Vakar Romoje buvo surengta protesto akcija. Apie septyniasdešimt žmonių protestavo prieš Italijos ir tarptautinę karinę intervenciją į Libiją. Žmonės siekė parodyti solidarumą su Libijos Džamahirija.

       Galinga informacinė Vakarų agresija musulmonų pasaulyje negalėjo nesukelti tradicinių vertybių praradimo arabų jaunimo tarpe, o tai tam tikru momentu sukėlė jo aktyvų politinį protestą. Tai, kad prie protesto organizavimo ranką pridėjo Vakarų ideologiniai centrai ir specialiosios tarnybos yra visiškai akivaizdu. Ypač ryškiai tai pasireiškė ginkluotos kovos Libijoje baigiamajame etape.

        Rugpjūčio 26 d. vienas tinklaraštininkas parašė apie tai, kad prie Libijos ambasados, kuri yra Kazachstano sostinėje Astanoje, šiukšlių konteineryje rado išmestas knygas, kurios vadinasi “Žalioji knyga”. Smalsumas paskatino perskaityti šią knygą.

       „Žalia knyga“ – tai Libijos lyderio Muamaro Kadafio programinis teorinis darbas. Ji susideda iš trijų dalių: pirma dalis (pasirodė 1976 metų sausio mėn.) vadinasi „Demokratijos problemos sprendimas (tautos valdžia). Trečios pasaulio teorijos politinis aspektas“; antra dalis (išleista 1978 metų vasario mėn.) – „Ekonominės problemos sprendimas (Socializmas). Trečios pasaulio teorijos ekonominis aspektas“; trečia dalis (išleista 1979 metų birželio mėn.) – „Trečios pasaulio teorijos visuomeninis aspektas“.

       Trumpai apie rugpjūčio 26 d. geras naujienas.

       Vėl pradėjo dirbti Libijos televizija.

     Agentūra Reuter pranešė, kad Afrikos sąjunga nepripažįsta Pereinamosios nacionalinės tarybos. Tačiau kurios Afrikos valstybės tam prieštarauja, nepranešama. Kol kas individualiai šią kolaborantų tarybą pripažino 20 Afrikos valstybių. Prieš pripažinimą pasisako Pietų Afrikos valstybės prezidentas Džeikobas Zuma, kuris visą laiką stengėsi, kad konfliktas būtų sureaguliuotas taikiu būdu.

       Pabandykite YouTube prie Vakarų ar Libijos sukilėlių propagandinių vaizdo įrašų parašyti komentarą, jis nepasirodys, kadangi komentarai nėra iš karto praleidžiami. Pirma, jie praeina aprobavimą, nors teisingiau būtų sakyti, kad nepraeina, jeigu tik pasisakoma prieš NATO ir pan. Prie kai kurių vaizdo įrašų išvis neleidžiama rašyti komentarų. Štai tokia sukilėlių, kurie pretenduoja valdyti Libijos valstybę, ir juos remiančių jėgų demokratija. Nepavydėtina padėtis laukia Libijos gyventojų, jeigu šioms „dermokratinėms“ jėgoms pavyks palaužti Libijos tautos pasipriešinimą.

      Žiniasklaidos pateikiamoje informacijoje apie įvykius Libijoje girdime, kaip šios šalies sukilėliai kariauja prieš M.Kadafio kariuomenę, užima miestus. Tuo pačiu metu, Libijoje gyvenantys žmonės kalba, kad, taip vadinami, „sukilėliai“ nėra Libijos gyventojai. Štai keletas paskutinių dienų pastebėjimų.

       Ir taip, praėjusios paros tapo „civilizuotos“ žiniasklaidos Tiesos paromis. Nėra reikalo pasakoti apie vykusią bakchanaliją, mes visi esame jos liudininkais. Pasauliui, tiesiogine žodžio prasme – išoperavo smegenis. Tačiau nepavyko. Melo banga non– stop sudužo į žmogišką valią ir didvyriškumą, ir „civilizuoti“, nesišluostydami, atsitraukia atgal, ir šiandien, kaip pagal komandą (nors, kodėl „kaip“?) pradėjo eiti normalios naujienos.  

       Kad prieš Kadafį ir Libiją vykdoma informacinė ataka, nieko jau nestebina. Plunksną durklui propaganda prilygino dvidešimto amžiaus pradžioje, o tai, kad moralinis priešo palaužimas yra pusė pergalės, žinojo dar prieš mūsų erą. Tačiau brutalus ir nesustabdomas melo tekėjimas galiausiai sukelia tai, kad žiūrovas nustoja jį suvokti. Protas turi tokią rūpestingą reakciją, įgytą ir išvystytą, kaip tik naujais laikais, kai atsirado visa pramonė, skirta vartotojo smegenų naikinimui. Daug efektyvesnė yra impulso taktika. Išmetimas – išmesto paskleidimas – vieni panikoje, kiti spragėsius valgo – užgesimas- tyluma. Išmetimas – ir vėl viskas iš naujo.

       Daugelis užsienio stebėtojų ir, žinoma aš, sėdintis Tripolyje, paskutines aštuonias savaites, nelabai rimtai priima žiniasklaidos prognozes, kad į Tripolį netrukus įsiverš „NATO sukilėliai“, jeigu NATO valstybės nupręs išlaipinti savo sausumos pajėgas.

       Jų nuomonė grindžiama tuo, kad Libijos gyventojai vis labiau pyksta dėl NATO nužudytų šeimos narių ir genčių, tuo metu NATO teigiant, kad „gina civilius gyventojus“.

       „Mums reikia įsikišti į šį reikalą dėl visiškai suprantamų priežasčių. Revoliucija turi vertę, visi ją perka, kodėl mes turime likti nuošalyje ir nenusipirkti poros, ir sau?“ Daugelis specialistų, kurie nagrinėja dabar aktualią revoliucijų eksporto temą, pagrindžia „neprievartinius“ perversmus posovietinėje erdvėje šios frazės iš Roberto Šeklio (Robert Sheckley) romano „Laiko limitas“ dvasia. Neseniai pasirodžiusiame Kanados žurnalisto Marko Makinono dokumentiniame tyrime „Šaltasis karas, revoliucijos, suklastoti rinkimai ir naftos tiekimo politika buvusioje TSRS“ (1), autorius apibūdina Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio neprievartinių konfliktų centro (International Center on Nonviolent Сonflict) veiklą, kaip ryškiausią „revoliucijų pirkimo“ pavyzdį, tačiau ne iš fantastikos srities, o iš „verslo privatizavimo, pasinaudojant spalvotosiomis revoliucijomis“ praktikos.