Informacijos nutekėjimas iš TVF: centrinių bankų „auksinis“ sukčiavimas

www.emirates247.com                               Apie GATA ir „aukso kartelį“

       Dar XX amžiaus pabaigoje įkyriausi ekspertai pradėjo įtarti, kad aukso rinkoje vyksta kažkas negero. O būtent: jeigu net geltonas metalas nepinga, tai jo kainos augimo tempais vis tiek atsilieka nuo daugelio kitų pasaulio rinkos prekių kainų dinamikos. Auksas pigo net akcijų rinkų indeksų, nekilnojamo turto kainų ir pan. fone. Jokių stambių aukso telkinių tuo metu nebuvo atrasta, aukso meteoritai į žemę nekrito. Sumažintos geltonojo metalo kainos skaudžiai smogė aukso kasybos pramonės įmonėms. Šios šakos kelių kompanijų atstovai nusprendė išsiaiškinti paslaptį, dėl to ir sukūrė organizaciją, kurios pavadinimas GATA (Gold Anti-Trust Action). Pažodinis vertimas – „Veikla prieš aukso trestą“. Kaip rodo pavadinimas, GATA steigėjai įtarė, kad pasaulio aukso rinkoje veikia grupė piktadarių, susijungusių į trestą, kuris manipuliuoja aukso kainomis, jas mažindamas. Savo publikacijose GATA dažniau naudojo terminą „aukso kartelis“. Pamažu pavyko nustatyti pagrindinius šio kartelio dalyvius. Tarp jų – JAV Iždas, Niujorko Federalinis rezervų bankas (pagrindinis iš 12 federalinių bankų, sudarančių JAV FED), Anglijos bankas, dalis stambiausių JAV ir Vakarų Europos komercinių ir investicijų bankų (čia labiausiai išsiskiria „Goldman Sachs“ – investicijų bankas iš Volstrito). Tai yra kartelio branduolys. Laikas nuo laiko į GATA akiratį patekdavo ir kitos organizacijos, kurios dalyvavo kartelio operacijose. Tame skaičiuje ir kai kurių valstybių centriniai bankai.

       10 –as dešimtmetis buvo JAV didžiausio aktyvumo pasaulio aktyvų rinkose laikotarpis. Kitaip tariant, visame pasaulyje (įskaitant Rusiją) amerikiečiai organizavo valstybių įmonių privatizavimą, o tokioms operacijoms buvo reikalingas stiprus doleris. Finansų analitikai ir spekuliantai puikiai žino paprastą taisyklę: kuo mažesnė aukso kaina, tuo stipresnis doleris. Pats paprasčiausias ir pigiausias būdas sustiprinti dolerį – „prispausti“ „geltonojo metalo“, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai yra šios rezervinės valiutos konkurentu, kainą. Tačiau norint „prispausti“ kainą, reikia užtikrinti padidintą šio metalo pasiūlą pasaulio rinkoje. Tų, kurie norėjo sužaisti aukso kainos „sumažinimu“, akys nukrypo į nesuskaičiuojamas aukso atsargas, sukauptas iždų ir centrinių bankų rūsiuose. Šios atsargos gulėjo ten nejudinamos nuo tų laikų, kai 8 –ame dešimtmetyje sugriuvo Breton Vudso valiutų ir finansų sistema. Naujoje Jamaikos valiutų ir finansų sistemoje auksas nustojo būti pinigais, jis buvo paskelbtas viena iš biržos prekių – tokia pat, kaip nafta, kviečiai ar bananai.

                               Versija apie centrinių bankų manipuliacijas auksu

       Kaip šį auksą galima panaudoti manipuliavimui kainomis?

       Pirmas ir pagrindinis reikalavimas yra tai, kad norima visiškai padaryti slaptomis oficialias geltonojo metalo atsargas ir finansų institucijų operacijas su jomis. Dar labiau padidinti centrinių bankų nepriklausomumo statusą, tam kad „liaudies išrinktieji“, finansų kontrolės institucijos ir kiti smalsūs elementai savo nosių nekištų į šių institutų reikalus. Neleisti valstybės auditoriams prieiti iki „aukso aruodų“. Pavyzdžiui, JAV pagrindinė kontrolės tarnyba (Kongreso Valstybės atskaitomybės tarnyba (Government Accountability Office)) paskutinį kartą JAV pagrindinėje oficialių aukso atsargų saugykloje, esančioje Fort Nokse, lankėsi daugiau kaip prieš 60 metų.

       Toliau po paslapties šydu galima pradėti operacijas su auksu. Tačiau jo neparduoti, o „laikinai“ perduoti įvairioms privačioms struktūroms, šias operacijas apiforminant, kaip kreditą arba geltonojo aukso lizingą. O vietoj geltonojo metalo luitų saugyklose palikti popierėlius, kurie buhalteriniu ir teisiniu požiūriu yra „reikalavimais“, „kvitais“, „sertifikatais“ ir pan. Tai yra auksas centrinio banko balanse lieka, tik jis turi ne metalinę, o virtualią ir popierinę (arba net elektroninę) formą. O „tautai“ apie tai žinoti nėra būtina. Į šias „aukso aferas“ įtraukus dešimtį kitą centrinių bankų, kiekvienais metais į rinką galima išmesti ne vieną šimtą tonų tauriojo metalo ir mažinti jo kainą.

       Ekspertai (įskaitant GATA ekspertus) surasdavo daugelį patvirtinimų tam, kad visa tai nėra išsigalvojimas, o nusikalstamas centrinių bankų su privačiais bankininkais ir spekuliantais susitarimo rezultatas. Ir čia iškart kyla klausimai: kam centriniai bankai perduodavo auksą? Ar šis auksas buvo sugrąžintas atgal į centrinių bankų seifus? Ar šios machinacijos žinomos įstatymų leidėjams? Kiek šiandien fizinio aukso realiai liko centrinių bankų (arba valstybės iždų) saugyklose?

       Atkreipsime dėmesį, kad pavieniai bandymai išsiaiškinti tai, ką reiškia oficialios aukso atsargos, kaip oficiali aukso statistika atspindi tikrą reikalų padėtį, kas ir kaip valdo oficialias aukso atsargas, buvo iš įvairių valstybių parlamentų narių, politikų, visuomenės aktyvistų pusės. Pavyzdžiui, JAV tai nuolat bandė daryti JAV Kongreso narys Ronas Polas. Reguliariai paklausimus į vairias instancijas siuntė taip pat GATA.

       Valdžios finansų institucijos buvo linkusios tylėti. Arba atsakymai buvo pernelyg lakoniški ir apsiribodavo tuo, kad „valstybės aukso atsargos yra neliečiamos“. Tokios pat pozicijos paskutinių 15 metų laikotarpyje (nuo to laiko, kai prasidėjo kalbos apie „aukso kartelį“) laikėsi ir tarptautinės finansų organizacijos: Tarptautinių atsiskaitymų bankas (kuris, beje, aktyviai užsiima operacijomis su geltonu metalu ir buvo įtartas dėl dalyvavimo „aukso kartelyje“), Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas (1). 

                                             Informacijos nutekėjimas iš TVF

      Ir štai paskutinė naujiena šioje srityje. Kalbu apie medžiagą, kuri įdėta GATA tinklalapyje 2012 metų gruodžio mėnesį (2). Tai vieno iš GATA eksperto gautas slaptas 13 metų senumo Tarptautinio valiutos fondo tyrimas.Jis susijęs su pasaulio aukso rinka ir centrinių bankų vaidmeniu operacijose šioje rinkoje 1999 metais. Kadangi ji slapta, tai jos autorius leidžia sau rašyti visišką tiesą apie centrinių bankų operacijas.

       „Informacija apie aukso rinką nevienarūšė“, - sakoma tyrime. „Transakcijoms būdingas didelio laipsnio slaptumas. Greta sąlyginai nedidelio kiekio atviros prekybos biržoje, aukso pardavimai yra privatūs užbiržiniai sandoriai, apie tokias operacijas pranešama šykščiai. ... Beveik nėra oficialių duomenų apie aukso paskolas“.

       Štai pagrindiniai faktai ir skaičiai iš šios TVF medžiagos. 1999 metais daugiau kaip 80 centrinių bankų paskolino 15 procentų aukso atsargų rinkai (omenyje turimas aukso kreditų neapmokėtų įsipareigojimų dydis). Tarp centrinių bankų, teikusių paskolas auksu, buvo Vokietijos „Bundesbank“, Šveicarijos nacionalinis bankas, Anglijos bankas, Australijos Rezervų bankas ir Austrijos, Portugalijos ir Venesuelos centriniai bankai.

       Tyrimas patvirtino, kad aukso rinkoje centriniai bankai veikė dėl kainos „mažinimo“: „... didelis centrinio banko rezervų mobilizavimo laipsnis, naudojant aukso kreditų operacijas, turėjo poveikį aukso realios kainos mažinimui, kadangi perkredituojamas auksas paprastai susijęs su aukso pardavimu realioje rinkoje“.

       Toliau TVF tyrime kalbama, kad „aukso skolinimas centrinius bankus privertė aktyviai dalyvauti aukso išvestinių finansinių priemonių rinkoje, kurioje dalyvauja bankai, atliekantys operacijas su tauriaisiais metalais ir aukso gamintojai, parduodami auksą, sudarant išankstinius sandorius, ir per opcionus. Savo ruožtu, bankai, vykdantys operacijas su tauriaisiais metalais, dėjo visas pastangas, siekdami apsaugoti ir sustiprinti ilgalaikius santykius su centriniais bankais“.

       Štai dar viena ištrauka iš TVF dokumento: „Oficialaus aukso skolinimo visoje rinkoje pramoninių išsivysčiusių šalių dalis išaugo nuo 33 procentų 1995 metų pabaigoje iki 46 procentų 1998 metų pabaigoje, kadangi kai kurie pramoninių šalių centriniai bankai padidino kreditavimo lygį; tuo pačiu metu rinkoje atsirado nauji kreditoriai, pirmiausia „Bundesbank“ ir Šveicarijos nacionalinis bankas“.  

       O štai GATA eksperto, kuris įdėjo šią medžiagą, komentaras: „Esant tokiam dideliam centrinių bankų skaičiui, kurie slaptai teikia paskolas auksu toms finansų organizacijoms, kurių pagrindinis talentas, kaip buvo galima matyti paskutiniu metu, yra machinacijos rinkose, kas gali paneigti, be įprastų dezinformacijos agentų, kad aukso rinka manipuliuojama būtent dėl to, kad siekiama visam pasauliui neleisti naudotis laisvomis rinkomis?“

                2013 metai: laukiame naujų „aukso“ skandalų ir „aukso“ sensacijų

       Aukso baisios paslapties atskleidimo laukia jau daugelį metų. Dar 2004 metais Rotšildų Londono bankas pareiškė apie savo išėjimą iš „aukso fiksingo“ – procedūros, kai kiekvieną dieną siaurame rate Londono Sityje nustatoma geltonojo metalo kaina. Taigi, Rotšildai pasauliui pareiškė, kad jie išeina iš aukso verslo, kuriame dalyvavo du šimtmečius. Tačiau tai tik efektingas gestas. Iš aukso verslo jie neišėjo, o toliau užsiėmė tuo per kitas struktūras su kitais pavadinimais. Nujausdami artėjančio skandalo, demaskuojančio „aukso kartelį“, grėsmę, šie oligarchiniai sluoksniai nusprendė laiku pasišalinti iš galimo sprogimo epicentro...

       Visuomenės ir politikų pasipiktinimas dėl oficialių aukso atsargų ypač išaugo 2012 metais. Paaiškėjo, kad pasaulio rinkoje aktyviai vyksta prekyba netikru auksu, panaudojant paauksuotus volframo luitus(nors specialistai apie tai sužinojo dar 2004 metais, pasaulio žiniasklaida apie tai trimituoti pradėjo tik 2012 metais). Kilo įtarimai, kad centrinių bankų ir iždų rūsiuose yra krūvos volframo. Ronas Polas pasiekė, kad Nort Fokso ir Niujorko Federalinio rezervų banko rūsiuose būtų atliktas pasirinktinis metalo luitelių patikrinimas. Vokietija iš JAV pareikalavo, kad grąžintų jos oficialias atsargas („Bundesbank“), kurios buvo saugomos Niujorko Federalinio rezervų banko rūsiuose, bet sulaukė kurčių JAV Iždo ir FED pasipriešinimo. Pasibaigė tuo, kad Federalinio rezervo pirmininkas Benas Bernankė pasakė, kad neseniai vykęs „Sandy“ uraganas... „sunaikino“ Vokietijos auksą. Nieko geriau sugalvoti jis negalėjo. Visa tai tik sustiprino nuomonę tų, kurie seniai kaltina FED ir kitus centrinius bankus dėl sukčiavimo auksu.  

       Manau, kad 2013 metais centrinių bankų aukso tema taps dar karštesne. Pavyzdžiui, visi nekantriai laukia pasirinktinio aukso luitų iš JAV Iždo aruodų fizinio patikrinimo. Valdžia pažadėjo apie tai pranešti 2013 metų pradžioje. Vokietijoje visi įtemptai laukia reakcijos dėl Bernankės pareiškimo apie paslaptingą Vokietijos aukso dingimą.

       Atsirado klausimai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankui (TAB), kuris aktyviai vykdo komercines operacijas su geltonu metalu – ir savo, ir tuo, kurį TAB suteikia centriniai bankai, kaip depozitą arba kreditą. TAB duomenų teikimas apie šias operacijas labai lakoniškas ir nesuteikia vaizdo apie sandorių detales, jų kontragentus ir galutinius naudos gavėjus (beneficiarijus).

       Tarptautinis valiutos fondas toliau atkakliai iš Kinijos reikalaus atskleisti tikrą informaciją apie oficialias aukso atsargas. 2009 metais Kinijos Liaudies bankas (PBOC) pranešė, kad jo aukso atsargos padidėjo iškart 76% ir sudarė 1054 tonas. Nuo to laiko oficialūs Kinijos Liaudies banko aukso atsargų skaičiai nesikeitė. Mažai kas tiki tuo, kad šie skaičiai atspindi tikrą padėtį. Manoma, kad Kinijos pinigų politikos institucijos smarkiai sumažina skaičius, dalį savo nesuskaičiuojamų užsienio valiutų atsargų pervesdamos į geltoną metalą. 

      JAV Kongrese laukiama galutinio klausimo sprendimo dėl to, ar FED bus atliktas rimtas auditas – pirmą kartą per jo egzistavimą. Jeigu toks auditas vis tik įvyks, tai visos Federalinio rezervo operacijos su auksu turės būti pilnai patikrintos. Beveik visi rimti ekspertai iš šio patikrinimo laukia sensacingų demaskavimų. 

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Smulkiau apie „aukso kartelio“ machinacijas žiūr.: В.Ю. Катасонов. Золото в экономике и политике России. – М.: Анкил, 2009, psl. 57-63

(2) «IMF study in 1999 found 80 central banks lending 15% of official gold reserves». December 9, 2012

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-02-16

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Šokiruojantys duomenys apie bankų verslą

Niujorke aptikta aukso plytelė, užpildyta volframu

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.