2011 metų lapkričio 4 d. Vokietijos Eizenacho miestelyje du nežinomi asmenys apiplėšė taupomąjį banką, sėdo ant dviračių ir nuvažiavo. Po to,nusikaltėliai nuo dviračių persėdo į „Wohnwagen“(namelis-autopriekaba, automobilis su gyvenamuoju moduliu) ir liko vietoje, nesistengdami pasislėpti. Tai buvo jau 14 sėkmingas apiplėšimas, kurį jie įvykdė. Šį kartą policija lyg ir buvo pasirengusi juos sugauti, bet nusikaltėliai netikėtai padegė mašiną ir nusižudė. Jų bendrininkė tuo metu surengė sprogimą bute, kuriame jie visi trys gyveno, ir pasislėpė, kad po keturių dienų pasiduotų valdžios institucijoms... Taip tapo žinoma apie VFR egzistuojantį nacionalsocialistinį pogrindį (NSU), kurio pagrindiniu veikimo motyvu buvo neapykanta užsieniečiams...

       Dabar Vokietija rengiasi amžiaus procesui – teroristinės organizacijos, tariamai susijusios su neonacistine NPD (Vokietijos Nacionaldemokratine partija), atskleidimui. Vyriausybė rengiasi sužibėti skambia pergale prieš rudąjį marą. Pagal visus požymius tai gali tapti didžiausiu teismo procesu prieš terorizmą VFR istorijoje. Tačiau daugelis vokiečių įtaria, kad „Amžiaus procesas“ greičiau pavirs į amžiaus gėdą, ir kad visa istorija su nacionalsocialistiniu pogrindžiu – tai pati garsiausia Vokietijos specialiųjų tarnybų nesėkmė per visą suvienytos Vokietijos istoriją. Pirmiausia, Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (Bundesamt für Verfassungsschutz) nesėkmė.

       Po to, kai visa istorija išplaukė į paviršių, paaiškėjo, kad nusikalstamą „trio iš Cvikau“ seniai sekė. Į nusikaltėlių aplinką infiltravo agentus, bet... kai tik prasidėjo tyrimas, visi dokumentai, susiję su jų infiltravimu, buvo sunaikinti. Klausimas, kodėl? Ne dėl to, kad norėta paslėpti teroristinės organizacijos ryšį su VFR specialiosiomis tarnybomis? Dėl dokumentų sunaikinimo ir nuslėpimo apkaltinti žemių Konstitucijos apsaugos tarnybų Tiuringijoje, Zaksene, Zaksene–Anhalte vadovai ir net Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos vadovas Haincas Fromas.

                                                                                           * * *

       Taigi, teroristinė organizacija, kuri susideda iš trijų žmonių – Uvės Mundloso, Uvės Bėnhardto ir Beatos Čepės. Juos kaltina dėl dešimties žmonių nužudymo (devynių turkų kilmės emigrantų ir policininkės Mišel Kizeveter), dėl bombos susprogdinimo turkų kvartale Kelne ir 14 bankų apiplėšimų. Vienintelė likusi gyva Beata Čepė suimta ir uždaryta kalėjime. Pagal žiniasklaidos duomenis, be Čepės ant teisiamųjų suolo atsidurs dar trys bendrininkai, padėjėjai. Tačiau be Čepės suimtas tik vienas iš jų – Ralfas Volebenas. Dėl jo taip pat ne viskas aišku. Kaip praneša „Spiegel Online“, yra įtarimas, kad Ralfas Volebenas yra Konstitucijos apsaugos tarnybos slaptas agentas. Tuo pačiu metu Volebenas buvo vienintele jungiančia grandimi tarp NSU ir neofašistų partijos NPD.

       Procesas prieš Beatą Čepę – svarbiausias baudžiamasis procesas artimiausiu metu. Iš pradžių buvo manoma jį pradėti vasario mėnesį, po to kovo, dabar, pagal pranešimus, jis turi prasidėti 2013 metų vasario 17 d. Bavarijos Aukščiausiame teisme Miunchene. Į procesą įtraukti 5 kaltintojai ir 50 advokatų. Kaltinimas turi 27 punktus, dokumentų surinkimui dirba 400 Federalinės kriminalinės policijos darbuotojų.

       Beatos Čepė gynėjas, Volfgangas Geras, jau kreipėsi į Federalinę prokuratūrą su skundu dėl apribotos prieigos prie bylos medžiagos. Dokumentų, susijusių su migrantų nužudymais, išvis jam nerodo. Advokatas reikalauja pakoreguoti kaltinimą, iškeltą prieš Čepę, ir nurodo klaidas formuluotėse. Neaišku, ar jo ginamoji kaltinama kaip teroristinės grupės narė ar kaip jos įkūrėja. Tai yra absoliučiai skirtinga nusikaltimų sudėtis. Taip pat Volfgangas Geras mano, kad nėra jokių įrodymų, kad Čepė dalyvavo žudymuose, apiplėšimuose arba teroristinių aktų parengime.

       Tačiau toks klausimo iškėlimas visiškai netinka proceso organizatoriams. Teroristinę organizaciją turi sudaryti mažiausiai trys žmonės: jeigu Čepė atmetama, tai visa konstrukcija sugriūna. Todėl Beatą Čepę bando padaryti nusikaltimų organizatore ir įkvėpėja, „smegenų centru“. Būtent jai (o daugiau nėra kam) suvers visą kaltę už padarytus nusikaltimus. Pavyzdžiui, generalinis prokuroras Naraldas Rangė tvirtai įsitikinęs dėl Čepės kaltės.

       2012 metų vasario 23 d. tuometinis VFR prezidentas Kristianas Vulfas Berlyne surengė gedulingą ceremoniją dėl nacionalsocialistinio pogrindžio aukų. Ponia Merkel atsiprašė artimųjų aukų ir pasakė, kad jai gėda už Vokietiją.

       Kalbant apie NSU sąsajas su 1998-2010 metų nužudymais, yra daug neaiškumų. Kaip galėjo nutikti, kad daugiau kaip dešimt metų niekas net neprasižiojo nė apie jokį nacionalsocialistinį pogrindį? Nužudymų serija buvo prieš daugelį metų. Kodėl nužudymai, įvykdyti įvairiose šalies vietose, po gana ilgo laiko tarpo staiga buvo atskleisti ir surinkti „po viena kepure“? Vokietijos vyriausybė jau nusprendė pakelti kitus panašius nužudymus ir nusikaltimus, kurie įvykdyti nuo 10 –ojo dešimtmečio pabaigos ir liko neišaiškinti. Matyt, NSU apkaltins ir dėl rabino Abraomo Griunbaumo Šveicarijoje nužudymo. O Beata Čepė, kaip ir anksčiau, tyli.  

       Vokiečiai ne iš nuogirdų žino, kas yra teroras. Prisimenama Raudonosios Armijos frakcija (RAF). Teroristinė organizacija, kuri beveik trisdešimt metų Vokietijai ir visai Europai kėlė siaubą. RAF teroristai pagrobė ir nužudė Vokietijos darbdavių sąjungos pirmininką Hansą Martiną Šleijerą, generalinį prokurorą Zigfridą Bubaką, „Siemens“ koncerno menedžerį Karlą Haincą Bekurtsą, bankininką Alfredą Herhauzeną, „Drezdeno banko“ direktorių Jurgeną Pontojų. Tai buvo šaudymas į stambius taikinius. Tačiau kokiu tikslu buvo pasirinkti tie mažų parduotuvėlių, gėlių prekyviečių savininkai, kebabų pardavėjai, kuriuos, kaip tvirtinama, savo aukomis pasirinko „trio iš Cvikau“? Kuo jie skyrėsi nuo šimtų ir tūkstančių kitų smulkių prekiautojų? Atsakymo nėra.

       Ir dar: paprastai teroristai apie įvykdytą teroristinį aktą plačiai informuoja žiniasklaidą, garsiai „prisiima atsakomybę“. Kodėl Cvikau trio taip nepasielgė?

       Beata Čepė tyli. Bijo. O klausimų yra vis daugiau ir daugiau. Ir gana įdomių klausimų. Štai kai kurie iš jų.

       Nacionalsocialistinį pogrindį kaltina dėl 14 bankų apiplėšimo. Kodėl po paskutinio sėkmingo apiplėšimo nusikaltėliai nesislėpė bėgdami, o liko keletą kilometrų nuo apiplėšto banko? Kodėl netikėtai nusižudė?

Toliau: 2011 m. lapkričio 4 d. buvo surasti nusižudžiusių Uvės Mundloso ir Uvės Bėnhardto kūnai. Laikraštis „Der Berliner Kurier“ pranešė, kad po viso to praėjus vos pusvalandžiui Beatai Čepei skambino mobiliuoju telefonu. Kaip paaiškėjo, jai skambino iš Zakseno žemės Vidaus reikalų ministerijos. Paslaptingi skambučiai kartojosi trumpais intervalais 18 kartų (!).Be to, skambino iš Cvikau Policijos departamento. Iš kur „kompetentingos institucijos“ žinojo jos telefono numerį?

       Namo griuvėsiuose Cvikau buvo surasti padirbti dokumentai iš tos kategorijos, kurie daromi specialiųjų tarnybų slaptiems agentams. O pagrindiniu radiniu ten buvo sąrašas su kitų NSU aukų vardais, įskaitant politikų, Bundestago deputatų. Ten pat buvo surasti nužudytos policininkės Mišel Kizeveter ginklas ir dokumentai. Klausimas: kodėl buvo saugomi šie įkalčiai? Daug kalbama apie vaizdo įrašą su pačių teroristų prisipažinimu apie įvykdytas žmogžudystes, kuris neva rastas namo griuvėsiuose, tačiau iki šiol nebuvo parodytas nė vienas fragmentas iš šio vaizdo įrašo. Ir dar vienas klausimas: kaip tas vaizdo įrašas ir kiti įkalčiai galėjo išlikti po namo sprogimo? Vienas iš gaisrininkų, kuris dalyvavo gaisro gesinime po sprogimo, laikraščio „Bild am Sonntag“korespondentui nustebęs pasakė, kad po panašaus ugnies šturmo nieko negalėjo išlikti. Taip ir norisi paklausti: ar negalėjo visus tuos „daiktinius įrodymus“ padėti po gaisro? Tuo labiau, kad jie buvo surasti po dviejų dienų nuo įvykių.

       Kaip nusikaltėliams tiek metų pavykdavo likti nepastebėtiems? Kaip pavyko įvykdyti tiek nužudymų ir visiškai nepalikti pėdsakų? Pasirodo, Tiuringijos teisėsaugos institucijos 10 –ojo dešimtmečio pabaigoje į Mundloso, Bėnhardto, Čepės aplinką infiltravo tris agentus. Ir nepaisant tokio akylaus stebėjimo, nusikalstama trijulė sėkmingai išėjo į pogrindį. 1998 m., beveik po to, kai jie „išėjo į pogrindį“, tariami žudikai buvo susekti policijos Kemnice. Jų jau suplanuotas suėmimas paskutinę minutę buvo atšauktas. Kodėl? Ir kieno?

       Visi trys išaugo Enos mieste, buvusioje VDR, ir kaip daugelis rytų Vokietijoje, pradėjo domėtis dešiniųjų ekstremistų pažiūromis, dalyvaudami organizacijos „Tiuringijos tėvynės gynyba“ akcijose. Taigi, jie susprogdino bombą priešais teatrą Enos mieste. Juos iškart priskyrė pavojingiems teroristams ir įsidėmėjo. Net atėjo atlikti kratos į Beatos Čepės garažą. Toliau, kaip blogame filme. Vienas iš policininkų perspėjo Bėnhardtą, kad jau išrašytas jo suėmimo orderis. Bėnhardtas ramiai pasislėpė. Beje, o jo garaže rado sprogmenis. Trio perėjo į nelegalią padėtį.

       2012 m. į šviesą išplaukė tai, kad „Tiuringijos tėvynės gynybos“ vadovu buvo toks Tinas Brandtas – Konstitucijos apsaugos tarnybos slaptas agentas, kuris gaudavo stambias sumas nacistinių akcijų vykdymui ir nacistinės organizacijos išlaikymui!

       Toliau. 14 bankų apiplėšimų. Pagal vienodą schemą: apsirengę striukėmis su gobtuvais, vyrai žengdavo į banką, pasiimdavo pinigus ir išvažiuodavo dviračiais. Po to kraudavo dviračius į netoliese pastatytus „Wohnwagen“ ir išvažiuodavo. Ir visada išsisukdavo.

       Žudymai prasidėjo nuo 2000 metų rugsėjo mėn. Tada tyrimas aukas ir žudikus priskyrė turkų mafijai. Buvo manoma, kad tai yra mafijos santykių aiškinimasis, reketas, prekyba ginklais. „Žudymų dėl neapykantos užsieniečiams“ motyvo net nebuvo. Ir niekas neminėjo apie nacionalsocialistinį pogrindį. Niekas nemanė, kad Mundlozas ir Bėnhardtas gali būti susiję su nužudymu. Jų toliau ieškojo tik dėl sprogmenų. O dabar paaiškėja, kad vykdant šešias iš devynių žmogžudysčių dalyvavo mažiausiai vienas Konstitucijos apsaugos tarnybos darbuotojas.

       2006 metai, ypač įdomus atvejis. Tai devintas nužudymas. 2012 metų lapkričio mėnesį nacionalsocialistinio pogrindžio keliuose Vokietijos miestuose atskleidimo metinių proga praėjo demonstracijos prieš neonacistinį terorą. Ant plakatų ir aktyvistų marškinėlių buvo užrašyta: „Ką matė Andreasas T. nusikaltimo vietoje?“ Aš paklausčiau šiek tiek kitaip: ką Andresas T. darė nusikaltimo vietoje? Viskas buvo taip. Interneto kavinė turkų rajone. Daug lankytojų ir tarp jų Konstitucijos apsaugos tarnybos darbuotojas Andreasas T. Jis taip pasinėrė į internetą, kad nieko aplinkui nepastebėjo. Staiga pasigirdo šūviai. Tačiau Konstitucijos gynėjas jų negirdėjo. Jis prie prekystalio sumokėjo už naudojimąsi internetu ir išėjo. O nužudytą, savininką Halitą Jozgatą, surado gulintį už prekystalio. Jo Andreasas T. taip pat nepastebėjo. Visi interneto kavinės lankytojai girdėjo šaudymus, tik Andreasas T. – ne. Jį apklausė, bet greitai paleido. Kaip pareigūnai, atliekantys tyrimą, išsireiškė, „bet kurie  klausimai ta kryptimi gali sukliudyti tyrimui“. Nuostabu, bet po to žudymai liovėsi ketverius metus.

       O dabar, kaip praneša „Spiegel“, daugelis nacionalsocialistinio pogrindžio „padėjėjų“ atskleisti, kaip Berlyno kriminalinio tyrimo ir Konstitucijos apsaugos tarnybos slapti agentai. Vokietijos specialiosios tarnybos priverstos teisintis: jas įtaria mažiausiai dėl nekompetentingumo. Daugiausiai tuo, kad jos pačios palaikė teroristines grupuotes.

       Politikai ir žemių Konstitucijos apsaugos tarnybų vadovai skėsčioja rankomis: jie ir įsivaizduoti negalėjo, kad dešinioji teroristinė organizacija gali egzistuoti politiškai korektiškoje Vokietijoje. Jie nepastebėjo ir simpatijų augimo „rudiesiems“ Vokietijoje, ypač buvusios VDR teritorijoje. Be to, visi atliekami tyrimai laikomi didžiausioje paslaptyje.

       Vokietijos gyventojai pamažu susidaro savo nuomonę apie keistus įvykius ir net išdrįsta šią nuomonę pareikšti. Žmonės išeina į antirasistines demonstracijas, o tarp šūkių, kuriuos jie neša, galima perskaityti ir tokius: „Gäbe es NSU Nazi-Terror ohne den Verfassungschus?“ („Ar galėjo egzistuoti nacionalsocialistinio pogrindžio teroras be Konstitucijos apsaugos tarnybos?“)

      Tyrimas tęsiasi. Žiniasklaidos susidomėjimas juo nepaprastai didelis – juk skandaluose sutepti žinomiausi Vokietijos politikai. Šia proga jau sukurta speciali parlamentinė komisija. Vienu žodžiu, nacionalsocialistinio pogrindžio bylos procesas žada būti labai įdomiu... Jeigu, žinoma, jis apskritai įvyks...  

Liudmila Belousova, 2013-03-10

Šaltinis: Fondsk