Ir taip, Michailo Saakšvilio valdymo epocha, kuri tęsėsi beveik dešimt metų, pasibaigė.

       Saakšvilio pašalinimo technologijos nors ir ne naujos, bet vertos nagrinėjimo vien dėl to, kad pasauliui su jomis teks susidurti dar ne kartą. 

       Š. m. rugpjūčio viduryje Londono Karališkasis tarptautinių santykių institutas „Chatham House“ paskelbė Socialinių tyrimų centro Tbilisyje Užsienio politikos saugumo programos direktoriaus Nilo Makfarleino (Neil MacFarlane) plačią ataskaitą, kurios pavadinimas „Gruzija: Nacionalinio saugumo koncepcija prieš nacionalinį saugumą“. Ataskaita iš Saakašvilio politikos nepaliko akmens ant akmens. 

       Nusimanantys žmonės žino: „Chatham House“ – tai pagrindinio kalibro ginklas „pasaulio elito“ arsenale, jo šūviai visada nurodo smūgio kryptį. Be to, „Chatham House“ specialistai yra puikūs oranžinės kanonados meistrai. Viena ir ta pati tema pas juos gali skambėti ir kaip mažoras, ir kaip minoras, ir kaip Allegro Moderato. Viskas priklauso nuo įtakingų sluoksnių užsakymo, kurie nenusiteikę atskleisti savo tikro vaidmens pasaulio reikaluose. Šiuo atveju aranžuotė buvo panaši į laidotuvių maršą.

       Ponas Makfarleinas, netikėtai savo draugui Michailui, iš užanties ištraukė akmenį ir ne tai, kad būtų metęs į savo auklėtinį, o priėjo iš nugaros ir...

       Štai, kas parašyta jo ataskaitoje: „Politinės retorikos viršenybė virš strateginės analizės, nepakankamas grėsmių suvokimas, tikrų rizikų neįvertinimas ir provokavimas nerealių lūkesčių Gruzijai tampa rimta problema. Net nustatant pagrindinį politinį valstybės prioritetą – integraciją į NATO ir ES – ingnoruojamos rimtos rizikos ir grėsmės. Provokuodama tam tikrus visuomenės lūkesčius, valstybės vadovybė neįvertina to, kad vargu ar galės juos įgyvendinti“. 

       Skaitome toliau: „Sutelkdamas dėmesį į kažką nepasiekiamo per vidutinės trukmės laikotarpį, Gruzijos elitas atitraukia savo ir svetimą dėmesį nuo svarbesnių valstybei klausimų ir realių tikslų. Pagaliau, toks požiūris suteikia klaidingus signalus trečiosioms valstybėms... Režimo interesai dažnai pakeičia valstybės interesus“.

       Čia Makfarleinas padaro Saakašviliui netikėtą atradimą: „Gruzija užima periferijos padėtį euroatlantinių šalių ir jų pagrindinių institutų (ES ir NATO) gyvybiškai svarbių interesų atžvilgiu. Į valstybę jie žiūri per santykių su Rusija pablogėjimo prizmę, kuriam jie yra labai jautrūs. Tai labai apriboja Gruzijos bendradarbiavimo su Vakarais prieš Rusiją galimybes“.

       Toliau ataskaitoje sakoma, kad Saakšvilio sukurti visuomeniniai vaizdiniai apie Gruzijos ir Pietų Kaukazo išskirtinį strateginį svarbumą euroatlantinei saugumo sistemai labai populiarūs Gruzijos visuomenėje, bet faktai nepatvirtina tokios Gruzijos reikšmės.

       Kaspijos naftos apimtis, kuri praeina per Gruziją, sudaro maždaug 1% visos apimties, prekiaujamos pasaulio rinkoje. Dujų tiekimas, vykdomas per Gruziją, nereikšmingas. Pietų Kaukazo logistikos vertė, atsižvelgiant į artėjantį NATO karių išvedimą iš Afganistano, taip pat abejotina. Pietų Kaukazo placdarmo karo tikimybė karo su Iranu atveju N.Makfarleinas mano, kad yra nedidelė. Daugiausia ataskaita išsklaido Gruzijos elito didžiausią iliuziją, kad „JAV be Gruzijos nieko negalės“.

       Su dar didesne kritika Makfarleinas užgriūna Tbilisį ekonomikos klausimuose. Čia jis padaro keletą „atradimų“, kurie dar vakar buvo neprieinami Vakarų žiniasklaidai, išsiskiriančiai pagyrimais „greitai besivystančios demokratinės Gruzijos“ atžvilgiu.

       „Šalies vadovybės ekonominė politika po 2003 metų yra vienas iš pagrindinių viešųjų ryšių instrumentų. Tačiau viena iš tokios politikos pasekmių yra labai stipri Gruzijos priklausomybė nuo svyravimų pasaulio ekonomikoje. Šalis pasirinko užsienio pagalbą, tiesiogines užsienio investicijas ir prekių bei paslaugų importo augimą. Kaip to rezultatas, susiklostė situacija, kurioje Gruzijos valstybė tapo ypač jautri ne tik pasikeitimams pasaulio ekonomikoje, bet ir biudžeto taupymo politikai kai kuriose Vakarų valstybėse. Šis jautrumas dar labiau sukelia bėdų dėl to, kad praktiškai visus vartojamus maisto produktus Gruzija importuoja. Gyventojų apklausos, kurias atliko Tbilisio politikos mokslų institutas, rodo, kad pagrindinė Gruzijos problema yra nedarbas. Taip mano 75% respondentų. Antroje vietoje – skurdas (68%). Maždaug trečdalis gruzinų gyvena žemiau skurdo ribos. Kalbant apie nedarbą, tai 2011 metų rugsėjyje 67% apklaustų šalies piliečių save laikė bedarbiais. Ekonominio augimo absoliutūs rodikliai neklaidina: Gruzijos užsienio skola stabiliai auga, o prekybos balanso deficitas seniai jau tapo chronišku“.

       Įdomus Makfarleino požiūris ir į skyrių apie išorės grėsmes Gruzijos Nacionalinio saugumo koncepcijoje. Rusija „Koncepcijoje“ pavadinta pagrindine Gruzijos grėsme, tai britams bendrais bruožais atrodo suprantama. Bet pagrindinei „Koncepcijos“ minčiai, kad Rusija negali susitaikyti su Gruzijos, kaip suverenios valstybės egzistavimu, jos euroatlantiniu pasirinkimu ir ketina valstybę paversti į failed state, jis nepritaria. Jis nemano, kad nesutarimai tarp Rusijos ir Gruzijos yra neįveikiami.

       Ir, galbūt, tai yra pagrindinė itin kruopščios ir, kaip retai būna, objektyvios kritikos, kuria Londonas užvertė ištikimo Londono ir Vašingtono draugo galvą. Saakašvilį pralenkė laikas. Jo režimas, sugalvotas, kaip „spalvotosios revoliucijos“ placdarmas Kaukaze, įsivarė pleištą tarp Maskvos, ir Atlanto politika čia vis labiau buksuoja. Gruzija neatidirba į ją investuojamų pinigų.

       Susipažinus su Makfarleino ataskaita nelieka abejonių: toks Saakašvilis Vakarams nereikalingas. Todėl po ataskaitos į areną išėjo „šaudymo būrys“ ir po komandos „ugnis“ iššovė į prezidentą – „demokratą“ kankinimų Gruzijos kalėjimuose įrašais. „Šaudymo būriui“ komandavo visur esantis NED – JAV Nacionalinis fondas už demokratiją. Visi vaizdo įrašai apskrieję pasaulio internetą ir TV, turėjo jo logotipą (Čia reikia pastebėti, kad šie įrašai buvo gauti iš artimiausios prezidento aplinkos – iš jo asmeninės apsaugos. Tai pavyzdys glaudaus bendradarbiavimo CŽV, turinčios agentūrą po Saakašvilio stalu, ir NED).

       O tam, kad pasmerktasis nebandytų priešintis, visi tie egzekutoriai atliko „kontrolinį šūvį“ – visuomenės nuomonei pateikė dokumentus apie tai, kiek biudžeto lėšų prezidentas išleidžia savo išvaizdai – pilingui, veido valymui, šukuosenai, nagų poliravimui ir taip toliau. Pasirodo išleidžia daug – dešimtis tūkstančių dolerių. Gandai apie jo narcisizmą įgavo realų patvirtinimą, o Kaukaze, kur tikras džigitas niekada nesielgs, kaip moteris, tai yra nuosprendis.

       Ir taip, Saakašvilį pašalino nuo „didžiosios šachamatų lentos“.

       Jo politika nebeatitiko JAV santykių su Rusija „perkrovimo“ reikalavimų. Nesutarimai su Gruzija Vašingtonui neturi trukdyti kurti dialogo su Rusija svarbiais klausimais ir sudaryti sąlygas „švelnios jėgos“ skverbimuisi į RF... Maskvos paskutiniai smūgiai į šios „švelnios jėgos“, kaip USAID rezidentūras, Vašingtoną verčia manevruoti.

       Be to, Amerikos visuomenė nesijaučia entuziastingai dėl valstybės įtraukimo į tarptautines avantiūras. Daugiausia tai yra karinių kampanijų Irake ir Afganistane padariniai. 2010 metais Čikagos taryba tarptautiniams santykiams atliko sociologinę apklausą. Maždaug 79% respondentų pažymėjo, kad JAV per daug aktyviai vaidina „pasaulio policininko“ vaidmenį. Didžioji JAV piliečių dalis nenori, kad valstybė kištųsi į užsienio konfliktus, kurie nekelia grėsmės gyvybiškai svarbiems Amerikos interesams. O Gruzijos vadovybė, kaip niekas kitas, savo globėjus linkusi įtraukti į tokius konfliktus. Tyrimai parodė, kad 2008 metų karas JAV piliečiams nebuvo svarbus ir įsimintinas: 81% Rusijos ir JAV santykius laiko gerais arba neutraliais. Be to, JAV saugumo darbotvarkė šiandien labai perkrauta ir be Gruzijos.

       Taigi, kokios permainos seks Tbilisio politikoje? Juk manymas, kad milijardierius Bidzina Ivanišvilis yra savarankiška politinė figūra, - tai iš ne mokslo srities fantastikos... Pirmiausia, jis ne Gruzijos pilietis, jis turi Prancūzijos pasą. Antra, drąsa su kuria Ivanišvilis ėjo į rinkimus, rodo tai, kad jam pažadėta nekartoti kito milijardieriaus ir Gruzijos opozicijos lyderio Badrio Patarkacišvilio istorijos, kurį pašalino 2008 metais sluoksniai, „nelinkę atskleisti savo tikro vaidmens pasaulio reikaluose“. Trečia, Ivanišvilis „panaikino“ visą savo Rusijos turtą (o jis savo turtą užgyveno Rusijoje), kad nebūtų laikomas „Maskvos agentu“. Tiksliau jį pervedė į Vakarus. Tai labai ypatinga tema, bet aišku viena: esant tokiai kovai prieš korupciją ir mokesčių vengimą, kurią vykdo Vakarai, Europos bankų sistema jau nežino jokių privačių indėlių paslapčių, o reiškia, kad Ivanišvilis negalėjo parduoti savo sielos „nepalankiems sluoksniams...“ mainais į savo valiutos atsargų saugumą.

       Ir reikia manyti, kad gavo pagrindinį nurodymą: aršaus priešiškumo santykiuose su Rusija poziciją reikia keisti. Ji neturi perspektyvų. Gruzija sugrįš į „rožinės revoliucijos“ platintojos Kaukaze vaidmenį. Ir visa tai atitinka prezidento Barako Obamos pasaulio politikos kryptį.

Dmitrij‘us Sedov‘as, 2012-10-02

Šaltinis: Fondsk