Prie parduotuvės priėjo jauna pora ir mandagiai paprašė nupirkti duonos. Nupirkau. Paklausus, o kas yra, gavau atsakymą: atvyko iš provincijos pagal sutartį su darbdaviu, tačiau nepavyko. Dabar ieško darbo, pinigų nėra, o valgyti norisi. Taip, jie supranta, kad išmaldos prašyti yra negerai, bet tai laikinas reiškinys.

       Tikrai, laikinas, tik dvidešimt metų, kai daugelis pradėjo prašyti išmaldos. „Sunkiais sovietiniais laikais“ prie parduotuvių niekas pinigų duonai neprašydavo. Alui prašydavo, duonai niekada. Jeigu jauni žmonės prašo duonos, o seni žmonės maisto ieško šiukšlių dėžėse, tai jau seniai laikas pagalvoti apie mūsų būties metafiziką, o taip pat ir apie sąmoningumą. Nors, žinoma, galima tęsti diskusiją apie „Latvijos sėkmės istoriją“.

       Metafizika – tai filosofijos šaka, užsiimanti pirminiais realybės, būties ir pasaulio tyrinėjimais. Tai filosofinė doktrina apie pirminius būties principus arba pasaulio esmę. Vienas iš pagrindinių metafizikos klausimų – kas yra gėris ir blogis? Atsakymas į šį klausimą svarbus, pirmiausia, socialiniam planavimui ir socialinio teisingumo modelio pasirinkimui. Paprastai kalbant, kokią visuomenę mes laikome socialiai teisinga – visuomenę – šeimą, kurios vienas iš pavyzdžių buvo sovietinis projektas, ar individų visuomenę – liberali pilietinė visuomenė, kurioje prašyti duonos tapo tradicija ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir jaunimui?

       Sovietinė visuomenė buvo sukurta pagal šeimos tipą, kurioje tėvo – dvasininko vaidmenį vaidino valstybė, sudarydama naudojimosi bazinėmis gėrybėmis galimybes. Maždaug 32% pajamų kiekvienas tarybinis žmogus gavo iš visuomeninių fondų, o, pavyzdžiui, mokesčius už komunalines paslaugas žmonės mokėjo ne daugiau kaip 15% jų realios vertės. Tai buvo įgyvendinama per planinę gamybą ir kainodarą, tam tikrų šakų pramonės subsidijavimą ir tam tikrų produktų, ir paslaugų gamybos visišką valstybinį finansavimą.

       Tokia buvo sovietinio paternalizmo esmė, kuris jau dvidešimt metų išgyvendinamas. Išgyvendinamas visai nemažas sraigtelis socialiniame mechanizme, kurį galima įvertinti pagal „sąnaudos/efektyvumas“ kriterijų. Išvis pašalinamas vienas iš socialistinės civilizacijos požymių. Be to, išgyvendinamas agresyviai, keikiant, šmeižiant viską, kas buvo sovietiniais laikais, be objektyvios analizės ir vertinimo. O ką tauta?

       42,6% gyventojų mano, kad Latvija, kaip nepriklausoma nacionalinė valstybė negali egzistuoti. Taip pat daugiau nei pusė arba 54,4% latvių mano, kad Latvijai TSRS sudėtyje buvo gerai. Tuo pačiu metu, 46,8% teigiamai vertina Tarybų Sąjungos subyrėjimą. 64,6% mano, kad Latvijos ekonomikos išgelbėjimas susijęs su glaudžiu bendradarbiavimu su Rusija ir NVS valstybėmis. Tai 2012 metų sociologinio tyrimo „Užsienio politikos mitai Latvijoje: ES ir Rusija“, kurį atliko kompanija SKDS, rezultatai. Galbūt mūsų tauta neteisinga? Smaugė, smaugė liberaliomis vertybėmis, o tauta vis tiek nenori sovietinio projekto pamiršti. Ir kodėl tokia tvirta tautos istorinė atmintis apie sovietinę praeitį?

       Kitas metafizikos svarbiausias klausimas – kas yra žmogus? Sovietinis projektas, savo forma būdamas racionaliai materialistinis, iš tikrųjų buvo metafizinis, tiksliau, savo esme labai religinis. Žmogus ne tik kūnas ir protas, sakė sovietiniai filosofai, bet ir psichika, t.y. siela taip pat. Priešingu atveju, kodėl reikėjo kurti komunizmo statytojo moralinį kodeksą? Į sovietinio projekto pagrindą buvo sudėtos valstietiškos bendruomenės komunizmo idėjos, kurį formuoti pradėjo dar Sergejus Radonežkis. Iš kiekvieno pagal jo sugebėjimą, kiekvienam pagal darbą, žmogus žmogui brolis – buvo ne paprasčiausiai krikščioniškos idėjos, o sovietinio gyvenimo tvarkos principai. Todėl alkanų nebuvo, o duonos niekas neprašė, nebuvo ir benamystės, skurdo ir daugelio kitų liberalios demokratijos atributų.

       Už darbo valandą sovietinėje gamykloje žmogus gaudavo vidutiniškai 10 kepalų duonos vertės atlyginimą. Duona – tai absoliutus, visuotinis gyvenimo užtikrinimo ekvivalentas. Šiandien už darbo valandą darbininkas vidutiniškai gauna sumą ekvivalentišką maždaug 3 kepalams duonos.

       Jau praėjusio šimtmečio 6 - ame dešimtmetyje sovietų vadovybei paaiškėjo, kad be dvasinio žmonių tobulėjimo komunizmo nepastatysi. O pas Marksą apie tai nieko konkretaus nebuvo. Iš krikščionybės paėmė dorovines vertybes ir sukūrė komunizmo statytojo moralės kodeksą. Tiesa, šio kodekso realizavimas taip ir nebuvo įgyvendintas, reikalas apsiribojo propaganda. Marksistai nesugebėjo pamatyti perspektyvas ir surasti tarybinio žmogaus dvasinio vystymosi mechanizmus, panaudojant pagrindinius krikščionybės principus. Sovietų vadovai taip ir nesugebėjo pakilti aukščiau „darbo žmonių nenukrypstamo materialinės gerovės didinimo“ idėjos. Bet atotrūkis tarp materialaus ir idealaus pažeidžia vystymosi dialektiką ir visuomenę veda link nuosmukio. Ir tai buvo viena iš projekto žlugimo priežasčių. Bet sovietiniai marksistai sugebėjo realybėje įgyvendinti socialinės gerovės idėją ir tai yra didžiulis civilizacijos pasiekimas.  

       Tiksliau sakant, be valstybės paternalizmo negali egzistuoti jokia visuomenė – valstybė ir atsirado, kaip sistema, privalanti visiems piliečiams suteikti tam tikras gėrybes pagal lygybės principą arba pagal privilegijas tam tikroms grupėms. Tokioms gėrybėms priklauso, pavyzdžiui, saugumas nuo visos eilės socialinių grėsmių. Ir sovietinis projektas tokį saugumą žmonėms teikė, gaila, kad 9 – ojo dešimtmečio pabaigoje mes patys nesugebėjome tą gerovę tinkamai įvertinti ir išsaugoti. Pagal vaizdingą A.Zinovjevo išsireiškimą, mes socialinį stabilumą iškeitėme į laisvę įsigyti kramtomosios gumos, džinsų ir užsiimti prostitucija.

       Valstybės paternalizmas – tai yra socialinės valstybės pagrindas, Latvija tokia jau daugiau nėra. Tačiau tai yra ir labai didelio Latvijos gyventojų skaičiaus lūkesčių pagrindas. Prieš tam tikrą laiką SKDS kompanijos atlikta sociologinė apklausa „Ko iš sovietinių laikų jums labiausiai trūksta?“, 47% respondentų nurodė, kad jiems trūksta nemokamo mokslo ir medicinos. 41% taip pat nurodė, kad jiems trūksta „gyvenimo be streso“, kadangi sovietiniais laikais „lengviau buvo susirasti darbą ir apmokėti sąskaitas, o gyvenimo lygis buvo aukštesnis“.

       Po TSRS žlugimo, intelektualiai madingų statuse buvo daugybė visuomenės teorijų. Totalitarizmo teorija, civilizacijų konflikto, istorijos pabaigos ir kitos. Tarp jų nepaskutinę vietą užima modernizacijos teorija.

       Trumpai, jos esmė yra tokia: išsivysčiusios valstybės nurodo mažiau išsivysčiusioms jų kelią. Mažiau išsivysčiusios įsisavina jų ideologiją ir praeina jų vystymosi stadijas, t.y. modernizuojasi. Ši teorija atsirado praėjusio amžiaus 6 – 7 – ame dešimtmečiuose ir buvo naudojama buvusių kolonijų kontroliavimui. Šios kolonijos, trečiojo pasaulio šalys, gavo politinę laisvę, tačiau reikėjo dar kartą jas prie savęs pririšti ekonomiškai.  

       Modernizacijos teorija pripažinta, kaip nerimta ir propagandinė. Nepriklausomų mokslininkų darbai parodė, kad metropolijoms visai nereikia naujų konkurentų  ir todėl, panaudodamos savo įtaką ir finansinius instrumentus, priešingai, konservuoja ir stabdo atsilikusių šalių vystymąsi. Bet po TSRS žlugimo modernizacijos teoriją vėl ištraukė iš kamaros, siekdami ją pritaikyti „naujokams“ iš buvusio Rytų bloko.

       „Mums Europa sakė uždaryti savo pramonę, kadangi ji nekonkurencinga, - mes ją uždarėme. Mums Europa patarė dėl šios priežasties sugriauti žemės ūkį ir žvejybą – mes sugriovėme. Galiausiai mes patys sunaikinome tas ekonomikos struktūras, kurios akumuliavo pinigus. Dabar mes nieko neturime ir nieko negalime. Šiandien mums tarptautiniai kreditoriai paskolino. Bet uždraudė pinigus naudoti struktūrinių fondų, remiančių verslą, pramonės vystymąsi, finansavimui. Tai yra mums vėl neleidžia savarankiškai užsidirbti“, - Телеграф.lv cituoja verslininką Jurisą Savickisą.

       Modernizavimo teorija – tai XXI amžiaus neokolonializmo teorija. Vakarams pramonės ir žemės ūkio gamyboje konkurentai nereikalingi, Vakarams reikalingi jų produkcijos vartotojai. Todėl Vakarai visais būdais kliudo bet kuriems bandymams atstatyti valstybinį paternalizmą, net susiaurintoje formoje. Todėl, kad pagal savo esmę paternalizmas turi būti užtikrinamas valstybinio sektoriaus gamyba.

       Vienas iš labiausiai žinomų Vakarų ekonomistų, Nobelio premijos laureatas, liberalios doktrinos apologetas, Austrijos ekonomistas Fridrikas fon Hajekas(Friedrich von Hayek) tvirtina, kad dėl liberalizmo suklestėjimo žmogus turi netekti kai kurių prigimtinių savybių tokių, kaip užuojauta ir solidarumo jausmas. Prie to galima pridėti, kad liberalizmo suklestėjimui žmogus iš tikrųjų turi prarasti dar labai daug ką – visa tai, kas jam ir suteikė teisę vadintis žmogumi.

       Pagrindas yra, pirmiausia, dorovės pagrindų žmogaus sieloje ir su šiais pagrindais susijusio religinio tikėjimo sudeginimas. Kadangi dorovė yra išimtinai žmogaus atributas, tai iš esmės kalbama apie šiuolaikinės liberalios visuomenės antžmogiškos dorovės vystymą. Todėl neatsitiktinai aktyvėja kampanija, siekianti diskredituoti visą krikščioniškąją dorovę ir iš dalies pravoslavų. Liberalizmo apologetams reikia sugriauti bažnyčios autoritetą, o su juo ir žmonių dorovines vertybes. 

       Antra, visuomenei diegiama vertybių sistema, nukreipta į žmogaus siekimo kurti sunaikinimą, tai yra viena iš kultūros degradavimo ir estetinio primityvizmo priežasčių. Į klausimą, kas yra žmogus, liberalai pateikia konkretų atsakymą – vartotojas, praradęs moralę, turintis siaurą socialinio teisingumo supratimą. Jam teisinga viskas, kas jam naudinga. Per pastaruosius dvidešimt metų pas mus nesukurta nė vieno nors kažkiek reikšmingo kultūros kūrinio, pripažinto tarptautiniu lygiu. Bet užtat klesti masinė kultūra.

       Bet, nepaisant liberalių užkeikimų, šiuolaikiniame kapitalizme išlaidos paternalizmui milžiniškos. Vidutiniškai 20 išsivysčiusių valstybių subsidijos, kurios padeda reguliuoti maisto produktų kainas, sudaro pusę gyventojų išlaidų maistui. O kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, dotacijos kai kuriais metais sudaro 80% išlaidų maistui. Pas mus kitaip.

       Latvijos bendrasis vidaus produktas pagal perkamosios galios paritetą vienam šalies gyventojui 2011 metais buvo 58% ES vidurkio ir trečias tarp žemiausių Europos Sąjungoje, pagal statistikos biuro „Eurostat“ duomenis. Ekonomistai paskaičiavo, kad  1990 metais BVP Latvijoje buvo 6,8 mlrd. latų. Po TSRS žlugimo mes netekome pusės. 1990 metų lygį mums pavyko pasiekti tik 2005 metais. Ir dabar mes vėl sugrįžome į 1990 metus. Puiki „sėkmės istorija“.

       Tačiau, nepaisant liberalios doktrinos absoliutaus dominavimo, 55,1% Latvijos gyventojų palaiko kairiąsias pažiūras, nors save kairiaisiais pripažino tik 15,5% apklaustųjų. Beje, jokio reikšmingo skirtumo tarp latvių ir rusakalbių šalies gyventojų pažiūrų nėra, tai rodo neseno tyrimo duomenys, kurį atliko institutas „Populares Latvija“ ir sociologijos kompanija SKDS.

       Žmonės supranta, kad juos veda ten, kur vertybių daugiau nebus, kur liks tik kainos, ir todėl socialistinės idėjos išlaiko savo patrauklumą. Ir kas ypač keista, žmonės nori likti žmonėmis, kažkodėl jie nenori pavirsti į pilietinės visuomenės vartotojus. Net, nepaisant to, kad „pirmas kreditas nemokamas“. Taigi, metafizika...

Valerij‘us Buchvalov‘as, pedagogikos mokslo daktaras, 2012-07-12

Šaltinis: baltijalv.lv

Susiję:

Latvija: neoliberalaus eksperimento žlugimas

Šokiruojanti tiesa