Bankų skandalai, kaip kovos už pasaulinį viešpatavimą veidrodis

              Pasaulio bankai: nenutrūkstama skandalų serija

      Nepaisant situacijos pasaulio finansų rinkose tam tikros stabilizacijos pasibaigus krizės pirmai bangai (2007-2009 m.), ramus gyvenimas pasaulio bankininkams taip ir neatėjo. Nuo šio dešimtmečio pradžios mes stebime nenutrūkstamą skandalų, susijusių su bankais, kurie sudaro pasaulio finansų sistemos branduolį, seriją. Atskleidžiami pažeidimai ir net nusikaltimai, kuriuos bankai padarė skirtingais metais. Finansų reguliatoriai atlieka oficialų bankų veiklos tyrimą, vyksta teismų procesai. Bankams tenka mokėti dideles baudų sumas. Bankų, įtraukiamų į skandalų epicentrą, ratas nenutrūkstamai auga.  

       Viskas prasidėjo nuo Šveicarijos USB banko, kurį JAV valdžios institucijos apkaltino dėl Amerikos mokesčių mokėtojų lėšų slėpimo. 2010 metais UBS „palūžo“, atskleidė informaciją apie savo JAV klientus ir į JAV iždą pervedė šimtus milijonų dolerių. Po to amerikiečiai pradėjo „doroti“ kitus Šveicarijos bankus. O po to kitų valstybių bankus. Juos apdėjo baudomis, sunaikinę bankų paslapties sąvoką, faktiškai užsienio bankus versdavo informuoti apie savo klientus.

       Toliau prasidėjo serija skandalų, susijusių su išaiškinimu pasaulinio kalibro bankų įvykdytų sankcijų Irano, Kubos, KLDR atžvilgiu pažeidimų. Kaltinamųjų sąraše atsidūrė Londono Sičio milžinai – „Barclays“, HSBC, „Royal Bank of Scotland", „Standard Chartered“, kitų Europos valstybių bankai. Daugelis iš šių bankų kartu buvo kaltinami dėl nešvarių pinigų plovimo, bendradarbiavimo su narkotikų mafija ir net terorizmo finansavimo. Kaltinimai kilo iš JAV ir Didžiosios Britanijos finansų reguliatorių. Viskas pasibaigė milžiniškų baudų, kurios skaičiuojamos šimtais milijonų dolerių, sumokėjimu. Didžiausią baudą 2012 metais sumokėjo HSBC bankas - 1,9 mlrd. dolerių.   

       2012 metų vasaros viduryje prasidėjo skandalas, susijęs su LIBOR palūkanų normomis. Stambiausi bankai (daugiausiai Europos) buvo apkaltinti dėl manipuliacijų palūkanų normomis tarpbankinėje Londono kreditų rinkoje. Manipuliacijų poveikis labai didelis, kadangi į LIBOR palūkanų normas orientuojasi finansų rinkos, ir skaičiuojamas šimtais trilijonų dolerių. Faktiškai buvo kalbama apie tai, kad pusantro šimto pasaulinio kalibro bankų sukūrė kartelį, uždirbdami milijardus dolerių iš manipuliacijų LIBOR palūkanų normomis, tyliai pritariant centriniams bankams ir finansų reguliatoriams. Šių metų gegužės mėnesį paaiškėjo, kad dalis bankų manipuliavo kita norma, kuri vadinama ISDAfix, ir į kurią orientuojasi išvestinių instrumentų rinka, vertinama 379 trilijonais dolerių. Prasidėjo tyrimas, kuris gali peraugti į tokio pat masto skandalą, kaip ir istorija su LIBOR.  

       Šią vasarą prasidėjo serija skandalų, susijusių su tuo, kad bankai išėjo iš finansinių rinkų ribų, įsikūrė prekių ir energijos išteklių rinkose, užsiimdami kainų manipuliacijomis. JAV Federalinės energetikos reguliavimo komisija (FERC) įpareigojo Didžiosios Britanijos finansų konglomeratą „Barclays“ sumokėti baudą už manipuliavimą elektros energijos kainomis Kalifornijos valstijoje. Liepos pabaigoje atėjo pranešimas: FERC apkaltino Amerikos stambiausią finansų konglomeratą „JP Morgan Chase” dėl manipuliavimo elektros energijos rinkomis, pirmiausia, Kalifornijos valstijoje ir JAV Vidurio Vakaruose. Dabar Volstrito bankui gresia bauda, kurios dydis iki  400mln. dolerių.

       Ekspertai užsimena, kad finansų reguliatoriai ir kiti „prižiūrėtojai“ gali pasiekti net garsųjį Londono „aukso fiksingą“ (angl.k. gold fixing), kuris veikia nuo 1919 metų. Šis «fiksingas“ (nustatymas) yra aukso kainų nustatymo procedūra. Joje dalyvauja tik penkios kompanijos ir bankai, kurie yra Rotšildų klano įtakoje. Šio „fiksingo“ virtuvė nėra gerai žinoma, bet visi geltono metalo pasaulio rinkos dalyviai vienaip ar kitaip orientuojasi į Londono kotiruotes. „Aukso fiksingo“ kainos tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja ne tik geltono metalo rinką, bet ir visas finansų rinkas. „Aukso fiksingas“ – tai savotiškas pasaulio finansų valdymo centras, kuris priklauso siaurai lupikautojų grupei. Nejaugi kokie nors „reguliatoriai“ galėtų užsimoti prieš pasaulio finansų šventovę?

       Bankų skandalų eilėje paskutiniu buvo 2013 metų liepos mėnesį Europos Sąjungos institucijų pateiktas kaltinimas kredito rizikos apsikeitimo sandorių (angl.k. credit default swap, CDS), kurie yra viena iš išvestinių finansinių instrumentų rūšių, rinkos 14 dalyvių. Pagrindiniai JAV ir Europos bankai buvo pagauti dėl kartelinio susitarimo sukuriant užbiržinę CDS rinką, kuri yra visiškai už finansinių reguliatorių kontrolės sferos ribų. Sukūrę tą „pilką“ rinką, Volstrito ir Londono Sičio bankai labai prisidėjo prie 2007-2009 m. krizės išprovokavimo. 

                                         Kai kurie bankų skandalų ypatumai

       Į akis krenta, kad, kaip taisyklė“, faktų apie įvairius bankų nusikaltimus atskleidimas vyksta ne iš karto, o po kelerių metų, po to, kai šie nusikaltimai įvykdyti. O juk tokie nusikaltimai – tai ne adata šieno kupetoje. Finansų reguliatoriai ir finansų rinkų dalyviai apie juos visada žino iš anksto. Taigi, bankų skandalai – tai ruošinių įgyvendinimas, kurie laukia savo valandos.

       Daugelis skandalų turi eksteritorinį pobūdį. Tai yra finansų reguliatoriai ir teismai pradeda tyrimą ir persekiojimą bankų, kurie turi „nerezidentų“ statusą. Ypač aktyviai tokiais eksteritoriniais tyrimais ir persekiojimais užsiima JAV valdžios institucijos. Be to, JAV finansų reguliatoriai, Teisingumo departamentas, teismai daug labiau įsitraukę ne į savo bankų veiklos tyrimą, o į užsienio bankų – ypač Europos. Jeigu JAV valdžios institucijos ir pradeda tirti Amerikos bankus, tai jie pasibaigia daug švelnesnėmis bausmėmis palyginus su Senojo pasaulio bankais.

        Be amerikiečių didžiausiu aktyvumu bankų persekiojime išsiskiria Didžiosios Britanijos valdžios institucijos. Ten tuo užsiima toks finansų reguliatorius – „Financial Services Authority” (FSA). Pažymėtina, kad FSA veikia autonomiškai nuo Anglijos banko, kai kurios finansų reguliatoriaus iniciatyvos atskleidžia šalies centrinio banko aplaidumą, ir net įvairių pažeidimų bankų sferoje tylų skatinimą.   

       Apskritai, šiandien bankų skandalai padarė ypač didelę žalą Europos bankams. Žinoma, Volstrito bankai taip pat mokėjo baudas, bet gerokai arba du kartus mažesnes negu Europos bankai, - ir tik pagal savo, JAV reguliatorių ir teismų reikalavimus. Europos reguliatoriai šiaip jau nedrįsta baudų skirti užjūrio bankams.

                                                     Europos bankai patiria nuostolius

       Tipiškas Europos bankas, kuris nukentėjo nuo teisminio ir prokurorų persekiojimo – „Deutsche Bank”. Formaliai yra vokiečių bankas (stambiausias Vokietijoje), bet de facto yra tarptautinis, kurį kontroliuoja Rotšildai. Dėl skandalų (pirmiausia, dėl LIBOR palūkanų normų) turėjo didelius nuostolius. Jeigu 2011 m. grynasis banko pelnas buvo lygus 4,3mlrd. eurų, tai pagal 2012 m. rezultatus jis krito iki 0,7 mlrd. eurų (tai žemiausias rodiklis nuo krizinių  2008 metų). 2013-2015 m. laikotarpiui banko vadovybė buvo priversta paskelbti griežto taupymo režimą.

       Kitos skandalo figūros – Škotijos karališkojo banko (“Royal Bank of Scotland”), kuris įeina į Rotšildų imperiją, padėtis dar blogesnė. Jis labai nukentėjo paskutinės krizės metu ir faktiškai buvo nacionalizuotas (80% kapitalo išpirko Anglijos vyriausybė). Jeigu 2011 m. RBS nuostoliai buvo lygūs  2 mlrd. dolerių, tai pagal 2012 m. rezultatus jie išaugo 4 kartus – iki 8 mlrd. dolerių.  

       Bet ypatingo dėmesio vertas Didžiosios Britanijos „Barclays” bankas, kurio turtas apie 2,3 trln. dolerių. Jis figūruoja beveik visuose paskutinių metų skandaluose. Tačiau kartu „Barclays” bankas pirmauja daugelio pasaulio bankų reitinguose. Pavyzdžiui, maždaug prieš dvejus metus buvo paskelbti įvairių pasaulio šalių milijonų bankų ir kompanijų duomenų bazių kompiuterinės analizės rezultatai. Darbą atliko Ciuricho technologijos instituto specialistai. Darbo tikslas buvo išsiaiškinti pasaulio ekonomikos ir finansų sistemos branduolį. „Branduolyje” atsidūrė 147 kompanijos. Ir šios siauros grupės viršūnėje stovi britų „Barclays” bankas. Tiesa, analizė buvo atliekama pagal 2007 metų duomenis, ir Šveicarijos mokslininkų išvados priklauso tiems laikams, kai dar nebuvo pradėtas „Barclays” persekiojimas. Ir štai šiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė sensacingas pranešimas, kad garsaus banko balanse susidarė skylė, kurios dydis beveik 20 mlrd. dolerių. Minėta “skylė“ – nuosavo kapitalo trūkumas. Šį sensacingą pranešimą galima priimti, kaip dar vieną smūgį žinomo banko reputacijai (panašias ir net didesnės „skyles“ turi beveik visi Volstrito bankai).

       „Barclays” – bankas, kuris įeina į Rotšildų imperiją, iki šiol jis neviešai veikė, kaip kitų bankų daugelyje finansinių rinkų „dirigentas“. Beje, „Barclays”dalyvauja Londono „aukso fiksinge“, kuriame visi penki dalyviai lygūs, bet šis bankas – „lygesnis“. Kai kurių analitikų nuomone, po to, kai 2004 metais Londono bankas „N M Rothschild & Sons” išėjo iš „fiksingo”, Rotšildai toliau dalyvavo aukso kainų nustatyme, veikdami per „Barclays”. 

                                                    Dviejų klanų kova?

       Yra pakankamai faktų, leidžiančių kalbėti apie tai, kad bankų pasaulis įėjo į „valdomo chaoso“ užsitęsusią fazę. Ir čia kyla iškart keletas klausimų. Kas valdo tą chaosą (krizę)? Kokie to valdymo tikslai? Kada pasibaigs chaoso (krizės) fazė? Ar yra rizika prarasti valdymą?

       Yra gana įtikinančių sąmokslų versijų, kad po TSRS žlugimo pasaulį pradėjo valdyti iš vieno centro, kurį dažnai vadina pasaulio vyriausybe. Daugelis įtakingų žiniasklaidos priemonių jau seniai perėjo nuo pasaulio vyriausybės egzistavimo fakto visiško neigimo link jo pripažinimo. Ir net tam tikra prasme pradėjo vykdyti piaro akcijas jos naudai (kai kurias publikacijas apie Bilderbergo klubo susirinkimus galima visiškai priskirti tokių akcijų kategorijai). Tačiau paskutinių metų įvykių bankų sektoriuje analizė atveda prie šiek tiek kitokių išvadų.   

       Bankų skandalai liudija apie tai, kad pasaulio elitas toli nuo konsolidavimosi, jis pasidalijęs į interesų grupes. Tarp įvairių grupių vyksta įtempta ir nesutaikoma kova už išgyvenimą, įtaką ir pasaulinį viešpatavimą.

       Manoma, kad pasaulio bankininkai ir pasaulio elitas – sąvokos iš esmės sutampančios. Ten, kur pinigai, ten valdžia ir kova už dar didesnę valdžią. Bankų skandalai atskleidė prieštaravimus pasaulio elito viduje ir kovos kryptis.   

       Dažnai tuos prieštaravimus suveda į bankų dviejų grupių – Naujojo pasaulio ir Senojo pasaulio kovą, į JAV ir Europos bankų kovą. Kartais žurnalistai, supaprastindami problemą, sako, kad kova vyksta tarp Volstrito ir Londono Sičio bankų. Kaip jau sakėme, bankų skandalų aukomis tampa, pirmiausia, Europos bankai ir tarp jų Didžiosios Britanijos bankai (Londono Sičio). Tačiau, mano požiūriu, toks „geografinis“ požiūris į bankų skandalų analizę pernelyg supaprastina vaizdą. Daug teisingiau kalbėti apie dviejų finansų ir bankų klanų – Rotšildų ir Rokfelerių kovą. Būtent jie šiandien yra pagrindiniais JAV Federalinės rezervų sistemos akcininkais, o Federalinis rezervas – pasaulio finansų sistemos centrinis institutas. Kol Vakarai turėjo bendrą priešą TSRS asmenyje, prieštaravimai tarp pagrindinių FED akcininkų buvo antrame plane. Šiandien, po pasaulio finansų krizės, tolesniam FED išlikimui yra iškilusi grėsmė, pagrindiniai akcininkai turi skirtingus išėjimo iš krizės požiūrius, paaštrėjo prieštaravimai, kiekvienas antklodę pradėjo traukti į savo pusę. Rotšildai ir Rokfeleriai pradėjo siūbuoti valtį, kurios pavadinimas „pasaulio finansų sistema“. Tiesa, 2012 metų gegužės mėnesį nutiko įvykis, kurį daugelis palaikė ženklu. Kalbame apie tai, kad Rotšildų ir Rokfelerių dinastijos Europoje susitarė dėl strateginio aljanso. Pagal aljansą susijungė biržoje užregistruoto Džeikobo Rotšildo investicinio trasto  „RIT Capital Partners” ir „Rockefeller Financial Services” aktyvai. RIT įgijo 37% kompanijos, kuri valdo Rokfelerių aktyvus, akcijų. Kai kas tą įvykį įvertino, kaip karo tarp dviejų klanų pabaigą ir pasaulio oligarchijos konsolidaciją po Rotšildų ir Rokfelerių globa. Aš įsitikinęs, kad akcija buvo simbolinė – grandininė reakcija po to nesekė.  

 

                                                                                       II

       Pažymėtina, kad iki šiol visos iniciatyvos ištirti neteisėtus ir nusikalstamus bankų veiksmus ėjo iš Vašingtono. Tam tikrą aktyvumą rodė Londonas, kuris (o, siaubas!) pradėjo persekioti Rotšildų bankus. Kai kurie ekspertai tokią „nepatriotišką“ Didžiosios Britanijos valdžios institucijų poziciją aiškina taip, kad dabartinė valstybės vadovybė kaip niekada pradėjo stipriai priklausyti nuo Vašingtono.

       Europos Sąjunga (kontinentinė Europa) iki šiol neparodė jokios iniciatyvos dėl tamsių bankų reikalų tyrimo. Tačiau paskutinis skandalas, susijęs su karteliniu susitarimu dėl CDS, parodė, kad Briuselis (Europos Sąjunga) taip pat atsibudo ir pradėjo įsitraukti į pasaulinį žaidimą, vadinamą „bankų tyrimai“. Iki 2013 metų vidurio į pavojingą žaidimą buvo įtraukti visi Vakarų pagrindiniai valstybiniai ir nevalstybiniai institutai. Tai dar labiau apsunkina bendro vaizdo supratimą. Rizika, kad bankų pasaulis iš „valdomo chaoso“ būsenos pereis į „nevaldomo suktuko“ būseną, didėja su kiekvienu mėnesiu. Tačiau, mes vienareikšmiškai galime tvirtinti, kad slaptas bankų dviejų klanų karas silpnina tos kažkada konsoliduotos jėgos, kurią įkūnijo Federalinė rezervų sistema, pozicijas.   

       Žinoma, „bankų dviejų klanų kovos“ schema iki tam tikro laipsnio supaprastina realų paveikslą. Kai kurie autoriai detalizuoja šią schemą. Pavyzdžiui, Rusijos mokslininkas Vladimiras Pavlenka atkreipia dėmesį į tai, kad Rotšildų klano viduje, tarp Anglijos ir Prancūzijos giminės šakų vyksta kova už pirmavimą. Daugelis autorių visiškai teisingai pastebi, kad visa eilė pasaulinio kalibro bankų prarado aiškią priklausomybę vienam ar kitam klanui. Pavyzdžiui, tas pats V.Pavlenka atkreipia dėmesį į kai kuriuos Volstrito bankus, kurie yra kontroliuojami abiejų pasaulio klanų. Pavyzdžiui, „GP Morgan“ bankas.  

       Daugelis analitikų mano, kad be Rotšildų ir Rokfelerių pasaulyje taip pat yra kiti įtakingi interesų centrai. Pavyzdžiui, Vatikanas. Be to, ne tik ir ne tiek, kaip dvasinis ir religinis centras, o būtent, kaip finansinės įtakos centras. 

                                         „Trečioji jėga“ arba grupė klano viduje?

       Mes pripratome prie tvirtinimo, kad pasaulį valdo bankininkai. Tačiau išryškėjęs dalies bankų iš pasaulio finansų sistemos branduolio susilpnėjimas, kai kurių ekspertų nuomone, gali nulemti tai, kad valdžią ir įtaką perims tie, kurie nepriklauso nei Rotšildų bankų klanui, nei Rokfelerių bankų klanui. Juos galima pavadinti „trečiąja jėga“. Ši „trečioji jėga“ susijusi, pirmiausia, su JAV, Didžiosios Britanijos, kitų Vakarų valstybių valstybės aparato atstovais, tiesiogiai nepriklausančiais nuo šiuolaikinių lupikautojų. Yra duomenų apie opoziciją banksteriams JAV valstybės aparate. Taip Devidas Vilkokas sako apie anti bankinį sąmokslą Amerikoje, kurį rengia „JAV federaliniai maršalai“. Tokių „maršalų“ drąsiu žingsniu jis įvardija tyrimą, kuris pradėtas prieš „Barclays“ banką dėl manipuliacijų LIBOR palūkanų normomis. Vilkokas atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimą pradėjo Prekių ateities sandoriais prekyboskomisija (Commodity Futures Trading Commission)– nepriklausoma tarnyba prie Teisingumo departamento. Tačiau Teisingumo departamentas tik nedidelė „trečiosios jėgos“ dalis Jungtinėse Vastijose. Opozicijos branduoliu bankų isteblišmentui D.Vilkokas įvardina JAV Gynybos departamentą. Skandalas, kurį sukėlė Edvardo Snoudeno demaskavimai, pagimdė daug publikacijų apie JAV specialiųjų tarnybų darbuotojų nuotaikas. Tai kad banksterių viešpatavimui opozicijos Amerikos specialiose tarnybose šiandien yra nemažai, pasitvirtina. Galima spėti, kad Pentagone jų dar daugiau. Pastaraisiais metais dalis Pentagono aukščiausių pareigūnų pasisakė prieš JAV avantiūras įvairiuose pasaulio rajonuose. Tiesa, savo kritika kariškiai nenueidavo pernelyg toli – šių avantiūrų nesiejo su Amerikos finansų ir bankų elitu.  

       Diskutavimas „šnipinėjimo skandalo“ tema taip pat atskleidė JAV specialiųjų tarnybų sąlyginio autonomiškumo nuo likusio valstybės aparato ir pinigų valdžios problemą. Strateginiu požiūriu specialiosios tarnybos norėtų vaidinti savarankišką vaidmenį, vadovauti „trečiajai jėgai“, be to, tikisi į jos sudėtį įtraukti kariškius, o taip pat kompanijas, kurios užsiima kompiuterių ir komunikacijų verslu, informacinėmis technologijomis (pirmiausia, interneto kompanijas). „Trečiosios jėgos“ šūkis paprastas: informacija – tai pinigai, jėga, valdžia. Turėdama savo žmones visuose JAV valdžios ešelonuose, „trečioji jėga“ ketino Vašingtone surengti „minkštą“ perversmą, labai apriboti banksterių valdžią Jungtinėse Valstijose. Kalbama apie FED pilno audito atlikimo, „Graso- Stigolo“ akto atstatymo, „Dodo-Franko“ akto sugriežtinimo ir kt. planus. Be to, „Trečioji jėga“ turi plačią socialinę bazę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visame pasaulyje, įvertinus augančias žmonių nuotaikas prieš bankus (prisiminkime judėjimą „Užimk Volstritą“).   

       Manau, kad jau 2013 metų rudenį iš „trečiosios jėgos“ pusės gali sekti stiprūs smūgiai prieš banksterius. Labiausiai tikėtina, kad artimiausiu metu mes išgirsime apie naujus bankų demaskavimus ir naujus skandalus. Naujame istorijos posūkyje „trečiosios jėgos“ vykdomas JAV banksterių spaudimas gali išeiti iš įstatymų iniciatyvų (teisinio spaudimo) ribų. Prieš Volstrito bankus gali prasidėti rimti tyrimai iš „federalinių maršalų“ (administracinis teismų spaudimas)pusės. Pasitreniravę su Europos banksteriais, jie gali pradėti žiaurią kovą prieš savo banksterius. Jau šią vasarą (per patį „šnipinėjimo skandalo“ įkarštį“) prasidėjo rimtas „Bank of America" „kabinimas“ iš Teisingumo departamento, Vertybinių popierių ir biržų komisijos, JAV Generalinės prokuratūros pusės. O juk tai, turbūt, yra „rokfeleriškiausias“ bankas. Jis kaltinamas nesąžiningomis ir net sukčiavimo operacijomis su hipotekos vertybiniais popieriais 2007-2009 m. finansų krizės išvakarėse ir per jos laikotarpį. Kol kas banko spaudimas yra „dozuoto“ pobūdžio, tačiau bet kuriuo momentu jis gali būti pervestas į visuotinio skandalo kategoriją.   

       Čia omenyje reikia turėti tai, kad Rokfeleriai (skirtingai nuo Rotšildų) yra ne tik bankų klanas. Rokfelerių imperija be Volstrito bankų turi pasaulinio masto naftos kompanijų ir karinį – pramoninį kompleksą, su kuriuo susijusios higtech kompanijos ir daugelis JAV specialiųjų tarnybų. Kaip jau pasakyta, Rotšildų klanas nėra vieningas monolitas, jo viduje vyksta pastovi kova tarp atskirų šakų, pirmiausia, Anglijos ir Prancūzijos. Tą patį galima pasakyti ir apie Rokfelerių klaną. Bandymai pažaboti Volstrito bankų godumą pastaraisiais metais kyla ne tik dėl visuomenės plačiųjų sluoksnių spaudimo, bet ir dėl JAV dalies elito, įeinančio į Rokfelerių imperijos sudėtį, nepasitenkinimo. Šis nepasitenkinimas kol kas neišsilieja į garsių skandalų aplink vienus ar kitus Volstrito bankus organizavimą. Labiausiai tikėtina, kad jis pasireikš nuolatiniais bandymais teisiniu būdu apriboti Vosltrito bankų nebaudžiamumą, kuris kelia grėsmę JAV valstybingumui. Be to, JAV kongresmenai ir senatoriai jau turi parengtus ruošinius daug radikalesniems aktams negu tie, kurie iki šiol buvo priimami. Pavyzdžiui, aktas dėl visiško Federalinio rezervo, kaip nelegitimios struktūros, likvidavimo, arba aktas dėl privačių bankų nacionalizavimo. Šie aktai buvo svarstomi paskutinės finansų krizės įkarščio metu, bet tada savo paramai surinko labai kuklų balsų skaičių. Neatmestina, kad tos jėgos, kurias Devidas Vilkokas pavadino „federaliniais maršalais“, prasidėjus finansų krizės antrai bangai pagaliau sugebės į savo kontrolę paimti per toli nuėjusią finansų oligarchiją iš Rokfelerių klano. Tačiau tokiu atveju bankų pasaulyje padėties šeimininkais gali tapti Rotšildai...

       Už šiuolaikinio pasaulio („Pax Americana”) vienpoliškumo slepiasi aštriausi prieštaravimai tarp pasaulio oligarchijos įvairių grupių. Kai kada tie prieštaravimai išsiveržia į išorę – tame tarpe, garsių bankų skandalų pavidalu. Manome, kad tokių skandalų lavina augs, ir visiškai tikėtina, kad garsusis „valdomas chaosas“ gali peraugti į nevaldomą stichiją...

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-08-18

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas