CDS arba masinio naikinimo finansinis ginklas

http://richard-wilson.blogspot.com              CDS - uždelsto veikimo bomba

       2013 metų liepos mėnesį Europos Sąjunga pateikė kaltinimus prieš stambiausius pasaulio bankus dėl to, kad jie dalyvavo tyčiniame susitarime ir blokavo bet kokius bandymus reguliuoti taip vadinamą kredito rizikos apsikeitimo sandorių (credit default swap - CDS) rinką. CDS – tai derivatyvų (išvestinių finansinių priemonių) atmaina, finansinės sutartys, kurios kreditoriams leidžia sumažinti arba visiškai neutralizuoti skolininko bankroto riziką dėl bet kokių kreditų, obligacijų, kitų paskolų.

       Kredito rizikos apsikeitimo sandorius į apyvartą išleido „JP Morgan“ bankas 10 –ame dešimtmetyje. Su CDS instrumentu greitai nutiko tai, kas nutinka su visais kitais finansiniais instrumentais. Iš realios ekonomikos rizikos draudimo priemonės CDS tapo spekuliantų mėgstamiausiu žaislu. Pamažu į žaidimą pradėjo įsitraukti kiti rinkos dalyviai. Galiausiai šią derivatyvų rūšį pradėjo leisti bankai ir finansų kompanijos, kurios neturėjo jokio ryšio su bet kuria iš vieno ar kito kredito sandorio šalių. 2007 m., prieš pat pasaulio finansų krizės aktyvios fazės pradžią, CDS rinkos dydis viršijo 60 mln. dolerių. Bendras išvestinių finansinių instrumentų dydis tuo momentu pasiekė maždaug 1200 trln. dolerių, tai maždaug 20 kartų daugiau už pasaulio BVP. Daugelio ekspertų nuomone, būtent išvestinių finansinių instrumentų rinkos žlugimas tapo pasaulio finansų krizės priežastimi. Nors CDS dalis visų derivatyvų rinkoje buvo ne didesnė kaip 5%, šio instrumento vaidmuo 2008metų krizės parengime buvo labai didelis. „Ši rinka [CDS] visai nereguliuojama, o sutarčių turėtojai visiškai nežino apie tai, kaip apsaugoti jų kontrahentai. Tai Damoklo kardas, kuris pasirengęs nukristi, kai tik prasidės bankrotai“, - 2008 m. balandyje rašė Džordžas Sorosas.

       Daugelio rinkos žaidėjų (spekuliantų) kliovimasis „stebuklinga lazdele“, kurios pavadinimas CDS kaitino finansų rinkos dalyvių spekuliacinį įsiūtį, skatino juos sudaryti vis daugiau rizikingų sandorių. Tai pripažino ir finansų reguliatoriai, ir nepriklausomi analitikai, ir aukščiausio lygio susitikimų dalyviai, kai krizės pirmos bangos nuosmukyje buvo vykdomas „skrydžių nagrinėjimas“. A.Grinspenas, FED vadovas, dar nuo 10 –o dešimtmečio skatino spekuliacijas su CDS, o JAV vyriausybė po krizės pradžios biudžeto pinigais ėmėsi pasirinktinai gelbėti netekusius saiko Volstrito žaidėjus. Penktas pagal dydį JAV bankas „Bear Stearns“ buvo parduotas už simbolinę sumą 2008 m. kovo mėnesį – faktiškai jis bankrutavo dėl operacijų su CDS. Įsipareigojimų dėl CDS svarmuo į dugną patraukė „Lehman Brothers“ banką (jam nebuvo suteikta nei tiesioginė, nei netiesioginė valstybės parama). Pastarojo bankrotas ir laikomas finansų krizės aktyvios fazės pradžia. Draudimo kompaniją AIG, kuri išleido kredito svopų (kredito apsikeitimo sandorių) už 400 mlrd. dolerių sumą, JAV vyriausybei teko labai skubiai gelbėti – draudiko nurašymų dydis dėl CDS tik 2008 m. trečiame ketvirtyje pasiekė 11 mlrd. dolerių. AIG sugebėjo išsimokėti tik su valstybės pinigų pagalba, bankams, kurie iš jos pirko CDS, pervedusi 22,4 mlrd. dolerių. Praktiškai kiekvienas Volstrito bankas dėl CDS instrumentų tuo pačiu metu turėjo didžiulius reikalavimus ir įsipareigojimus, bet kai kurių bankų („JP Morgan“, AIG, „Lehman Brothers“ ir kt.) įsipareigojimai gerokai viršijo reikalavimus. JAV vyriausybė metėsi padėti pagrindiniam įsipareigojimų pagal CDS turėtojui - „JP Morgan“ bankui. Vašingtono geradariai tą banką apgynė ne tiesiogiai, bet gelbėdami tuos bankus ir korporacijas, kurie iš „JP Morgan“ prisipirko finansinių žaisliukų - CDS. Kad visi CDS turėtojai galėtų gauti 100 procentų „satisfakciją“, reikėtų paskelbti visuotinį visų JAV stambiausių bankų, o kartu ir Vakarų Europos, defoltą. Iš karto nustotų egzistuoti Volstritas, Londono Sitis, kiti pasaulio bankų centrai... Teisus buvo Vorenas Bafetas, kuris dar prieš krizę visus išvestinius instrumentus pavadino „masinio naikinimo finansiniu ginklu“. Tik didžiuliai valstybės biudžeto lėšų ir centrinių bankų pinigų įliejimai išgelbėjo finansų ir bankų sistemą. Galiausiai nekontroliuojamas CDS rinkos vystymasis tapo veiksniu, kuris smarkiai padidino valstybės skolą JAV, Didžiojoje Britanijoje, ES valstybėse. Jis išprovokavo visuotinį skolos krizės gaisrą Europos Sąjungoje, kuris iki šiol neužgesintas. CDS „bomba“ nesprogo, bet išgąstis liko.  

                                         CDS rinka: „išminavimo bandymai“

       Be ypatingo triukšmo žiniasklaidoje bankai kartu su reguliatoriais ir tarptautinėmis finansų organizacijomis ėmėsi priemonių CDS rinkos „išminavimui“. 2009metais JAV ir Europoje buvo žengti kai kurie žingsniai kredito rizikos apsikeitimo sandorių prekybos susisteminimui ir standartizavimui. 2011 metų liepos 15 d. JAV įsigaliojęs Dodo-Franko aktas (jį dar vadina aktu dėl Volstrito reformos ir vartotojų gynimo) be viso kito numato, kad bankai turi pateikti atskaitomybę apie operacijas su CDS. Ši priemonė sumažina krizių riziką, nors specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad sudėtinga įvertinti rizikas CDS instrumentams, reguliatoriams neįmanoma įsigilinti į sudėtingas operacijų schemas su tais instrumentais.

       Be CDS veiksnio įvertinimo sunku suprasti kai kuriuos pastarųjų metų ekonominio ir politinio gyvenimo įvykius. Paimkime, pavyzdžiui, įvykius Graikijoje. Juk be jos Europoje ir už jos ribų yra kitos valstybės, kuriose valstybės skolos, užsienio skolos, biudžeto deficito rodikliai ir pan. nė kiek ne geresni negu Graikijos. Tačiau esmė ta, kad Graikija dosniai kreditus gaudavo iš „Goldman Sachs“, kai kurių Europos bankų, o savo rizikas už tuos kreditus garsūs Volstrito ir Sičio bankai draudė, panaudodami CDS „stebuklingas lazdeles“. Jeigu Graikija paskelbtų defoltą dėl savo skolų, tada Graikijos kreditoriai pareikalautų „satisfakcijos“ iš tų bankų, kurie jiems pardavė tuos pačius CDS (tikriausiai tai „JP Morgan“, „Morgan Stanley“ bankai ir į juos panašūs). Atkreipsime dėmesį, su kokia pavydėtina kantrybe ir atkaklumu „šaunioji trijulė (troika)“ (Tarptautinis valiutos fondas, ECB, Europos komisija) bandė ir bando manipuliacijoms su Graikijos skola suteikti padorų vaizdą. Jie reikalauja, kad veiksmai Graikijos išvedimui iš krizės vadintųsi „skolos restruktūrizavimu“, kadangi jeigu juos pavadintų defoltu (kuo jie, daugelio investuotojų nuomone, ir yra), tai paleistų CDS mokėjimų mechanizmą. Kalbama apie milijardus eurų, kurie galėtų nokautuoti daugelį JAV ir Europos bankų.   

       Jeigu2007 metais bendras CDS rinkos dydis pasiekė savo maksimumą - 62,2 trln. dolerių, tai sekusi finansų griūtis sukėlė didelį rinkos apimties sumažėjimą. 2010 metais ji sudarė mažiau kaip pusę iki krizės dydžio - 26,3 trln. USD. Pagal 2012metų duomenis, jos dydis toliau mažėjo, sudarė 25,5trln. USD. Šio finansinio instrumento rinkoje pagrindiniu žaidėju, kaip ir anksčiau, yra JAV „JP Morgan“ bankas, jo portfelyje CDS dydis vertinamas 5,7 trln. dolerių. Antroje vietoje dar vienas Volstrito milžinas – “Morgan Stanley“(4,9trln. dolerių). ES prasidėjęs tyrimas dėl CDS gali sukelti tolesnį šios rinkos mažėjimą.  

                          Bankų skandalas: CDS kaip apgaudinėjimo instrumentas

       Pažymėtina, kad CDS sandoriai buvo užbiržiniai instrumentai. Tai reiškia, kad jie buvo sudaromi privačia tvarka tarp dviejų šalių ir nebuvo prekiaujama biržoje, t.y. iškrisdavo iš finansinių reguliatorių akiračio ir kontrolės. Pagrindinės biržų kompanijos bandė gauti prieigą prie šio pasaulio finansų rinkų segmento. Bankai kaltinami tuo, kad jie bandė CDS rinkas išlaikyti „maksimaliai uždaromis“, neleisdami jų pervedimo į atviras finansų aikštes. Biržų kompanijos „Deutsche Borse“ ir „Chicago Mercantile Exchange“ ne kartą bandė, kad pradėtų veikti oficiali aikštė sandorių sudarymui ir prekiavimui derivatyvais. Kad būtų pradėtas prekybos kredito derivatyvais procesas, biržoms reikėjo gauti licencijas derivatyvų duomenų skelbimui ir pagrindinių indeksų sudarymui. Tačiau finansų organizacijos ISDA ir „Markit“, kurios buvo atsakingos už licencijavimą, buvo siauro bankų, kurie prekiavo CDS, rato kontrolėje. Jos atsisakė suteikti licencijas biržoms.

       Pagal viešai paskelbtą oficialų Europos Komisijos (EK) pareiškimą, dėl kartelinio susitarimo reguliatoriai kaltina13 bankų ir dvi stambias organizacijas. Kaltinimai pateikti “Goldman Sachs”, “Morgan Stanley”, “BNP Paribas”, “Deutsche Bank”, UBS, HSBC, “Citigroup”, “Barclays”, “JP Morgan”, “Bear Sterns”, “Bank of America Merrill Lynch”, “Royal Bank of Scotland”, “Credit Suisse”. Be to, EK taip pat kaltina dėl pagalbos bankams Tarptautinę svopų ir derivatyvų asociaciją (International Swaps and Derivatives Association, ISDA) ir vieną iš stambiausių pasaulyje kompanijų, suteikiančių finansinės informacijos paslaugas, - “Markit”.

       Tamsiomis Volstrito bankų manipuliacijomis su CDS dar 2009 metais susidomėjo JAV Teisingumo departamentas. Buvo pradėtas bankų tyrimas – pagrindinių žaidėjų to instrumento rinkoje, o taip pat kompanijos “Markit”. Pastaroji yra pagrindinė informacijos Volstrito bankams teikėja. Situacijos pikantiškumas yra tame, kad “Markit” stambiausiu akcininku yra “JP Morgan” (nuo 12% akcijų), kiti stambūs akcininkai yra “Bank of America”, “Royal Bank of Scotland” ir “Goldman Sachs”. JAV Teisingumo departamentas  įtaria, kad “Markit” akcininkai galėjo gauti ne rinkos privalumus CDS rinkoje, tuo pačiu metu būdami rinkos formuotojais (market maker) ir turėdami potencialiai didesnę prieigą prie rinkos informacijos. “Markit” atsisakė komentuoti JAV valdžios institucijų atliekamą tyrimą.

       2011 metų balandžio mėnesį ES taip pat pradėjo 16 stambiausių bankų veiklos kredito rizikos apsikeitimo sandorių rinkoje tyrimą. Tyrimą inicijavo ryšium dėl kaltinimų tuo, kad kredito rizikos apsikeitimo sandoriai neigiamai pasirodė 2007—2009 metų finansų krizės metu, ir kad bankai bando vykdyti nekonkurencinę politiką kredito rizikos apsikeitimo sandorių sudarymo, kliringo ir informacijos suteikimo srityse. Po to žiniasklaidoje atsirado informacijos apie šį tyrimą teikimo pauzė, kuri truko 2 metus ir 3 mėnesius. Ar ne per ilgai? O ir ar buvo tyrimas? Gal pasaulio finansų užkulisyje buvo priimtas sprendimas nuspausti stabdžius? O per praėjusį laiką kažkas jėgų išsidėstyme pasikeitė ir kažkam vėl prisireikė aktyvuoti uždelsto veikimo bombą, kurios pavadinimas CDS?

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-08-18

Šaltinis: Fondsk

 

Susiję:

Užkulisiniai žaidimai su auksu: laukiant didžiojo lemtingo momento

Dolerio reketas

Pasaulis po JAV specialiųjų tarnybų ir bankų informaciniu gaubtu

Paralelinis finansų pasaulis

Šokiruojantys duomenys apie bankų verslą

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.