Šokiruojantys duomenys apie bankų verslą

www.accountantsmiltonkeynes4u.co.uk       Finansinio stabilumo taryba (Financial Stability Board - FSB), kuri sukurta 2009 metų balandyje per pasaulio finansų krizės įkarštį, Didžiojo dvidešimtuko aukščiausio lygio susitikimo Londone metu, 2012 metų pabaigoje paskelbė ataskaitą apie visame pasaulyje vykdomas šešėlines bankų ir kitų finansų organizacijų operacijas (1).

       Ataskaitoje pateiktas šešėlinių operacijų mastas 2011 metais. Jų bendra apimtis buvo 67 trilijonai dolerių, tai yra šiek tiek mažiau už pasaulio bendrojo vidaus produkto tais metais dydį. Skaičius sukrečia, jis kardinaliai keičia mūsų supratimą apie visos pasaulio ekonomikos struktūrą ir sąrangą...

       Bankų šešėlinių operacijų mastai auga kasmet. Anksčiausias įvertinimas buvo 2002 metais: 26 trln. dolerių. Pasaulio finansų krizės išvakarėse (2007m.) šešėlinės operacijos sudarė jau 62 trln. dolerių. Daugelio ekspertų nuomone, būtent vis didesnis bankų išėjimas į „šešėlį“ sustiprina pasaulio finansų sistemos nestabilumą, tampa „maitinančia dirva“ pasaulio finansų krizių pasikartojimui. Tiesa, ataskaitos autoriai savo vertinimams ir išvadoms bando suteikti tam tikrą optimizmą, tvirtindami, kad šešėlinių operacijų dalis bendrose finansų organizacijų apyvartose nuo 2007 metų nedidėja. Bet ir 2011 metais, pagal FST vertinimus, sudarė 25% visų pasaulio bankų ir finansų organizacijų apyvartos. Maždaug tokia pati bankų ir finansų kompanijų šešėlinio sektoriaus dalis yra pagal aktyvų rodiklį. O juk net ketvirtadalis finansų ir bankų verslo „šešėlyje“ yra pernelyg didelis skaičius.

       Ataskaitoje pažymima, kad šešėlinių operacijų mastų lyderiais yra JAV finansų organizacijos – 23 trln. dolerių. Antroje vietoje – Europos valstybių, kurios įeina į euro zoną, organizacijos (22 trln. dolerių). Trečioje vietoje – Didžiosios Britanijos finansų organizacijos (9 trln. dolerių). Taigi, likusių pasaulio valstybių (Japonija, Kanada, Australija, daugiau kaip dešimt Europos valstybių, Kinija, Indija, Rusija, Brazilija, visos besivystančios šalys) finansų organizacijoms tenka 13 trln. dolerių arba mažiau kaip 1/5.

       Kalbant apie Rusiją, tai čia šešėlinės bankininkystės dalį ekspertai įvertina pasaulio vidutinių reikšmių lygyje: 25-30% nuo baltos bankininkystės apyvartų ir aktyvų. Pagal Rusijos banko duomenis, Rusijos bankų sistemos aktyvai sudaro 47 trln. rublių (1,5 trln. dolerių), vadinasi, šešėlinėje bankininkystėje yra aktyvų už 12 -14 trln. rublių (380-440 mlrd. dolerių) (2).

          JAV ir Didžioji Britanija – šešėlinės bankininkystės pagrindinės zonos

       Skaičiai, esantys FST ataskaitoje, labai pastebimi pastovių Vakarų valstybės veikėjų ir politikų pareiškimų fone apie tai, kad pagrindinė pasaulio šešėlinės ekonomikos dalis yra už „auksinio milijardo“ gyvenimo zonos ribų. Ši ataskaita rodo, kad sprendžiant pagal viską, ne mažiau kaip 90 procentų viso šešėlinio finansų ir bankų verslo pasaulyje tenka organizacijoms, užregistruotoms „auksinio milijardo“ zonoje. Todėl į FATF (organizacija, kuri veikia TEBIPO (Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) rėmuose ir užsiima kovos su šešėline ekonomika ir nešvarių pinigų plovimu klausimais) juodus sąrašus pirmiausia reikia įtraukti tokias valstybes, kaip JAV ir Didžioji Britanija.

       Didžiausias lyginamasis šešėlinių finansinių ir bankų operacijų lygis užfisuotas kai kuriuose finansų centruose ir valstybėse su ofšorinių zonų požymiais. Finansų ir bankų organizacijų šešėlinės apyvartos lyginant su BVP Honkonge sudarė 520%, o Olandijoje 490%. Pastebėsime, kad 2011 metais pasaulyje visos šešėlinės finansų ir bankų organizacijų operacijos buvo 86%  pasaulio BVP (pagal FST ataskaitos duomenis; pagal mūsų vertinimus - 96%). Lyginant su vidutiniu pasaulio rodikliu aiškiai išsiskiria dvi valstybės: Didžioji Britanija 370% ir JAV - 150%. Šešėlinės operacijos bankams ir finansų organizacijoms užtikrina pagrindinę jų pelno dalį. JAV, pavyzdžiui, XX amžiaus pirmoje pusėje finansų sektoriaus dalis bendroje visų ekonomikos šakų kompanijų pelno apimtyje buvo 10% lygyje, praėjusio amžiaus 8 –ojo dešimtmetyje - 20%, o dabar – daugiau kaip 50%.

       Kontinentinėje Europoje šešėlinės bankininkystės lygio vystymasis kuklesnis (išskyrus Olandiją).

       Ataskaitos autoriai šešėlinėms operacijoms priskiria tas, kurios iškrenta iš reguliuojančių ir kontroliuojančių (priežiūros) institucijų akiračio. Kodėl didžiausios šešėlinių operacijų apimtys užfiksuotos Jungtinėse Amerikos Valstijose? Todėl, kad ataskaitos autoriai mano, jog ten prezidento Bilo Klintono laikais buvo įvykdyta bankų ir kitų organizacijų operacijų finansinio reguliavimo liberalizavimas. Pirmiausia, buvo panaikintas Glaso – Stygalo aktas, kuris draudė kredito ir depozito organizacijoms (komerciniams bankams) vykdyti didelio rizikingumo investicines operacijas indėlininkų lėšomis. Pagal šį aktą, kuris buvo priimtas 4 –ajame dešimtmetyje, esant Amerikoje kilusios krizės sąlygomis, aukštos rizikos spekuliacinės operacijos su vertybiniais popieriais buvo iškeltos į taip vadinamus investicinius bankus (investiciniai brokeriai). Finansų reguliatoriai nebuvo atsakingi už tokių bankų spekuliacines operacijas, visos rizikos teko investuotojams. Glaso – Stygalo akto panaikinimas ir kai kurie kiti finansinio reguliavimo susilpninimai B.Klintono laikais padarė tai, kad indėlininkų lėšos iš bankų pradėjo išeiti į akcijų rinkas. Be to, bankų priežiūra pradėjo „nematyti“ viso bankų operacijų spektro, didelė dalis operacijų tokiai priežiūrai tapo neskaidria. Visa tai pagreitino finansų krizės prasidėjimą, pirmiausia Amerikoje, o po to už jos ribų.

                                JAV šešėlinė bankininkystė pagal FED duomenis

        FST ataskaitos vertinimus, susijusius su JAV, galima papildyti paskutiniais skaičiais iš JAV Federalinio rezervo statistikos. Pagal FST duomenis, 2012 metų trečiojo ketvirčio pabaigoje JAV privačių depozito institutų (kitaip tariant, komercinių bankų) bendras turtas buvo 14,76 trln. dolerių, t.y. buvo beveik lygus valstybės metiniam BVP. Be to, depozito institutų (depository institution loans) kreditai buvo 2,18 trln. dolerių, o tokių depozito institutų kredito rinkos priemonės (credit market instruments) - 11,29 trln.dolerių (3). Kredito rinkos priemonės – tai įvairūs ilgalaikiai vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama tiek akcijų biržoje, tiek ir už jos ribų. JAV pinigų politikos institucijos seka tik mažą dalį JAV bankų aktyvių operacijų, kurios priskiriamos tradiciniam kreditavimui. JAV Vertybinių popierių komisija daugiau ar mažiau stebi operacijas su vertybiniais popieriais akcijų biržoje, o tai, kas už jos ribų, - uždengta dideliu rūku, tiksliau šešėliu.

       Galima pastebėti, kad didelė dalis JAV bankų operacijų su vertybiniais popieriais išvis neatsispindi jų balansuose. Čia galimi du variantai.

       Pirmas variantas: bankai dalį savo operacijų priskiria užbalansinių arba nebalansinių (off-balance sheet operations) kategorijai, apie jas nežino nei tokius bankus reguliuojančios institucijos, nei klientai, nei partneriai. B.Klintono laikų liberalizavimas sukūrė galimybę tokių buhalterinių gudrybių plačiam taikymui tiek bankams, tiek ir kitų ekonomikos sektorių kompanijoms. Netrukus po to, kai buvo duota žalia šviesa tokių gudrybių naudojimui, įvyko energetikos koncerno „Enron“, kuris vedė dvigubą ir net trigubą buhalteriją, žlugimas.

       Antras variantas“ bankai sukuria specialias „kišenines“ kompanijas, kurios skirtos išimtinai spekuliacijoms su vertybiniais popieriais; atitinkamos operacijos atsispindi tokių „kišeninių“ kompanijų balansuose.

       Pagal FED, 2012 m. trečiojo ketvirčio pabaigoje taip vadinamų kredito rinkos priemonių bendra apimtis sudarė 38,83 trln. dolerių. Taigi, už bankų, kuriuos sąlyginai galima priskirti baltai ekonomikai, ribų yra tūkstančiai ir tūkstančiai kompanijų ir fondų, kurie, apskritai imant, disponuoja vertybiniais popieriais, kurių dydis 27,54 trln. dolerių. 2012 metais JAV BVP atžvilgiu tai sudaro maždaug 175% (4). Šiuo skaičiumi ir galima įvertinti šešėlinės bankininkystės Amerikoje mastus, o į JAV šešėlinės bankininkytės FST vertinimą (150% BVP) reikia žiūrėti, kaip į labai konservatyvų.

                                         Bankininkystės šešėlio mechanika

       Taigi, šešėlinio verslo dalyviai yra visiškai legalios finansų ir bankų organizacijos, kurių operacijos iškrenta iš priežiūros institucijų akiračio. Tarp tokių legalių subjektų ypač išsiskiria rizikos draudimo fondai, investiciniai fondai ir kai kurios investicinių fondų rūšys, kurios beveik 100% iškrenta iš reguliuojančių institucijų akiračio. Čia patenka taip pat pačių įvairiausių šakų kompanijos, kurios aktyviai prekiauja akcijų rinkoje (prekybos ir gamybos veikla joms yra, kaip maskavimo ir/arba antraeilis vaidmuo). Formaliai įvairios fondų rūšys ir kompanijos nepriklauso bankų sistemai, bet faktiškai yra šios sistemos tęsiniu, stambių tarptautinių bankų instrumentu.

       Šešėlinė bankų sistema (šešėlinė bankininkystė) – tai iš esmės ta pati investicinė bankininkystės veikla, kuri vykdoma pagal egzistuojančius įstatymus per tarpininkų kompanijas (fondus, trestus, kurie sukurti specialiems kompanijos tikslams). Šie tarpininkai, kaip taisyklė, neturi teisės pritraukti gyventojų indėlių ir neturi banko veiklos licencijos. Dėl viso kito jų veikla mažai kuo skiriasi nuo banko investicinio padalinio veiklos. Tokių „tamsių arkliukų“ panaudojimas žymiai padidina teikiamų finansinių paslaugų lankstumą dėl to, kad jie praktiškai nepavaldūs reguliuojančioms institucijoms.

       Šešėlinė bankininkystė, kuri analizuojama FST, skiriasi nuo bankų klasikinių šešėlinių operacijų. Pastarosios apima „nešvarių“ pinigų „plovimo“ operacijas, negrynųjų pinigų pervedimą į grynus įvairių rūšių šešėlinės ekonomikos tvarkymui, terorizmo finansavimui, korupcijai, pelno į ofšorus pervedimą ir t.t. Pagal CŽV duomenis, tokių bankų „klasikinių“ operacijų apimtys pasauliniu mastu sudaro 3-4 trln. dolerių. (Beje, Rusijoje bankų klasikinio šešėlinio verslo metinės apyvartos vertinamos beveik 100 mlrd. dolerių). Bankų klasikinių šešėlinių operacijų ypatybė yra ta, kad machinacijų atskleidimo atveju bankininkai už jas traukiami atsakomybėn, neretai baudžiamojon. Šešėlinė bankininkystė, aprašyta FST ataskaitoje, priskiriama legalių operacijų kategorijai.

       Finansinio stabilumo taryba mano, kadpaplitusia legalių šešėlinių operacijų rūšimi yra aktyvų vertybinių popierių forma atvirkštinis išpirkimas (repo operacijos). Taip pasaulio kreditų krizės metu vienas iš stambiausių Volstrito bankų „Lehman Brothers“ laikinai iš balanso pašalino 50 milijardų dolerių „probleminių“ aktyvų,pasinaudodamas repo sandoriais. Tokiu būdu bankas bandė įtikinti investuotojus, kad yra stabilus ir patikimas.

       Yra operacijos, kurios iš balanso leidžia pašalinti „probleminius“ aktyvus ne laikinai, o visiems laikams. Tarp tokių ypač didelį mastą pasiekė taip vadinamos sukjuritizacijos operacijos. Esmė jų ta, kad bankas savo kredito reikalavimus (kredito aktyvus) performina į vertybinius popierius, kurių realizavimas finansų rinkoje įgyvendinamas per specialią tarpininkavimo kompaniją. Žinoma, tokia kompanija, sukuriama pačio banko ir jo kontroliuojama. Kredito reikalavimus bankas parduoda specialiai kompanijai urmu, sumaišant įvairios kokybės kreditus. Speciali kompanija „išfasuoja“ šį neaiškios kokybės mišinį (dažniausiai viso kokybė yra žemiau bet kokių standartų) į „paketėlius“ iš vertybinių popierių ir mišinį mažmenine prekyba perparduoda įvairios rūšies patikliems investuotojams finansų rinkoje. Vaizdžiai tariant, vykdomas „katės maiše“ pardavimas. Būtent taip praeitame dešimtmetyje buvo dedamos „fugasinės bombos“ po JAV ekonomika: bankų hipotekos kreditai buvo paverčiami į hipotekos vertybinius popierius, kurie akcijų rinkoje buvo išgraibstomi, kaip karšti pyragėliai. Visa tai pasibaigė 2008-2009 metų krize. Toks trumpai sekjuritizacijos aprašymas, apie kuriąekonomikos vadovėliai rašo, kaip apie šiuolaikinės „finansų inžinerijos“ „aukščiausią pasiekimą“. Išsamiai paaiškinami operacijų algoritmai, bet neatskleidžiamas jų sukčiavimo pobūdis. 99% atvejais bankų aktyvų sekjuritizacija pasibaigia banalia publikos apgavyste ir net didelio masto krize. O bankai lieka formaliai čia nieko dėti, iš vandens išeina sausi.

             Šešėlinė bankininkystė, FST ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas

       Po 2008-2009 m. finansų krizės daugelis valstybių sugriežtino taisykles įvairių tipų finansų organizacijų darbui akcijų rinkoje. To užteko, kad būtų neleidžiama augti šešėlinių operacijų lyginamajam svoriui bendrose finansų ir bankų organizacijų apyvartose, bet nepakanka norint sulaikyti šešėlinių operacijų absoliučių apimčių augimą. Kaip rodo praktika, kuo yra griežtesni reikalavimai informacijos atskleidimui ir reguliuojančių institucijų įvairių reikalavimų vykdymui, tuo daugiau pinigų išteka į šešėlinį bankininkystės sektorių. Todėl pinigų politikos institucijoms tenka laviruoti tarp Scilės ir Charibdės: iš vienos pusės, bankų sektoriaus reguliavimo procesą nepadaryti absurdišku, siekiant neleisti visiškam pinigų išėjimui į „šešėlį“, o iš kitos – kontroliuoti sistemines rizikas, kurių šaltinis daugiausia slepiasi būtent šešėlinėje finansų sistemoje.

        Manoma, kad šešėlinės bankininkystės klausimai bus svarstomi G20 vadovų susitikime Sankt Peterburge 2013 metais. Finansinio stabilumo taryba (FST) šiame aukščiausio lygio susitikime ketina kalbėti, pateikdama aktualų siūlymą, kaip kovoti prieš šešėlinę bankininkystę.

       Pabaigoje trumpai apie FST. Oficialiai šios organizacijos deklaruojamas tikslas – nacionalinių finansų institucijų ir tarptautinių organizacijų veiksmų koordinavimas tarptautiniame lygyje, kuriant ir praktiškai įgyvendinant finansinio stabilumo stiprinimo priemones. Priemonės numato finansinių institucijų vykdomą bankų ir kitų organizacijų, veikiančių finansų rinkose (akcijų, valiutų, kreditų, pinigų, draudimo) stebėjimą, reguliavimą ir priežiūrą. Šiuo metu FST vadovauja Markas Karnis (Mark Carney), Centrinio Kanados banko vadovas.

       FST sekretoriatas įsikūręs Bazelyje Tarptautinių atsiskaitymų banko patalpose (TAB). De facto FST yra TAB padalinys – organizacijos, koordinuojančios įvairių valstybių centrinių bankų veiklą. TAB veikia bankų priežiūros komitetas, kuriantis rekomendacijas centriniams bankams ir kitoms finansų reguliavimo institucijoms, turint tikslą užkirsti kelią masiniam bankų bankrutavimui ir bankų krizėms. Šios rekomendacijos yra didelės apimties dokumentuose, kuriuos priimta vadinti „Bazelis 1”, “Bazelis 2“, „Bazelis 3“. Tarptautinių atsiskaitymų banko rekomendacijos bankų priežiūrai praktiškai išsaugojo ir toliau saugoja susiklosčiusią pasaulyje vagių lupikišką sistemą, kuri gimdo krizes (pavyzdys - 2008-2009 m. pasaulio finansų krizė). Tai nenuostabu: juk TAB – organizacija, sukurta pasaulio galingiausių lupikautojų, bet tai jau kita tema. Galima tik trumpai pasakyti, kad TAB kartu su Federaliniu rezervu yra pagrindinė pasaulio finansų sistemos organizacija.

       Yra įtarimas, kad FST negalės įvykdyti šiai organizacijai patikėtos misijos. FST veikimas per trejus su puse metų nuo įsteigimo nė mažiausiu laipsniu nesulėtino šešėlinės bankininkystės pasaulyje augimo.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
(1) FSB Publishes Initial Integrated Set of Recommendations to Strengthen Oversight and Regulation of Shadow Banking. FSB Press release. 18 November 2012.
(2) Александра Лозовая, директор аналитического департамента «ИК Вектор секьюритиз» // Мнение.ру, 20 ноября 2012.
(3) Flow of Funds Accounts of the United States. Third Quarter 2012. Federal Reserve Statistical Release. – Wash., December 7, 2012, p.75.
(4) Ten pat, p.76-77.


---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-02-03

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas