Pasaulinės ekonominės krizės antra banga ar jos penktas etapas?

http://www.zastavki.com       Pasaulio ekonomika įėjo į penktą krizės etapą (apie ankstesnius keturis žiūr. straipsnyje „Ekonominės krizės sisteminė analizė“).

       Pasaulinės ekonominės krizės dabartiniam, penktam etapui būdinga tai, kad visi būdingiausi penkto etapo bruožai, kurie atsirado anksčiau, persipynė ir veikia kartu, sustiprindami jo griaunančiąją jėgą.

           Panagrinėkime dabartinio krizės etapo kai kurių pagrindinių veiksnių dinamiką. Be to, omenyje būtinai reikia turėti tai, kad pasaulio ekonomika yra daugiaveiksnė, dinamiškai besivystanti supersistema, struktūriškai sudaryta iš kokybiškai nevienarūšių, tarpusavyje susijusių blokų, ir dėl to krizės reiškinių pobūdis atskirose šalyse ir regionuose smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, krizės pasireiškimas Kinijoje ir Europos Sąjungoje, Indijoje ir JAV, Egipte ir Venesueloje ir t.t. skirtingas.

       Pateiksiu paprastą pavyzdį. Teritorinis ginčas su Kinija dėl negyvenamų Senkaku (Diaojuidao) salų Rytų Kinijos jūroje smūgiuoja į Japonijos ekonomiką ir gali padidinti nuosmukį pasauliniu mastu. Nauji prekybos duomenys rodo, kad po to, kai rugsėjo pradžioje konfliktas dėl salų paaštrėjo, prekyba tarp abiejų valstybių pradėjo mažėti. Rugsėjo mėnesį ji sumažėjo 14,1% lyginant su 2011 metų lygiu. Japonija dėl to kenčia stipriau negu Kinija, kadangi priklauso nuo eksporto į Kiniją.

       Ekonomikos vystymosi perspektyvų pablogėjimas, ypač išsivysčiusiose šalyse, iš esmės susijęs su besitęsiančia krize užimtumo sferoje, nes bedarbių skaičiaus išaugimas neigiamai atsiliepia perkamosios galios dydžiui, didina valstybės biudžeto deficitą ir visuomenėje įkaitina socialinę įtampą, nekalbant jau apie dešimčių milijonų žmonių kančias.

       Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenis 2012 metų pradžioje pasaulyje daugiau kaip 200 mln. žmonių buvo bedarbiais (tai didžiausias lygis per statistinių stebėjimų istoriją), be to, iki 24 metų amžiaus bedarbių skaičius sudarė apie 75 milijonus (12,6%). JAV nedarbo lygis spalio mėnesį pakilo iki 7,9%. Europos Sąjungoje 2012 metų spalio mėnesio pabaigoje nedarbo rodiklis po 16 mėnesių nepertraukiamo augimo, sudarė 11,6% (18,5 mln. žmonių), tai tapo rekordu per visą stebėjimo laikotarpį. Ispanija vis dar nedarbo lyderė - 25,8%. Graikijoje rugpjūčio mėnesį šis rodiklis buvo 25,4%. Portugalijoje nedarbas išliko birželio lygyje - 15,7%, Kroatijoje jis išaugo iki 15,2%, o Airijoje – iki 15,1%. Europos Sąjungoje jaunimo nedarbas 2011 metaissudarė 21,4%, o Ispanijoje - 46,4%.

       Tokie oficialios statistikos duomenys. Tačiau reali nedarbo padėtis žymiai blogesnė. Pavyzdžiui, pagal Gallup“ duomenis, pagal 2011 metų rezutatus Rusijoje realus nedarbo lygis tarp moterų sudarė apie 22%, o tarp vyrų 19%. Pagal Rusijos užimtumo tarnybų duomenis oficialus nedarbas pagal praėjusių metų rezultatus sudarė 1,4% (14 kartų mažiau negu pagal Gallup duomenis), o pagal „Rosstat“ skaičiavimus - 6,6% (beveik tris kartus mažiau).

       Pagal tos pačios Gallup“ duomenis, pavyzdžiui, JAV iš tikrųjų nedarbas yra 39% vyrų ir 30% moterų. Pagal šaltinio zerohedge.com duomenis, dirbančiųjų dalis JAV suminiuose darbo ištekliuose nukrito iki naujo 2- jų metų minimumo – 64,1%. JAV darbo jėgos išteklių skaičius birželio mėnesį buvo 153,4 mln. žmonių, o dirbančiųjų skaičiaus santykis su bendru gyventojų skaičiumi nukrito iki 58,2%, - pačio žemiausio lygio per daugelį dešimtmečių.

       Vidutinė be darbo laikotarpio trukmė ir nedirbančių piliečių skaičius, kurie nori gauti darbą, yra istorinių maksimumų dydžio. Vidutinė be darbo laikotarpio trukmė JAV yra 39,9 savaitės: nedirbančių piliečių, norinčių gauti darbą, skaičius pasiekė naują maksimumą -7,1 mln. žmonių. Papildomos maisto pagalbos programos (SNAP), taip pat dar žinomos, kaip „talonai maistui“, dalyvių skaičius pasiekė dar vieną rekordą, pasiekus 44,6 mln. žmonių lygį. Tai reiškia, kad kas dešimtas amerikietis negali pragyventi be maisto produktų pagalbos!

       Kitas svarbus krizės ekonomikoje rodiklis yra valstybės skolos augimas, o taip pat valstybės biudžeto deficitas.

       Šių metų rugsėjo pradžioje JAV valstybės skola buvo daugiau kaip 16 trilijonų dolerių, tai tapo absoliučiu rekordu per visą JAV istoriją (įstatymu nustatytos JAV valstybės skolos lubos yra 16,394 trilijonų dolerių). Apie tai praneša The Wall Street Journal“ su nuoroda į JAV Iždo duomenis. Dar 2007 metais JAV valstybės skola sudarė 9 trln. dolerių, per dabartinę krizę padidėjo 1,8 karto. JAV tenka daugiau nei trečdalis planetos visų valstybių skolų. Jeigu JAV vyriausybė ir Kongresas nesutars, tai 2013 metų sausyje automatiškai įsigalios valstybės skolos dydžio mažinimo priemonės – automatiškai ir vienu metu įvyks valstybės išlaidų sumažinimas, kurios vertinamos iki 4-5 procentinių punktų valstybės BVP. Jis įsigalios nuo 2013 metų sausio mėnesio. O tai ne tik grėsmė JAV ekonomikai, bet ir visai pasaulio ekonomikai.

       2012 finansiniais metais (pasibaigė rugsėjo 30 d.) JAV biudžeto deficitas sudarė daugiau kaip 1,1 trln. dolerių. Šiandien JAV ekonomika išgyvena pačius blogiausius laikus per visą savo egzistavimo istoriją. Doleris seniai nepalaikomas aukso rezervu, jį be sustojimo spausdina dieną ir naktį. Valiuta pradeda prarasti pasaulio lyderės poziciją. Vis daugiau investuotojų savo pinigus linkę laikyti besivystančių šalių valiuta.

       Europos Sąjungoje bendra valstybės skolos suma 2011 metais viršijo 10,4 trln. eurų, padidėjo, lyginant su 2007 metais, 3,1 trln., sudarė 82,5% suminio 27 valstybių BVP.

       Pagal Japonijos Finansų ministerijos duomenis, 2011 finansiniais metais, kurie pasibaigė 2012 metų kovo 31 d., bendra Japonijos valstybės skola pasiekė rekordinį lygį, 959,95 trln. jenų (apie 12 trln. dolerių). Pagal TVF prognozes, 2012 metais Japonija taps lydere tarp išsivysčiusių šalių su valstybės skolos dydžiu 235,8% BVP.

       Tarptautinių valiutų operacijų apimtis pasaulyje iki šiol pilnai neatsistatė po Lehman Brothers“ bankroto 2008 metų rugsėjo mėnesį, pranešė Šveicarijos Bank for International Settlements“ (BIS), kurį vadina „centrinių bankų banku“. Tokią išvadą jis padarė pagal centrinių bankų ir elektroninių prekybos aikštelių apklausos rezultatus, kurią atlieka kartą per trejus metus. Iki „Lehman Brothers“ bankrutavimo, valiutų operacijų dydis vidutiniškai buvo 4,5 trln. dolerių per dieną, o 2009 metų balandžio mėnesį jis krito iki 3 trln. per dieną. 2012 metų pradžioje valiutų operacijų dydis sudarė 4,2 trln. per dieną. Bloomberg“ agentūra pastebi, kad priartėti prie iki krizinio lygio rinkai padėjo daugiausiai centrinių bankų aktyvūs veiksmai. Jie, vadovaujami JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) rinką „užliejo“ grynaisiais pinigais.

       Dabartiniu metu pasaulinės krizės epicentras pasislinko į Vakarų Europą. Kartu su skolos krize, ypač aštria Graikijoje, Portugalijoje, Airijoje, Ispanijoje ir Italijoje, labai nestabilus yra Europos Sąjungos bankų sektorius, kuris daugeliu gijų susijęs su visa kapitalistinio pasaulio finansų sistema, visų pirma, su JAV bankais. Po dviejų pigių kreditų injekcijų, kurių suma vienas trilijonas eurų (po 1%), į Europos Sąjungos bankus, kurias atliko ECB, Europos Sąjungos lyderiai toliau karštligiškai tęsė papildomų priemonių, kurios neleistų žlugti bankų sistemai, ieškojimą. Europos Komisijoje gimė nauja idėja – sukurti vieningą ES bankų, kurių skaičius viršija 6 tūkst., kontrolės sistemą. Bankų sąjungos sukūrimas turi praeiti tris etapus. Iš pradžių Europos monetariniam reguliatoriui suteiks priežiūros įgaliojimus. Po to, bus sukurtas specialus fondas, iš kurio bus finansuojami probleminiai bankai. Ir, pagaliau, bus sukurta piliečių indėlių apsaugos visoje euro zonoje schema. Tačiau Komisijos iniciatyva tarp Europos Sąjungos narių sukėlė nevienareikšmę reakciją. Bendrijos lokomotyvai – Prancūzija ir Vokietija – nenori būti atsakingi už silpnus Airijos ir Ispanijos bankus. Šalių priešprieša kelia grėsmę, kad bus uždelstas Europos vidaus rinkos ir paslaugų komisaro Mišelio Barnjė plano įgyvendinimas. Tačiau greitas vieningos bankų sąjungos sukūrimas didelę reikšmę turi Ispanijai ir keletai kitų prieš defoltą esančių valstybių, nes vieningos priežiūros institucijos, globojamos ECB, sukūrimas yra būtina sąlyga norint gauti finansinę paramą iš naujo gelbėjimo fondo – Europos finansinio stabilumo mechanizmo (ESM), kuris turės suteikti pagalbą bankams tiesiogiai, apeinant valstybės struktūras. Į ESM numatoma nukreipti 500 mlrd. eurų tolesnei bankų rekapitalizacijai. 2012 metų rugsėjo 10 d. 17 euros zonos valstybių finansų ministrai Liuksemburge davė startą naujam Europos stabilizavimo mechanizmui (ESM). Jis turi turėti 700 mlrd. eurų. Pirmą kartą numatytas ir grynasis kapitalas. Tai 80 mlrd. eurų. Nors suma nėra pernelyg didelė, tikimasi, kad tai garantuos investuotojų pasitikėjimą, jeigu ESM su turima banko licencija išeis į rinką dėl papildomų lėšų. Grynuosius pinigus dar reikia surinkti iš 17 euro zonos valstybių. Terminas - iki 2014 metų. Tiesą sakant, tik tada fondas galės visa galia išvystyti savo veiklą. Kol kas funkcionuos ir senas EFSF. Dar viena kliūtimi yra Europos Sąjungos biudžeto formavimas už ateinantį laikotarpį. Ministras pirmininkas Deividas Kameronas atmeta Europos Komisijos norą didinti biudžetą. Londonas baiminasi, kad dėl to praras nuolaidas Didžiosios Britanijos įnašui į Briuselio kasą. Pokalbyje su Sunday Telegraph“ ir BBC valstybės vadovas pareiškė, kad „jokiu būdu“ to neleis, o jeigu ES biudžetas bus „labai išplėstas“, tai Didžioji Britanija vetuos.

       Negaliu čia neatkurti Džordžo Sorošo ekstravagantiško pasiūlymo dėl euro zonos išgelbėjimo. „Vesti FM“ korespondentė Regina Sevostjanova 2012 metų rugsėjo 12 d. ta tema pranešė apie kai kurias detales: “Sorošo nuomone, tik Vokietija gali paveikti krizinę situaciją, į kurią papuolė visa Europa. Milijardieriaus požiūriu, idealu turtingiausiai ES valstybei išeiti iš aljanso. Priešingu atveju vokiečiams teks dar aktyviau finansuoti valstybes skolininkes. Susidaro uždaras ratas. Berlynas iš valstybių, kurioms smarkiausiai smogė krizė, reikalauja vykdyti griežto taupymo priemones. Ir pačios tos priemonės sukelia vartojimo aktyvumo sumažėjimą ir blokuoja euro zonos pasveikimą. „Vokietija turi arba prisiimti sau atsakomybę už Europą pagal principą išplauksime arba kartu skęsime, arba išeiti iš euro zonos“, - interviu „Financial Times" pareiškė Džordžas Sorošas. Valiutos sąjungą reikia gelbėti palaikant ekonomikos augimą ir sukuriant bendrą finansų reguliatorių, kuris prisiims sau įsipareigojimus už visas Europos obligacijas. Birželio pradžioje žinomas milijardierius Europai davė tris mėnesius tam, kad nugalėtų krizę. Per tą laiką turėjo būti sukurta vieninga depozitų garantijų sistema, Europos valstybėms turėjo būti suteikta pagalba, o ECB periferijos valstybėms turėjo sumažinti refinansavimo kainą. Tačiau nė viena iš šių sąlygų, Sorošo nuomone būtinų euro, kaip valiutos, išgyvenimui, nebuvo įvykdytos. Esant tokiam įvykių vystymuisi skolininkai pradės atsisakyti Europos dviejų lygių sistemos, bendra ES rinka bus sunaikinta ir prasidės netvarkingas euro zonos žlugimas. Situacija tik blogės ir galiausiai Europa gyvens blogiau negu iki susijungimo. Dabar Europai liko paskutinis išsigelbėjimo šansas – Vokietija turi paaukoti save: arba atsisakyti euro, arba padalinti visas euro zonos skolas, pareiškė milijardierius“.

       Negalima krizės Vakarų Europoje nagrinėti, nepaminint ir apie tokį neigiamą reiškinį, kaip didelį prekybos balanso deficitą. Visus paskutinius dešimt metų jis buvo neigiamas. 2011 metais 27 Europos Sąjungos valstybių bendra deficito suma sudarė beveik 159622 mln. eurų, be to, pačias didžiausias sumas turi Didžioji Britanija – 123197 mln. eurų ir Prancūzija – 84620 mln. eurų. Deficitine tapo ir mokėjimų balanso einamoji sąskaita – ekonomiškai išsivysčiusiai Europai negirdėtas reiškinys.

       Natūralu, kad kyla klausimas, - kaip Ispanija ir kitos pietų Europos šalys atsidūrė tokioje sunkioje finansinėje padėtyje, nors žinoma, kad jų bankai gaudavo didžiules sumas tarpbankinių kreditų? Atsakymas į šį klausimą yra elementariai paprastas. Pavyzdžiui, Vokietijos bankai pirko Ispanijos bankų hipotekines obligacijas, o tie, savo ruožtu, šiuos pinigus naudojo nekilnojamo turto pirkimo finansavimui. Kitos tarpvalstybinio finansavimo formos, pavyzdžiui, korporacijų tiesioginės investicijos, sudarė tik mažą dalį. Štai kodėl šių kapitalo srautų atvirkštine puse buvo staigus Ispanijos privataus sektoriaus skolų augimas. Žinoma, vokiečių bankininkai žinojo, kuo užsiima Ispanijos kolegos, ir iš tiesų jie nemažai rizikavo, nekilnojamą turtą priimdami, kaip užstatą už skolą.

       Kyla klausimas, o kuo geresnė buvo neužtikrintų kreditų gyvenamųjų namų pirkimui suteikimo praktika JAV, kuri 2007 metais sukūrė didžiulį burbulą nekilnojamo turto sferoje ir tapo pasaulinės finansų krizės paleidimo mechanizmu.

       Bet dabar atėjo laikas iš Europos persikelti į JAV. Ir čia taip pat visur vyksta kova dėl išgyvenimo. Reikšmingas įvykis įvyko š. m. rugsėjo pradžioje. JAV FED atvirosios rinkos komitetas pagal dviejų dienų posėdžio rezultatus vis dėlto apsisprendė žengti papildomus žingsnius ekonomikos augimo stimuliavimui. Buvo paskelbtas trečias kiekybinio palengvinimo (Quantitative easing, QEIII) etapas. Be to, priimti sprendimai išsaugoti bazinę procentinę palūkanų normą rekordiškai žemame lygyje - 0-0,25% mažiausiai iki 2015 metų vidurio. Ankstesniems kiekybinio palengvinimo dvejiems etapams FED išleido iš viso 2,3 trilijonus dolerių. Šios išlaidos reguliatoriui padėjo sumažinti palūkanų normas hipotekos kreditams iki istoriškai minimalių dydžių ir tam tikra mastu stabilizuoti gyvenamojo nekilnojamo turto rinką. Tačiau pasirodė, kad jų nepakanka žymiam situacijos pagerėjimui, tai FED pastūmėjo praėjusį rudenį pradėti „Operaciją Twist", pagal kurią iki šių metų pabaigos bus išleista dar 667 milijardai dolerių. FED turi toliau pirkti obligacijas iki tol, kol nedarbo lygis sumažės iki 7,25%, ir palūkanų normas palaikyti nulio rajone, kol nedarbo lygis nesumažės iki 6,25%. Be šito, metų pabaigoje pasibaigus programai „Twist“, FED gali priimti sprendimą dėl sumų aktyvų išpirkimui pagal QEIII programą padidinimo, įskaitant iždo vertybinių popierių pirkimo sąskaita. Tačiau šių dviejų programų, kurios turi sumažinti nedarbo lygį ir padidinti ekonomikos augimo tempus, įgyvendinimo kelyje iškilo neįveikiami sunkumai.

       Apie juos pranešė pats FED vadovas Bernankė. Pasak jo, be objektyvių veiksnių, pavyzdžiui, darbingų gyventojų senėjimo, yra dar viena didelė problema – daugelis amerikiečių paprasčiausiai praranda viltį surasti darbą ir išeina iš darbo biržos. Faktiškai tai kliudo suskaičiuoti neužimtus gyventojus ir formaliai sumažina nedarbo rodiklius. Veikia ir išorės veiksniai: Europai kol kas nepavyksta įveikti skolos krizę, o Kinija toliau kovoja su augimo tempų lėtėjimu. Tačiau, jeigu Azijos valstybė turi didelius finansų rezervus, tai JAV tokių neturi (apie tai aukščiau buvo kalbėta). Prie aukščiau pasakyto reikia pridurti, kad FED reguliariai atlieka bankų „streso“ testus. Per paskutinį „streso“ testą jo neišlaikė Citigroup“ bankas, kuris savo laiku iš valstybės gavo didžiausią paramą. Analogiškus neigiamus rezultatus turi „SunTrust“ ir „Ally Financial“ bankai ir vienintelė draudimo kompanija, kuri dalyvauja testavime, -  „MetLife“. Verta pastebėti, kad pagal duomenis š. m. liepos pabaigai Volstrito bankų (‚JPMorgan Chase & Co“, „Bank of America Corp.“ (BofA), „Citigroup Inc.“, „Goldman Sachs Group Inc.“ ir „Morgan Stanley“) pelnas krito iki žemiausio rodiklio, kuris buvo per 2008 metų finansų krizę.

     Tolesnis pasaulinės krizės vystymasis labai priklauso nuo pasaulio atsiskaitymo valiutos – dolerio padėties. Nuo momento, kai 1971 metų rugpjūčio mėnesį JAV atsisakė Breton Vudso sutarties ir aukso standarto, praėjo 42 metai. Ir dabartiniu metu vėl bręsta dar viena akcija su doleriu. Ji iššaukta to, kad dolerių ir dolerinių vertybinių popierių, kuriuos nuo to momento išleido FED ir finansiniai institutai, kuriuos palaiko FED, bendra suma viršija ne tik JAV BVP, bet net pasaulio BVP. Akivaizdu, kad JAV nepajėgi išmokėti šios skolos. Kiek virvė besivytų, vis tiek bus galas.

       Veiksnys, kuris turi didžiulę jėgą poveikti ekonominių procesų dinamiką, yra spekuliacija valiutų, akcijų ir žaliavų biržose. Būtent ji greta konkurencijos sąlygoja rinkų stichišką elgesį (žiūr. mano straipsnį „Apie spekuliacijas“). Spekuliantai naudojasi mėgstamais reikšmingais įvykiais politikoje ir ekonomikoje, kurie gali padaryti rimtus pakeitimus normalioje prekių ir paslaugų atgaminimo eigoje, siekdami iš kainų skirtumo gauti pelną, kaip tai šiandien, pavyzdžiui, vyksta su maisto produktų kainomis dėl nederliaus JAV, Rusijoje, Ukrainoje ir kai kuriose kitose valstybėse. Natūralu, kad jie neretai tampa ir dezinformacijos „aukomis“, kurią specialiai jų gretose platina spekuliacinių sandorių konkurentai.

       Net TVF vadovė Kristina Lagard vienoje savo spaudos konferencijoje buvo priversta atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien spekuliantai sutelkę dėmesį į pasaulines naftos kainas, tiesiogiai priklausančias nuo jos tiekimų į rinką nuo sankcijų Iranui, kuris yra šios rūšies žaliavos didžiausias gamintojas ir tiekėjas.

       Kaip praneša šaltinis oilnergy.com, naftos kainos dinamikos paaiškinimai tiek karine grėsme, tiek ir naftos gavybos piku toli nuo tiesos. Kaip ir naftos kainų astronominio augimo momentu 2008 metų vasarą, kai nafta fjučerių (ateities sandorių) rinkoje trumpą laiką pabrango iki 147 USD už barelį, šiandien naftos kaina auga dėl naftos fjučerių rinkų spekuliacinio spaudimo iš rizikos draudimo fondų (hedge fund) ir stambių bankų, tokių kaip Citigroup“, „JP Morgan Chase“ ir ypač, Goldman Sachs“, pusės. Pastarieji visada jaučia, kada ir kur bus dideli pinigai, kuriuos galima paimti be didelių pastangų, darant neklaidingus statymus. Jie gauna dosnią pagalbą iš JAV vyriausybės agentūros -Commodity Futures Trading Commission (CFTC), kuri atsakinga už finansinių išvestinių priemonių reguliavimą.

       Kaip šiandien funkcionuoja taip vadinamos „popierinės naftos“ rinka? Šaltinis Morgan Korn, Oil Speculators Must Be Stopped and the CFTC "Needs to Obey the Law": Sen. Bernie Sanders, Daily Ticker, 2012 kovo 7 d., praneša, kad „...nuo to laiko, kai 9 –ame dešimtmetyje „Goldman Sachs“nupirko J. Aron & Co.“, patyrusį prekybininką vartojimo prekėmis, prekyba žalia nafta nuo pirkėjų ir pardavėjų, ir fizinės naftos pristatymo išėjo į kitą rinką, kur kiekvienos dienos naftos kainos nustatomos nereguliuojamomis spekuliacijomis naftos fjučeriais, žaliavos kainų nustatymais tam tikrai ateities datai (paprastai po 30 arba 60, arba 90 dienų), o ne faktišku fizinės naftos tiekimo užsakymu.  

       Paskutiniais metais draugiškas Volstritas (ir jo finansuojamas) JAV Kongresas priėmė keletą įstatymų, siekdami padėti bankams, kurie suinteresuoti naftos fjučerių prekyba, tarp kurių ir tas, kuris 2001 metais leido bankrotui „Enron“ nebaudžiamai sukurti finansinę piramidę, kuri kainavo milijardus dolerių, iki tol, kol ta kompanija bankrutavo.

       Biržos prekių fjučerių modernizavimo aktą 2000 (CFMA) parengė Timotis Geitneris. CFMA iš tikrųjų suteikė visišką laisvę užbiržinei (tarp finansų įstaigų) prekybai derivatyvais energetikos fjučerių srityje, sąlygojo bet kokios JAV vyriausybės kontrolės nebūvimą. Nafta ir kiti energetikos produktai buvo išlaisvinti, vėliau tai bus pavadinta „Enron“ landa.

       Žiniasklaida užtvindyta informacijos apie spekuliacinius sandorius. Bet reikalas ne tiek pačiuose faktuose. Svarbu suprasti, kad spekuliacija, būdama svarbiausiu rinkų dinamikos veiksniu, esant pasaulinės krizės sąlygoms, ją gilina, sunaikindama valstybinių ir tarptautinių struktūrų bet kokius bandymus sutvarkyti ekonominių procesų tėkmę.

     Apibendrinkime. Mes apžvelgėme tik septynis pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja pasaulio ekonomiką kito, penkto krizės etapo stadijoje. Žinoma, tokių veiksnių yra žymiai daugiau ir straipsnio apimtis neleidžia jų išanalizuoti. Pavyzdžiui, tokie svarbūs veiksniai, kaip politiniai, o taip pat augantys darbo masių protesto judėjimai.

       Šiandien be jokių abejonių galima pasakyti, kad krizė stiprėja, kad ji atsispindi ne tik nedarbo augimo lygyje, pagrindinių pasaulio šalių suverenios skolos dydžių augime, pasaulio gamybos, importo ir eksporto augimo lėtėjančiuose tempuose, tarptautinių valiutų operacijų sandorių sumažėjime, bet taip pat bankų, korporacijų, net ištisų valstybių ir jų regioninių darinių kreditų reitingų sumažinime, kurį vykdo įvairios tarptautinės agentūros. Pakanka pažiūrėti į Eurostato operatyvios atskaitomybės lentelę, norint įsitikinti, kad krizė įgauna pagreitį (Selected Principal European Economic Indicators.).

       Kol kas sunku prognozuoti, kaip pasibaigs dabartinis penktas krizės etapas – kolapsu ar stabilizavimu. Krizės dinamiką tuo pačiu metu įtakoja daugelis veiksnių, pirmiausia, BRICS valstybių ekonominė politika. Galbūt, kai pasaulio ekonomika visai arti prieis prie bedugnės krašto, vis tik suveiks savisaugos instinktas ir bus priimtos radikalios priemonės, siekiant išvengti jos žlugimo. Kol kas tokio ryžto nesimato, apie ką š. m. liepos 16 d. buvo priversti parašyti TVF ekspertai (“Akivaizdu, kad išlieka didelės rizikos situacijos blogėjimui, tai paaiškinama rizikomis dėl pavėluotų arba nepakankamų politikos priemonių“). Viena aišku, kad „triškino kaftano“ lopymas, kaip tai dabar vyksta Europos Sąjungoje esant aštriausių nesutarimų sąlygoms, Europos negali išgelbėti nuo katastrofos. Ne veltui š. m. rugsėjo pradžioje tarptautinė agentūra Moody's pakeitė visos Europos Sąjungos kredito reitingo perspektyvą iš „stabilios“ į „neigiamą“. Agentūros ataskaitoje pažymima, kad dabartinis pakeitimas susijęs su Europos pagrindinių ekonomikų pozicijų susilpnėjimu. Be to, būdinga, kad šis žingsnis sekė iškart po to, kai ECB paskelbė naują finansų rinkos stabilizavimo planą. Visų pirma, ECB ketina supirkti nuvertėjančias probleminių valstybių obligacijas. ECB planas iššaukė labai griežtą kritiką iš Vokietijos finansinės ir politinės vadovybės pusės; ten manoma, kad valstybės obigacijų pirkimas sukels infliaciją ir jokiu būdu negali būti laikomas patikimu, ilgalaikiu problemų sprendimu.

       Sistemingai mažinami reitingai ir daugelio euro zonos valstybių, ir stambių bankų. Reitingų agentūra „Standard & Poor's“ sumažino Ispanijos ilgalaikį kredito reitingą dar dvejais punktais dėl neaiškios biudžeto politikos ir neryškių struktūrinių reformų. Dabar valstybė per vieną žingsnį yra nuo „šiukšlių“ reitingo, kai investicijos į šalies ekonomiką jau tampa nepatraukliomis.S&P“ Ispanijos reitingą sumažino nuo „BBB+“ iki „BBB-“. Šalies trumpalaikis kredito reitingas buvo sumažintas vienu punktu – nuo „A-2“ iki „A-3“. lgalaikio reitingo perspektyva lieka neigiama, tai yra ir toliau gali būti mažinama, jeigu šalyje ekonomikos padėtis nestabilizuosis. Pagal „S&P“ vertinimus ir pagal 2012 metų rezultatus, Ispanijos ekonomika smuks 1,8%, o 2013 metais – dar 1,4%. Pažymėtina, kad reitingo sumažinimas sekė po Europos stabilizavimo mechanizmo paleidimo. „S&P“ sumažino reitingus tokių bankų, kaip Banco Bilbao Vizcaya Argentaria S.A.“ (BBVA), nuo ВВВ+ iki ВВВ-,„CaixaBank“ - nuo ВВВ+ iki ВВВ- ir Santander - nuo А- iki ВВВ-. Be to, į vieną lygį buvo sumažinti keturių bankų reitingai, kurie tikisi labai skubios finansų paramos iš valstybės: „Banco de Sabadell S.A.“ („Sabadell“), „Banco Popular Espanol S.A.“ („Popular“), „Bankia S.A.“ („Bankia“) ir Banco Financiero y de Ahorros S.A.. Ilgalaikių kredito reitingų „neigiama“ perspektyva buvo paskelbta trims bankams, o būtent Banco Santander S.A.“, BBVA ir „Barclays Bank S.A.“ (BBSA).

       Apžvalgininkai pažymi, kad Europos bankai „prisivalgė“ toksinių aktyvų. Kaip prognozuoja TVF, Europos bankai dėl reguliatorių politikos iki 2013 metų pabaigos privalės sumažinti balansus 2,8 trln. dolerių pagal bazinį scenarijų arba 4,5 trln. dolerių pagal pesimistinį scenarijų, tai sukels tolesnį kreditavimo mažėjimą. Dėl balansų mažinimo ir bankų skolų labiausiai nukentės Graikijos, Kipro, Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos bankų sistemos. TVF ekonomistai taip pat atkreipia dėmesį, kad kapitalas toliau iš euro zonos periferinių valstybių teka į regiono ekonomiškai labiau stabilias valstybes. Pagal TVF duomenis, iš Ispanijos per 12 mėnesių, kurie baigėsi 2012 metų birželio 30 d., išvežė 296 mlrd. dolerių.

       Pato situacija susiklostė ir JAV: ji pasireiškia demokratų ir respublikonų priešprieša dėl didžiulės valstybės skolos padengimo ir federalinio biudžeto deficito sumažinimo priemonių. Trumpai tariant, kaip sakoma I.Krylovo pasakėčioje „Gulbė, vėžys ir lydeka“:

       „Kada tarpusavy nesutaria draugai,
       Jų bendras darbas nesiseks gerai,
       Naudinga nieko jie nepadarys“.

     Nesutarimai dėl susikaupusių krizės problemų sureguliavimo būdų pasireiškė ir Tarptautinio valiutos fondo, ir Pasaulio banko kasmetinės 66 –os sesijos paskutiniame plenariniame posėdyje, įvykusiame Tokijuje spalio 12-14 d., dalyvaujant pagrindinių pasaulio valstybių ekonomikos ministerijų vadovams. Pirmieji nesutarimai pasireiškė iškart, kai TVF vadovė Kristina Lagard pasiūlė suteikti Graikijai dvejus metus biudžeto tikslinių rodiklių pasiekimui. Į tai Vokietijos finansų ministras Volfgangas Šoiblė atsakė griežta kritika. „Graikijos problemos turi būti sprendžiamos Graikijoje“, - pareiškė jis. Švedijos finansų ministras Andersas Borgas pasakė, kad, atsižvelgiant į dabartinę reikalų padėtį, visiškai tikėtina, kad Graikija išeis iš euro zonos; be to, negalima atmesti to, kad tai gali įvykti per artimiausią pusmetį. Beje, pagal Rubinio fondo prognozes, tikimybė, kad Graikija ir Portugalija išliks euro zonoje yra tik 10%. Ginčas vyko ne tik dėl skolos krizės Graikijoje sureguliavimo, bet taip pat ir dėl kitų skausmingų problemų: ir dėl krizės Europos Sąjungoje, ir dėl JAV fiskalinio „skardžio“ („fiskalinis skardis“ – padėtis, kai staigus mokesčių lengvatų nutraukimas sutampa su valstybės išlaidų sumažinimu), ir dėl paaštrėjusių santykių tarp Kinijos ir Japonijos ir t.t. Kaip pareiškė Rusijos finansų ministras Siluanovas, viskas daroma su nuojauta, aklai, be bendro supratimo, kas bus toliau, kokios likvidumo sumos bus reikalingos, ir kokias pasekmes tai gali sukelti. 

      Neseniai TVF paskelbė niūriausią nuo 2009 metų pasaulio ekonomikos augimo prognozę. Dar prieš trejus metus jis kvietė agresyviai stimuliuoti ekonomiką valstybės išlaidų sąskaita, bet šiandien paprastų receptų pasaulinės krizės nutraukimui jis neturi. „Rimto pasaulinio sulėtėjimo rizikos gąsdinančiai aukštos. Ir kol kas trumpoje perspektyvoje nematyti jokių rimtų pagerėjimų“, - TVF konstatuoja ataskaitoje apie pasaulio ekonomikos padėtį. Liepos mėnesį pateiktą prognozę jos augimui 2012 metams TVF sumažino nuo 3,5 iki 3,3%, o 2013 metams – nuo 3,9 iki 3,6%. Skirtingai nuo 2009 metų, kai TVF kvietė didinti valstybės išlaidas, dabar fondas neduoda paprasto recepto. Vienoms valstybėms jis pataria sumažinti išlaidas, kitoms – pradėti sudėtingas reformas, o trečioms, tame tarpe VFR, - siekti nedaug padidinti infliaciją dėl euro zonos konkurencingumo užsienio rinkose. Fondo analitikai mano, kad išsivysčiusioms valstybėms nepavyko atstatyti investuotojų pasitikėjimo: „Pagrindinis klausimas dabar yra, ar pasaulio ekonomika praeina tik eilinį turbulentiškumo etapą, ar esamas tempų sulėtėjimas turės ilgalaikį pobūdį. Atsakymas priklauso nuo Europos ir Amerikos politikų veiksmų“. O politikai taip ir negali savo aukščiausio lygio susitikimuose susitarti, nors dėl tokio aktualaus klausimo, kaip pagalbos suteikimas prie defolto esančių Europos valstybių skęstančioms ekonomikoms. Pagal žiniasklaidos duomenis, per artimiausius 12 mėnesių TVF gali mobilizuoti 385 milijardus dolerių organizacijos valstybių narių parėmimui. Tai sudaro mažiau nei tris ketvirtadalius Italijos valstybės finansavimo poreikio 2012 metams. Norint greitai padidinti turimų lėšų dydį, reikia arba šias lėšas pasiskolinti iš valstybių - organizacijos narių, arba leisti TVF jas skolintis finansų rinkose. Nešališkiems ekonomistams ir blaiviai mąstantiems ekonomistams žinoma, kad du kart du yra keturi, kad krizės plitimo neįmanoma sustabdyti su Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) ir TVF turimų išteklių pagalba.

       Grįžtant prie klausimo, kuris pateiktas straipsnio pavadinime, vadovaujantis pasaulinės ekonominės krizės dinamikos analize, galima tvirtinti, kad ji nebuvo nutrūkusi net minutę, logiškai pereidama iš vienos stadijos į kitą. Jokios krizės antros bangos nėra. Paprasčiausiai vyksta susikaupusių problemų penktame krizės etape paaštrėjimas, kai suveikia kumuliacinis efektas ir bumerango efektas. Ir kiek laiko truks krizė, ir ar pavirs ji į permanentinę, šiandien prognozuoti su visišku įsitikinimu neįmanoma. Net Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel, pasisakydama jos vadovaujamos „Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga“ partijos regioniniame suvažiavime, atvirai pasakė, kad Europai išeiti iš krizės reikia daug ilgesnio termino: penkių metų ir daugiau. O kiek daugiau? Į tai atsakymo šiandien nėra. O kol kas krizė įgauna pagreitį ir galo jai nematyti.    

       Po Meksikos, pirmininkavimo G-20 vaidmenį perima Rusija. Man į akis krito viena frazė iš ataskaitos, kurią tam atvejui parengė Rusijos Finansų ministerija: „Vyksta rinkos kreditavimo pakeitimas finansavimu iš centrinių bankų, išlaikant arba net padidinant biudžeto deficitus, neturint jų sumažinimo vidutinės trukmės perspektyvoje aiškių planų. Po kiekvieno kito sprendimų priėmimo turo, kurie nukreipti kovai su krize, bet ne prieš ją pašalinančias „esmines“ priežastis, ateina trumpalaikė „ramybė“. Tačiau po to situacija rinkose vėl įkaista. Šias sūpuokles „kažkokiu būdu reikia sustabdyti“. Būtent – kokiu nors būdu! O kokiu?To Rusijos Finansų ministerija  nežino. Ir ne tik ji. Nežino ir pagrindinių tarptautinių organizacijų ekspertai. Lapkričio pradžioje TVF, TEBIPO, TDO, PPO ir Pasaulio banko vadovai susitiko bendrame susitikime Berlyne. Galiausiai po ilgų diskusijų jie padarė išvadą,  kad „pasaulio ekonomikos sveikimas vis dar teka nepatikimais keliais, tolesnės perspektyvos lieka neaiškios“. Štai tokia liūdna procesų pasaulio ekonomikoje, kurioje šiandien valdo stichija ir visokie spekuliantai, reguliavimo padėtis.

Valerijus Paulmanas

Šaltinis: rabkor.ru, 2012-11-22

 

 

Susiję:

Pasaulio kapitalizmo raidos periodinė sistema

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas