Vieno defolto neišmoktos pamokos

http://emigrant-ussr.ru       Po 1998 metų Rusijos krizės praėjo 15 metų. Ekonomistai mano, kad defoltas buvo rimtas sukrėtimas, bet, sprendžiant pagal viską, valdžios institucijos taip iš jo ir nepasimokė. 1998metų defoltas, kuris į šiuolaikinės Rusijos istoriją įėjo su pavadinimu „juodasis antradienis“, buvo sunkiausia ekonomikos krizė naujausioje valstybės istorijoje. Techninis defoltas, tai yra valstybės atsisakymas vykdyti įsipareigojimus už savo obligacijas, buvo paskelbtas rugpjūčio 17 d., o kitą dieną dėl šio žingsnio griuvo valstybės ekonomika.  

       Šiandien skiriasi ne tik tų įvykių tiesioginių dalyvių ir ekonomistų nuomonės dėl įvykių priežasčių, bet ir požiūris į tai, kokios pamokos buvo išmoktos iš 1998 metų krizės.

       Bet yra ir „bendrų vardiklių“.

       Guru vieningai sutinka tik dėl to, kad 1998 metų krizė Rusijoje sukėlė tokias pasekmes: nacionalinės valiutos devalvavimas (dolerio kursas rublio atžvilgiu per keletą dienų pakilo 4,5 kartus), staigus kainų augimas ir toks pat smarkus gyvenimo lygio kritimas. Stambių bankų žlugimas Rusijos gyventojus privertė ilgam laikui prarasti pasitikėjimą bankų sistema ir apskritai finansų rinka. Krizės infekcija išplito ir į Ukrainos teritoriją, sukėlusi visai dar jaunos grivinos devalvaciją.

       Kai kurie specialistai mano, kad krizės galima buvo išvengti. „Juk ta krizė buvo sukelta politinių, ekonominių ir socialinių prieštaravimų, kurios susikaupė Rusijoje“, - sako jie. – Bet pagrindinėmis priežastimis buvo problemos valdžios institucijų darbo organizavimo sistemoje“.

       Kiti specialistai įsitikinę, kad krizę sukėlė fatališkas aplinkybių sutapimas. Pasak jų, be įtempto Rusijos biudžeto ir skolinių įsipareigojimų dėl valstybės trumpalaikių obligacijų augimo  1998 metų defoltą sukėlė ekonomikos krizė, kuri prasidėjo Azijoje, ypač Pietų Korėjoje.

       Kitas svarbus veiksnys, kuris įtakojo situacijos vystymąsi 1998 metais, buvo naftos kainos kritimas pasaulio rinkose. Rusijos defolto momentu „Urals“ rūšies naftos barelis kainavo 7,5 USD, be to, vidutinė metinė kaina buvo 12 USD už barelį. Kaip pastebėjo specialistai, 7,5 USD - tai kaina mažesnė už savikainą (apie 9,0 USD už barelį).

       Angliavandenilių kainos tokio smarkaus kritimo rinkoje priežastys aiškinamos tuo, kad 1998 metais daugelis valstybių siekė sumažinti sąnaudas produkcijos vieneto gamybai. Pasiekti tai bandė ne darbo užmokesčio mažinimo keliu, nes tai būtų padidinę socialinio sprogimo grėsmę, o panaudojant energijos išlaidų mažinimą. Galiausiai Rusijos naftos, kuri buvo vienas iš svarbiausių energijos išteklių Europos valstybėms, kaina pradėjo staigiai kristi, tai ir sukėlė katastrofiškas pasekmes Rusijoje.

       Žvelgiant į ateitį, priklausomybės nuo naftos požiūriu, buvusio RF finansų ministro ir buvusio RF CB vadovo Sergejaus Dubinino nuomone, Rusija nepasimokė iš 1998 metų defolto, ir valstybei gali grėsti krizės pasikartojimas. „Po  2008 metų ekonomikos krizės visas pasaulis vėl ieško energijos sąnaudų produkcijos vienetui sumažinimo būdų“, - tvirtina buvęs Rusijos finansų ministras.

       Manau, kad tai Europoje esant ekonomikos renesansui ir įtampos augimui Artimuosiuose Rytuose, yra abejotina: naftos kainų sumažėjimo tikimybė artimiausiu metu nedidelė. „Juodojo aukso“ barelio kainos kritimo priežastimi gali būti tik jos paklausos sumažėjimas, o dabar tai mažai tikėtina.

                                                                                                II

       Tuo tarpu paradoksas yra tame, kad šiuo metu Rusijoje yra gana daug pinigų, tik naudojami jie labai neracionaliai. Sukrėtimas dėl naftos kainų kritimo galėtų priversti valdžią peržiūrėti savo politiką. Norint išvengti krizės pasikartojimo, šiandien Rusijai reikalingos reformos: politinės, ekonominės ir teisinės. Be to, pasak ekspertų, Rusijos sėkmingo vystymosi būtina sąlyga yra pinigų paskirstymas ne „pagal komandą iš aukščiau“, o pagal rinkos dėsnius. O tai nevyko nei prieš 1998 metų krizę, nei po jos.

      Taigi, ar Rusiją ko nors išmokė 1998 metų krizė? 15metų ir faktiškai dvi krizės per tą laikotarpį – pakankamai laiko ir patirties išvadų padarymui, kokia turi būti ekonomikos politika valstybėje. Bet ekonominės politikos esmė nepasikeitė, Rusijos valdžios institucijų mentalitetas, suvokimas ir tikslai sustingo 10 –ojo dešimtmečio pradžios lygyje.

       Rusijos ekonomikos istoriją galima suskirstyti į tris rublio realaus kurso stiprinimo laikotarpius: 1992–1998, 2002–2008 ir 2009–2013. Visi trys kartai vietinei ekonomikai baigėsi blogai. Du kartus Rusija įvažiavo į didelio masto ekonomikos krizę, o trečią kartą gavo gamybos stagnaciją.

       Per 1992–1995metus realus (įvertinus infliaciją) rublis sustiprėjo 20kartų ir po to buvo užfiksuotas „valiutų koridoriuje“, ir toliau tęsė savo realų stiprėjimą. Tai sukėlė 7 metų BVP kritimą. Kada importas tampa 20 kartų pigesnis, sulaikyti savo gamybą nuo kritimo praktiškai neįmanoma.  

       1998–2002m. rublis nominaliai krito. Per ketverius su trupučiu metų iš viso jis nukrito 5kartus. Tai suteikė geroką impulsą gamybos augimui. Nuo 1999 metų vidurio pirmą kartą (ir paskutinį) Rusijos ekonomikos istorijoje BVP augo dviženkliais tempais – daugiau kaip 10% per metus.

       Tačiau 2000 metais rublis vėl pradėjo stiprėti. Ir realiai priėjo prie iki krizinių (1998 metų) reikšmių. Iškart tai neatsispindėjo ekonomikos augime dėl aukštų naftos kainų ir užsienio kreditų įplaukų į šalį. Bet vis dėlto pakankamai sėkmingas 2000 metų vidurio laikotarpis pasibaigė 2008  metų devalvacija ir didžiausiu gamybos nuosmukiu tarp G20 valstybių.

       Laikotarpiu po krizės, pradedant nuo 2009 metų RF CB pradėjo naują rublio realaus kurso stiprinimo etapą. Ir 2011 metais realus kursas vėl pasiekė iki krizines reikšmes. Ir tas trečias rublio realaus kurso stiprinimo etapas vėl pasibaigė blogai: ekonomikos augimo lėtėjimu nuo 2012 metų – iki nulio 2013 metais.

       1998metais rublio devalvavimas buvo priverstinis. Valstybė negalėjo išlaikyti rublio esant labai mažoms naftos kainoms ir minimaliems valiutų rezervams. Paprasčiausiai nebuvo pinigų tolesniam kurso išlaikymui. Jeigu būtų buvę, valstybė toliau jį būtų laikiusi. 2008 metais devalvacija vyko esant rekordiniams – daugiau kaip 500 mlrd. USD- valiutų rezervams. Ir parodė visiems, net labiausiai abejojantiems, kad jie nuo devalvacijos neišgelbės. Jeigu devalvacija valstybėje subrendo, jos sustabdyti valiutų rezervais tiesiog neįmanoma, jie tam visiškai netinka. Valiutų rezervai gali išlyginti mokėjimų balanso nedidelius (mėnesiais) svyravimus, bet ne daugiau. Įveikti ekonomikos poreikį – tai ne jų funkcija. Tada Rusijos CB prarado trečdalį rezervų ir rublį JAV dolerio atžvilgiu nuleido 1,5 karto.   

                                                                                               III

       Bet ar padėjo 30%rezervų praradimas RF CB išmokti pamoką? Ar ta vaizdinė demonstracija išlaisvino Rusijos ekonomikos valdžios institucijas nuo iliuzijų, susijusių su tarptautinėmis oficialiosiomis atsargomis esančiomis CB ir biudžeto rezervais, kuriuos turi Finansų ministerija? Ne. Kaip ir anksčiau Rusijos  valdžios institucijos ir dauguma „rūmų“ analitikų mano, kad visi tie rezervai padės esant kitai krizei.

       Nuo 2009 metų vasario rublis vėl įėjo į stiprėjimo režimą. Valstybė trečią kartą pradėjo lipti ant to pačio grėblio. Ir gaus stagnaciją. Ir vėl nepadės nei valiutų, nei biudžeto rezervai.

       Kaip rugpjūčio 19 d. pranešė „Rosstat“, RF BVP 2013 m. I pusmetyje, pagal išankstinį vertinimą, padidėjo 1,4% metine išraiška. Taigi, šie duomenys sutapo su Ekonominės plėtros ministerijos patikslintu vertinimu, kuris BVP augimo rodiklį sausio – birželio mėnesiams sumažino iki 1,4% vietoje anksčiau paskelbtų 1,7%.

       Be to, „Rosstat“ pranešė, kad investicijos į pagrindinį kapitalą Rusijoje, pagal apskaičiuotus duomenis, 2013 m. sausio-liepos mėnesiais sumažėjo 0,7% lyginant su analogišku 2012 m. laikotarpiu.

       Net nauji vėjai nepadės – „investicinis klimatas“, kurį pagal RF valdžios institucijų sumąstymą, galima pagerinti valdininkų pastangomis. Be to, požiūris į jį panašus į religinį – niekas nežino, kas tai yra, ne visi pasirengę tikėti tuo, kad jo pagerinimas išgelbės šalį. Kuo neaiškesnė, abstraktesnė sąvoka, tuo lengviau ja tikėti.

       Nepaisant akivaizdaus, RF valdžios institucijos iki šiol mano, kad infliacijos sumažinimas – tai panacėja nuo visų ekonomikos problemų ir ekonomikos augimo garantija. Infliacijos pažabojimo misija suteikiama Centriniam bankui, ir pirma auka šios misijos išpildyme, kaip visada, tampa rublis, kuris stoja į realaus stiprėjimo trajektoriją.

       Tris kartus ta politika atvedė į ekonomikos augimo nutrūkimą (o visai ne greitėjimą). Maskvos valdžia negali suformuluoti jokios kitos politikos. O Centrinis bankas nurodo į 2000 metus ir sako, kad tada išskirtinis ekonomikos augimas vyko esant rublio stiprėjimui. Tarytum pamiršo, kuo pasibaigė tas žymus laikotarpis.

       Tuo tarpu ekonomikos augimo šalyje (kaip ir visame pasaulyje) formulė akivaizdžiai paprasta: rinkos + investicijos.

       Rinkų užkariavimui, pirmiausia, reikia nustoti ekonominę naudą savoje vidaus rinkoje atiduoti importuotojams (dėl nacionalinės valiutos stiprinimo) ir pereiti į visai priešingą politiką. Po to bus galima kalbėti ir apie antrą žingsnį – ne žaliavos eksporto stimuliavimą.  

       Tik užtikrinus rinkų augimą, galima kalbėti apie investicijas. Šiandien investicijos atsiremia į paklausos apribojimus. Jos yra beprasmės, nes nematoma, kas pirks tą produkciją. Po to, kai vidaus paklausa pradės augti, galimas ir investicijų augimas. Jį galima palikti rinkos valiai (kaip tai buvo 2000 metais), arba galima specialiai stimuliuoti, pavyzdžiui, investicijas atleidžiant nuo dalies pelno mokesčio, taikant pagreitintą nusidėvėjimą, atleidimą nuo mokesčių ir daugelį kitų gerai žinomų būdų. Tačiau bet kuriuo atveju investicijų augimo uždavinius beprasmiška kelti esant rinkos susitraukimui, vidaus paklausos sumažėjimui. Iš pradžių ir pirmiausia yra rinkos. Negalima vežėčių statyti pirmiau arklio.

Dėdė Saša, 2013-08-23

Šaltinis:Finance

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas