Graikiškos pagirios

http://blogs.telegraph.co.uk       Šiandien vasario 23 d., „vyrų diena“. Todėl kalbėsime apie visiems vyrams gerai žinomą reiškinį – pagirias. Nesismulkinsime, apie šį fenomeną pakalbėsime valstybės mastu. Arba net kelių valstybių.

       Asmeniniame gyvenime būna taip: lauki kokios nors reikšmingos likimo dovanos, kuri užima svarbią vidinio pasaulio dalį, o ją gavęs, pradedi jausti tuštumą ir būties pilkumą. Žinoma, iki kitos svajonės.

      Šia prasme pastarieji įvykiai, susiję su daug iškentėjusia Graikija, gana tiksliai imituoja atskiro individo, kuris sulaukė „svajonės išsipildymo“ vidinę būseną. Ilgas laukimas tų nelemtų 130 mlrd. EUR iš „trejeto“ („troikos“) kreditorių, kurie Elados vadovybei ir jos gyventojams kainavo trilijonus nuo streso žuvusių neuronų ir kraujo litrų, kurios, perkeltine prasme, išgėrė blogi kreditoriai.

       Ir koks rezultatas?
       Jau antradienio vakare, nepraėjus nė parai po Briuselio viršūnių susitikimo „lemtingo“ sprendimo, skepticizmas apėmė labiausiai neangažuotus ekspertus, kurie be užuolankų pareiškė: „130 milijardų neišgelbės pasaulio civilizacijos lopšio“.
      Be to, euras, nepaisant analitikų pažadų, taip ir nepramušė aukštyn 1,33 USD lygio...

      Savo svarų ir gana neprognozuojamą „žodį“ Graikijos atžvilgiu pasakė reitingų agentūra.
       Tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ sumažino Graikijos defolto suverenų ilgalaikį reitingą nuo „CCC“ lygio, kuriam esant defoltas laikomas realia galimybe, iki „C“, kuriam esant defoltas neišvengiamas, nors įsipareigojimai dar vykdomi.
       „Sumažinimas sekė po vakarykščio Eurogrupės sprendimo dėl antros finansinės pagalbos Graikijai programos, kuri apima „privataus sektoriaus įtraukimą“, ir po to sekusio Graikijos valdžios pranešimo apie Graikijos obligacijų sąlygų keitimą“, - sakoma „Fitch“ pranešime.
       Pasikartosime: 21 d. ryte „trejetas“ (TVF, ECB ir Europos Komisija) pritarė antro 130 mlrd. EUR dydžio iki 2014 metų pagalbos paketo Graikijai skyrimui. Programoje privatiems kreditoriams siūloma nurašyti Graikijos skolas, kurios yra jų balansuose, 53,5% nominalios jų vertės. Naujų obligacijų kuponai, į kuriuos keičiamos Graikijos dabartinės obligacijos, sudarys 2% iki 2014 metų, 3% - tarp 2015 ir 2020 metų, 4,3% - iki 2046 metų.
       Privatiems kreditoriams siūloma valstybės obligacijas pakeisti į 206 mlrd. EUR.
      Tuo tarpu, priminsime, kad agentūros žingsnis nebuvo netikėtas. „Fitch“ dar vasarą pasakė, kad privačių kreditorių skolų nurašymą prilygina „priverstiniam skolų restruktūrizavimui“, o tai yra pagrindas skirti „C“ reitingą. Be to, kai tik pasibaigs Graikijos obligacijų keitimo programa, valstybės reitingas bus sumažintas iki „RD“ lygio – „ribotas defoltas“, perspėja agentūra.
       Iš esmės visi buvo pasirengę reitingo sumažinimui. Tai ne daugiau kaip fakto konstatavimas. Kaip su „juodu humoru“ pastebėjo guru, sąlygiškai kalbant, dabar vyksta įvairių liudijų apie mirtį išrašymas.
       Tuo tarpu, nepaisant reitingo sumažinimo, Europos centrinis bankas toliau priima iš bankų Graikijos obligacijas, kaip įkeitimą, esant refinansavimui.
       Tiksliau kalbant, Graikija jau seniai neatitinka ECB kriterijų, tačiau esant likvidumo deficito sąlygoms reguliatorius padarė išimtį ne tik Graikijos popieriams, bet ir kitoms valstybėms, kurios išgyvena skolos krizę. Graikijai gali išlikti specialios procedūros.

       Tikriausiai, po „Fitch“ Graikijos reitingą sumažins „Standard & Poor's“ ir „Moody's“. Tai formalumų ir tam tikrų kriterijų klausimas.
       Na, o kol kas tenka konstatuoti tai, kas akivaizdu: realios Graikijos problemos niekur nedingo. Žinoma, neatsargūs privatūs verslininkai, kurie įnvestavo pinigus į Graikijos valstybės obligacijas, sutiko prarasti 53,5% savo investicijų. Palūkanų normos sumažinimas ir kreditavimo termino prailginimas taip pat skirti piliulės, kuri tenka Graikijai, pasaldinimui, tačiau mokėti už tai vėl teks kreditoriams. Bendrai jų nuostoliai gali pasiekti 70%, priklausomai nuo to, kaip skaičiuosi. Visas tas „lemtingas momentas“, kuris po sunkių pastangų gimė Briuselyje – ne daugiau nei realybės suvokimas: paskutinius keletą mėnesių finansų rinkos Graikijos skolą vertina 20-25% jos nominalios vertės. Dauguma bankų, kurie Graikijai skolino pinigus, jau oficialiai savo balansuose pripažino didžiąją dalį nuostolių.

       Šiame kontekste daugelis nepatenkinti Europos centrinio banko pozicija ir veiksmais. Jo rankose daug (55 mlrd. EUR) Graikijos vekselių, tačiau jis atsisako dalyvauti bendrame skolos nurašyme, tai erzina privataus sektoriaus kreditorius, kuriems dėl to teks prisiimti didelę dalį nuostolių, siekiant sumažinti valstybės įsiskolinimą iki priimtinų lygių. Galutiniame susitarime ECB nefigūruoja, tačiau, galbūt, euro zonos valstybių vyriausybės prisiims pareigą pasirūpinti kreditoriais. Be to, ECB iš Graikijos reikalauja dar daugiau kraujo, t.y. naujų išlaidų sumažinimo iki 1,5% BVP. Dar yra klausimas dėl Graikijos bankų. Savo depozituose jie laiko valstybės vekselių, kurių suma 50 mlrd. EUR, todėl jiems tikriausiai teks savo valstybės prašyti pagalbos – kapitalo injekcijų nuostolių padengimui. Kitaip tariant, didelė dalis nurašytos skolos – tai pinigai, kuriuos Graikija išima iš savo kišenės.

       Dėl to, atsiranda abejonių ir mintys apie alternatyvų klausimo sprendimo kelią. Manau, kad „Briuselio vigilijos“ nesėkmė būtų sukėlusi katastrofą. 
       Kovo 20 d. Eladai kreditoriams reikia sumokėti 14 mlrd. EUR. Be susitarimo su privačiais investuotojais naujų pinigų iš ES ir TVF Atėnai nematytų. Be šių pinigų valstybė negalėtų laiku sumokėti skolos. Jeigu Graikijos ministrų kabinetas nepajėgia sumokėti savo skolos įsipareigojimų, kreditoriai atsiduria dar blogesnėje padėtyje.
       Graikijos obligacijas reguliuoja nacionalinė teisė, todėl blogiausiu atveju Graikija galėtų paprasčiausiai išleisti naują įstatymą, kuriuo „atleistų save“ nuo visų skolų. Tas tiesioginis defoltas neigiamai atsilieptų ir kitoms euro zonos valstybėms. Pirmiausia, apie pasitikėjimą finansinės pagalbos mechanizmu viduje regiono negali būti ir kalbos. Jeigu Europos politikai nepajėgūs kontroliuoti situacijos Graikijoje, ką tada kalbėti apie daug didesnę Italiją?
        Ir taip, įvertinant tai, kad aukščiau paminėtas Graikijos defoltas niekam nebuvo naudingas, ar reikia stebėtis, kad ES finansų ministrai vis tik kažkaip sudarė sutartį, tik pagal savo išbandytą būdą - viską daryti paskutiniu momentu. Nors praleido vieną svarbų „niuansą“.
      „Briuselio“ kontraktas iš esmės neturi jokios reikšmės. Jo autoriai ir visuomenė, susirūpinę Graikijos galimybe sumokėti savo skolas, pamiršta svarbiausią: ar pakaks Graikijai politinės valios likti euro zonoje.
      Manau, kad pirmiausia „Briuselio vigilijos“ dalyviams reikėtų atidžiai išnagrinėti Graikijos makroekonominę statistiką, kur išdėstyti reikšmingi „argumentai ir faktai“:
       Pirma, nuo įstojimo į monetarinę sąjungą arba euro zoną 2001 metais darbo sąnaudos produkcijos vienetui Graikijoje (rodiklis, padedantis įvertinti konkurencingumą) išaugo 32% lyginant su Vokietija.
       Antra, Graikijos einamosios sąskaitos deficitas – bendras prekybos deficito rodiklis – praėjusių metų viduryje buvo 10% BVP.

       Trečia, per paskutinius trejus, pagal 2011 lapkričio mėnesio padėtį namų ūkiai ir kompanijos Graikijos bankuose uždarė 28% savo indėlių, ir ta dinamika įgauna pagreitį.
       Ketvirta, 2011 metais Graikijos ekonomika smuko 5,5%, nuo 2008 metų iš viso sumažejo 12%. Laukiama, kad šiais metais ji neteks dar 2,8%.
       Apie ką sako aukščiau pateikta statistika?

       Pirmas punktas liudija, kad Graikijos darbininkai negali konkuruoti euro zonos viduje žymiai nesumažinus atlyginimų (arba nesant tokio pat žymaus padidinimo Vokietijoje). Gerais laikais, iki 2008 metų krizės Graikijoje atlyginimai augo per greitai. Jeigu valstybė turėtų savo valiutą, ta dinamika būtų kompensuojama devalvavimu, tačiau euro zonoje yra euras. Todėl Graikijos darbininkai faktiškai atsidūrė už rinkos ribų.

       Antras punktas – tai jau konkurencingumo praradimo pasekmė. Skaičius sako apie tai, kad Graikija išleidžia daug daugiau, pirkdama prekes ir paslaugas užsienyje nei uždirba, parduodama savo produkciją pasauliui.
       De facto Graikijos ekonomika išleidžia 10% daugiau nei uždirba, netgi dabar, po to, kai buvo priimtos išlaidų mažinimo priemonės. Skolos sandoris tikriausiai padės kažkiek sumažinti šį procentą, galbūt 2%, tačiau tik dėl palūkanų mokėjimų sumažinimo. Tačiau reikia, kad išlaidų viršijimo nebūtų išvis. O dar geriau, kad būtų proficitas. Tada Graikija galės uždirbti pinigus skolų mokėjimui. Kol kas Graikijos ekonomikai tą 10% perviršijimą reikia kompensuoti užsienio investicijų pritraukimu, daugiausia paskolų forma.

       Tačiau kitos valstybės Graikijai daugiau nenori duoti pinigų skolon. Vadinasi, TVF ir ES priversti įsikišti, norėdami išgelbėti Elados ministrų kabinetą nuo bankroto. ECB įpareigotas paremti Graikijos bankus.
       Tarptautiniai kreditoriai ne be priežasties yra susirūpinę tuo, kad Graikija negalės apmokėti sąskaitas. Jie bijo, kad ji paliks euro zoną. Jeigu tai įvyks, tai ne tik Elados ministrų kabinetas, o visi graikai savo skoloms paskelbs defoltą, ir jeigu tai bus teisiškai galima, konvertuos jas į drachmas, kurios tuoj pat nuvertės per pusę euro atžvilgiu. Be to, ta baimė apėmusi ne tik kreditorius. 

       Trečias statistikos punktas rodo į tai, kad bankai ir eiliniai graikai pamažu, tačiau užtikrintai savo rankomis bankus veda į bankrotą, išimdami savo santaupas arba jas pervesdami į kitų valstybių bankus, pavyzdžiui, Vokietiją. Todėl problema ne tik ta, kad pinigai nustojo į ekonomiką tekėti iš užsienio. Jie bėga iš Graikijos, tokiu būdu dar labiau apsunkindami Graikijos bankams vykdyti savo pagrindinę funkciją – palaikyti ekonomiką.

      Belieka komentarą baigti sakramentine fraze iš profesionalios būrėjos repertuaro: „Širdis nurims“. Jeigu nurims apskritai.

       Guru mano, kad Graikijos programos pagrindinė problema yra ta, jog graikai ją suvokia, ne kaip savo programą, o kaip kažką jiems primestą iš užsienio. Šiame kontekste verta priminti, kad Italijoje italai techninę vyriausybę priima, kaip savo, ir jos programa yra remiama. Graikijoje situacija priešinga: visos apklausos rodo, kad dabartinė vyriausybė turi labai menką paramą. Ir našta, kuri atgulė ant viduriniosios klasės, yra žymiai sunkesnė nei našta turtingiausiems šalies piliečiams. Todėl įgyvendinti dabartinę programą Graikijoje bus labai sunku. Tam tikru momentu neatidėliotini programos uždaviniai taps neįgyvendinami, tai gali iš valstybės atimti tolesnį finansavimą, ir visa istorija prasidės iš naujo.
       Iš tiesų, „Graikijos klausimas“ – tai unikalus atvejis, tai pati problemiškiausia euro zonos valstybė. Pasaulis tai girdėjo tūkstantį kartų. Tačiau gerai žinoma, jog ji ne vienintelė Europoje, ne tik ji turi problemų. Ir jeigu analogiški sunkumai vis tik kils ir kitose valstybėse, neišvengiama, kad investuotojai pradės kelti klausimus: „Mes matėme, kas įvyko su Graikijos skolomis, o šiuo atveju ar bus nurašymas? Ar bus senųjų obligacijų emisijų sąlygų retroaktyvus koregavimas? Trumpai tariant, kokia rizika, kad aš nesusigrąžinsiu savo pinigų?“.
       Todėl manyti, kad 21 d. ankstų rytą Briuselyje suvaldyta Senojo pasaulio skolos krizė, gali tik neatsakingas optimistas. Belgijos sostinėje įvyko nepriekaištingas sandoris, kurio pagrindinis tikslas – už kreditorių, graikų, „trejeto“ ir t.t. pinigus euro zonai nupirkti šiek tiek laiko, siekiant pasirengti naujo kandidato nuo defolto gelbėjimui.


Dėdė Saša, 2012-02-23

Šaltinis: Finance.ua

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.