa. Rašo apie „sustiprėjusią Vokietiją“ ir klausia, ar kalbama apie buvusią „Europos Vokietiją“ ar jau apie „vokiečių Europą“. Akivaizdu, kad tokios valstybės viltys į Kinijos paramą glosto Kinijos savimeilę. Šanchajaus „Dongfang Zaobao“ atkreipia dėmesį, kad kanclerė iškart atvykusi iškėlę valiutos ir finansų temą. O žurnalas „Economic & Nation Weekly“ Merkel vizite mato „didelio sandorio“ su stambiausiu ir svarbiausiu partneriu Europoje galimybę.

      Tačiau tame klausime yra daug neaiškumų. Iš vienos pusės, matosi, kad europiečius užburia Kinijos valiutos santaupos milijardais dolerių. Jeigu Merkel pavyktų užsitikrinti Kinijos paramą pusiau tuščių Europos fondų išgelbėjimui, tai ji ne tik sustiprintų Berlyno autoritetą Europos Sąjungoje, bet ir savo kanclerio postą. Iš kitos pusės, Pekinas, kaip ne kartą minėjome, nelinkęs į politinę filantropiją, o pasirengęs už tokią pagalbą pateikti savo kainą. Pirmiausia, jis nori, kad ES ir Vokietija jos ekonomiką pripažintų, kaip rinkos, o taip pat embargo dėl ginklų eksporto į Kiniją panaikinimo. Beje, paskutinio klausimo poziciją diktuoja JAV ir jos Azijos strategija.

       Manau, kad Pekinas nepirks didžiulių euro zonos valstybių skolos įsipareigojimų. Čia vyrauja nuomonė, kad „pumpavimas vis didesnio pinigų kiekio problemos neišspręs“ ir jeigu ES negali pati užkimšti skylių, tai ir Kinija paprasčiausiu pinigų suteikimu nepadės: reikia surasti naujus ekonominio augimo Europoje kelius.

       Kalbant apie dvišalius VFR ir KLR santykius, tai jie vystosi dinamiškai.

       Politinėje sferoje nuo praėjusių metų sudarytos reguliarios tarpvalstybinės konsultacijos. Ekonominiai mainai per 2011 metus pinigine išraiška sudarė 145 mlrd. eurų. Vokietijos eksportui pagal savo reikšmingumą Kinija tapo antra po JAV ne Europos rinka. Ten, pavyzdžiui, parduodamas jau kas trečias "Volkswagen". Beje, jeigu nebūtų šios rinkos, Vokietija ne taip jau spindėtų skustančios euro zonos fone savo ekonominiais ir finansiniais rodikliais.
       Tuo pačiu dvišaliai santykiai neapseina be trinties.
       Vokietijos pusė skundžiasi, kad Kinijoje neapsaugoti jos know-how ir inovacijos, dėl privalomo Kinijos partnerio dalyvavimo įmonėse, dėl to, kad neleidžiama užsieniečiams dalyvauti valstybės užsakymuose.
       Kinija nepatenkinta vokiečių aukštų technologijų produkcijos eksporto ribojimais. Užsienio politikos klausimais, kurie vizito metu taip pat buvo paliesti, Berlynas ir Pekinas nesutaria dėl sankcijų Irano ir Sirijos atžvilgiu. Kanclerė visada primena žmogaus teisių problemą. Tačiau šį kartą vizito programoje „susitikimas su pilietine visuomene“ buvo apsiribota pokalbiu su šešiais Kinijos stipendininkais, kurie mokėsi Vokietijoje.
       Kinijos pinigai – štai paskutinio ponios Merkel į Kiniją vizito tikslas, humanitariniai klausimai, kai gelbėjimo fondai tušti, gali palaukti.

       Tačiau, kol kas neaišku, ar ateis Kinijos gelbėtojai į Žemyno platybes, iki šiol Pekinas daugiausia apsiribojo verbalinėmis intervencijomis, ne be tradicinio taktiškumo Europos emisarams darydamas užuominas apie žinomą tiesą: „Skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų rankomis“. Paįvairindami ją išmintimi iš „geros jūreivystės praktikos“: „Nesant išgelbėjimo, nėra ir apdovanojimo“.


Dėdė Saša, 2012-02-06

Šaltinis: Finance.ua

Komentarai

Vis tiek geriausiai pasirodo

Vis tiek geriausiai pasirodo Lietuva - valdyti gali bet kas, kas yra teistas.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas