Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


„Užimk Volstritą“: ką daryti toliau?

http://occupywallst.org       Ką daryti po „Užimk Volstritą“ judėjimo (OWS), kai įvairiose vietose – Artimuosiuose Rytuose, Graikijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje – prasidėję protestai, pasiekė centrą, sustiprėjo ir dabar toliau rieda per visą pasaulį?

       2011 metų spalio 16 d. „Užimk Volstritą“ judėjimo aidas San Franciske, vienas vaikinas į minią kreipėsi, kviesdamas dalyvauti protestuose, lyg tai būtų kalbama apie 7 –ojo dešimtmečio hipių stiliaus festivalį:

       „Jie klausia mūsų apie mūsų programą, bet mes neturime programos. Mes čia, kad smagiai praleistumėme laiką“.

       Tokie pareiškimai rodo vieną iš didžiausių pavojų, su kuriais susiduria protestuotojai: pavojus, kad jie įsimylės save, esant gražiam praleidimo laikui „okupuotose“ vietose. Pats karnavalas nieko vertas – tikra vertė yra tai, kas lieka kitą dieną, kaip jis keičia mūsų normalų kasdieninį gyvenimą. Protestuotojai turėtų pamėgti sunkų ir atkaklų darbą – jie yra pradžia, o ne pabaiga. Jų pagrindinė žinia yra: tabu sulaužymas, mes negyvename geriausiame iš galimų pasaulių; mes privalome galvoti apie alternatyvas.

      Vakarų kairieji faktiškai praėjo Hėgelio triados pilną ratą: iš pradžių jie atsisakė taip vadinamo „klasių kovos esencializmo“ dėl anti- rasistinės, feministinės ir t.t. kovų pliuralizmo, dabar „kapitalizmas“ vėl iškyla, kaip problemos įvardinimas.

       Yra du dalykai, kurių reikia atsisakyti, tai korupcijos kritika ir finansinio kapitalizmo kritika. Neverta kaltinti žmonių ir jų asmeninių savybių: problema yra ne korupcija ir godumas, o sistema jus pastūmėja į korupciją. Nei Meinstrytas, nei Volstrytas nėra sprendimas, tačiau sistemos, kurioje Meinstrytas negali funkcionuoti be Volstryto, pakeitimas. Dabar visuomenės veikėjai, pradedant nuo popiežiaus, mus bombarduoja raginimais kovoti prieš didelį godumą ir vartojimo kultūrą – tai bjaurus pigaus moralizavimo spektaklis, ideologinė operacija: pačiai sistemai būdinga savybė pavirsti į asmeninę nuodėmę, į psichologinį polinkį. Kaip vienas iš popiežiui artimų teologų išsireiškė:

       „Tai ne kapitalizmo krizė, tai moralės krizė“.

       Prisiminkime garsųjį jumorą iš Ernsto Liubičo filmo „Ninočka“: herojus ateina į kavinę ir užsisako kavos be grietinėlės; padavėjo atsakymai:

       „Atleiskite, bet grietinėlė pasibaigė, mes turime tik pieno. Ar galiu jums atnešti kavos be pieno?“

       Ar ne panašų triuką atliko 1990 metais žlungant Rytų Europos komunistiniams režimams? Žmonės, kurie protestavo, norėdami laisvės ir demokratijos be korupcijos, ir išnaudojimo, ir tai, ką jie gavo buvo laisvė, ir demokratija be solidarumo ir teisingumo. Be to, katalikų teologas, artimas popiežiui, atsargiai pabrėžia, kad protestuotojai turi skirti moralinį neteisingumą, godumą, vartotojiškumą ir t.t. nuo kapitalizmo. Savaeigis kapitalo cirkuliavimas, kaip ir anksčiau, ir net labiau negu anksčiau, išlieka griežta gyvenimo realybe, ir negali būti kontroliuojamas.  

       Taip pat reikia vengti narcisizmo, vedančio į pralaimėjimą, išaukštinto sukilimų žavesio, pasmerkiančio nesėkmei. Kas pakeis seną tvarką kitą dieną, kai subliukš išaukštintas sukilimo entuziasmas? Tai yra lemtinga, kad mes čia susiduriame su protestų fatališku silpnumu: jie atspindi autentišką įniršį, kuris nesugeba peraugti į minimaliai teigiamą socialinių ir politinių pokyčių programą. Jie atspindi sukilimo dvasią be revoliucijos.

       Reaguodamas į 1968 metų Paryžiaus protestus, Lakanas sakė:

       „Ko jūs siekiate, kaip revoliucionieriai, yra naujas šeimininkas. Jūs jį gausite“.

       Atrodo, kad Lakano pastaba tiksliai apibūdina Ispanijos „indignados“. Jų protestas išlieka šeimininko isteriško provokavimo lygyje, be teigiamos programos, kuri nauja tvarka pakeistų seną. Nors jie ir neigtų, faktiškai tai yra efektyvus veiksmas kviesti naują šeimininką. 

       Mes jau galime stebėti naujo šeimininko pasirodymą Graikijoje ir Italijoje, tikriausiai ir Ispanija paseks. Tarsi ironiškas atsakymas į protestuotojų dalykinių programų neturėjimą, nauja tendencija yra politikų vyriausybės pakeitimas į „neutralią“ depolitizuotų technokratų vyriausybę (Graikijoje ir Italijoje daugiausiai bankininkai). Ryškūs politikai nueina, ateina pilki ekspertai. Akivaizdu, kad ši tendencija taip pat reiškia linkimą į pastovią ypatingą padėtį ir politinės demokratijos suspendavimą.

       Taigi, mes turime matyti, kad tokie pokyčiai taip pat yra iššūkis: nepakanka nepriimti depolitizuotų ekspertų atsiradimo, kaip negailestingos ideologijos formos; taip par reikia pradėti rimtai galvoti, ką pasiūlyti vietoj viešpataujančios ekonominės organizacijos, reikia pasitelkti vaizduotę ir eksperimentuoti su alternatyviomis organizavimo formomis, ieškoti naujų formų. Komunizmas yra ne tik karnavalas masinėse protesto akcijose, kai sistema sustojo, komunizmas taip pat, svarbiausia, yra naujos organizavimo formos, disciplina, sunkus darbas.

       Protestuotojai turėtų saugotis ne tik priešų, bet ir netikrų draugų, kurie apsimeta, kad juos palaiko, o iš tiesų visomis jėgomis bando susilpninti protestą. Jie nori jį paversti į kažką panašaus, kaip kavą be kofeino, alų be alkoholio ar ledus be riebalų, jie nori protestus paversti į nepavojingus moralinius poelgius. Bokse klinču vadina priešininko kūno suėmimą viena arba dvejomis rankomis, siekiant išvengti smūgių arba apsunkinti smūgiavimą. Bilo Klintono reakcija į protestus Volstryte yra puikus politinio klinčo pavyzdys; Klintonas mano, kad protestai „apskritai... teigiamas reiškinys“, tačiau nepatenkintas tuo, kad juose nėra konkretumo. Todėl jis ragina protestuotojus paremti prezidento Obamos darbo vietų kūrimo planą, kuris pasak jo, „per artimiausius pusantrus metus duos keletą milijonų darbo vietų“. Tuo tarpu, šiame etape reikėtų atsispirti prieš greitą protestų energijos vertimą į „konkrečių“ pragmatinių poreikių rinkinį. Taip, protestai iš tikrųjų sukūrė vakuumą – vakuumą viešpataujančios ideologijos lauke, ir reikia laiko norint šį vakuumą užpildyti tinkamu būdu, kadangi tai yra reikšmingas vakuumas, atveriantis kelią į kažką iš tikro naują. Priežastis dėl ko žmonės išėjo į gatves yra ta, kad jie pajautė, jog yra sotūs pasaulio, kuriame pakanka perdirbimui  atiduoti „Coca Cola" butelius, paaukoti keletą dolerių labdarai arba nupirkti „Starbucks Cappuccino“, dėl to, kad 1% nueitų kovai su trečiojo pasaulio bėdomis, kad jaustųsi pakankamai gerai.

       Ekonomikos globalizacija pamažu, tačiau neišvengimai kenkia Vakarų demokratijų legitimumui. Dėl savo tarptautinio pobūdžio stambūs ekonominiai procesai negali būti kontroliuojami demokratinių mechanizmų, kuriuos pagal apibrėžimą nustato suverenios valstybės. Dėl to žmonės vis dažniau jaučia, kad institucinės demokratinės formos neapima visų gyvybiškai svarbių interesų.

       Būtent čia Markso pagrindinė įžvalga vis dar galioja, šiandien galbūt labiau nei bet kada: pagal Marksą, laisvės klausimo nereikia priskirti vien tik politinei sričiai. Raktas į realią laisvę greičiausiai slypi socialinių santykių „apolitiškame“ tinkle, nuo rinkos iki šeimos. Jeigu mes norime realios pažangos, tai ne politinė reforma, bet pasikeitimas „apolitiškuose“ socialiniuose ir gamybiniuose santykiuose. Mes nesprendžiame balsavimu nuosavybės klausimų, santykių gamykloje ir t.t. – visa tai tenka procesų daliai, kurie yra už polinės srities ribų. Iliuzija yra tikėtis, kad veiksmingai galima pakeisti situaciją į šią sritį „išplatinus“ demokratiją, tarkime, organizavus „demokratinius“ bankus su liaudies kontrole. Tokios „demokratinės“ procedūros, žinoma, gali vaidinti teigiamą vaidmenį, tačiau reikia suprasti, kad kokiu radikaliu anti- kapitalizmu besivadovautų jų šalininkai, nuspręsdami taikyti demokratinius mechanizmus – niekada neturėtų pamiršti, kad yra valstybės aparatų dalis „buržuazinėje“ šalyje, kuri garantuoja netrikdomą kapitalizmo reprodukcijos veikimą.

        Todėl tarptautinio protestų judėjimo be nuoseklios programos atsiradimas nėra atsitiktinis: jis atspindi gilesnę krizę, neturinčią akivaizdaus sprendimo. Situacija panaši į psichoanalizę, kurioje pacientas žino atsakymą (jo simptomai ir yra atsakymai), bet nežino, kad jie yra atsakymai, ir psichoanalitikas turi suformuluoti klausimą. Toks darbas reikalingas, kad atsirastų programa.

       Nebeegzistuojančios Vokietijos Demokratinės Respublikos sename anekdote Vokietijos darbuotojas gauna darbą Sibire. Suprasdamas, kad jo laiškus perskaitys cenzoriai, jis draugus perspėja:

       „Nustatykime kodą: jeigu jūs gausite iš manęs laišką, parašytą įprastu mėlynu rašalu, tai yra tiesa; jeigu bus parašytas raudonu rašalu, tai melas“.  

        Po mėnesio jo draugai gauna pirmą laišką, kuriame mėlynu rašalu parašyta:

       „Čia viskas nuostabu: pilnos parduotuvės, gausu maisto, dideli ir gerai apšildomi butai, Vakarų kinas kino teatruose, daug gražių merginų, nusiteikusių romanui – vienintelis dalykas, kurio neįmanoma gauti, yra raudonas rašalas“.

       Ar tai ne mūsų  situacija? Mes turime visas pageidaujamas laisves, - vienintelis dalykas ko trūksta, „raudonas rašalas“: mes jaučiamės laisvi, todėl kad mums trūksta pačios kalbos, kuria išreikštume mūsų nelaisvę. Raudono rašalo trūkumas visus pagrindinius terminus, kuriuos mes vartojame, aprašant esantį konfliktą – „karas su terorizmu“, „demokratija ir laisvė“, „žmogaus teisės“ ir t.t., - daro netikrais, mistifikuoja situacijos suvokimą ir neleidžia mums mąstyti.

       Šiandien pagrindinė užduotis yra protestuotojams duoti raudono rašalo.

Slavoj Žižek, 2012-04-29

Paimta iš http://fores.blogs.uv.es

 

 

 

Susiję:

Kodėl milijardieriai apmoka akcijas priešsave?

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas