„Valdant vienarūšei ir doktrininei daugumai, demokratija gali būti ne mažiau tironiška negu blogiausia diktatūra“ (Frydrichas Augustas fon Hajekas, Austrijos ekonomistas ir filosofas).

       Paskutiniai dešimtmečiai liudija apie tai, kad Vakarų bendruomenė, kuri linkusi save vadinti pasauline, visame pasaulyje atkakliai stumia savo demokratijos principus, jų normų laikymąsi iškeldama, kaip būtiną sąlygą bendradarbiavimui su su taip vadinamomis trečiojo pasaulio šalimis. Pasak Vakarų demokratų – tai demokratijos pavyzdys, visų valstybių, kurios nori išsilaisvinti iš „totalitalizmo“ pančių, aukščiausias idealas. 

       Sugrįžkime į 20 amžių. Totalitarizmo terminą plačiai naudojo antikomunistinė propaganda šaltojo karo laikotarpiu prieš socialistines valstybes, kurios buvo priešpastatomos „demokratinei“, „laisvai“ visuomenei. Kaip rodo istorija, būtent tuo metu Vakarų valstybės padarė daug mokslinių ir techninių atradimų, pasiekė precedento neturintį gerovės augimą, socialinį progresą visuomenėje. Nėra jokių abejonių, kad kapitalizmo klestėjimas daug kuo buvo susijęs su komunizmo „baimės“ egzistavimu – alternatyviu visuomenės vystymosi modeliu. O jeigu dėstyti moksliniais terminais – su pasauliniu pliuralizmu, kurio viduje kartu egzistavo dvi praktiškai pagal jėgas vienodos, viena su kita kovojančios sistemos: kapitalizmas ir komunizmas. Kova tarp šių dviejų sistemų ir buvo pasaulio bendruomenės progreso pagrindinis variklis. Sovietinis „totalitarizmas“ jautriai priėmė kritiką, einančią iš Vakarų. Savo ruožtu TSRS Vakarus įtakojo per jų valstybėse veikiančias komunistų partijas. Kaip tvirtina garsus šiuolaikinis sociologas A.Zinovjevas, būtent šaltojo karo laikotarpis buvo pasaulio demokratijos suklestėjimas, kuri prisidėjo prie konstruktyvios pasaulio raidos.

       Pakankamas pasipriešinimas socialistinės stovyklos šalims buvo neįmanomas be išsivysčiusių kapitalistinių valstybių integracijos, sukūriant galingas transnacionalines korporacijas bankų, komercijos, politinėje ir informacinėje srityse, kurios savo laiku peraugo į tam tikrą viršnacionalinę visuomenę (super visuomenę). Ta dirbtinai sukurta superstruktūra, kuriai vadovauja ribotas žmonių skaičius, naudojo visą savo potencialą kapitalistinės stovyklos šalių vystymuisi, pamažu jas pavergdama, ir kėlė galutinį tikslą – kovojant už pasaulinį viešpatavimą, sunaikinti komunizmo režimą. Būtent šiai super visuomenei priklauso pergalė prieš TSRS, kuri atvedė į tai, kad šiandien pasaulyje egzistuoja viena vienintelė jėga ir viena ideologija. Komunizmo pabaiga reiškė demokratijos pabaigą ir padėjo pradžią post demokratinei epochai – viršnacionalinės struktūros pasauliniu mastu demokratinio totalitarizmo epochai.

       Žlugus socialistinei sistemai super visuomenė, kuriai vadovauja JAV, užėmė viešpataujančią padėtį. Deklaruojama iškreipta demokratija pradėjo veikti tik šios viršnacionalinės struktūros gerovei. Be to, demokratija peršama tik toms valstybėms, kurios dar arba jau nėra jos kontrolėje. Net ne peršama, o diegiama prievarta, inspiruojant perversmus, o kartais, kaip parodė įvykiai Balkanuose, Afrikos valstybėse, akiplėšiška, nepagrįsta karine intervencija. Super visuomenė, „peržengdama“ per žmogaus teises ir pilietines laisves, gyventojų mentaliteto ypatybes, istorines ir religines tradicijas, sieka įtvirtinti tą režimą (kišeninę vyriausybę), kuris leis maksimaliai išnaudoti valstybės potencialą (išteklius, geopolitinę padėtį ir pan.) išimtinai tik savo naudai.

       Kaip ir kitos valstybės, Vakarų valstybės taip pat pavaldžios tai viršnacionalinei struktūrai. Europos integracija, kuri vyksta mūsų akyse, veda prie suverenių valstybių išnykimo – prie išnykimo to paties pliuralizmo, kuris iš vidaus galėtų prisidėti prie sukurtos Europos struktūros vystymosi. Vakaruose daugiau nebėra politinės jėgos, galinčios apginti paprastus piliečius. Politinių partijų egzistavimas – grynas formalumas. Su kiekviena diena tarp jų vis mažiau ir mažiau skirtumų. Net socialistai, buvę ir esantys valdžioje, vykdo socialinės apsaugos politikos demontavimą, „naikindami“ viską socialistinį, ką kapitalistinės šalys turėjo šaltojo karo metu, o būtent, socialiai orientuotus įstatymus su gyventojų užimtumo garantijomis, dėl kurio daugiausia ir buvo nugalėta TSRS. Egzistavimo ir vystymosi kelius nustatė parazitinė viršnacionalinė struktūra, kuriai stipri ir nepriklausoma Europa nereikalinga. Ši pseudodemokratinė struktūra duoda įsakymus, įveda sankcijas, organizuoja embargą, numeta bombas, sukelia badą. Iš esmės finansų totalitarizmas pavergė politinę valdžią. Šaltam finansų totalitalizmui svetimos emocijos ir gailestingumo jausmas. Palyginus su finansų diktatūra, politinę diktatūrą galima laikyti humaniška: pačių žiauriausių diktatūrų viduje galimas nors kažkoks pasipriešinimas, o sukilti prieš bankus neįmanoma.

       Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima tvirtinti, jog deklaruojamas renkamos demokratijos modelis, modelis, dėl kurio nebuvimo kaltinamos taip vadinamos totalitarinės valstybės, sistemingai veikia tik tose valstybėse, kuriose joks valdžios pasikeitimas nevyksta ir per rinkimus į valdžią ateina viršnacionalinės struktūros statytiniai. Visos „demokratijos“ valstybės – valstybės su netikromis partijomis, kurių kandidatai yra vienareikšmiai tinkami virš jų esančiam nekeičiamam „valdytojui“. Vykstančios „kruvinos“ ir „spalvotos“ revoliucijos dar kartą patvirtina, kad pagal visas demokratinės visuomenės taisykles išrinkta valdžia netinka šiai galingai finansų „viršūnei“, kuri sukurtais ir išbandytais metodais, prisidengusi humaniškais tikslais, paprasčiausiai bando ją pašalinti ir pakeisti į kontroliuojamą. Tokių pavyzdžių posovietinėje erdvėje daugiau negu pakankamai – Ukraina, Gruzija, Tadžikistanas, Moldova.

       Baltarusija yra vienas iš paskutinių gardžių ir norimų geopolitinių Europos kąsnelių, kuris nepavaldus totalitarinei viršnacionalinei struktūrai. Ir ką mes šiandien matome? Šiuo metu prieš Baltarusiją vyksta stambaus masto „žlugdymo“ operacija. Ji sudėtingos konstrukcijos, apima ekonominius, politinius, ideologinius, psichologinius ir daugelį kitų aspektų. Jos tikslas yra tikrai ne rūpinimasis Baltarusijos tauta („pasaulio finansų magnatui“ tas nerūpi), o esamos valdžios nuvertimas ir jos sistemos transformavimas į tą pusę, kuri tinkama Vakarams, o tai reiškia, kad valdantiesiems pasauliniams skolintojams ir bankų klanams.

       Ar reikalinga tokia kišama demokratija Baltarusijai, kuri numato vienpolį visuomenės vystymosi modelį, kuris naudingas pasaulio finansų vertelgoms? Vienareikšmiškai ne. Šalis turi planingai vystytis savo socialiai orientuotu keliu, tuo pačiu pasinaudodama teigiama kitų valstybių patirtimi, tame tarpe ir Europos. Kaip rodo praktika, „spalvotomis“ revoliucijomis ekonomikos augimas ir tautos gerovė nepasiekiami. Po bet kurios revoliucijos būna chaosas ir sugriovimai, kurie valstybę „atmeta“ keletą dešimtmečių atgal.

Sergej‘us Vasiljev‘as, 2012-05-04

Šaltinis: eot.by

Viena diena Baltarusijoje. Pažiūrėjau ir pamaniau: ten tik NATO bombų, kaip Libijoje, tetrūksta.

Susiję:

Lenkijos „pagalba“ Baltarusijai

S.Dorenko interviu su A.Lukašenka

Batkos žaidimas su Vakarais ir Rusija

„Baltarusija – smūgių taškai“

Baltarusijos ekonomika – viena iš efektyviausių Europoje?

Baltarusijos opozicija: kartu su Vakarais prieš savo valstybę

Lenkijos ir JAV geopolitinis balansas

Kova už laisvą Baltarusiją arba vienos provokacijos istorija