Latvija: neoliberalaus eksperimento žlugimas

http://introtosociology.wordpress.com       Šiuolaikinė Latvija atrodo, kaip labai įdomus pavyzdys. Negalima nepastebėti to, kad per paskutinius metus šios respublikos teritorija tapo neoliberalių alchemikų savotišku „retortu“. Visus tuos metus Latvijos valdymas buvo vykdomas griežtai pagal madingų liberalizmo ideologų pažiūras ir rekomendacijas. O dabar atėjo laikas apžvelgti eksperimento rezultatus.

       Kaip ir kitos posovietinės respublikos, Latvija „į startą“ išėjo 1991 metais. Reikia pripažinti, jog išėjo turėdama neblogą pradinį kapitalą – vėlyvoje TSRS ji, kaip ir kitos Baltijos republikos, buvo laikoma savotiška „pasiekimų paroda“, „išsivysčiusio socializmo“ vitrina.

       Ekonomisto Ernesto Buivido knygoje „Latvijos kelias: į naują krizę“ pateikiami duomenys apie situaciją Latvijoje 9-o dešimtmečio pabaigoje. Jie nusipelno būti pateikiami: „Kur Latvija buvo ekonominiame pasaulyje prieš dvidešimt metų, kai įsijungė į persitvarkymą? Pažiūrėkime tų metų ekonomikos statistiką. Štai mėgstamiausias visų mūsų vyriausybių rodiklis – BVP, bendras vidaus produktas, jis apima sumą viso to, ką šalis gamina. Štai jo rodikliai skaičiuojant vienam gyventojui 9-o dešimtmečio pabaigoje, to meto kainomis ir doleriais. Doleris nuo tų laikų stipriai nuvertėjo – infliacija, o euro tuo metu dar nebuvo: Latvija – 6265 doleriai vienam gyventojui, VFR – 10709 doleriai, Italija - 7425 doleriai, Airija, mūsų šiandieninė svajonė ir pavyzdys – 5225 doleriai, 20% mažiau nei Latvijos“.
       Pagal Buivido duomenis, Latvijos pramonė tuo metu per metus gamino: radijo imtuvų 1567 tūkstančius, autobusų 17 tūkstančių, magnetofonų – 100 tūkstančių, melžimo aparatų – 22 tūkstančius, skalbimo mašinų – 570 tūkstančius, popieriaus – 107 tūkstančius tonų, mopedų – 175 tūkstančius, fortepijonų ir pianinų – 2500, pramonės robotų - 2546, telefonų - 2,82 milijonus, keleivinių vagonų - 539, dyzelių - 6200, puslaidininkių mikroschemų ir prietaisų – 80 milijonų, celiuliozės – 35 tūkstančius tonų.

       „Valstybė savo išlaikymui ir valdymui išleisdavo tik 8,6% BVP. O gyventojai būstui, šildymui ir komunaliniams mokesčiams išleisdavo tik 2,5% savo pajamų – aštuonis kartus mažiau nei tokioje dabar mums mylimoje šalyje, kaip Didžioji Britanija, ir penkis kartus mažiau nei alkoholiui ir tabakui. Užtat žemės ūkio produktų supirkimo kainų ir būsto valstybės dotacijos kasmet sudarydavo 861 milijonus rublių (3 milijardus šiandieninių latų) žemės ūkiui ir 148,2 milijonus rublių (500 milijonai latų) būstui (1 sovietinis rublis = 3-3,5 šiandieninių latų).

       Be to, reikia pridurti, kad natūralus gyventojų skaičiaus augimas 1000 gyventojų buvo 1,1 per metus. Latvija turėjo europinę gamybos struktūrą, vidutinius Europos ekonominius rodiklius, buvo gaminama aukštų technologijų produkcija. Ir ji leido dideles lėšas savo socialinei plėtrai ir žemės ūkio paramai“, - apibendrina Buividas.

       Iš tiesų 9-o dešimtmečio pabaigoje respublika turėjo daugiau nei 350 stambių pramonės įmonių su atitinkama infrastruktūra. Gamyklos ir fabrikai aktyviai dirbo, papildydami biudžetą, kuris buvo du su puse karto didesnis už šiandieninį. Be to, tuometinio biudžeto, priešingai nei šiandien, nereikėjo mažinti – jo proficitas buvo 5,8%. Tai duomenys už 1988 metus.

       Tačiau jau po poros metų viskas smarkiai pasikeitė. Nauji vadovai, kurie išplaukė ant „Atmodos“ („Prabudimo“, taip vadinosi judėjimas už nepriklausomybę) bangos to pačio 9 dešimtmečio pabaigoje, buvo pirmeiviai. Jie buvo apsupti minios užsienio konsultantų, kurie operatyviai atvyko iš Vakarų. Jie su panieka žvelgė į atsilikusios sovietinės komandinio ir administracinio tipo ekonomikos vaisius ir buvo ryžtingai nusiteikę Latviją atvesti į vartojimo rojų, padarę ją priešakine pagal pačius geriausius liberalizmo pavyzdžius. Iš pradžių jie lengvai apsuko galvas lengvatikei ir nenuovokiai tautai, paaiškinę, kad masė valstybinių įmonių – tai labai blogai ir labai neefektyvu. Todėl šias įmones reikia privatizuoti. Kuo anksčiau – tuo geriau.   

       Galiausiai, gamyklos ir fabrikai už skatikus atiteko apsukriems vaikinams iš Liaudies Fronto viršūnėlės, kuri atėjo į valdžią. Bet čia bėda: ką su jais daryti, jie gerai ir nežinojo. Iš pradžių pramonės gigantai buvo visuotinai grobiami. Juos vogė tie, kurie turėjo priėjimą prie sandėlių, tiekimo ir realizavimo. Nauji savininkai prarado pardavimo rinkas ir nesurado naujų, kišosi į gamybos procesus, kurių nesuprato, iš įmonių kasų apmokėdavo savo butus, pirkinius, keliones ir pietus. Realus įmonių valdymas pasirodė sunkesnis nei pompastiškas Miltono Frydmano ar Fridricho Hajeko knygelių citavimas. Anksčiau ar vėliau ateidavo laukiamas rezultatas – įmonės sustodavo, užsidarydavo, žmonių masės buvo išmetamos į gatvę. Penkerius ar šešerius metus gyveno iš sustojusių įmonių įrangos pardavimo – daugiausia metalo laužui. Taip neišmanėliai laukiniai išlupa šiuolaikiškiausio orlaivio vidų, kuris atsitiktinai patenka į jų rankas. Buvę Latvijos TSR pramonės milžinai tokie, kaip Rygos RAF, VEF, „Radiotechnika“, „Alfa“, Daugpilio cheminio puošto gamykla privatizuoti, kaip ir daugelis kuklesnių įmonių.

 

                                                                   Pilna eiga ant rifų!

       „Perėjimo į rinkos ekonomiką programa“ buvo įgyvendinama chaotiškai, tai ir sukėlė staigų gyventojų gyvenimo lygio kritimą. Perėjimas į rinkos ekonomiką vyko griovimo būdu. Pirmiausia, buvo plečiama prekyba prekėmis, priimtomis iš gyventojų, komiso praduotuvėse. Parduotuvių lentynos ištuštėjo, augo prekių deficitas. Paklausa smarkiai viršijo pasiūlą iš dar likusių įmonių, kurios dirbo nepilnu pajėgumu. Prekių ir paslaugų rinkos stabilumas krito. Niekas nebuvo tikras dėl rytdienos, todėl prekių paklausa turėjo ažiotažinį pobūdį, praryjantį ne tik einamąją produkciją, tačiau ir perspektyvines atsargas. Kaip to rezultatas, kainos augo sparčiais tempais, apimdamos ne maisto prekių rinką. Be to, maisto produktų kainos taip pat pradėjo augti nuo 1991 metų gruodžio 10 d., kai buvo paskelbta, kad nuo šiol maisto produktai bus parduodami laisva kaina. Kainų augimą, kartu su BVP kritimu (per 10 metų, nuo 1990 metų gamyba krito beveik 40 procentų) lydėjo realaus darbo užmokesčio mažėjimas ir žymus gyventojų darbo užmokesčio lygių skirtumų išaugimas. Šis reiškinys įgavo ypač katastrofiškus mastus būtent dešimtajame dešimtmetyje. Nedarbo lygio pikas buvo 1998-1999 metais, kai Rusijos defolto padariniai ypač neigiamai paveikė ir Latvijos ekonomiką.

       Tačiau žmonės, kurie anksčiau dirbo įmonėse, kažkaip prisitaikė. Kai kas išėjo į prekybą, kai kas į nusikalstamumą, daugelis išvyko, daugelis papildė kryžių eiles kapinėse, neatlaikę skurdo, nevilties ir pigaus spirito.

       Apie visa tai rašo ir E.Buividas: „Buvo du kartus įvykdyta valiutos reforma, iš pradžių įvedamas Latvijos rublis, po to latas, panaikintos reguliuojamos ir dotuojamos kainos, likviduotos planavimo institucijos, pakeista įmonių administracija, prasidėjo patraukliausių įmonių privatizavimas. Latvijos liaudies ūkis atsiskyrė nuo savo pirkėjų ir žaliavos tiekėjų NVS muitais, rinkliavomis ir brangia valiuta. Pati savanoriškai išėjo iš savo rinkos! Gamyba sparčiai krito: 1993 metais, vos po trejų metų,1990 metų gamybos liko: pramonės gamyboje 35,2%, žemės ūkyje 57,4%, žvejyboje 38,2%, statyboje 12,5%; iš 1990 metų BVP liko tik 49,7%. Užsidarė masė įmonių ir darbo neteko 325 tūkstančiai žmonių. Durpių gavyba sumažėjo 5,5 kartus, mėsos gamyba – 7 kartus, žuvies - 6,7 kartus, autobusų – 4 kartus, telefono aparatų – 40 kartų, radijo imtuvų - 75 kartus, mopedų – 62 kartus. 1993 metais mirtingumas jau pusantro karto viršijo gimstamumą. Per tris metus 85,6 tūkstančiai žmonių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Kaip mes dabar supratome, išvyko mūsų darbo jėga. Ji ir toliau išvyksta – tik per 2006 metus, labai sėkmingus pagal mūsų supratimą metus, pagal Darbdavių konfederacijos duomenis, išvažiavo 110 tūkstančių Latvijos gyventojų. Darbo jėgos nutekėjimo tempai auga. Tačiau vyriausybės biurokratija sėkmingai augo...“

       Iš tiesų, Latvijos ekonomikos griovimą lydėjo nematytas valdininkų gretų augimas. E.Buividas pateikia šiuos skaičius: praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje valdininkai sudarė 1,3% Latvijos gyventojų, o ir tai Latvija šiuo rodikliu lenkė visas kaimynes! Tarybiniais metais jis sumažėjo ir sudarė 0,79% gyventojų. Pagal to meto taisykles valdininkų pareigas reikėjo patvirtinti Maskvoje, o kiekvienais metais dar buvo reikalaujama juos mažinti.

      Užtat vėliau... Jau 1995 metais Latvijos valdininkų skaičius išaugo 3 kartus ir pasiekė 61 tūkst. žmonių. Per 2004 metus valstybės valdininkų skaičius pasiekė 73 tūkstančius, kaip ir Lietuvoje – tačiau Lietuvos gyventojų skaičius pusantro karto didesnis. 2008 metais Latvijos valstybės valdymo sektoriuje jau buvo 88,3 tūkst. žmonių arba 7,65 % nuo ekonomiškai aktyvių gyventojų. Tuo pačiu metu augo biurokratijos išlaikymo išlaidos – net 1998 „krizės“ metais jos sudarė ne mažiau kaip 26,3% Latvijos BVP. Tik nuo 2000 iki 2004 metų išlaidos valdininkams išaugo 70%, o tai du kartus viršijo BVP augimą. Valdininkų atlyginimas viršijo vidutinį 20-50%, už valdininką visada buvo mokami visi socialiniai mokėjimai ir draudimai, jam buvo suteikiamas geriausias sveikatos draudimo polisas, visos galimos kompensacijos ir premijos.

       Per visą tą laiką Latvijos švietimas degradavo ir buvo naikinamas. Kaip liudija Švietimo ministerijos statistika, per paskutinius 13 metų Latvijoje buvo uždarytos 244 mokyklos. Atitinkamai, per šiuos 13 metų bendras mokinių skaičius sumažėjo 132 tūkstančiais žmonių. Pateikti duomenys dėsningai susiję su bendru gyventojų skaičiaus mažėjimu, apie kurį kalbėsime toliau.

 

                                                            Nešlovingas „Baltijos tigro“ galas

       Kažkur 10-o dešimtmečio pabaigoje pradėjo veikti antras Latvijos ekonomikos „vystymosi“ etapas. Jis pasireiškė didžiulėmis spekuliacijomis nekilnojamo turto rinkoje. Iš pradžių buvo mokestis už komercinį nekilnojamą turtą, kurio dydis 4% nuo kadastrinės vertės. Jis atmetė galimybę laikyti „nedirbantį“ nekilnojamą turtą, siekiant juo spekuliuoti. Tačiau, kai mokestis sumžėjo nuo 4% iki 1%, nekilnojamo turto pirkimas tapo puikiu kapitalo investavimo būdu. Tam tikslui operatyviai buvo sukurtas hipotekos mechanizmas. Dar 1995 metų sausio 12 d. priėmė specialų įstatymą „Dėl Latvijos žemės hipotekos banko“. O 1998 metais Latvijoje priėmė „Hipotekos skolos vekselių įstatymą“ ir „Reglamentą dėl hipotekos vekselių“. 

       Tačiau, lūžio metais tapo 2002 metai. Būtent tada Latvijoje prasidejo „hipotekos karštligė“. Stambiausi bankai pradėjo siūlyti kreditus 10, 15 ir daugiau metų su 8 procentų metinėmis palūkanomis gyvenamojo būsto įsigijimui. Kadangi butų pardavimų kainos antrinėje nekilnojamo turto rinkoje greitai viršijo naujos statybos savikainą, ji greitai pradėjo suktis. Savaime suprantama, kad kainos pradėjo pūstis, kaip ant mielių – iki +66% per metus. Jau 2006 metais hipotekos kreditus bankai davė praktiškai bet kam, todėl netrukus į vergovę pateko vos ne pusė valstybės gyventojų. Tuo pačiu metu kartu vystėsi pernelyg išpūsta juristų, psichologų, psichoterapeutų, šou verslo žvaigždžių ir t.t. specifinių paslaugų sfera. O kadangi reali gamyba praktiškai buvo sunaikinta, Latvijos ekonomika gyveno importo ir užsienio prekių perpardavimo sąskaita. Dėka Europos Sąjungos, kuri atidarė sienas Latvijos darbuotojams, žmonės uždarbiavo Anglijos ir Airijos lysvėse, o uždirbtus pinigus sumokėdavo tai pačiai hipotekai. Tačiau greitai ekonominė krizė visiškai sunaikino mitą apie „Baltijos tigro“ ekonomikos augimą, kuri buvo užauginta ant hipotekos burbulo. Ir jau 2009 metais Latvija tapo ES lydere pagal BVP kritimą, kuris sudarė rekordinius 25 procentus.

       Prieš trejus metus, po to, kai krizė respubliką pastatė veidu prieš žiaurią realybę, valdžia skubiai pradėjo atsikratyti biudžeto „balasto“ ir gelbėti sau patį brangiausią dalyką. „Balastui“ priskyrė pedagogus, medikus, policininkus, jaunas motinas ir pensininkus. Pačiu vertingiausiu tapo bankas „Parex“, kuriame pinigus laikė didžioji elito dalis. Po to, kai bankas vos nežlugo, tapęs 2008 metų krizės pirmojo smūgio auka, valstybė jį nacionalizavo, „Parex“ išgelbėjimui išleidusi milžiniškas sumas. Tuo pačiu metu pinigų trūko patiems svarbiausiems – medicinai, policijai, socialiniam aprūpinimui... Teko belstis į TVF ir įklimpti į skolas. 2009 metai buvo sunkiausi – kiekvieną dieną buvo laukiama, kad valstybė paskelbs defoltą. Jo pavyko išvengti, smarkiai nukarpius visas galimas, net reikalingiausias išlaidas.

       O kas dabar? Žinoma, valdžia demonstruoja parodamąjį optimizmą: atseit, pats krizės pikas jau įveiktas. Dabartinis ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis net skyrė laiko, kad sukurptų (bendradarbiaujant su liūdnai pagarsėjusiu neoliberalizmo trubadūru Andersu Aslundu, kuris kažkada garsiai pritarė „šoko terapijos“ metodams buvusio sovietų bloko šalims) propagandinę knygą, kurios pavadinimas „Kaip Latvija įveikė finansų krizę“ („How Latvia Came through the Financial Crises“). Gyventojus įtikina: toliau bus tik geriau. Štai, štai, dar šiek tiek – ir prasidės ekonomikos augimas. Faktiškai jis jau prasidėjo! Žinoma, ypač tai dažnai skamba prieš rinkimus. O jie Latvijoje vyksta pastoviai: savivaldybių rinkimai 2009 metais, parlamento rinkimai 2010 metais, pirmalaikiai parlamento rinkimai 2011 metais... Valdžia ant latvių išpylė didžiulius cukrinius pažadus ir pagyras savo atžvilgiu, tačiau jie mažai padeda – juk žiauri tikrovė tokia, jog valstybė iki ausų įklimpusi į skolas tarptautinėms struktūroms. Dabar skola užsieniui yra 4,38 mlrd. latų. Tai beveik 40% valstybės pagaminamo BVP. Be to, praktiškai visos pasiskolintos lėšos nuėjo einamųjų biudžeto išlaidų padengimui. Paprasčiau tariant – jos buvo pravalgytos.

 

                                                            Finansiniai ir demografiniai spąstai

       Iš esmės, Latvijos valstybė yra, kaip žiurkėnas, bėgantis vamzdžiu. Kelio į dešinę arba į kairę praktiškai neturi. Lieka tik tęsti skolų didinimo politiką. Oficialūs asmenys periodiškai ramina gyventojus – atseit, „geri dėdės“ iš TVF kada nors dovanos Latvijai tą skolą. Tačiau tarptautinės struktūros tuo įdomiu klausimu turi savo požiūrį: dabar ES ir TVF vadovybė negaili pagyrų Latvijai, atseit „sėkmingai įveikusiai krizę“, kelia jos kredito reitingus. Valdančios koalicijos politikai visu pajėgumu išnaudoja šias pagyras, kaip kozirį: kokia gi teisinga kryptimi mes jus vedėme ir dar toliau vesime! Nors juos giria tik turėdami vienintelį tikslą – artimiausiu metu Latvijai nesuteikti jokių nuolaidų skolos sumokėjimui. Viskas logiška: jeigu tokie sėkmingi, tai ir skolas sumokėti jums bus nesunku!

       Mokėjimo laikas prasideda nuo naujų metų. Sąskaita, kurią teks apmokėti, atrodo taip:

       – 2012 metais Latvijai teks sumokėti 228,6 mln. latų;

       – 2013 m. – 332,8 mln. latų;

       – 2014 m. – 138,96 mln. latų (plius 1 mlrd. eurų – Europos Komisijai);

       – 2015 m.– 93,95 mln. latų (ir 1,2 mlrd. eurų – Europos Komisijai);

       – 2016 m. – 67,98 mln. latų;

       – 2017 m. – 42,18 mln. latų;

       – 2018 m. – 42,18 mln. latų;

       – 2019 m. – 42,18 mln. latų (ir 0,5 mlrd. eurų – Europos Komisijai).

       Mažai respublikai, turinčiai mažiau nei 2 milijonus gyventojų, tai labai ir labai solidūs skaičiai. Ar susimąstys valdžia, kaip ištrūkti iš Didžiosios arktinės lapės glėbio? Žinoma, kad susimąstys. Kitas dalykas, kad išeičių beveik ir nėra. Žinoma, galima pabandyti pakelti ekonomiką, atstatant pramonę, pradedant naujas gamybas, didinant mokesčių mokėtojų skaičių. Tačiau, bėda ta, kad su tais žmogiškaisiais ištekliais, kurie liko Latvijoje, nelabai pakelsi ekonomiką.

       Remiantis oficialiais statistikos duomenimis, valstybės gyventojų skaičius šiandien yra virš 2,2 milijonų žmonių (Latvijos TSR gyvavimo pabaigoje šalyje gyveno apie 2,7 mln.). Tačiau 2010 metų liepos mėnesį žinomas amerikiečių ekonomistas Nurielis Rubinis paskelbė Latvijos demografinę studiją. Pagal ją, paskutiniais metais oficiali statistika 5-10 kartus mažino išvažiuojančių iš valstybės skaičių. Juk, norint, kad būtų laikoma, jog gyvena užsienyje, išvažiavęs latvis turi informuoti tėvynėje esančias oficialias instancijas. Žinoma, beveik visi ignoruoja šią procedūrą , kadangi darbo migrantams iš to nėra jokios naudos. Užtat valdžia gali pasigirti skaičiumi, kuris formaliai demonstruoja santykinai priimtiną gyventojų skaičių. Neoficialiai sakomas kitas realiai Latvijoje gyvenančių  gyventojų skaičius – dažniausiai tik 1,8-1,9 mln. žmonių.

       Iki 2011 metų gruodžio pradžios registruoto nedarbo lygis buvo 11,5%. Realus jo lygis niekam nežinomas – lygiai taip pat, kaip ir išvažiuojančių ir šalies Latvijos gyventojų skaičius. Šiais metais vykdyto gyventojų surašymo rezultatai iki šiol oficialiai nepaskelbti. Beje, per praėjusius metus Latvijos ekonomika gavo daugiau kaip 310 milijonus latų savo „išvažiavusių“ pastangomis. Tai tokią sumą 2010 metais darbo migrantai atsiuntė į istorinę tėvynę  - ir dabar tai vos ne stabiliausias valstybės pajamų šaltinis. Žinoma, kad mokėti už tai tenka darbščių, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių ištekėjimu.

       Ir net jeigu ateis palankūs ekonominiu požiūriu laikai, pasirodys, kad nėra kam dirbti. Bet kokiu atveju, Latvijos ekonomistas Raita Karnitė pateikė prognozę, kad jau po dešimt metų Latvijai reikės 360 tūkst. imigrantų - svetimšalių darbuotojų. Tačiau net esant atvežtinėms darbo rankoms, vyriausybei turint gerą mobilizacinį planą ir visų gyventojų entuziazmą (o juk dar reikia, kad visa tai būtų), ekonomikos stebuklas per keletą mėnesių neįgyvendinamas – tai ilgų metų ir sunkaus darbo klausimas.

 

                                                                               Kur bėgti?

       O ką reiks daryti artimiausiais metais, kai valstybė turės grąžinti didžiules skolas? Vienintelis būdas išsisukti – paskutinio likusio Latvijos valstybės turimo turto privatizacija: miškų, žemių, uostų, energetikos, transporto ir ryšių sistemų.Tiesą sakant, žemės išpardavimas jau vyksta. Aštuonios iš dešimties kompanijų – stambiausi kaimo žemės valdytojai – visiškai arba didele dalimi priklauso užsienio įmonėms. Pagal tyrimus, kurį atliko Valstybinė žemės tarnyba, šiems dešimt stambiausiems žemės ūkio paskirties savininkams Latvijoje priklauso beveik 41 tūkstančiai hektarų žemės valdų.

      Tačiau nebus apsiribota tik gimtosios žemės pardavimu. Į privatizavimo komplektą taip pat gali patekti energetikos monopolistas „Latvenergo“, paštas, Rygos tarptautinis oro uostas, geležinkelis ir kt. Tiesa, jų pardavimą draudžia konstitucija – tačiau visada yra galimybė ją pakeisti, kas jau neoficialiai svarstoma įvairiuose valdžios lygiuose. Be to, Latvijos infrastruktūros pirkėjai gali atsirasti tik užsienyje, kadangi niekas Latvijoje neturi tokių lėšų. Vadinasi, jie atiteks Amerikos, Europos ir Rusijos „investuotojams“. Dalį įmonių ištiks nedraugiškas praryjimas – po pirkimo jos bus išparduotos ir uždarytos – juk tai įprasta pasaulinė praktika. Didelė dalis pajamų iš likusių įmonių pradės ištekėti už šalies ribų, kur ir bus mokami mokesčiai. Žinoma, gyventojams dar daugiau pakils paslaugų kaina. 

       Čia ir prisireiks svetimšalių darbininkų, kuriuos samdys tos įmonės vietoj vietinių darbuotojų. Tai išplaukia iš Europos Sąjungos laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo politikos, kuri taikoma pasirinktinai ekonomiškai stiprių valstybių naudai (tiksliau, dėl tų valstybių kapitalo savininkų). Latvijos valdžios kuluaruose svarstoma galimybė užsidirbti – arba nors pasiekti tai, kad Latvijai nupjautų jos skolas. Rygos ekspertas – ekonomistas Aleksandras Gaponenka rašo: „Jeigu niekas nepasikeis, tai mūsų laukia Afrikos provincinės valstybės likimas. Mums siųs „etninę“ vergų jėgą iš Prancūzijos ir Vokietijos“. Kaip mano Gaponenka, tai gali įvykti jau artimiausioje ateityje: „Manau, kad kalbama apie metus, daugiausiai du, kadangi ir Vokietija, ir Prancūzija, nusprendusios pakeisti savo daugiakultūriškumo politiką, nusprendė atsikratyti pirmiausia arabų ir turkų... Manau, kad paprasčiausiai dalį šių žmonių jie išsiųs į Latviją, pastatys čia nelabai sudėtingas gamyklas – tą patį „Volkswagen" ar „Reno“ Rezeknėje arba Daugpilyje – ir atsiųs čia 100 tūkst. žmonių, kad jie čia dirbtų ir gyventų. Net iš pradžių juos išlaikys. Priversti Latviją tai padaryti gali dėl paprasčiausios priežasties – mes skolingi 7 milijardus eurų. Už tokią priverstinę paslaugą Latvijai gali nurašyti dalį skolų“.

       Tas, kas kontroliuoja ekonomiką, kontroliuoja viską. Valstybės svarbiausių įmonių atidavimas užsienio kontrolei reikš galutinį suvereniteto netekimą, kuriuo prekyba prasidėjo tada, kai valstybė buvo priversta įklimpti į nepakeliamas skolas.

 

                                                                      Bandymų poligonas

       Visoje toje nelinksmoje situacijoje ypač piktina tai, kad kai kurie Vakarų specialistai linkę Latviją pateikti, kaip valstybės pavyzdį, kuri tikrai sėkmingai įveikė krizę. Tačiau vietinis ekspertas Dmitrijus Smirnovas iškalbingai sustato taškus ant „i“: „... kai kurie vyriausybės ekonomistai net paskelbė, kad panika pasaulio finansų rinkose Latvijai bus tik naudinga. Atseit, pasaulio investuotojai minia patrauks į Latviją, ieškodami vietos, kur galima investuoti savo santaupas. Juk dėka išmintingos mūsų vyriausybės politikos Latvijos ekonomika yra stabiliausia pasaulyje. Taip, tik kyla vienas klausimas – o Latvijoje yra į kur investuoti pinigus? Gal tik į Cruščiovo laikais statytus namus. Valstybės ekonomika laikosi tik dėka užsienio kreditų“. 

       Smirnovo nuomone, prieš keletą metų Latvija tapo pasaulio poligonu „ekonominio ginklo“ bandymui. Eksperimentininkų požiūriu šie bandymai „pavyko sėkmingai – Latvijos ekonomika praktiškai visiškai sunaikinta. Dabar tuos pačius biudžeto išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo metodus galima bus taikyti visame pasaulyje, įskaitant JAV. Trumpalaikis nedidelis Latvijos ekonomikos atsigavimas (lygiai taip pat, kaip viso pasaulio ekonomikos) buvo susijęs su tuo, kad Amerika į pasaulio ekonomiką pumpavo trilijonus dolerių, stimuliuodama pasaulio paklausą. Daugiau stimuliavimo politikos Amerika nevykdys“. Tačiau net per paskutinius keletą metų, ką ten politikieriai bepliurptų, jokių ypatingų pasiekimų Latvija nepasiekė! Kitas žinomas ekspertas Jevgenijus Zaicevas pateikia realų „Latvijos „ekonominių pasiekimų“ įvertinimą: „Pramonės gamyba ir eksportas auga. Daugiausia dėl kainų, o ne dėl apimčių augimo. Nedarbas nuo 2010 metų sausio mėnesio sumažėjo 28,4 tūkstančiais žmonių, o darbuotojų skaičius padidėjo tik 14,2 tūkstaičių žmonių. Tai yra žmonės paprasčiausiai nustojo eiti į biržą ir registruotis, juk darbo vistiek nėra, ir jo nesiūlo. Vartojimo kainos tampa nekontroliuojamomis. Auga atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų sluoksnių pajamų. Nėra realaus ekonomikos augimo – yra tik kainų, infliacijos augimas...“

       Autoritetingi amerikiečių mokslininkai Džefris Samersas ir Maiklas Hadsonas pasakė tiesiau: „Realybė Latvijoje tokia, jog po to, kai paveikta 2008 metų krizės valstybė patyrė didžiausią pasaulyje ekonominio aktyvumo nuosmukį, šiandien ten vyksta mirusios katės nuosaikus atšokimas po to, kai jos laisvas kritimas pagaliau pasibaigė smūgiu į asfaltą. Ekonominio augimo nedidelis pašokimas daugiausia yra Švedijos paklausos Latvijos medienai pasekmė. Valstybės ilgalaikės ekonominės perspektyvos yra nelinksmos“.

 

                                                                       Nelinksmi rezultatai

       Nereikia nė sakyti, kaip tokiomis sąlygomis krenta gyventojų pragyvenimo lygis. Taip, pavyzdžiui, pasibaigus praėjusiam šildymo sezonui bendros skolos už šildymą pasiekė 42 milijonus latų – be to, per metus jos beveik padvigubėjo. Skolininkams visoje šalyje masiškai atjungia kanalizaciją, vandenį ir šildymą. „Skaniausias“ pavyzdys: nedidelis latgalių miestelis Malta. Ten be karšto vandens liko VISI namai, kadangi bendra gyventojų skola jau siekia  50 000 latų. Tame skaičiuje skola už šildymą yra 23 000 latų. Todėl vietinės komunalinės įmonės buvo priverstos išjungti vandenį ir tiekti jį tik du kartus per mėnesį. Taigi, šiuo atveju kalbame apie mažą miestelį. Tačiau dabar masiškai atjungimo aukomis tampa ir kur kas didesnių gyvenamųjų vietovių gyventojai.

       Kitas skausmingas klausimas – pensijos. Gerovės ministerijos atstovai, esant visiškam ministrų kabineto palaikymui, ne kartą sakė, kad pensinis amžius Latvijoje bus padidintas 2016 metais. Buvo planuojama, kad 2021 metais šis rodiklis išaugs nuo dabartinių 62 iki 65 metų. Dabar Gerovės ministerija siūlo tokias priemones įvesti jau 2014 metais, o Darbdavių konfederacija reikalauja, jog pensinio amžiaus didinimas prasidėtų jau nuo  2012 metų! Apskritai, ko nors gero tikėtis neverta. Žinoma, vyriausybė pasirodymui dar patemps gumą – nepriims kraštutinių priemonių. Bet pensininkams neverta džiaugtis, kad viskas apsiribos 65 metais. Perspektyvoje pensinis amžius dar bus daugiau didinamas – iki tiek, kad paprastam žmogui galvoti apie pensijos gavimą senatvėje jau nereiks.        

       Visa, kas aukščiau išvardyta, ir yra tie patys kapitalizmo žvėries iltys, o apie kuriuos taip dažnai kalbėjo sovietinė propaganda. Taigi, paprastam gyventojui lieka tik sukąsti dantis ir kentėti tolesnius mylimos valdžios, deputatų, ministrų ir jų artimų giminaičių veiksmus, kurie sau paėmę pinigėlius iš TVF naujiems "Lexus", pasirengę ir toliau tautą laikyti juodame kūne.

       Apibendrinsime. Dabartinė Latvija yra nuskurdinta valstybė, priversta kreditoriams atiduoti paskutinius centus, tiesiogine prasme atimant juos iš savo gyventojų. Iš Latvijos socialinių programų ir taip jau mažai kas liko, o perspektyvoje jos gali galutinai pranykti. Bet kuriuo atveju, toliau turės būti mažinamos išlaidos švietimui, medicinai, keliams, pensijoms ir pašalpoms, ir iš kitos pusės turės būti didinami mokesčiai. Įvairūs mokesčiai smaugia žmones iki tokio laipsnio, kad greitai Latvijoje apskritai gali nelikti nė vieno mokesčio mokėtojo. Tikriausiai nebus apseita ir be „nereikalingo“ valstybės turto pardavimo. O pinigus, kuriuos pavyks gauti, dalį nukreips užsienio skolos padengimui, tačiau daugiausia biudžeto deficito padengimui - pareigūnų atlyginimų sumokėjimui. Ir desertui – „gyvenamojo ploto“ parengimas ir migrantų iš Trečiojo pasaulio, kurių ES nenori matyti senųjų sąjungos narių teritorijose, priėmimas. Latvijai už jų priėmimą numes papildomą „eurų šimtinę“... Štai tokias pasekmes mūsų valstybei atnešė dvidešimt metų viešpataujantis neoliberalizmas.

Vladimir‘as Veretenikov‘as, 2012-03-02

Šaltinis: Liva

 

 

Susiję:

Šokiruojanti tiesa

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.