Popiežius Benediktas XVI atsižadėjo sosto tais pačiais metais, kurie jo paties paskelbti Tikėjimo metais. Naujo popiežiaus rinkimai – įvykis daug reikšmingesnis pasaulio likimui nei apie tai galima sužinoti iš žiniasklaidos. Visa esmė realiame, labai mažai nušviečiamame Vatikano vaidmenyje – stambiausias istorijoje savininkas, žinių monopolistas Europos pasaulyje ir vienas iš seniausių politinių subjektų, aktyviai stumiančių globalizacijos procesus. Pavyzdžiui, beveik nežinoma, kad Europos Sąjungos sukūrimo idėjos priklauso Šventajam Sostui, kuris į ją žiūri, kaip į Pasaulio sąjungos sukūrimo pirmą etapą.

       Vatikano spaudos sekretorius beveik iš karto paneigė informaciją apie popiežiaus sveikatą, kaip apie atsistatydinimo priežastį. Su tuo sutinka ir Italijos ekspertai, primenantys, kad ankstesnis popiežius Jonas Paulius II liko poste iki galo, būdamas žymiai sunkesnės fizinės būklės. Tie patys ekspertai nurodo, kad tikrąja priežastimi yra ne sveikata, o vidaus prieštaravimai tarp Vatikano grupuočių, kurių Benediktas XVI nesugebėjo išspręsti.

       Šiandien Vatikanas yra „naujos pasaulio tvarkos“ ideologinis centras. Antrą, finansų, centrą atstovauja Londono Sitis. Trečias, politinis, centras yra Vašingtono Kolumbijos apygardoje... Kiekvienas šios triados elementas, yra mini valstybė valstybėje, turinti savo vėliavą, vyriausybę ir pan. Ir įžymiausi statiniai Vatikano centre – aukšti, beveik 300 tonų senovės Egipto obeliskai vyriausių Egipto dievų ir „visų daiktų kūrėjo“ Amen Ra garbei.

       2005 metų balandžio 19 d. į popiežiaus sostą įžengęs Josephas Ratzingeris tapo pirmuoju vokiečių popiežiumi per paskutinius beveik 1000 metų. Ir seniausiu popiežiumi per daugiau kaip 200 metų. „Senoji gvardija“, susidedanti daugiausia iš Italijos kardinolų, turinčių daugumą konklavoje, laukė, kad jo valdymas bus neilgas, „tarpinis“. Tačiau laukimas užsitęsė 8 metus. „Senis“ pasirodė esąs ne tik gyvybingu, bet ir atkakliu politiku. Tai patvirtina ir visiškai priešingi jo asmenybės traktavimai žiniasklaidoje.

       - Kaip tradicinį požiūrį į santuoką atstovaujantis ir smerkiantis homoseksualizmą „konservatorius“, kuris beveik ketvirtį amžiaus vadovavo struktūrai, kuri tapo inkvizicijos įpėdine.

       - Kaip liberalas, ekumenizmo nuo Vatikano II susirinkimo (1962) laikų ideologas, kuriame jaunas J.Ratzingeris suvaidino svarbų vaidmenį nuverčiant savo idėjinį priešą, paskutinį Didyjį inkvizitorių Alfredą Otavianį (Alfredo Ottaviani) ir inkvizicijos statusą nužeminant iki paprastos kongregacijos padėties.  

       Šis nevienareikšmiškumas J.Ratzingeriui leido keletą metų laviruoti, vaizduojant „tarpinį“ popiežių, tarp Vatikano „konservatorių“, kurie nesuinteresuoti finansų ir politinio status quo pokyčiais, ir „liberalais“, pasirengusiais „modernizuoti“ bažnyčios gyvenimą ir net Šventąjį Raštą.

       XXI amžiaus 1 –ame dešimtmetyje erdvės manevravimui neliko. Benediktas XVI nebetenkino daugelio. Ir savų jaunesnių vienminčių, susietų Vatikano II ekumeninio susirinkimo priesakais, kuriems jis pradėjo atrodyti pernelyg konservatyviu. Ir jų oponentų, kuriems jis pradėjo atrodyti beveik revoliucionieriumi. Beje, formalių priežasčių nepasitenkinimui užteko ir tiems, ir kitiems. Paimkime vieną faktą – per Benedikto XVI pontifikatą jo gimtojoje Vokietijoje katalikų dvasininkija neteko 350 tūkstančių parapijiečių. Tačiau viską suvesti tik į Vatikano vidaus intrigas, reiškia labai supaprastinti situaciją.

       Precedento neturintis spaudimas „užsisėdėjusiam“ popiežiui neatsiejamas nuo didžiulės informacinės atakos prieš Vatikaną, kurios pradžia galima laikyti 2009 metais paskelbtą D.Nucio knygą „LLC Vatikanas“. Remiantis beveik 4 tūkstančiais slaptų dokumentų, joje atskleidžiamos Italijos mafijos, stambių politikų ir verslininkų pinigų plovimo neteisėtos operacijos ir slaptos schemos, kurias vykdė uždariausia Šventojo Sosto struktūra – Religijos reikalų institutas, žinomas, kaip Vatikano bankas.

       Vatikano banko atžvilgiu pirmą kartą buvo panaudota griežta priemonė – dalies piniginių lėšų areštavimas, direktoriui iškelta baudžiamoji byla. 2010 metais galingą smūgį katalikų dvasininkų įvaizdžiui sudavė paskelbta informacija apie daugybę prievartos prieš vaikus faktų, kurias įvykdė vokiečių klerikai 7-8 dešimtmečiuose (Vatikanas buvo priverstas pripažinti prievartos prieš vaikus faktus, tai sukėlė masinį vokiečių katalikų atsiskyrimą nuo Romos bažnyčios). 2011 metais dvasininkų pedofilų prievartos aukų teisininkai (JAV dėl vaikų seksualinio išniekinimo kaltina daugiau kaip 3 tūkstančius katalikų dvasininkų) padavė ieškinį į Tarptautinį Tribunolą Hagoje, reikalaudami baudžiamojon atsakomybėn patraukti Romos bažnyčios vadovą ir tris pagrindinius Vatikano hierarchus „už nusikaltimus prieš žmoniškumą, už bendrininkavimą ir dvasininkų seksualinės prievartos prieš vaikus slėpimą“ (Goodstein L. Abuse Victims Ask Court to Prosecute the Vatican // New York Times, 14.09.2011). Tais pačiais metais pasaulyje pradėta rodyti skandalinga ir sunki kino satyra „Habeus papam“ (pažodžiui „Mes turime popiežių“). Siužeto centre kardinolas, bandantis pabėgti iš Vatikano po popiežiaus išrinkimo ir gale filmo atsisakantis sosto.

       2012 metų spalio mėnesį pasibaigė popiežiaus liokajaus Paolo Gabriele‘s teismas, kuris naudojosi absoliučiu popiežiaus pasitikėjimu. Jis buvo nuteistas 1,5 metų laisvės atėmimo bausme po prisipažinimo kaltu dėl konfidencialių laiškų, finansinių ataskaitų  ir kitų pontifikato slaptų dokumentų vagystės, kurių dalis pateko į praėjusį rudenį išleisto dar sensacingesnio tyrimo, pasirašyto D.Nucio, „Jo Šventenybė. Benediktas XVI slapti dokumentai“. Demonstruodama pačio pontifiko vidinę virtuvę ir jo pažeidžiamumą išorinėms jėgoms, knyga ragino, kad Šventas Sostas būtų „skaidresnis“, ir išprovokavo dar vieną skandalą, kurį Vatikano spaudos sekretorius pavadino „Vatileaks‘u“.

Be to, didelė dalis pavogtų dokumentų dar nepaviešinti ir kaip anksčiau yra nežinomo užsakovo rankose (pagal JAV žurnalistų versiją, juo gali būti Kasas Sansteinas (Cass Sunstein), buvęs Vašingtono Baltųjų rūmų Informacijos ir reguliavimo ryšių departamento vadovas, taip pat siekiantis Vatikano didesnio „skaidrumo“; šio departamento vadovą vadina Obamos administracijos „informacijos caru“). Kol vyko popiežiaus liokajaus bylos tyrimas, be pėdsakų pradingo Vatikano kompiuterių specialistas, savo rankose laikęs visus „virtualius“ kontaktus, duomenų bazes ir kodus įėjimui į Šventojo Sosto kompiuterinę sistemą, kuri laikoma analogiška JAV specialiųjų tarnybų sistemoms...   

       Įdomu, kad informacinių atakų prieš Vatikaną pagrindinės bangos sutapo su Benedikto XVI raginimu sukurti bendrą pasaulio valdymo instituciją. Kokia tai struktūra ir kodėl ją kontroliuoti turi „Dievo vietininkas žemėje“, aprašyta popiežiaus trečioje enciklikoje „Caritas in Veritate“, paskelbtoje 2009 metų liepos 7 d. Šiame 150 puslapių rašte, pirmą kartą paskirtame specialiai tematikai, popiežius pakvietė sukurti „Pasaulio politinę valdžią“ dėl „ekonomikų, paliestų krizės, atsigavimo“. Po metų Vatikanas aktyviai pradėjo stumti Pasaulio centrinio banko idėją, turint tikslą sukurti pasaulinio masto „viršnacionalinę valdžią“.

       2012 metų gruodžio 3 d. kalboje, pasakytoje Popiežiškoji taryboje, Benediktas XVI vėl pakvietė „sukurti pasaulinę bendruomenę su atitinkamais įgaliojimais“, sukurti supervalstybę ir pasaulio viršnacionalinę valdymo instituciją. Pagal Italijos „La Repubblica“ duomenis, tiesiog po dviejų savaičių po šio įvykio, ant popiežiaus stalo atsigulė 300 puslapių aukštų klerikų tyrimai, kurie buvo apkaltinti dėl homoseksualizmo ir Vatikano lėšų grobstymo. Po susipažinimo su šia medžiaga popiežius neva jau tą pačią dieną priėmė sprendimą palikti savo postą... 

       Neseniai JAV žiniasklaidoje praslydo informacija apie tai, kad oficialiai apie Benedikto XVI atsistatydinimą buvo pranešta praėjus keletai dienų po vasario 4 d. iš vienos neįvardintos Europos valstybės gavus diplomatinę notą, kurioje išreikštas ketinimas J.Ratzingerio suėmimui išduoti orderį. Kartu su tuo naujienų agentūra pranešė apie derybas su Italijos valdžios institucijomis ir Benedikto XVI sprendimą po sosto atsisakymo gyventi Vatikane, ir jo privataus gyvenimo saugumo ir teisinės gynybos garantijų gavimą tuo atveju, jeigu prasidėtų teisminis persekiojimas.

       Iš dalies Benedikto XVI atsistatydinimas primena 143 metų senumo spektaklį, kuris buvo sužaistas diktuojant Rotšildams. Tada rezultatas buvo atėmimas iš popiežiaus pasaulietinės valdžios, o iš Vatikano - Popiežiaus srities ir kartu popiežius įgijo baltą kortelę (Carte blanche) krikščionybės „modernizavimui. Šiandien pavojus gresia Vatikano suvereno pasaulinei ideologinei valdžiai. Pagrindinis pasirinkimas, kuris bus padarytas šiomis dienomis Vatikane, - tai ne juodaodžio/baltaodžio arba Europos/ne Europos popiežiaus pasirinkimas. Sprendžiamas klausimas:

       1) ar Vatikanas sugebės įveikti gilią popiežiaus valdžios instituto ir katalikų bažnyčios krizę, kai nesugebama pasipriešinti prieš masinį dekrikščionizavimą ir parapijų, ir dvasininkų sugyvulėjimą, ir likti suverenia valstybe, kuri valdoma popiežiaus kurijos? To rodiklis bus kontrolės Vatikano  bankui išsaugojimas, kuris yra ne oficialia tos valstybės įstaiga, o pontifiko banku, kuris tam tikra prasme kol kas lieka jo vieninteliu akcininku, visiškai kontroliuojančiu banką,  padedant komisijai iš penkių kardinolų.

       2) ar pontifiko misija apsiribos tik „naujos pasaulio tvarkos“ ideologine propaganda ir kvazi –religinių sankcijų jos stiprinimui išdavimu? Rodiklis – renkant popiežių galimas sužaidimas “rasės korta” ir Vatikano finansų struktūrų pervedimas į viršnacionalinių bankų struktūrų kontrolę, kurios po kovos su korupcija vėliava vienose ar kitose valstybėse siekia demontuoti valstybės institutą.  

Nikolaj‘us Mališevski‘s, 2013-03-13

Šaltinis: Fondsk