Džordžas Sorošas: Vokietija ES paverčia savo imperija

http://www.hvylya.org       Dabar aišku, kad euro zonos valstybių narių pagrindinė krizės priežastis yra pinigų spausdinimo teisės perdavimas Europos centriniam bankui. Jos nesuprato, ką reiškė šis kapituliavimas.

       Kai buvo įvestas euras, reguliatoriai bankams leido pirkti neribotą kiekį valstybių obligacijų, nedarant nuosavo kapitalo atidėjimų, o ECB vienodomis sąlygomis suteikė nuolaidą visų euro zonos valstybių obligacijoms. Komerciniams bankams buvo naudinga kaupti silpnesnių valstybių obligacijas, siekiant uždirbti keletą papildomų bazinių punktų, kaip to rezultatas, euro zonoje palūkanų norma pradėjo vienodėti. Vokietija, kovodama su susijungimo našta, įvykdė struktūrines reformas ir tapo konkurencingesne. Kitos valstybės naudojosi gyvenamųjų namų statybos ir vartojimo bumu dėl pigių kreditų, dėl to jos darėsi mažiau konkurencingos.

       Po to atėjo 2008 metų žlugimas. Vyriausybės buvo priverstos gelbėti savo bankus. Kai kurios iš jų perėjo į besivystančių šalių padėtį, turėdamos didelę skolą valiuta, kurios jos nekontroliavo. Atspindėdama skirtumus ekonominiuose rodikliuose, Europa pasidalino į valstybes kreditores ir valstybes skolininkes.

      Kai finansų rinkos aptiko, kad tariamai nerizikingoms valstybių obligacijoms gali būti paskelbtas defoltas, jos smarkiai padidino rizikos priemokas. Tai nulėmė potencialiai nemokių komercinių bankų atsiradimą, kurių balansai buvo perpildyti tokiomis obligacijomis, kuris Europoje sukėlė dvigubą - suverenios skolos ir bankų veiklos krizę.

       Dabar euro zona kartoja tai, kai pasaulio finansų sistema kovojo su tokiomis krizėmis 1982 metais ir vėl 1997 metais. Abiem atvejais tarptautinės institucijos naštą užkrovė periferijoms, siekdamos apsaugoti centrą; dabar Vokietija nesąmoningai vaidina tą patį vaidmenį.

       Detalės skiriasi, bet idėja ta pati: visą korekcijos naštą kreditoriai perkelia ant skolininkų, kai tuo tarpu „centras“ vengia savo atsakomybės už disbalansą. Įdomu, kad terminus „centras“ ir „periferija“ pradėjo naudoti beveik nepastebimai. Tačiau euro krizės sąlygomis centro atsakomybė net didesnė negu tai buvo 1982 metais arba 1997 metais: jis sukūrė ydingą valiutos sistemą ir taip, ir nesugebėjo ištaisyti jos defektus. 9 –ame dešimtmetyhe Lotynų Amerika išgyveno prarastą dešimtmetį; tokia pat dalia dabar laukia Europos. Krizės pradžioje euro žlugimas buvo neįsivaizduojamas: turtas ir įsipareigojimai, išreikšti bendra valiuta, buvo taip susimaišę, kad žlugimas būtų sukėlęs nekontroliuojamą bankrotą. Tačiau dėl krizės vystymosi finansų sistema tampa vis labiau sutvarkyta pagal nacionalinį požymį. Pastaruosius mėnesius ši tendencija įgauna pagreitį. ECB ilgalaikės trukmės refinansavimas Ispanijos ir Italijos bankams leido pirkti savo valstybių obligacijas ir iš to gauti didelį spredą. Tuo pačiu metu bankai pradėjo siekti išmesti probleminius aktyvus už savo nacionalinių sienų, o rizikų valdytojai bando sumažinti aktyvus ir įsipareigojimus namuose, o ne euro zonos viduje. 

       Jeigu tai truktų keletą metų, tai euro žlugimas būtų įmanomas be krizės, tačiau tai sukeltų valstybių kreditorių dideles pretenzijas valstybėms skolininkėms, kurias būtų sunku patenkinti. Greta tarpvyriausybinių pervedimų ir garantijų, balandžio 30 d. Bundesbanko pretenzijos periferinių valstybių centriniams bankams kliringo sistemoje “Target2“ sudarė 644 mlrd. eurų (804 mlrd. USD), ir suma dėl kapitalo bėgimo auga geometrine progresija.

       Taigi, krizė toliau gilėja. Įtampa finansų rinkose pasiekė naujas aukštumas. Ryškiausia yra tai, kad Didžioji Britanija, kuri išsaugojo savo valiutos kontrolę, moka mažiausią priemoką per visą savo istoriją, kai tuo tarpu Ispanijos obligacijų priemoka už riziką pasiekė naują aukštumą. Euro zonos reali ekonomika mažėja, o Vokietija yra kilime. Tai reiška, kad skirtumas didėja. Politinė ir socialinė dinamika taip pat veikia dezintegracijos kryptimi. Visuomenės nuomonė, kuri atsispindi paskutiniuose rinkimuose, daugiausia yra prieš griežtą taupymą, ir ši tendencija, tikriausiai, toliau tęsis, kol nepasikeis politika. Kažką reikia daryti.

       Mano nuomone, valdžios turi tris mėnesius, per kuriuos jos galėtų ištaisyti savo klaidas ir pakeisti dabartines tendencijas. Tai pareikalaus kai kurių ypatingų politinių priemonių, siekiant sąlygas priartinti prie normalios padėties, ir jos turi atitikti galiojančioms sutartims, kurios paskui gali būti peržiūrėtos ramioje atmosferoje, siekiant išvengti disbalansų pasikartojimo. 

       Sunku, bet nėra neįmanoma nustatyti kai kurias ypatingas priemones, kurios atitiktų šiems griežtiems reikalavimams. Joms teks spręsti kartu bankų ir valstybių skolų problemas, nepamirštant mažinti konkurencingumo skirtumus.

       Euro zonai reikia bankų sąjungos: Europos indėlių draudimo programos, siekiant sustabdyti kapitalo ištekėjimą, Europos bankų rekapitalizacijos šaltinio finansavimo, o taip pat visuotinės euro zonos priežiūros ir reguliavimo. Valstybėms, turinčioms didelį įsiskolinimą, reikia palengvinti savo finansines išlaidas. Egzistuoja įvairūs būdai, kaip tai užtikrinti, tačiau visoms joms reikia Vokietijos aktyvios paramos.

        Būtent tame ir yra blokavimas. Vokietijos valdžios institucijos karštligiškai dirba prie pasiūlymų Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikimui, kuris įvyks birželio pabaigoje, bet pagal visus požymius jie siūlys tik minimumą, dėl kurio šalys gali susitarti, dar kartą turimas galvoje tik laikinas palengvinimas. Bet mes esame išlinkimo taške. Graikijos krizė kulminaciją pasieks rudenį, net jeigu po rinkimų bus suformuota vyriausybė, kuri bus pasirengusi laikytis galiojančių Graikijos susitarimų su kreditoriais. Iki to laiko Vokietijos ekonomika taip pat silpnės, todėl kanclerei Angelai Merkel bus dar sunkiau negu šiandien įtikinti Vokietijos visuomenę prisiimti sau papildomą atsakomybę už Europą.

        Uždrausdama žlugimus tokius, kaip „Lehman Brothers“ bankrutavimas, Vokietija, greičiausiai padarys pakankamai, kad išlaikytų eurą, tačiau ES taps kažkuo, kuri skiriasi nuo atviros visuomenės, įkvėpdavusios žmonių vaizduotę. Padalinimas į skolininkes ir kreditorius taps pastoviu, be to, Vokietija dominuos, o periferijos taps prispausta giluma.

       Tai neišvengiamai vers suabejoti Vokietijos vaidmeniu Europoje – bet koks nors lyginimas su Vokietijos praeitimi visiškai netinkamas. Susiklosčiusi situacija paaiškinama ne tyčiniu planu, o tokio plano nebuvimu. Tai politinių klaidų tragedija. Vokietija yra gerai funkcionuojanti demokratija su absoliučia dauguma, palaikančia atvirą visuomenę. Kai vokiečiai supras pasekmes – tikėkimės ne per vėlai – jie panorės ištaisyti defektus euro konstrukcijoje.

      Suprantama, kad reikalinga: Europos finansų institucija, kuri galės ir norės sumažinti skolos naštą periferijoms, o taip pat bankų sąjungai. Skolos naštos palengvinimas gali būti įvairiomis formomis, ne tik kaip euro obligacijos, kurios nustatys skolininkams, veikiantiems pagal finansų paktą, sąlygas. Visos pagalbos arba jos dalies panaikinimas sąlygų nevykdymo atveju bus galinga apsauga nuo moralinės rizikos. Vokietijai tenka gyventi prisiimant lyderio atsakomybę, kurią jai perša jos pačios sėkmė.   

Šaltinis: Project Syndicate

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.