Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Vakarai Baltarusijai rengia Libijos scenarijų

http://en.wikipedia.org       Baltarusijos provakarietiškos opozicijos stovyklos reikalų padėties analizė rodo, kad šios jėgos taip ir neatsigavo po opozicinės infrastruktūros valymo, kurį Baltarusijos valdžios institucijos atliko po 2010 metų prezidento rinkimų. Judėjimas suskilęs, partinės ir kitos visuomeninės struktūros susilpnintos, bendri tikslai ir uždaviniai formuluojami neaiškiai, nėra vienos strategijos ir taktikos. Tokiam vertinimui pritaria ir daugelis ekspertų iš opozicijos. Opozicijos judėjimų nesugebėjo pabudinti net praėjusių metų Vakarų žvalgybų provokacija su Aleksejumi Beliackiu, kurio sąskaitas atseit netyčia atskleidė Lietuvos institucijos, dėl ko jis buvo Baltarusijos teismo nuteistas už mokesčių nemokėjimą. Bandymas iš Baltarusijos teisių gynėjo padaryti naują Lechą Valensą, Vaclavą Havelą arba naują Nobelio premijos laureatą akivaizdžiai sužlugo.

       Tačiau „Baltarusijos klausimo“ išsprendimo euroatlantinių „demokratizatorių“ naudai ieškojimai nesibaigia. Kaip visada, Vakarų darbuose yra kelios paralelinės strategijos. Viena iš jų sąlyginai rami ir iš išorės taiki – kalbu apie Rytų partnerystę. Antra – daug griežtesnė, susijusi su politinių kalinių išlaisvinimu ir nukreipta į išankstinių pranašumų gavimą derybose su Baltarusijos valdžia 2012 metais rugsėjo mėnesį,  vyksiančių rinkimų į Baltarusijos parlamentą išvakarėse. Derybos prasidės, tikriausiai, jau birželio mėnesį. Vakarai bandė sukurti ir trečią, visai griežtą derybų strategiją Baltarusijos atžvilgiu, kuri susijusi su Rusijos įtraukimu į konfliktą dėl atšauktų Europos diplomatų ir formavimu iš Baltarusijos naujo „karšto taško“ pagal Sirijos pavyzdį, tačiau ši strategija dėl Minsko ir Maskvos suderintų veiksmų sužlugo, faktiškai neprasidėjusi.

       Ir štai dabartinio, vangiai vykstančio, Baltarusijos Respublikos – JAV - Europos Sąjungos dialogo fone gana netikėtai gegužės mėnesį Baltarusijos politiniai emigrantai, daugiausia išeiviai iš Baltarusijos specialiųjų tarnybų, apsistoję Europoje ir, suprantama, akylai prižiūrimi Europos kolegų, iškėlė iniciatyvą formuoti „Nacionalinio gelbėjimo tarybos“ organizacinį komitetą – turint tikslą jo pagrindu vėliau suformuoti „vyriausybę tremtyje“. Apie tai pranešė organizacinio komiteto pirmininkas, buvęs Baltarusijos Respublikos Ginkluotųjų pajėgų GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) 5 –os atskiros brigados vadas,  pulkininkas Vladimiras Borodačius. Į tarybos sudėtį jau įėjo dvidešimt aštuoni Baltarusijos emigrantai (buvę Baltarusijos jėgos struktūrų, visuomeninių organizacijų ir politinių partijų nariai) ir keletas dešimčių opozicijos aktyvistų, gyvenančių Baltarusijoje. Organizacinio komiteto pirmininko pavaduotoju tapo buvęs KGB majoras Onufrijus Romanovičius. Šios tarybos tikslą jo lyderiai formuluoja  gana standartiškai (palygink su analogiškomis tarybomis Libijoje ir Sirijoje) – daug griežtesnė kova prieš „diktatūrą“, „vyriausybės tremtyje“ formavimas, paminėtos Tarybos pagalba organizavimas derybų vietų pasirinktų Baltarusijos valdžios ir Vakarų atstovų kontaktams, ir, galiausiai, respublikos valdžios institucijų spaudimas, kad ji įgyvendintų tam tikrus reikalavimus.

       Naujų Vakarų „iniciatyvų“ parengimas Baltarusijos atžvilgiu vyksta pagal išbandytą per paskutinius pusantrus metus schemą – pakartojimas Sirijos arba Libijos scenarijaus. Emigrantams iš buvusių Baltarusijos jėgos struktūrų, dabar iškeltiems į scenos priekį, skirtas marionečių vaidmuo, už jų stovi žymiai įtakingesnės jėgos.

       Baltarusijos „vidaus“ opozicijoje kol kas šie bandymai sutikti daugiausia šaltai, kadangi, iš vienos pusės, anksčiau maitinti opozicijos atstovai bijo išteklių perskirstymo, iš kitos – griežtesnis naujos kovotojų prieš „Baltarusijos režimą“ grupės elgesys, žinoma, sukels griežtesnį Baltarusijos valdžios institucijų atsaką. Ir kadangi emigrantus pasiekti bus sunkiau, tai pagrindinis smūgis bus suduotas tiems, kurie lengviau pasiekiami ir yra respublikoje. Todėl opozicijos lyderiai, sėdintys pačioje Baltarusijoje, kol kas protingai atsiriboja nuo savo kolegų esančių užsienyje. Kol kas neaiškūs ir „Nacionalinės gelbėjimo tarybos“ tikslų pasiekimo metodai. Jeigu tie metodai numato ginkluotos jėgos panaudojimą, tai „gelbėtojai“ automatiškai pateks į teroristų kategoriją, Baltarusijos valdžios institucijų atsakas į jų veiksmus bus triuškinantis ir jį palaikys tautos dauguma. Jeigu omenyje turimi politiniai metodai, tai jie, įvertinus tų užsienio aktyvistų būvimą užsienyje, nieko neįdės į jau veikiančios provakarietiškos opozicijos taupyklę.

       Čia matomas tam tikras pasirinkimas. Tačiau, jeigu antrą (taikų) variantą Baltarusijos valdžia lengvai neutralizuos, tai pirmas variantas – iš užsienio organizuojami ginkluoti sukilimai Baltarusijos teritorijoje (pagal Libijos arba Sirijos analogiją) – verti dėmesio.

        Ši paskutinė strategija ne taip paprasta, kaip atrodo. Iš tiesų ji turi du kovojimo lygius. Ir antras lygis (informacinis, yra už jėgos atviro panaudojimo ribų) Vakarams yra pagrindinis. Jo tikslas – Baltarusijos valdžios, bandančios pasipriešinti teroristiniam karui respublikos viduje, diskreditavimas. „Lukašenkos režimas“ (taip pat, kaip „Kadafio režimas“, „Asado režimas“) bus paverstas į dar vieną verdančią smalą ir pateiktas, kaip „kruvinas režimas“, stovintis žmonių laisvos valios reiškimo kelyje.

       Baltarusijos valdžios institucijų demonizacija, kaip informacinių priemonių sistema – štai ilgalaikio Vakarų projekto Baltarusijos atžvilgiu šerdis. Tikslas – užkirsti kelią „transatlantinį solidarumą“ žlugdančiai bendradarbiavimo Rusija – Europa plėtrai, kartu su Baltarusijos vadovybe demonizuoti Rusijos ir tuo pagrindu vėliau teigti, kad „Putino režimas“, kaip ir „Lukašenkos režimas“ necivilizuotas ir „neeuropietiškas“. Ne veltui Borodačio – Romanovičiaus iniciatyva atsirado iškart po V.Putino išrinkimo Rusijos prezidentu ir jo paskelbimo, kad Eurazijos sąjungos projekto statyba yra prioritetinė.

       Baltarusijos destabilizavimo planas yra dalis daug didesnio sumanymo torpeduoti Eurazijos sąjungos projektą. Šiuo požiūriu pirmas oficialus V.Putino, kaip RF prezidento, vizitas į Minską ir pasirašymas bendro komunikato, dviejų valstybių santykius apibūdinančio, kaip „strateginius“, - pagal 1999 metų sutartį dėl Sąjunginės valstybės sukūrimo – nepalieka vietos viltims tų, kurie Baltarusijos ir Rusijos bendradarbiavime tikisi krizinių tendencijų.  

Jurij’us Barančik’as, 2012-06-02

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Lenkijos „pagalba“ Baltarusijai

„Baltarusija – smūgių taškai“

Baltarusijos opozicija: kartu su Vakarais prieš savo valstybę

Lenkijos ir JAV geopolitinis balansas

Kova už laisvą Baltarusiją arba vienos provokacijos istorija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas