Vakarai, susidoroję su dar viena auka – Libijos Džamahirija, planuoja sunaikinti kitas valstybes. Tarp „laukiančiųjų“ – Sirija ir Iranas. Su Sirija ne viskas vyksta sklandžiai – pirmiausia, SAR prezidentas Bašaras Asadas Sirijos visuomenei pasiūlė tikrai jau subrendusių reformų paketą; antra, Rusija ir Kinija užblokavo JTO ST rezoliucijos dėl Sirijos priėmimą, kuri grėsė „Libijos scenarijaus“ šioje valstybėje pakartojimu. Todėl operaciją prieš Siriją teko koreguoti eigoje, pasirenkant sprogimą viduje respublikos, kuriam įvykti padėtų Vakarų specialiosios tarnybos, užsienio samdiniai ir vietos „penkta“ kolona. Irane taip pat bandė įvykdyti revoliuciją, tačiau persai pajutę kišimąsi iš užsienio, sugebėjo organizuoti pasipriešinimą, o sankcijos, nors ir trukdo valstybei normaliai gyventi, tačiau nėra mirtinos. Tuo labiau, kad Irako ir Libijos „demokratizavimas“ Irane išblaivina net provakarietiškas jėgas. Laukti revoliucinės situacijos subrendimo Vakarų valdovai jau negali.

       Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių partijos praras tam tikrą pinigų dalį, ir kad dėl šio praradimo partijos nejaustų skurdo ir nepatogumų, reikia mokesčių mokėtojams sušelpti šiuos darinius dar daugiau nei šelpė iki šiol. Ir viskas vardan to, kad apsaugoti partijų narius nuo mirtinos nuodėmės – korupcijos ir, kaip D.Kreivys rašo straipsnyje „Partijų finansavimas. Gelbėkime galvą“ - valstybės politinės sistemos sustiprinimo. Deja, jis nedetalizuoja kokią politinę sistemą mokesčių mokėtojai, atiduodami savo sunkiai uždirbtus pinigus, stiprins – demokratinę ar nedemokratinę.

       Jeigu norite, kad gatvėje jus pastebėtų, ant galvos užsidėkite iPad‘ą. Susidomėjimas jumis garantuotas. Šį metodą išbandė ir pademonstravo mergina Niujorko Brajanto parke.

       JAV ekonomikoje situacija klostosi nepalankiai. Ekspertų prognozės apie artėjantį antrą finansų cunamį pradeda pildytis. Daugelis ekonomistų kalba apie tai, kad 2012 metų pradžioje Jungtinėms Valstijoms gresia valiutų rinkų destabilizacija su iš paskos einančiu chaosu visame finansų sektoriuje. Patikimo išėjimo iš krizės recepto niekas nesugalvojo ir ko gero, kad esant esamiems finansiniams ir politiniams santykiams jau niekas nesugalvos. Reikia arba sutikti su dolerio monopolinės padėties tarptautiniuose finansuose praradimu ir panaikinti priklausomybę nuo grupės finansinių verteivų, arba sprendimo ieškoti kokioje nors kitoje plokštumoje.

      XVII amžiaus Olandijos forte galima pamatyti neįprastą pėsčiųjų tiltą, kuris vadinamas Mozės tiltu. Iš tolo jis yra beveik nematomas, nes paniręs į vandenį.

       Tilto autoriai yra olandų arhitektų biuras „Ro&Ad Architecten”. Architektai puikiai susidorojo su užduotimi – suprojektuoti per griovį, apsuptą pylimu, tiltą taip, kad jis būtų sunkiai pastebimas. Jiems pavyko, jų darbas puikiai įvertintas. Olandų architektų asociacija šį tiltą pripažino geriausiu 2011 metų statiniu. Be to, projekto autoriai pateko  tarp Olandijos “Design Awards 2011” konkurso finalistų.

       Pati prekybos Italijos valstybės skolomis mechanika rodo, kad ji yra labai naudinga užsienio investuotojams, gaunantiems 7% valstybės garantuoto pelno, ir visai nenaudinga italams. Trečia Europos ekonomika (po Vokietijos ir Prancūzijos), turinti 2 trilijonų eurų metinį vidaus produktą ir valstybės skolą 20% jau viršijančią tą patį „vidaus produktą“, yra pasirengusi po mažos Graikijos kristi į krizę ir eiti su ištiesta ranka...

       I. Reziumė ir bendresni pastebėjimai

       Kaip ir dera kiekvieno ketvirčio pabaigoje, Statistikos departamentas tikrai pradžiugino įspūdingais ekonomikos atsigavimo rodikliais. O Lietuvos bankas – žinia apie bankų skolinimo čiaupų ,,atsukimą“.

       Kaip visa tai atrodo, žvelgiant šiek tiek ,,iš šalies‘?

       Pradedant nuo 2011 metų rugsėjo 17 d., viena pagrindinių naujienų temų, tapo pranešimai apie masinius gyventojų protestus, kurie iš pradžių apėmė JAV miestus, o po to išplito Vakarų Europoje. Ir kaip įprasta, žurnalistai – iliuzijų meistrai, savo aprašymuose atspindėjo pusiau tiesą – visą tą procesą, kuris turi šūkį „Užimk Volstritą!“, pateikė kaip tam tikrą spontanišką nepasitenkinimo išreiškimą dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų, kurias sukėlė finansų ir ekonomikos krizė... Ypač su tuo puikiai derėjo studentijos aplinkoje iškeltas ir visų kitų protestuotojų perimtas šūkis: „Mūsų - 99%!“ (tai yra, atitinkamai, jūsų 1%: gana apvaginėti – dalinkis!), kuris rodė ne tiek paraleles, kiek tiesioginį „savarankiškai organizuotų akcijų“ giminingumą su „Arabų pavasario“ organizuotais revoliuciniais sukilimais.

       Skambios frazės apie euro, Europos Sąjungos ir vos ne visos Europos civilizacijos išgelbėjimą skirtos pridengti nuogą tiesą, kuri yra tokia, kad siekiant išsaugoti stambiausių bankų ir korporacijų pelno normas reikia dar kartą apšvarinti neturtingos daugumos kišenes