Finansiniai karai: geriausia gynyba – tai puolimas

www.theatlantic.com/       Suteikite man galimybę valstybėje leisti pinigus ir man nerūpės, kas rašo jos įstatymus (Mejeris A.Rotšildas)

       Ne viskas auksas, kas blizga

       Finansinių karų istorija nė kiek netrumpesnė nei įprastų karų istorija. Dar Senovės pasaulyje vienu iš kovos su priešininku būdų buvo jų ekonomikų žlugdymas. Paprastai tai buvo pasiekiama padirbtų monetų kalimu, tai sukeldavo pinigų nuvertėjimą ir pasitikėjimo valdžia praradimą. Po popierinių pinigų išradimo ir poligrafijos išsivystymo tokios kovos galimybės išaugo daug kartų, kadangi padirbta moneta vis tik turėjo nors kažkokią vertę dėl joje esančio metalo, kuris yra jos padengimo priemone, skirtingai nuo dirbtinių popierinių kvitų kažkur saugomam turtui, kuo iš esmės yra banknotai. Padirbtas priešų kupiūras Napaleonas spausdino savo karų metu, Vokietija – abiejų pasaulinių karų metu.  

       Nors pinigų galią tautų pavergimui daugelis suvokė seniai, ją panaudoti, kaip visavertę alternatyvą  įprastinių ginklų taikymui, išmoko maždaug prieš šimtą metų. Ir lemiantį vaidmenį tame suvaidino JAV bankininkai, iš pradžių sau pavaldžią padarę JAV, sukurdami Federalinę rezervų sistemą, o po to pasikėsino ir į likusį pasaulį, pasiekę, kad būtų priimta Breton Vudso sutartis dėl dolerio, kaip tarptautinių atsiskaitymų priemonės. Ne mažiau svarbiu šių susitarimų rezultatu buvo Tarptautinio valiutos fondo sukūrimas, kuris yra FED kontroliuojamas, juk TVF JAV bankininkams atvėrė galimybės „priesako“ realizavimui, kuris jų Asociacijos prezidento Filo Bensono suformuluotas dar 1839 metais: „Nėra geresnio ir patikimesnio būdo perimti tautos kontrolę nei per jos kreditavimo sistemą“.

                                                   Tylūs, bet griaunantys

       Kaip ir įprastinių karų atveju, finansinių karų tikslas yra arba visos valstybės pavergimas, arba kontrolės nustatymas jos daliai. Skirtumas tik tas, kad finansinių karų atveju fizinė teritorijos kontrolė visiškai nėra privaloma, nors pagal griaunamąjį laipsnį finansiniai karai ne mažiau baisesni nei įprasti. Pagal akademiko D.S.Lvovo skaičiavimus, finansinis ir ekonominis karas tik per pirmus tris – ketverius „reformų“ metus Rusijos ekonomikos, kariniam ir moksliniam – technologiniam potencialui padarė žalos, kuri vertinama maždaug 3,5 trln. dolerių, kai tuo tarpu visos Tarybų Sąjungos praradimų suma per Antrojo pasaulinio karo ketverius metus buvo 375 milijardai dolerių.

       Generaliniai mūšiai yra būdingi įprastiems karams, finansinių karų įspūdingiausiais ir lemiančiais įvykiais yra krizės. Visi kiti šalių žingsniai, kaip iki krizių, taip ir po jų, gyventojų vaizduotei padaro mažesnį įspūdį. Beje, ir patys šie karai paprastai dažnai laikomi tam tikra stichiška nelaime, o ne kruopščiai kažkieno suplanuotais žingsniais, nukreiptais į ekonomikos, kuri domina krizės organizatorių,  kontrolės įtvirtinimą.

       ХХ amžiaus galingiausia krizė, vadinama Didžiąja depresija, Federaliniame rezerve leido sukoncentruoti visą bankų auksą, kuris buvo Jungtinėse Valstijose, ir įvesti JAV pramonės didelės dalies bankų, įeinančių į FED, kontrolę. Finansų krizė, kurią 1992 metais Didžiojoje Britanijoje surengė artimas bankininkams iš FED biržų spekuliantas Džordžas Sorošas, jam leido ne tik per vieną dieną uždirbti 1 milijardą dolerių, bet ir sukėlė keliolikos Europos valiutų devalvavimą, o taip pat šešeriems metams atidėjo bendros Europos valiutos įvedimą. O svarbiausia leido labai padidinti JAV įtaką Europos ekonomikai, supirkus smarkiai atpigusias Europos įmonių akcijas.     

       Sorošas buvo ir tarp 1995 metų krizės Meksikoje iniciatorių, kuri palaidojo kanalo tarp vandenynų statybos planus, kuris konkuruotų su Panamos kanalu, kurį kontroliuoja amerikiečiai. Tais pačiais metais Sorošas smogė Japonijai, spartus nacionalinės valiutos kurso augimas, kuris grėsė, kad valstybė pavirs į pasaulio finansų centrą, valstybę rentininkę, kurios jenomis išreikšti kreditai užtikrino audringą visos Pietryčių Azijos ekonomikos augimą. Po to Sorošas, padedant bankams, įeinantiems į FED, sugriovė Indonezijos, Pietų Korėjos, Taivanio, Malaizijos, Tailando, Honkongo – visų „Azijos tigrų“, finansų sistemas, joms šiurkščiai nurodė jų vietą voljere, privertę savo ekonomikas pririšti prie dolerio. Pasinaudojusios nurodytų šalių elektronikos kompanijų akcijų kritimu ir tos priežasties sukelto „Dow Jones“ indekso kritimo, JAV aukštųjų technologijų korporacijos - IBM, „Intel“, „Motorola“, „Compaq“, „Dell“, „Hewlett Packard“ – išpirko dideles jų akcijų dalis, o taip pat savo akcijas, „išmestas“ užsienio investuotojų.  

                                   Geriausias ekspromtas – parengtas iš anksto

       Kalbėti apie Džordžą Sorošą verčia ne tik jo vaidmuo organizuojant krizes. Net turėdamas keletą laisvų milijardų dolerių jis nesugebėtų organizuoti krizių be didžiulio parengiamojo darbo. Dalis jo apima finansų rinkos dalyvių nuomonės formavimą, kad tam tikros krizės atsiradimas yra neišvengiamas. Po to, net sąlyginai nedidelės sumos (maždaug kelių milijardų dolerių) užtenka tam, kad būtų sukelta panika finansų rinkoje, kuri nuvertins valiutą ir šalies pagrindinių įmonių,  ir net viso regiono akcijas.

       Stebint Sorošo pasisakymus, jam pavaldžių žiniasklaidos priemonių publikacijas, kitų organizacijų, kurios finansuojamos iš jo Fondo, veiksmus, nesunku nustatyti kitą finansinių karų auką – Europą. Nuo 2012 metų sustiprėjo euro zonos iširimo grėsmė. Labiausiai nuo finansų krizės nukentėjusioje Graikijoje pradėjo kalbėti apie bendros Europos valiutos atsisakymą, tai neabejotinai sukels rimtą euro susilpnėjimą. Metų pabaigoje Sorošas pareiškė, kad susidariusios padėties pagrindine priežastimi yra Vokietijos griežta politika finansų disciplinos laikymosi silpniausiose Europos valstybėse klausimais. Būtent Džordžas Sorošas finansuoja ir globoja Graikijos opozicijos partiją „Syriza“, kuri aštriausiai pasisako prieš Vokietijos pastangas išlaikyti bendrą Europos valiutą.

       Be psichologinio „pūtimo“ – nuomonės dėl Europos valiutos žlugimo neišvengiamumo platinimas – vykdomas ir kitas parengiamasis darbas. Paskutiniais mėnesiais JAV labai stengiasi sukurti laisvos prekybos zonas su Europos Sąjunga [1], siekdamos galutinai panaikinti likusius barjerus JAV kapitalo skverbimuisi į Europą, ir po išprovokuoto euro žlugimo už smarkiai pabrangusius dolerius, prisidengiant ES ekonomikos gelbėjimo pretekstu, supirkti jos gardžiausius kąsnius. Arba užgniaužti bet kokius ES bandymus įvykdyti reindustrializaciją ir sustiprinti savo įtaką pasaulyje [2].

                                               Kam karas, o kam tikra motina

       Kai kas paprieštaraus, kad JAV paprasčiausiai neturi pinigų tokio didelio masto operacijai. Valstybė iš tiesų jų neturi. Juos turi Federalinė rezervų sistema, tai parodė Jungtinėse Valstijose neseniai kilęs skandalas dėl FED suteiktų slaptų kreditų „reikalingiems“ bankams, kurių bendra suma beveik trisdešimt trilijonų dolerių [3]. Už paskolintus pinigus bankai iš privačių bankų, kurie neįeina į sistemą ir dėl 2008 metų krizės yra sunkioje finansinėje padėtyje, visame pasaulyje supirkinėjo perspektyvių įmonių akcijas. Už parduotas akcijas gautos lėšos pirkėjui buvo grąžinamos, kaip skolų atidavimas, ir gražinamos į FED. Toks didelis kreditavimas nesukėlė hiperinfliacijos dėl paprastos priežasties: pinigai nepatekdavo į realią ekonomiką. Nepaisant to, „elektroniniai nuliai“, paimti iš „bedugnės kišenės“, materializavosi į realią valdžią konkrečiose stambiose įmonėse.

       Tokiu būdu buvo bandoma kontrolę įtvirtinti ir Rusijos pagrindinėse įmonėse, tokiose, kaip „Lukoil“, „Rusal“, „Norilsk Nickel" ir daugelyje kitų. Nuo perėjimo į „užsienio insvesticijų“ kategoriją jas išgelbėjo tik Rusijos vyriausybės sumanūs veiksmai, kuri už Stabilizacijos fondo lėšas išpirko jų akcijas. Tačiau Fondo lėšų atsargų dydžiai nesulyginami su FED „bedugne kišene“, todėl padedant jam ilgą laiką atlaikyti Volstrito spaudimo neįmanoma dėl JAV ir Rusijos pinigų prigimties giluminio skirtumo.

                                                Tris rašome, septyni mintyse

       Finansų kovos lauke, į kurį žemė jau seniai pavirtusi, egzistuoja griežtas pasiskirstymas į tuos, kurie kuria finansinius kapitalus, ir tuos, kurie tuos kapitalus importuoja, uždirba. Skirtumas tarp pinigų nominalo ir gamybos kainos yra maksimalus pirmoje transakcijoje, kai valstybės centrinis bankas realizuoja sukurtus pinigus, padengtus valstybės turtais ir jos pramonės galia. Kartu valstybė stropiai seka, kad centrinio banko kontragentu būtų rezidentas. Tai yra senjoražas, emisijos pajamos iš sukurtų pinigų liktų valstybės viduje. Rusija, kaip ir daugelis kitų valstybių, išleidžiamus pinigus padengia ne savo turtais, o užsienio valiutos atsargomis, kurią privalo nupirkti iš užsienio emitento, prieš savo pinigų sukūrimą. Tai yra ji priversta mokėti valstybėms, kurių valiutą ji perka savo pinigų išleidimui, už emisijos teisę, ir šis mokestis visiškai suvalgo visas emisijos pajamas. Rusijos pinigų savikaina gerokai aukštesnė už dolerio, euro ir kitų valiutų, kurios įgyjamos rublio stabilumo garantavimui, savikainą. Ir Rusijos valiutų rezervų didinimas padeda daug kartų padidinti šių valiutų emitentų pelnus. Grubiai tariant, vieno milijardo dolerių vertės rublių išleidimas garantuoja ne vieno milijardo, o dešimties, JAV pinigų emisiją. Dviejų milijardų vertės rublių išleidimas – Federalinės rezervų sistemos dvidešimties milijardų emisiją.

       Išeitis iš šios situacijos yra viena: valstybės pavertimas į kuriančią, o ne uždirbančią pinigus. Tai yra rublio stabilumą užtikrinančią ne užsienio pinigų atsargomis, o savo turtais, savo pramonės ir finansų išvystymo lygiu...

       Rusijos vadovybė teisingai įvertino situaciją ir ėmėsi valstybės pramoninės galios kūrimo kurso. Klausimas tik toks, kokiu laipsniu Rusijos reindustrializacija bus planuojama užsienio investicijų sąskaita, tai yra finansavimo struktūrų, kurios emituoja dolerius, eurus, jenas, Šveicarijos frankus ir Didžiosios Britanijos svarus, sąskaita.

                                               „Imk viską, aš sau dar nupiešiu“

       Kaip išeiti iš savo pinigų padengimo užsienio valiuta?

       Nepadengtų niekuo, išskyrus visuomenės sutikimo dėl jų cirkuliavimo, pinigų istorija skaičiuoja beveik 200 metų. Laikotarpyje nuo 1837 iki 1866 m. JAV cirkuliavo apie 8.000 „privačių pinigų“ atmainų, kurių emitentais buvo įvairios kompanijos, bankai ir net privatūs asmenys. Kai kurie iš jų net gana plačiai išplito, kol oficialiai nebuvo uždrausti. Per krizės įkarštį 3 –ojo dešimtmečio pabaigoje – 1930 m. pradžioje savus pinigus, kurie cirkuliavo tik Austrijos Viorglio miestelio ribose, išleido municipalitetas. Nors ir stebina, bet „Viorglio šilingo“ cirkuliavimas sukėlė audringą miesto su 3.000 gyventojų ekonomikos augimą.

       Panaši istorija nutiko JAV Itako miestelyje, kurio vietos valiuta, „Itako valanda (hour)“, veikia iki šiol, stimuliuodama vidaus prekybą. Tas pats vyksta Anglijos Bristole: „Bristolio svaras“ įgijo ne tik popierinį pavidalą, bet ir cirkuliuoja, kaip elektroniniai pinigai. Sunkiausiame 10-ojo dešimtmečio pradžios laikotarpyje savo „valiutas“ turėjo daugelis Rusijos įmonių, darbininkams, kurie negaudavo atlyginimo rubliais, leisdamos išgyventi už prekes, parduodamas jiems už surogatinius pinigus. O ir daugelis „elektroninių valiutų“, kurios tarnauja atsiskaitymo priemone už įvairias prekes ir paslaugas interneto tinkle, didele dalimi padengtos visuomenės susitarimu.

       Nepaisant to, visi šių „netikrų“ pinigų emitentatai atidžiai stebėjo ir stebi emisijų dydžius, neleisdami jiems nuvertėti ir garantuodami keitimą į „įprastus“ pinigus pagal specialų kursą. O ir skirti jie, pirmiausia, labai siaurai taikymo sferai, antra, visiškai netinkami prekybai su išoriniu pasauliu, kadangi tokiems sandoriams nei finansų ministro garbės žodžio, nei jo antspaudo nepakanka.   

                                        Ir dar kartą apie „blogus“ ir „gerus“ pinigus

       Savo kelią, grindžiamą tvirtu prisirišimu prie aukso ir sidabro, surado kai kurios arabų valstybės, pamažu į savo atsiskaitymus viena su kita įvedančios „aukso dinarą“, valiutą, kurios apimtys griežtai atitinka aukso atsargų depozitus. Be to, „aukso dinaras“ kol kas yra kliringo - atsiskaitymo sąlygine priemone, nacionalines valiutas pakeisdamas tik kompensuojant užsienio prekybos balansų saldo. Prie projekto prisijungiančių valstybių viduje cirkuliuoja nacionalinės valiutos, daugelis iš kurių glaudžiai susietos su doleriu. O dėl papildomos „aukso dinaro“ emisijos jos turi pirkti dolerius už naftą, kad galėtų tuos pinigus pakeisti į tauriuosius metalus. Tai yra, kaip ir anksčiau uždirbti pinigus, o ne juos kurti.

       Iki euro pasirodymo vieningos Europos vertės matu tarptautiniams atsiskaitymams viduje Europos pinigų sistemos (EPS), buvo Europos atsiskaitymo vienetas. Sutrumpintai – ECU, valstybių, kurios įeina į EPS, išimtinai negrynųjų pinigų formos bendras valiutų krepšelis. Analogiškas funkcijas ir prigimtį turėjo tarptautinių atsiskaitymų tarp Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių priemonė, taip vadinamas perleidžiamasis rublis. Po euro įvedimo ECU pakeitė į naują valiutą santykiu 1:1, jai suteikę tik fizinių pinigų savybę. O perleidžiamasis rublis išnyko, žlugus socialistiniam lageriui ir ESPT.

      Kaip priemonę, kuri galėtų užtikrinti besivystančių šalių nacionalinių valiutų apsaugą nuo dolerio ir euro įtakos, kai kurie ekspertai siūlo sukurti BRICS banką, BRICS Stabilizavimo fondą ir BRICS rezervinę valiutą, remiantis šių šalių valiutų krepšeliu [4]. Šiame pasiūlyme neįvertinamas tik vienas dalykas: visų duotų valiutų padengimui tarnauja pinigų ir vertybinių popierių atsargos, kurių nominalas yra pagrindinėse rezervų valiutose. Tai yra jie visi yra „blogi“, „uždirbami“, o nesukuriami pinigai. O masinės spekuliacinės intervencijos iš „bedugnės kišenės“ tvarkytojų pusės lengvai sugriaus bet kokią pinigų sistemą, išskyrus gal tik Kinijos, iš kurios rezervinių valiutų emitentai atkakliai reikalauja juanio kurso liberalizavimo. Kodėl tai daroma, suvokiama, kai žinoma apie sukuriamų ir uždirbamų pinigų prigimtį. Ir nors KLR vadovybė iki šiol nedarė nuolaidų tam spaudimui, šiomis dienomis Pekinas pareiškė apie valstybės kontrolės nacionalinės valiutos kursui susilpninimo planus [5]. 

       Ir vis tik išeiti iš šio uždaro rato, pasirodo, kad galima, be to, pakankamai lengvai – jeigu naujos valiutos, skirtos atsiskaitymams tarp BRICST valstybių (kodėl į tą klubą nepasiūlyti įtraukti Turkijos?), priemone taps ne užsienio pinigai ir vertybiniai popieriai, o šio valstybių narių junginio gamtos turtai, pramonės potencialas, tauriųjų metalų atsargos. Kažką panašaus siūlė ekonomikos mokslų daktaras Jurijus Zabrodockis, bet jo modelis buvo paremtas išimtinai tik gamtinių išteklių vertinimu, tai neapima visų turimų galimybių.

       Bet kuriuo atveju pirmas žingsnis turi būti sutartis dėl valstybių dalyvių tarpusavio susitarimo tarpusavio atsiskaitymuose taikyti Sąlyginį pramonės ir išteklių ekvivalentą (SPIE), kurį emituoja projekto Bendras bankas. SPIE padengimui kiekviena valstybė dalyvė į Bendrą banką įneša kruopščiai įvertintų pramonės objektų, esančių valstybės nuosavybėje, patvirtintų naudingų iškasenų atsargų, dalies aukso atsargų, žemės, miško ir vandens išteklių, infrastruktūros objektų ir pan. įkeitimo raštus. Kadangi įkeitimo dydžiai ir objektai gali lengvai keistis, pakeičiant įkeitimo raštus, tiek sumažėjus kokios nors valstybės daliai, tiek padidėjus, valstybės dalyvės gaus galimybę varijuoti ne tik vidaus valiutos kurso santykį su SPIE, bet ir emisijos dydžius priklausomai nuo poreikių. O emisijos centras Bendro banko asmenyje – „bedugnė kišenė“ sukuriamų (o ne uždirbamų) pinigų, skirtingai nuo dolerio ir euro, šimtu procentų padengtų pačiais vertingiausiais, kas šiandien egzistuoja, ištekliais. Ir pramonės potencialu.   

       BRICS(T) valstybių ekonomikų galia ir jų gamtinių išteklių dydis leidžia iš esmės per trumpus terminus SPIE paversti į patraukliausią tarptautinių atsiskaitymų priemonę, o projekto valstybes dalyves iš valstybių, uždirbančių pinigus, į valstybes, kuriančias pinigus ir gaunančias maksimalią naudą iš emisijos.

Aleksandr‘as Gorochov‘as, 2013-03-27

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.