Ofšorų pogromas arba „Offshore leaks“ operacija

www.1prime.ru       Nuo šių metų balandžio mėn. „Offshore leaks“ tapo pasaulio žiniasklaidos hitu. Jos fone nublanko net Kipro tema. „Offshore leaks“ plačiąja prasme suprantama, kaip slaptos informacijos apie ofšorines kompanijas ir jų klientus nutekėjimą.

                                            * * *

       Kalbama apie gerai suplanuotą pasaulinio masto operaciją. Balandžio 4 d. įvairių valstybių pagrindinės žiniasklaidos priemonės beveik sinchroniškai pateikė sensacingą naujieną apie tai, kad tokia organizacija, kurios pavadinimas „Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas“ (ICIJ), turi didelę duomenų bazę apie ofšorus ir jų klientus. Bendras duomenų rinkmenų, kurias turiICIJ, dydis viršija 260 gigabaitų. Tai 160 kartų daugiau už informaciją apie ambasadų ataskaitas, kurią 2010 metais paviešino „Wikileaks“… ICIJduomenų rinkmenose yra 2,5 milijonai dokumentų: Didžiosios Britanijos Mergelių salų 122 tūkstančių ofšorinių kompanijų registracijos duomenys; sąrašai asmenų, kurie  naudojosi ofšorais; asmeninių dokumentų kopijos, įskaitant pasus; korespondencija; informacija apie bankų operacijas ir kitos duomenų bazės, susijusios su pasaulinio lygio politikais ir verslininkais, stambiausiomis kompanijomis ir bankais. Dokumentai turi įvairias datas, anksčiausios iš jų atsirado prieš 30metų. Dokumentuose figūruoja 130 tūkstančių žmonių iš 170 valstybių vardai. 

       Pirmame tos operacijos etape vienas anonimas rinko pirminę informaciją apie ofšorus. Kiek laiko jis ją rinko, kokius informacijos gavimo būdus naudojo, mums nežinoma. Galbūt ICIJ, atskiri žurnalistai žino atsakymus į šiuos klausimus, bet jie tyli: neva mes negalime mūsų informatoriaus statyti į pavojų. Nors atkreipsime dėmesį, kad gauti tiek daug informacijos vienam žmogui yra neįmanoma. Beje, žiniasklaidoje jau atsirado tokio vienišiaus versija – tokia pat neįtikėtina, kaip ir versija, kad 2001 metų rugsėjo 11 –oji buvo siauros teroristų grupelės, kuriai vadovavo bin Ladenas, rankų darbas.   

       Antras etapas prasidėjo 2012 metų sausio mėnesį. Duomenų bazę apie ofšorus anonimas perdavė organizacijai ICIJ. Tai buvo didžiulė silpnai struktūrizuotos ir silpnai susistemintos informacijos masė. Tiesą sakant,  ICIJ ir pradėjo šio informacijos pusiau fabrikato sutvarkymo darbą, be savų žurnalistų pasinaudojusi keletos valstybių žiniasklaidos priemonėmis. Daugiausia buvo dirbama vietose. Stambiausiais projekto užsienio dalyviais tapo transliuotojas BBC ir britų „The Guardian“. Darbo eigoje duomenys, gauti iš anonimo, buvo papildomi nauja informacija, kurią gaudavo projekte dalyvaujantys žurnalistai. Į darbą buvo įtraukiami programuotojai, informacinių technologijų specialistai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Kosta Rikos. Tame etape operacija gavo oficialų pavadinimą: „Secrecy For Sale: Inside The Global Offshore Money Maze” („Parduodama paslaptis: pasaulio ofšorų labirinto viduje“). Darbas šiame etape ne tik nebuvo slepiamas, bet ir žiniasklaidoje buvo reklamuojamas. 2012 metų pabaigoje publikuojamas duomenų bazės apie ofšorus (DBO) mažutis fragmentas apie kelioliką ofšorinių kompanijų ir jų valdymo schemas. Tai buvo uždelsto veikimo galinga bomba.

       Trečias etapas prasidėjo 2013 metų balandžio pirmomis dienomis. Įvairių valstybių žiniasklaidos priemonėse buvo paviešinti duomenų bazės atskiri fragmentai. Kiekvienoje šalyje tai keletas atrinktų „įgaliotų“ žiniasklaidos priemonių. Rusijoje, pavyzdžiui, tokiomis „įgaliotomis“ žiniasklaidos priemonėmis yra „Vedomosti“ ir Novaja gazeta“. Pažymėtina, kad organizacija ICIJ, kuri yra duomenų DBO turėtoja, nacionalinėms žiniasklaidos priemonėms, kurios naudojasi DBO, uždraudė bet kokius dokumentus iš duomenų bazės perduoti savo šalių teisėsaugos ir kompetentingoms institucijoms. Matyt, egzistuoja rizika atskleisti savo informatorius. Jau pasirodė pranešimas, kad Vokietijos žiniasklaida atsisakė perduoti VFR kompetentingoms institucijoms informaciją apie vietinius mokesčių vengėjus, kurie buvo paminėti jų pirmose balandžio mėnesio publikacijose.  

       Trečias dozuotos informacijos iš DBO išmetimų etapas gali trukti daugelį metų. Beje, jau pirmosios „informacinio trotilo“ porcijos šiuolaikinėje pasaulio tvarkoje gali sukelti revoliucinius sudrebinimus.  

                                                                                           * * *

       Daugelis klausia: kokie operacijos tikslai? Žinoma, yra oficialus tikslas, kuriuo remiasi ICIJ. Tai kova su ofšorais, tapusiais neįveikiamu socialinio ir ekonominio vystymosi stabdžiu. Sunku ginčytis su tuo, kad pasaulio ekonomikos ofšorizavimo procesas nuėjo per toli. Įvardijami naujausi tų aktyvų, kurie slepiami ofšorų šešėlyje kainų įvertinimai: nuo 21 iki 32 trln. dolerių (beveik iki pusės pasaulio BVP). Tik biudžetų nuostoliai dėl ofšorų klientų mokesčių išvengimo kiekvienais metais pasauliniu mastu vertinami šimtais milijardų dolerių. Pagal 2011 metų padėtį JAV biudžeto nuostoliai dėl mokesčių nesumokėjimo buvo vertinami 345 mlrd. dolerių, įskaitant dėl mokesčių vengėjų naudojimosi ofšorais apie 100 mlrd. dolerių. Europos Sąjungoje dėl mokesčių optimizavimo schemų naudojimo ir šiurkštaus mokesčių mokėjimo vengimo nuostoliai pasiekė 1 trln. eurų. Tiesa, kiek iš šios sumos galima būtų priskirti ofšorams, mes nežinome. Jeigu vadovautis JAV procentiniu santykiu, tai gausime 290 mlrd. eurų, arba mažiausiai 350 mlrd. dolerių. Iš viso ES ir JAV metiniai mokesčių praradimai dėl ofšoninių „skylių“ buvo apie 450 mlrd. dolerių.

       Daugelis mano, kad kova su ofšorais – tai tik pretekstas, pridengiantis kitus tikslus. Pasaulio žiniasklaidos apžvalga parodo, kad daugelyje publikacijų pagrindiniais taikiniais yra ne ofšorai, kaip tokie, o atskiri oligarchai, politikai, valstybininkai. Kaip taikinius įvardija atskiras valstybes. Kai kada pasaulyje žinomus bankus, transnacionalines kompanijas, finansines grupes.  

       Viena iš tikrųjų motyvų versijų: suduoti smūgį konkrečiam ofšorui, kad jų klientų pinigai būtų pervaryti į „išrinktųjų“ ir „neliečiamųjų“ ofšorų grupę. Atkreipiame dėmesį, kad beveik visi DBO dokumentai susiję su ofšoru, kuris vadinamas Didžiosios Britanijos Mergelių salomis (DBMS). Ši teritorija dėl aukšto informacijos apie kompanijų savininkus slaptumo lygio yra vienu iš patikimiausių ir populiariausių ofšorų. Nuo 1984 metų, kai Didžiosios Britanijos užjūrio teritorija paskelbė save „mokesčių rojumi“, salos pardavė daugiau, kaip milijoną kompanijų, kurių realūs savininkai neatskleidžia savo vardų. ICIJ pranešime spaudai be DBMS taip pat minimi kiti ofšorai – Singapūras, Honkongas, Kuko salos. Tačiau pabrėžiama, kad jie nagrinėjami tik tiek, kiek yra Didžiosios Britanijos Mergelių salų „atšakos“.

       Beje, yra ir kitos operacijos tikrųjų tikslų versijos: ne „subombarduoti“ atskirą ofšorą, o destabilizuoti visą pasaulio ekonomiką, sukelti politinę krizę atskirose valstybėse ir galiausiai pasaulį pervesti į valdomo chaoso padėtį. Be to, „Offshore leaks“ operacija laikoma ne kaip savarankiška, o kaip platesnio, pasaulinio plano grandis. Tuo atveju  „Offshore leaks“ operacija yra ofšorinės Kipro salos bankinės sistemos sužlugdymo operacijos logišku tęsiniu.

       Žinoma, apie „Offshore leaks“ operacijos tikslus galima spręsti tik spėjimo būdu. Kadangi ir pati pagrindinė organizacija, dalyvaujanti projekte, -  ICIJ, kelia daug klausimų. Informacija apie ją labai skurdi, žinoma tik, kad ji buvo sukurta 1997 metais. Centrinis biuras yra Vašingtone. Turi apie 160 žurnalistų iš 60 valstybių („Offshore leaks“ operacijoje veikė 88 žurnalistai iš 46 valstybių). ICIJbuvo sukurta, kaip stambios visuomeninės organizacijos „Center for Public Integrity“ (CPI) projektas. CPI sponsoriais yra „Knight Foundation“, „Ford Foundation“ ir Džordžas Sorošas. Visa tai veda prie minties, kad operacija iš tikrųjų turi pasaulinius tikslus.  

                                                                                           * * *

       Pirmoje medžiagos partijoje, kuri paskelbta žiniasklaidos, mes matome pačius įvairiausius atstovus. Dokumentuose jie gali būti su įvairiais titulais: beneficiarijus (naudos gavėjas), akcininkas, savininkas, valdytojas, „trasto paslaugų“ gavėjas, direktorius, bendrasavininkis, įgaliotojas ir t.t. Visus juos vienija tai, kad tai yra „mokesčių vengėjai“. „Mokesčių vengėjų“ sąraše galima rasti politikų ir valdininkų, verslininkų ir aferistų, turtingų šeimų narių ir bankininkų vardus iš įvairių valstybių – nuo JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Kanados ir Vokietijos iki Rusijos, Ukrainos, Mongolijos, Azerbaidžiano, Venesuelos, Irano, Indonezijos, Indijos ir Filipinų. „The Guardian“ nurodo: pagal dokumentus, didžiausias ofšorinių kompanijų savininkų skaičius užfiksuotas Kinijoje, Honkonge, Taivane, RF ir buvusiose sovietinėse respublikose. Sąraše taip pat figūruoja 4 tūkstančių JAV piliečių vardai.

       Ryšium su ofšoriniu skandalu spaudoje apsišvietė, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidento Fransua Olando rinkimų kompanijos iždininkas Žanas Žakas Ožjė, buvęs Mongolijos finansų ministras Bajarcogtas Sangažavas, Venesuelos armijos generolas Chosė Elieseras Pinto Gutjeresas, du buvusio Kolumbijos prezidento Alvaro Uribės sūnūs Tomas ir Cheronimas, buvusio Filipinų prezidento Markoso duktė Marija Imelda Markos Manotok, Kuveito šeichas Sabahas Džaberas al- Ali al-Sabahas, viena iš pagrindinių meno kolekcininkių Ispanijos baronienė Karmen Tysen –Bornemisa, naftos prekiautojo Marko Ričo buvusi žmona – Deniz Rič, britų milijonierius Skotas Jangas, kalintis už finansines machinacijas. Žiniasklaida taip pat įvardijo Azerbaidžiano prezidentą Ilchamą Alijevą ir jo šeimos narius, Gruzijos ministrą pirmininką Bidziną Ivanišvilį, Kazachstano verslininką Muchtarą Abliazovą, kompanijos „RosUkrEnergo“ bendrasavininkį, Ukrainos verslininką Dmitrijų Firtašą.

       Be ofšorinių kompanijų ir fizinių asmenų dokumentuose dar figūruoja įvairūs tarpininkai, kurie yra tam tikro pobūdžio „locmanais“ fiziniams ir juridiniams asmenims, patenkantiems į ofšorų painius labirintus. Tarpininkai yra įvairūs: juridinės kontoros, trasto fondai, bankai, kompanijos – „įdėklai“ ir kt. Tarpininkai kai kada būna beneficiarijais, bet tarpiniais. Kartais išsirikiuoja sudėtingos grandinės iš tarpinių beneficiarijų tam, kad patikimai paslaptyje būtų išsaugotas tikras savininkas, galutinis beneficiarijus. Kalbant apie bankų vaidmenį ofšorų schemose, tai pagal ICIJ duomenis, labiausiai aktyvūs čia yra Vokietijos bankų milžinas „Deutsche Bank“, JAV „JP Morgan“ ir Šveicarijos UBS bei „Clariden“. 

       Jau praėjo keletas dienų po salvės iš „Offshore leaks“ pabūklų. Daugelio šalių valstybininkai ir politikai suspėjo sureaguoti. Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Indijos, Graikijos mokesčių tarnybos ir teisėsaugos institucijos pareiškė, kad svarstys klausimą dėl paviešintų faktų patikrinimo, kurie susiję su jų piliečiais. O Liuksemburgo finansų ministras pasakė apie pasirengimą bendradarbiauti su kitomis ES valstybėmis informacijos apie bankų klientus, vengiančius mokėti mokesčius, keitimosi klausimais. Tai reiškia, kad kontinentinės Europos pagrindinis bankų ofšoras leido suprasti, kad yra pasirengęs paskui Šveicariją pradėti bankinės paslapties instituto demontavimą. Tik Austrijos vyriausybė nusprendė eiti prieš srovę. Ji nuramino Austrijos bankų klientus, pareiškusi, kad nesirengia „išduoti“ jų kitų valstybių mokesčių institucijoms.

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-04-17

Šaltinis: Fondsk

 

Susiję:

Pasaulio ekonomikos „juodosios skylės“

Latvija pateks į Europos pagrindinių ofšorų klubą

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.