Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


JAV ambasadoriaus Libijoje nužudymas, kaip Baltųjų rūmų politikos Artimuosiuose Rytuose žlugimo simbolis

                                                                           Pasėjęs vėją, saugokis audros

       Po provokacinio filmo „Musulmonų nekaltumas“ JAV pasirodymo sekusi tragiška JAV ambasadoriaus Libijoje Kristoferio Stivensono ir trijų diplomatinės misijos apsaugos darbuotojų, buvusių „jūros ruoniais“, tragiška žūtis, įvykusi vietos demokratijos tvirtovėje, Bengazyje, o taip pat masiniai protestai visame islamo pasaulyje turi gilią simbolinę reikšmę. Ir nors pagal aukų skaičių ji neprilygsta 2001 rugsėjo 11 -osios tragedijai, politine prasme Amerikai jie gali reikšti dar didesnę katastrofą...

       Iš esmės, tai yra riba, už kurios nuo plačiosios pasaulio visuomenės jau negalima nuslėpti to, apie ką seniai numano ekspertai ir tiesiog informuoti žmonės. Naujų aladinų šios puikios istorijos istorinėje tėvynėje „iš stebuklingos lempos“ išleistas „permainų džinas“ nesutinka vykdyti kažkieno norų ir veikia nustatytose ribose. Jis garsiai pareiškia savo ir nemažas teises į egzistavimą ir jo pretenzijų patenkinimą. Manymas, kad ant liaudies protestų bangos į valdžią arabų šalyse ateinančios naujos jėgos bus tiek dėkingos už suteiktą joms paramą, kad pamirš ir apie savo religines tradicijas, ir apie nacionalinius interesus, griūna. Rytuose puikiai mato, su kokiais tikslais jiems kai kas ištiesia „draugystės ranką“. Ir jeigu ten tokiame elgesyje aptinka akivaizdų savanaudiškumą, tai ačiū pasakys, bet elgsis vis tiek pagal savo supratimą „kas yra gerai, ir kas blogai“. O tuo labiau „už ankstesnes paslaugas“ neatleis naujų skriaudų. Kristoferio Stivensono žūties piktadariška ironija yra tame, kad būtent jis buvo JAV pagalbos Libijos opozicijai koordinatoriumi. Sako, kad revoliucijos „ėda savo vaikus“, bet, kaip taisyklė, jos pradeda nuo tėvų.

       Yra daug versijų, kas buvo „arabų pavasario“ pradžios postūmio priežastimi – nuo spontaninio plačiųjų masių socialinio protesto iki padidinto atskirų užsienio centrų ir struktūrų aktyvumo.

        Be abejo, visa tai tinka, įskaitant objektyviai susiklosčiusias sąlygas nepasitenkinimui. Kartu šiuo atveju galima nurodyti ir į konkretų atspirties tašką, atseit spontaniškai prasidėjusios revoliucijos – JAV administracijos priimtas labai svarbus doktrinos dokumentas, kuris sukėlė visus Artimuosius Rytus taip, kad padariniai, sprendžiant pagal viską, neišnyks dar ilgai.

       Žinoma, kad aukščiausias JAV prezidento administracinis aktas yra Prezidento politinė direktyva (PPD) -Presidential Policy Directive. Prieš jos priėmimą paprastai būna Prezidento studijos direktyva (PSD) - Presidential Study Directive, kuri skirta iškelto klausimo kruopščiam ištyrimui, kurį atlieka suinteresuotos žinybos ir savo išvadas pateikia į B.Obamos vadovaujamo Nacionalinės saugumo tarybos aparatą, kuris ir rengia šiuo pagrindu PPD. Dokumentus skiria keletas mėnesių. Tokia yra tradicinė praktika. Dauguma direktyvų yra susijusios su pasaulio saugumo problemomis, o taip pat atskiromis užsienio politikos problemomis ir griežtai konfidencialios. Atskirais atvejais visuomenei tampa žinomi jų pavadinimai, ypač tyriamųjų direktyvų, nes jos išsiunčiamos pakankamai plačiam adresatų ratui. NVO, Amerikos mokslininkų federacijos tinklalapyje pateiktos, pavyzdžiui, esant prezidentu Obamai 10 priimtų tyriamųjų direktyvų temos. Šie duomenys rodo, kad 2010 metų rugpjūčio 12 d. buvo patvirtinta PSD-11, skirta temai „Politinė reforma Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje“. O tai reiškia, kad tų metų gale, tikriausiai buvo priimta ir atitinkama politinė direktyva nurodytos reformos stimuliavimui, įpareigojanti visas kompetentingas vyriausybės žinybas – nuo CŽV iki Valstybės departamento, įtraukiant galingiausią pasaulyje propagandos mašiną ir daugybę NVO, imtis reikalingų priemonių priėmimo, tai numato ir atitinkamų finansinių ir materialinių išteklių skyrimą. Gali būti, kad ši PPD turėjo lemtingą numerį 13, kurios net pavadinimas nebuvo pristatytas visuomenei.

       Ar nurodytos iniciatyvos kūrėjai ir vykdytojai numatė, kokius tektoninius procesus sukels jų veiksmai? Vargu. JAV Valstybės departamentas, priešingai jų pačių peršamam įsivaizdavimui apie savo visagalybę, paskutiniais metais panašiai, kaip senstantis vadas Akela, „vis dažniau prašauna“. Visiškai akivaizdu, kad ten pagal nusistovėjusias dogmas manė, kad pakanka pašalinti nepageidaujamus, nors ir pasaulietinius, kaip Libijoje arba Sirijoje, arba tiesiog senstančius, kaip Tunise ir Egipte, režimus, o taip pat pravesti laisvus rinkimus ir arabų pasaulyje atsiras Vakarų pavyzdžio demokratija.

       Žinoma, islamo veiksnys taip pat buvo vertinamas, bet daugiausia, kaip jėga, kurią pageidautina nukreipti naudinga Baltiesiems rūmams kryptimi arba blogiausiu atveju – neutralizuoti. Ankstyvūs tokios rūšies koncepcijos požymiai gana aiškiai įskaitomi žymioje B.Obamos Kairo kalboje 2009 metų gegužės mėnesį, tuo labiau, kad abejais atvejais autoriai praktiškai tie patys.

       Analitikai, kurie daugiau įsigilinę į regiono reikalus, pavyzdžiui,  iš mokslinio tyrimo centro DEBKA Izraelyje (gana autoritetingas amerikiečių STRATFOR analogas), nuo pat pradžių nenustojo stebėtis Vašingtono „pasitikėjimu, tolimo matymo neturėjimu ir beprotiškumu“, prognozuodami, kad „arabų pavasario“ rezultatas bus toks, kad į paviršių išeis tokios jėgos, kurių JAV jau negalės kontroliuoti. Arba arabų pasaulyje, kuriame religija ir politika neatskiriami, esant laisvam valios išreiškimui neišvengiamai laimės partijos, kurios apeliuoja į tautai suprantamas islamo vertybes, o ne spekuliatyvias užjūrio vertybes. Taip ir įvyko.

       Jeigu pažvelgsime į pusantrų metų įvykius, tai nesunkiai pastebėsime, kad JAV administracijos pirma reakcija į visur pasireiškiančias „Brolių musulmonų“ pergales ir žymų radikalių islamistų suaktyvėjimą regione buvo visai neentuziastinga, o greičiau, pasimetusi. Prezidento Artimųjų Rytų komanda jau įvykių eigoje persiorientavo, pradėjusi akivaizdžią vykdomos strategijos nesėkmę pateikti, kaip iš anksto prognozuotą rezultatą. Administracijos savo klaidų pripažinimas užsienio politikos srityje esant artėjančių rinkimų Amerikoje salygoms tiesiog neįsivaizduojamas. Vašingtone pradėjo kalbėti apie šiuolaikinių „Brolių musulmonų“ kurso konstruktyvumą, jų pasirengimą laikytis visų turimų ankstesnių režimų susitarimų su Vakarais ir Izraeliu, ir apie glaudaus bendradarbiavimo su JAV perspektyvas, remdamiesi, pirmiausia, priklausomybe, ypač Kairo, nuo JAV finansinės ir karinės pagalbos. Priešingai logikai, kaip jų pačių pasiekimas ir „geras ženklas“ buvo pateikiama tai, kad pirmuose laisvuose rinkimuose Libijoje islamistams daugumos balsų gauti nepavyko. Tačiau ir šis „teigiamas pavyzdys“ buvo aptemdytas žiauriu kraujo praliejimu Bengazyje.

       Be to, norėdami padaryti palankų įspūdį apie „naujai įgytus sąjungininkus“, Baltuosiuose rūmuose atvirai užmerkė akis į „revoliucinėse“ šalyse daugelio ankstesnių demokratinių normų, ypač moterų padėties srityje likvidavimą, ir šariato įvedimą, kuris yra organinė vietos tradicijos dalis, bet neatitinka Vakarų supratimo apie demokratiją. Sustiprėjo sąjungos su Persijos įlankos teokratinėmis monarchijomis, kurios labai toli nuo pilietinės laisvės idealų. Išryškėjo JAV pusės pasirengimas „jautriau įsiklausyti į islamo pasaulio reikalavimus“, tai jau sukėlė rimtą Izraelio susirūpinimą, kurio ministras pirmininkas B.Natanjachu viešai sukritikavo B.Obamos politiką Artimuosiuose Rytuose. Formuojasi situacija, kai kurias atvejais „uodega vizginą šunį“, kaip, pavyzdžiui, Sirijoje, kur Vašingtonas aiškiai prisibijo tų radikalių jėgų, kurios siekia pakeisti Bašarą Asadą, bet vis tiek savo veiksmais objektyviai artina jų atėjimą. Žaisdami sunitų ir šiitų nesutarimais, valdininkai Baltuosiuose rūmuose tarytum nemato, kad ir patys tampa tos priešpriešos įkaitais, vis labiau stumiančios juos į sunitų stovyklą.  

       Tačiau ir to maža. Jungtinių Amerikos Valstijų autoritetas po Irako karo su visais jo skandalais ir demaskavimais yra toks mažas, kas „Broliams musulmonams“ jau tapo labai nenaudinga jiems peršama sąjunga su Vakarais, kadangi toks tapatinimas objektyviai dirba jų radikalių politinių oponentų – salafitų naudai. Nuosaikūs islamistai, neatsisakydami savo interesams panaudoti Vašingtono siekimą „pavaizduoti gerą veido miną esant blogam žaidimui“, tuo pačiu metu viešai, kaip, pavyzdžiui, Egipto prezidentas M.Mursis, vis labiau atitola nuo JAV. „Civilizacinio lūžio“ įveikimas nevyksta.

       B.Obamos, kuris pateko į pato situaciją, padėties iš tikrųjų negalima pavydėti. Kokį variantą jis bepasirinktų, „abu bus blogiau“. Jeigu Baltieji rūmai apsiribos griežta retorika ir simboliniais gestais tokiais, kaip visiškai jokios naudos neduodantis dviejų eskadrinių minininkų pasiuntimas prie Libijos krantų, tai pasaulyje, tame tarpe islamo, tai bus įvertinta, kaip Vašingtono visiškas nepajėgumas susitvarkyti su situacija, prie kurios atsiradimo pats prisidėjo. Jo tolesnės įtakos padėčiai regione galimybės bus labai apribotos. Galima neabejoti, kad respublikonų kandidato į prezidentus M.Romnio komanda kiek galės pasistengs iš to gauti priešrinkiminius kozirius. Aplausos rodo, kad amerikiečių rinkėjų teikiamose pirmenybėse pretendentų į JAV prezidento postą sugebėjimas sėkmingai vykdyti užsienio politiką iš trečios vietos išeina į pirmą vietą. M.Romnis, galbūt, net per daug skubotai esant nacionalinio šoko sąlygoms, dėl ko jį kaltina kai kurie žurnalistai, užgriuvo griežta kritika esamą prezidentą už jo Artimųjų Rytų politikos „nesėkmę“. Tačiau, jeigu B.Obama pagal priešrinkiminius skaičiavimus susidariusioje padėtyje ryšis žengti rimtus jėgos žingsnius, tai protestai Artimuosiuose Rytuose tik sustiprės ir regionas dar labiau radikalizuosis. Ten juk atmeta ne paprasčiausiai konkretų filmą ir konkrečius autorius, ten atmeta sistemą, kuriai esant galimas panašių filmų atsiradimas.

       Tačiau nėra pagrindo piktdžiugiškam džiaugsmui. Žūsta žmonės. Susiduria kultūros. Regionas klimpsta į chaoso ir nenuspėjamumo gelmę, tai nenaudinga niekam. „Užvirtos košės“ virėjas, galbūt, buvo vienas, bet išrėbti tenka visiems kartu. Baltuosiuose rūmuose, nesvarbu kokia administracija yra valdžioje, turi suprasti – tikras sureguliavimas ir bendra pažanga Artimuosiuose Rytuose negalimi be ten susiklosčiusių tradicijų, visų esančių valstybių, visuomeninių ir politinių jėgų interesų griežto įvertinimo. Be to, visiškai akivaizdu, kad Jungtinių Amerikos Valstijų vadovams reikia pagaliau ne žodžiais, o darbais išspręsti iki kokio laipsnio jie pasirengę lygiateisiam koordinuotam darbui padėties normalizavimui regione su kitais pasaulio bendruomenės dalyviais, įskaitant Rusiją, kurie turi savo ten vykstančių procesų analizavimo patirtį.

Dmitrijus Minin‘as, 2012-09-18

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas