Pasaulio ekonomika: reikalinga idėja

http://www.living-intentionally.com       2012 metų rezultatai patvirtino akivaizdų faktą: išsivysčiusių valstybių ekonomika yra stagnacijoje ir kol kas niekas jos negali atgaivinti. Blogiausia yra tai, kad šiuolaikinis ekonomikos mokslas ir praktika per 4 metus po krizės išnaudojo visą metodų arsenalą ir nieko nepasiekė. Esant tokiai situacijai kyla klausimas dėl tikslų, kurie ekonomikai buvo keliami anksčiau, naujo apmąstymo. Be to, kaip niekada aktualus naujos, labiau tinkamos šiuolaikinei reikalų padėčiai ir situacijos prognozavimui, ekonominės teorijos klausimas. Šiek tiek nukrypsiu ir rizikuosiu teigti, kad autoriaus paskutinis nesėkmingas euro ir dolerio kurso prognozavimas konkrečiai datai didžia dalimi yra susijęs su neveikiančiais senais ekonomikos mokslo traktavimais. 

       JAV situacija sąlyginai nebloga. Kaip ne kartą kalbėjome, Amerikos statistikos institucijos reguliariai manipuliuoja ir augimu, ir nedarbu. Bet vis tik augimas JAV yra, nors ir lėtas. Jo negalėjo nebūti: prieš rinkimus Obama negalėjo leisti sumažinti biudžeto stimuliavimą ir ekonomikos smukimą.

       Tegul visas pasaulis taupo, o JAV kaip turi biudžeto deficitą daugiau, kaip trilijoną dolerių, taip ir jo nemažino, nepaisant visų ginčų su respublikonais Kongrese.

       JAV nedarbo lygis oficialiai krenta, tačiau tai vyksta dėl dalies žmonių sąmoningo išmetimo iš „darbo ieškančių“ žmonių skaičiaus. De facto nedarbo lygis išlieka stabiliai aukštame lygyje, kaip Europos (10 - 11%).

       Skirtingai nuo JAV Europa nemeluoja. Eurostatą gerai kontroliuoja ir jis negali sau per daug leisti (perrašyti ekonominę istoriją, pasinaudojant 3 - 4 metų statistikos duomenų peržiūrėjimu, kaip tai kiekvienais metais daro JAV).

       O ir veidmainiauti Europa negali: jeigu iš valstybių –„kiaulių“ reikalauji biudžeto deficito sumažinimo iki 3% BVP, tai ir pats stenkis tai atitikti. Todėl ir vaizdas Europoje niūrus: tris ketvirčius iš eilės BVP kritimas, tiesa, kritimas nedidelis. Ir didelis nedarbas, ypač jaunimo.

       Tačiau skolos problemą išsprendė. Visai ne dėl to, kad skolas grąžino. Priešingai, skolos dar labiau išaugo. Paprasčiausiai nuramino rinkas, suteikė bankams blogų skolų išpirkimo garantijas ir gana juntamą likvidumo „pagalvę“, ir suverenių skolų problemos kažkaip savaime susitvarkė. Rinkos nusiramino, valstybės vertybinių popierių palūkanų normos pakankamai „dieviškos“. Padedant svopams (euro keitimui į dolerius tarp Europos ir JAV centrinių bankų), ECB sugebėjo sustabdyti euro kritimą, kaip to rezultatas, perteklius arba likvidumo „pagalvė“ neišvažiavo už vandenyno į Jungtines Valstijas (kaip tai buvo 2011 m.), liko namuose. Beje, ši „pagalvė“ pagal dydį prilyginama JAV (apie 1,5 trln. USD – JAV bankų pertekliniai rezervai ir beveik tiek pat – Europos bankų pertekliniai rezervai eurais, svarais sterlingais ir Šveicarijos frankais).
       Visose pasaulio finansų struktūruose yra pinigų perteklius. Tai vienintelis sektorius pasaulio ekonomikoje, turintis pinigų perteklių. Bet šie pinigai „nedirba“. Dalinai investuojami į mažiausiai rizikingus instrumentus, o būtent į valstybių skolas. Todėl ir nėra problemų JAV biudžeto trilijoninių deficitų finansavimui už rekordiškai mažas palūkanas, dabar jų nėra ir Europos valstybių deficitų finansavimui.

       Japonija atsigavo po cunamio smūgio ir I pusmetyje parodė užtikrintą BVP augimą, kuris, beje, taip pat užtikrintai pasibaigė jau 2012 metų III ketvirtyje. Greitai besivystantis pasaulis beveik ir nepastebėjo pasaulio krizės – jis toliau augo ir augo greitai. Ši krizė palietė tik išsivysčiusias šalis ir žaliavų tiekėjus joms. Likęs pasaulis gyvena pagal kitus dėsnius, kurie nenumato jokios krizės.

       Pagrindinis JAV Achilo kulnas – „vartotojiška“ politika: rinkėjai pastoviai reikalauja duonos ir žaidimų čia ir dabar, ir nenori jokių ilgalaikių struktūrinių reformų, griežtai bausdami politikus, kurie bando juos suvaržyti. Kaip to rezultatas, valstybės skola auga greitais tempais, politika yra reaktyvinio charakterio, rimti ilgalaikiai planai negalimi.
       Tuo tarpu Kinijos sistema, priešingai, valdoma technokratinio elito, o postai užimami po begalinių merokratinių varžybų. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Barakas Obama niekada nebūtų galėjęs tapti Kinijos sistemos vadovu, kadangi lyderiu tapti galima tik praėjus patikrinimą „kovų sąlygomis“, daugelyje vadovaujančių pareigų – Obamai pavyko viso to išvengti.

       Kinija gauna galimybę vykdyti ilgalaikes reformas, bet jos politinė sistema pavėluotai reaguoja į žmonių valią. Kinijos komunistų partijos šiuolaikiniai mandarinai nekoreguoja savo elgesio pagal aplinkybes, parodydami šios sistemos nestabilumą. Savo ruožtu, rinkimų demokratinis principas – vienas žmogus vienas balsas – būdingas „greitų malonumų“ vartotojiškai kultūrai, be reformų taip pat anksčiau ar vėliau atves į politinį dekadansą. 

       Kitaip tariant, gimė naujas senas receptas pasaulio ekonomikos lyderiams: Kinija turi tapti lankstesne, o Vakarų demokratijai reikia perimti Kinijos technokratinės valstybės bruožus. Neabejoju, kad daugelį jankių tokie siūlymai įžeidžia jų jausmus. Pati mintis, kad iš Kinijos galima kažko pasimokyti, laikoma maištinga, juk Jungtinės Amerikos Valstijos taip didžiuojasi savo konstitucija bei stabdžių ir atsvarų sistema. Tačiau reikia pripažinti, kad tokioje rekomendacijoje yra racionalus grūdas dėl to, kad JAV valdymo sistema yra nepilnavertiška. Jos vaisius Amerika dabar ir valgo.

       Faktas tas, kad JAV politiniuose ir dalykiniuose sluoksniuose reguliariai pasirodo žinios apie valstybės politinės sistemos trūkumus. Be to, nesena politinė aklavietė dėl fiskalinių problemų tapo proceso katalizatoriumi. 2013 metais buvęs FED vadovas Polas Volkeris planuoja įsteigti savo institutą, kuris užsiims vyriausybės optimizavimo problema, tiek vietiniu, tiek ir federaliniu lygiu. Kiti žinomi žmonės taip pat susirūpinę tokiais projektais. Aukščiau pateikta idėja atrodo įžūlia, nei Vašingtonas, nei Pekinas jos, žinoma, neklausys. Bet kaip ten bebūtų, poreikis naujoms idėjoms akivaizdus, ir 2013 m. jų tikriausiai bus nemažai. Ypač jeigu fiskalinės problemos išliks, o socialinė įtampa toliau augs.

       Beje, Kinija pradėjo lėtinti savo augimo tempą ir net pranešė apie ekonomikos perorientavimą iš išorės į vidaus tikslus.

       Jai nėra kur dėtis: jeigu JAV ir ES - pagrindinės Kinijos prekių pirkėjos – praktiškai neauga. O ir savo žmones laikyti „juodame kūne“ daugiau negalima. Kinijos darbininkų uždarbis auga ir artimiausiais metais priartės prie Europos vidurkio.

       Kinijos rinka tampa vis reikšmingesne pačiai Kinijai.

       Kažkodėl draugiškai nustojo augti pačių turtingiausių valstybių valiutų atsargos – Kinijos, Japonijos, Brazilijos, net Singapūro. Tačiau panašu, kad tai yra paprasčiausiai sutapimas – priežastys visose šalyse skirtingos. Užtat toliau augo atsargos Saudo Arabijos (jai paprasčiausiai nėra kur dėti pinigų, gautų iš naftos pardavimo) ir Šveicarijos, kuri desperatiškai bando sulaikyti savo franko augimą.

       Ir taip, formaliai 2008—2009 metų krizė liko jau toli praeityje. Po staigaus krizinio nuosmūkio išsivysčiusiose valstybėse ekonomika atsistatė ir... „užsišaldė“.

       JAV atsilošė kritimą ir lėtėja. Europa net nespėjusi visiškai atsilošti kritimo, paniro į naują krizę (akivaizdu, kad tai yra aidas, didelės krizės nauja banga). Išeiti kažkur į erdvę, už pasiekto ribų, išsivysčiusių valstybių ekonomikoms nepavyksta. Negalima teigti, kad išsivysčiusių valstybių valdžios nebando stimuliuoti ekonomikos. Bando iš visų jėgų, atmetusios daugiametes dogmas arba atkakliai taikydamos įvairius ekonomikos modelius ir teorijas. Ir nieko.

       Europa nuėjo pinigų ir biudžeto neišlaidavimo keliu ir tuoj pat atsitrenkė į suverenių skolų krizę. 2011 metų gale ji pasuko ir nuėjo švelnesniu pinigų ir biudžeto ribojimo keliu. Skolos krizę likvidavo, bet prasidėjo recesija.

       JAV paskelbė QE3. Bet nereikia manyti, kad jos kartojasi ir neieško kitų išeičių. Pirmas FED ėjimas, atsakant į krizę, buvo natūralus – palūkanų normų sumažinimas beveik iki nulio. Nepadėjo. Visa, kas buvo toliau, jau yra už tradicinės ekonomikos ribų. Tai yra tai, kas ankščiau buvo vadinama pinigų mėtymu iš sraigtasparnio ir buvo laikoma greičiau ekonomikos anekdotu. QE1 buvo hipotekos vertybinių popierių pirkimas. Finansų struktūros gavo realius pinigus už blogus vertybinius popierius ir finansų rinkose surengė ralį. Bet štai šios „bulių“ bakchanalijos įtaka realiam sektoriui labai abejotina. Pauzė. QE2 – FED duoda pinigų ne struktūroms, o biudžetui, supirkdama valstybės vertybinius popierius. Po to operacija „Twist“ – ilgalaikių valstybės vertybinių popierių išpirkimas, parduodant trumpalaikius, bet be augimo FED balanse. Taip, palūkanų normas pavyko numušti (beje, ar tai „Twist“ nuopelnas?). O ekonomika pradėjo lėtėti. Dabar naujas QE3 turas. Mišrus – pirma FED paskelbė apie hipotekos vertybinių popierių supirkimą (QE3), o po to ir apie valstybės vertybinių popierių (QE3,5 arba jau 4). Projektas tik startavo – rezultatus pateikti per anksti.

       Taigi, bendra JAV ekonominės politikos schema – dosnus biudžetinis ekonomikos stimuliavimas esant įvairiems pinigų politikos režimams. Apskritai akivaizdu, kad rezultatai sėkmingesni negu Europoje. Tačiau su kiekviena diena auga tikėjimas jų „laikinumu“.
       Tuo tarpu grįžkime į nuodėmingą žemę, priekyje tikėtinas biudžeto sekvestras „fiskalinio skardžio“ pavidalu. Vis tiek kada nors teks mažinti didžiulį deficitą (sudarantį trečdalį visų biudžeto išlaidų jau keletą metų iš eilės), kodėl ne dabar? Taigi, kas būtų esant biudžeto sugriežtinimui, Europa parodė gana aiškiai „diržų veržimosi“ politikos pavyzdžiu toje pačioje Graikijoje ir Ispanijoje.
       Beje, bandant rasti tinkamą kelią, keitėsi ne tik ekonomikos politikos modeliai. Buvo pabandyta atlikti ekonomikos institutų, žaidimo taisyklių reformas. Daugiau ar mažiau efektyviai suveikė įstatymų leidybos naujovės JAV finansų sferos reguliavime. Pažabotas derivatyvų (indeksų, biržų žaliavų, palūkanų normų, valiutų kursų ateities sandorių) augimas. Į griežtesnes ribas pastatytos JAV bankų investicinės operacijos. Kontroliuodami valiutų kursus, centriniai bankai faktiškai pradėjo kontroliuoti ir pasaulio kapitalų migraciją.

       Niekas nesėdėjo nieko neveikdami, padaryta daug, išbandyti įvairūs modeliai, bet laukto ekonomikos augimo nėra nė vienoje išsivysčiusioje pasaulio valstybėje. Nė vienu atveju.  
       Būtent dabar, pagal 2012 metų rezultatus tapo visiškai akivaizdu, kad ekonomikos mokslas ir praktika yra aklavietėje. Viskas išbandyta, niekas nepadėjo. Minties krizė. Niekas negali nieko naujo pasiūlyti. Šachmatuose tokia situacija vadinama cugcvangu: bet kuris ėjimas tik pablogina situaciją, bet eiti reikia, laikas spaudžia. 

      Tuo tarpu, nieko iš esmės naujo toje situacijoje nėra. Jau 10 – ajame dešimtmetyje Japonijoje susidarė, atleiskite, visiška ekonomikos mokslo impotencijos situacija. Ekonomikos augimas šalyje užgeso, nepaisant visų skatinimų – biudžeto restrikcijos ir ekspansijos, pinigų politikos švelninimo ir griežtinimo, jenos kurso augimo ir kritimo. Neatrodo, kad ekonomikos mokslas nepastebėjo šios situacijos – buvo rašomi ir straipsniai, ir knygos. Bet taip ir nepavyko suprasti – tai grynai Japonijos fenomenas ar tam tikras bendras dėsningumas, bet tada kodėl tik Japonija? Pamoka nebuvo išmokta.

       Manau, kad tai ką matome šiandien, yra 10 – ojo dešimtmečio Japonijos situacijos banali projekcija. Kas yra bendro tarp paskutinių dvidešimties metų Japonijos situacijos ir išsivysčiusių valstybių šiuolaikinės ekonomikos? Japonija anksčiau už kitas praėjo pereinamojo laikotarpio ekonomikos kelią.

       Pagrindinis Tekančios Saulės šalies požymis – pensininkų dominavimas. Beje, ir pasaulio gyventojai sensta. Ir tai turi tam tikrą įtaką ekonomikai. Daugelis tendencijų kuriasi, kaupiasi ir vieną kartą, sukaupusios kritinę masę, sprogsta krize, kuri turi perjungti ekonominės sistemos funkcionavimo principą.

       Tai atsitinka, kai vidutinis nacijos amžius (pusė gyventojų vyresni nei tas amžius, pusė jaunesni) sudaro 35 – 40 metų. Senstant keičiasi žmonių poreikiai. Jeigu „jauna“ ekonomika pasirengusi dirbti ir taupyti ateičiai, tai „sena“ ekonomika linkusi pradėti leisti tai, ką anksčiau sutaupė. Reikia suspėti pasinaudoti tuo, kas sukaupta, kol yra sveikatos. „Sena“ ekonomika linkusi žymiai didinti savo vartojimą.
       Štai todėl vyksta ekonominiai procesai, kuriuos paskutinius dešimtmečius visi matė išsivysčiusiose valstybėse, bet nesuvedė į bendrą vardiklį:

       - investicijų į BVP normos sumažėjimas,

       - valiutų kursų padidinimas dėl importo kainos sumažinimo,

       - gamybos perkėlimas į valstybes, kuriose yra sumažinti nacionalinių valiutų kursai ir pigus darbas,

       - pigių imigrantų importas paslaugų, kurios teikiamos valstybės viduje, kainos sumažinimui,

       - „gyvenimas skolon“ – skolinimasis ateities sąskaita ir pan.

      O bendru visų šių procesų vardikliu yra polinkio vartojimui augimas. Kaip aukščiau nurodyta. Tas augimas, savo ruožtu, skatinamas už ekonominių santykių – demografija, nacijos senėjimo procesu. Iš esmės ekonomika ne savarankiška, o pavaldi, tarnaujanti visuomenei sistema. Ekonomikos tikslai užduoti iš išorės – visuomenės paklausa.

       Ekonominės kaitos esmė yra ekonominio modelio pasikeitime – nuo maksimalaus augimo prie maksimalaus vartojimo. Bet ekonomikos funkcionavimo principai negali pasikeisti palaipsniui, tai vieną kartą ir tuo pačiu metu vykstantis procesas. Todėl jų pasikeitimui reikalinga krizė. Ir ši krizė atėjo po kiekybinių pasikeitimų kritinės masės susikaupimo – ja tapo 2008 – 2009 metų krizė. Būtent tada ji palietė tik išsivysčiusias ekonomikas ir šalis, tiekiančias joms išteklius.
       Visa praeities ekonomika nebuvo pajėgi paaiškinti arba duoti numatomą rezultatą naujame pasaulyje, todėl kad pasikeitė pati situacija.

       Taip jau vieną kartą buvo – 1929 - 1932 metų Didžiosios krizės ir sekusios 4 –ojo dešimtmečio Didžiosios depresijos laikais. Tada ekonomikos mokslas buvo bejėgis suprasti, kodėl po krizės nevyksta įprastas ekonomikos atsigavimas ir ekonomikos augimas. Tuometinio ekonomikos mokslo požiūriu pati Didžioji depresija buvo neįmanoma. Nematoma rinkos ranka nustojo veikti ir niekas negalėjo suprasti kodėl.

       Iš tikrųjų tai buvo individualaus kapitalizmo modelio, pagrįsto individualaus kapitalisto ir individualaus darbininko konkurencija, krizė, kuris buvo nepajėgus įveikti krizės. Kapitalistas, taupydamas darbininko darbo užmokesčio sąskaita, tuo pačiu mažino savo produktų pardavimo rinką. Pjovė šaką, ant kurios sėdėjo. Pažeidė simbiozę ir inicijavo perprodukcijos krizę, kuri smulkiai aprašyta K.Markso. Buvo reikalingas kapitalistų kolektyvinio intereso suvokimas, kuris reiškė, kad darbininkų kolektyvinis darbo užmokestis turi augti – priešingu atveju niekas negalės pirkti pagamintų prekių. Simbiozė arba „biologija“ pasirodė, kad yra „kietesnė“ už tuometines ekonomines požiūras.

       Štai Keinso kolektyvinės paklausos skatinimo idėja, išsaugant individualią iniciatyvą, tapo būtent ta panacėja, kuri išgydė kapitalizmą. Suteikė jam naują kvėpavimą ir veikė paskutinius 70 metų. Įvyko perėjimas prie kolektyvinio kapitalizmo modelio. Valstybė gavo naujus ekonominės politikos tikslus – ne ginti kapitalistą nuo darbininko, o padidinti pajamas ir tų, ir kitų, išsaugant konkurenciją tarp jų.

       Tokią pat šaką po savimi nupjovė ir dabartinė išsivysčiusių valstybių ekonomika. Siekdama maksimalaus vartojimo, ji gamybas perkėlė į pigias valstybes, o kaip to rezultatas, negavo pajamų, už kurias ir turi būti perkamos prekės. Pajamos taip pat išėjo į besivystančias šalis. Reikalingas paradigmos pakeitimas, naujų ekonomikos tikslų suvokimas. Be to naujos idėjos neatsiras.

       Paskutiniame savo posėdyje FED paskelbė, kad toliau tęs savo „minkštą“ pinigų politiką iki tol, kol JAV nedarbas nenusileis žemiau 6,5%, be to, infliacija neviršys 2,5% per metus. Manau, kad tai yra klaidingas, neteisingas tikslas.

       Nekalbėsime apie manipuliacijas su JAV nedarbo statistika – ji gali 2013 metų pabaigoje parodyti 6,5%, esant mažai infliacijai. FED realiai suvokia vaizdą ir supranta, kad realus nedarbo lygis  yra daugiau kaip 10%, ir jis skirtingai nuo oficialaus nedarbo lygio JAV nemažėja.

       Problema yra kitur. Tame, kad nedarbo sumažėjimui reikalingas ekonomikos augimas. O ekonomikos augimo nėra ir nebus.

       „Pensinėje“ ekonomikoje augimas akivaizdžiai silpnas ir nepajėgus palaikyti visiško užimtumo ekonomikoje. Todėl, kad ji orientuota ne augimui, o vartojimui.

       Tai yra vienas iš naujų ekonomikos funkcionavimo principų, kurio dar nesupranta ekonomikos mokslas ir praktika.

       Pagal naujos, „pensinės“ ekonomikos principus reikia iš esmės peržiūrėti savo požiūrį į uždavinį palaikyti visišką užimtumą. Ir kaip normalius, reikia laikyti didesnio ir net pastoviai augančio nedarbo lygius. Galbūt pagal apklausos rezultatus reikėtų išskirti specialias darbingų žmonių kategorijas, kurie nenori dirbti ir turinčius pakankamas lėšas pragyvenimui. Arba „laisvus menininkus“, dirbančius savarankiškai, kurie pasirengę dirbti nepilną darbo dieną, ir t.t. Galbūt amerikiečiams vertėtų įvesti tikras atostogas ir daugiau švenčių. Beje, JAV į krizės sukeltą nedarbą sureagavo labai įdomiai. Nėra darbo? Eisiu mokytis. Ir sekė staigus kreditų mokslui augimas.
       Akivaizdu, kad verta išmesti BVP augimo ir nedarbo rodiklius iš tikslinių sudėties, vertinant tą arba kitą politiką, net ekonominę politiką. Galbūt pagrindiniais rodikliais turėtų būti tam tikri „laimės indeksai“ pagal griežtų ir reprezentatyvių socialinių apklausų rezultatus. Arba kokie nors struktūriniai rodikliai. Dabar nėra reikalingų instrumentų, kurie galėtų pakeisti egzistuojančią ekonominių rodiklių sistemą.

       2008 – 2009 metų krizė – tai visuomenės tikslų krizė. Jau tiksliai žinoma, kad tikslo padaryti kiek galima daugiau nėra. Išsivysčiusio pasaulio žmonėms pakanka maisto, namų, priekių. Daugiau nereikia. O iš to išplaukia, kad labai silpnas ekonomikos augimas ir didelis nedarbo lygis bus busimos ekonomikos pastoviu palydovu.

       Pasauliui reikia naujų parametrų ekonomikos vystymosi vertinimui. Seni jau netinkami. Ir tada vienareikšmiškas negatyvas keičiasi į pozityvą:

       - Nėra ekonomikos augimo – ir gerai, mes taupome išteklius. Išteklių taupymas – mažesnė paklausa jiems – žemesnės jų kainos – pigesnis gyvenimo lygio palaikymas. Neskaitant to, kad išauga žmonijos egzistavimo stabilumas ir neatstatomų išteklių naudojimo terminas.

       - Nedarbas? Tai gerai, tai laisvo laiko žmonėms atsiradimas jų kūrybinio potencialo atskleidimui, mokslui, vaikų auginimui, paprasčiausiai geros nuotaikos sukūrimui.
       Žinoma, kalbame ne apie tam tikrą vidutinę ekonomikos politiką. Bet net išsivysčiusiose valstybėse yra depresiniai regionai, socialinės grupės, žmonės, šakos, dėl kurių reikia kelti nedarbo sumažinimo ir ekonomikos augimo uždavinius. Pavyzdžiui, visiškai neleistina didelio jaunimo nedarbo situacija. Jau geriau žymiai trumpinti pensinį amžių negu leisti, kad kas ketvirtas jaunas žmogus neturėtų darbo arba galimybės mokytis (pavyzdžiui, kaip dabar yra Europos provincijoje).

       Taigi, visuomenė turi peržiūrėti savo tikslus ir principus ekonomikos augimo ir nedarbo atžvilgiu. Kuo greičiau tai įvyks, tuo greičiau visuomenė adaptuosis prie naujos, „pensinės“ ekonomikos ir tuo greičiau išeis iš dabartinės krizės.

       Šiandien iš ekonomikos, kaip iš pasenusios karvės rekordininkės, reikalauja iš jos jau neįmanomo ir stebisi, kodėl neauga primilžiai. Viskas paprasta: negali senas šokinėti, kaip jaunas, o karvė - pieno davėja turėti kaukazietišką ilgaamžiškumą.

       Pabaigoje dėkoju Rusijos tinklaraštininkui Aleksejui Michailovui, kurio idėjos panaudotos šioje apžvalgoje.

Dėdė Saša, 2013-01-12

Šaltinis: Finance.ua

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.