Penktoji kolona džiaugiasi. Ukrainos žiniasklaida springsta iš laimės. Pagaliau! Rusijos ekonomika žlunga. Dabar kainos šaus aukštyn, atlyginimai kris žemyn, socialinių išmokų nebus. Ir visa tai trūkstant parmezanui, midijoms ir Lenkijos obuoliams, sudegus kelionėms į Maldyvus ir Bahamus. Štai dabar liaudies kantrybė trūks. Ir tada ilgai laukta „bolotnaja“ revoliucija nušluos nekenčiamo Putino autoritarinį režimą ir įsitvirtins amžinos ir labai liberalios demokratijos karalystė...

      Svajojimas yra vienas iš Rusijos opozicijos požymių (jeigu ją galima pavadinti normalia opozicija, o ne visų nepatenkintų luzerių, marginalų ir nelegalų sambūriu). Nepabaigiamame interviu, straipsnių, pasisakymų sraute Nemcovas, Chodorkovskis, Rabinovičius, „Echo Moskvy“ su beribiu užsidegimu norimą pateikia už tikrovę. Jeigu nors pusė jų prognozių būtų įvykusios, mes jau kovotume su lazdomis ir akmenimis (pagal Einšteiną). Laimei, penktajai kolonai, sprendžiant pagal viską, toli iki Koliostro materializuojant jutimines idėjas. 

       Žinoma, iš žydros svajonės debesų kristi skausminga, bet neišvengiama. Teks pripažinti, kad mūsų daug kartų mušti piliečiai vargu ar kris į isteriją dėl gražaus euro ir rublio santykio 1:100. Daugumai gyventojų valiutų kursai patys savaime įtakos neturi, o įtakoti gyvybiškai svarbius rodiklius jie paprasčiausiai nespės. Tiems, kuriuos tiesiogiai liečia dolerio šuoliai, daug kartų buvo pasakyta, kad nepanikuotų ir ramiai išlauktų kampe. Todėl, kad audra atlėkė staigiai ir ilgai neužsibus.

       Beprasmiška suprasti įvykius Rusijos finansų rinkoje atskirai nuo pasaulio padėties arba susiejant juos tik su atskirais įvykių aspektais. Dabartinis rublio kritimas yra ilgo valiutų romano kulminacija ir atomazga. Pradžia jo slepiasi visiems žinomame fakte apie tai, kad doleris neužtikrintas oficialiosiomis tarptautinėmis atsargomis ir iš to išplaukiančiu JAV diktatūros poreikiu visą laiką kur nors kariauti, įskaitant ir ekonomiškai, kad spausdinimo mašiną galėtų palaikyti darbiniame stovyje. Siužeto vystymas, kaip kokybiškoje muilo operoje, grindžiamas sąlyginai sėkmingų laikotarpių ir krizių kaita, naujų personažų atsiradimu ir senų išėjimu. Pasakojimo pagrindu tampa pagrindinio herojaus ir pagrindinio piktadario priešprieša, kuri palaipsniui augdama, sukelia mirtinas grumtynes.

       Pastaruosius metus TVF vis labiau auga nepasitenkinimas JAV autoritarine politika. Finansininkai puikiai supranta, kad vienpolė sistema yra nestabili, tačiau bandymai į žaidimą įtraukti besivystančias šalis, kaip žinoma, kiekvieną kartą nepavyksta. Ir štai staiga Rusija periima šią problemą, suvienydama, skirtingų plokštumų Azijos, Lotynų Amerikos ir postsovietinės erdvės ekonomikas. Taigi, formuojamas naujas svorio centras anglo-saksų ir Europos atsvarai.

        Progresyvus verslo elitas, skirtingai nuo ne iki galo injekcijomis atsigavusių Bilderbergo klubo senolių, tikriausiai šią iniciatyvą sutiko džiaugsmingai. Abejojantys gali atidžiai peržiūrėti Vladimiro Putino ir Kristinos Lagard susitikimo vaizdo įrašus APEC viršūnių susitikime Kinijoje ir G20 Australijoje – TVF vadovė kreipiasi į Rusijos prezidentą, kaip į tiesą paskutinėje instancijoje ir aiškiai laukia iš jo panacėjos nuo visų bėdų.

       Tačiau išliekant priklausomybei nuo dolerio naujiems konglomeratams toliau grės įvairaus pobūdžio puolimai ir provokacijos iš konservatyvios pasaulio verslo pusės. Todėl visuose ne Europos aukščiausio lygio susitikimuose buvo keliama atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis tema. Greičiausiai tas klausimas buvo svarstomas daug išsamiau, ir jam buvo teikiama didesnė reikšmė nei tai buvo pateikta plačiajai visuomenei.

       Atsižvelgiant į grandiozines Putino keliones, kurios apėmė beveik visą žemės rutulį, doleris ir euras liepos gale pradėjo pamažu augti ir po Rusijos lyderio sugrįžimo iš Indijos smarkiai pašoko aukštyn. Šokas dėl rublio kritimo ir nepriekaištingas visų įgaliotų asmenų šio įvykio pateikimas visiškai paslėpė keletą momentų, kurie neįsipaišo į „Rusijos ekonomikos žlugimo“, „Kremliaus grobikiškos politikos žlugimo“ ir panašių iš Vakarų įdiegtų šūkių paveikslą:

       1. Ekspertai nuo pat valiutų krizės pradžios konstatavo: yra akivaizdus prieštaravimas tarp rublio kritimo ir naftos kainos ir kompanijų bankrotų, nedarbo augimo nebuvimo ir Rusijos makroekonominės statistikos. Tai rodo, kad žmones arba uždarė, kad jie nenukentėtų, arba perspėjo, kad jie nedarytų kvailysčių savo nenaudai.

       2. Pranešimas apie spekuliantus, sukėlusius nacionalinės valiutos kritimą, yra dar viena klastotė. Na, kokie spekuliantai gali kursą pakelti daugiau kaip du kartus, tuo labiau tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija? Jie kas, Rotšildai? Be to, nebūtų jokio sunkumo juos išaiškinti ir ištraukti už ausų po dolerio pakėlimo kad ir keliais punktais. Jeigu tai iki šiol nepadaryta, vadinasi, jiems kažkodėl leidžia pašėlti. Žinoma, spekuliacija rinkoje egzistuoja. Ir rublio smarkus kritimas yra pretekstas jų išaiškinimui. Bet tokia milžiniška avantiūra turi būti vykdoma visai kitokio masto žaidėjų ir turėti labiau pasaulinį tikslą.  

       3. RF vyriausybė galėjo lengvai išlaikyti nacionalinės valiutos augimą, kaip tai vyko Kazachstane ir Azerbaidžane, kurie daug labiau nei Rusija kenčia nuo krentančios naftos kainos ir daug labiau priklauso nuo Vakarų interventų. Tik tam būtų reikalinga panaudoti valstybės rezervus, ko tikriausiai ir siekė šešėliniai užjūrio „konsultantai“. Kaip žinoma, jeigu priešininkas jus kažką verčia, to daryti jokiu būdu negalima.
       4. „Juodojo antradienio“ išvakarėse nuskambėjo du pareiškimai: Kinija ir Kazachstanas atsiskaitymuose perėjo prie tengės ir juanio, ŠBO posėdyje buvo labai rimtai pasakyta, kad visoms valstybėms dalyvėms taip pat tai reikia padaryti kaip galima greičiau. Operacijos aktyvi fazė prasidėjo.
       5. Reikia pasakyti, kad protingiausioje Vakarų ir ypač JAV žiniasklaidoje nebuvo pastebėtas didelis džiūgavimas dėl „Rusijos ekonomikos žlugimo“. Kapitalistai kur kas patyrę nei penktoji kolona, vadovaujama Nemcovo ir Navalno, gera uosle pajuto kažką negerą. Juk Putinas galėjo išlaikyti dolerį padoriai žemame lygyje? Žinoma. O kodėl to nepadarė?
       O todėl, kad jis daugiau jam nereikalingas.
       Pereinant į kitą valiutą aštriai iškyla klausimas – kur dėti ankstesnę. Neturinti paklausos, ji natūralu, kad pradeda sparčiai nuvertėti. Valstybė patiria didžiulius nuostolius. Kaip to išvengti?

       Mūsų partneriai, bandydami atspėti Putino veiksmus, nuolat pamiršta, kad jis vis tik ne vienerius metus užsiima dziudo. Jis žino, kad kai priešininkas bando jus nuversti, tai reikia jo pastangas panaudoti tam, kad jis pats griūtų. Apsimesti, kad „mums iš tikrųjų kenkia sankcijos ir krentanti naftos kaina“ ir dėl to mūsų rublis pinga. Lygiagrečiai kaitinti dolerį ir eurą informaciniais išmetimais – neva, kad kiekvienas šūvis Ukrainoje ir kiekvienas atpigęs barelis užsienio valiutai prideda dar vieną punktą. Kai visi dalyviai perspėti ir pasirengę, galima pradėti paskutinę spektaklio seriją.

       „Rosneft“ išleidžia obligacijas už didžiulę 625 milijardų dolerių sumą. Neverta kalbėti, kad tai buvo padaryta specialiai – įtarti Igorį Sečiną, kuris yra vienas iš geriausių prezidento draugų, kad tyčia žlugdo nacionalinę valiutą, tikrai yra absurdiška. Galima pritaikyti kitą formuluotę – „taip reikėjo“. Pirmadienį naktį Nabiulina padidina palūkanų normą, atseit kaip reakciją dėl rublių pertekliaus, ir voila. Pašokę iš džiaugsmo ir pamatę vyriausybės neužtikrintumą, pagarsėję prekiautojai puola pirkti tokius brangius dolerius ir eurus. Užsienio valiuta auga, kaip ant mielių, perplaukdama iš valstybės kišenių į privačias, žmonės suglumę, liberalai džiaugiasi, o iždas pasipildo neįtikėtinu kiekiu pinigų. 
       Iš esmės mes tapome puikaus spektaklio liudininkais. Rengdamasi pereiti į nacionalinę valiutą, valstybė elegantiškai atsikrato nereikalingų dolerių ir eurų. Be to, neišleisdama jų už bevertę kainą, o už juos įgydama dideles sumas rubliais, kurie greitai bus labai reikalingi – partneriams iš mūsų norintiems nusipirkti energiją, iš pradžių teks nusipirkti rublių. Kitą dieną, žinoma, doleris ir euras krenta. Reikia manyti, kad net po dalinio dolerio atsisakymo, jie nukris dar daugiau. Palūkanų normos padidinimas greičiausiai yra laikinas, kad išsigandę tautiečiai nepultų griebti kreditų, „kol pigu“. Todėl, kad greitai bus dar pigiau ir daug daugiau.

       O ką prekiautojai, kurie supirko eurą už šimtą rublių? Gerai pamenu Putino pašaipą, kai jis pasakė, kad spekuliantai žinomi ir jie bus nubausti. Ar kai kas dar nesuprato, kad VVP taip paprastai nieko nekalba ir žodžių vėjais nemėto? Štai dabar klijuokite doleriais sienas. Teisė į kvailumą – viena iš asmens laisvo vystymosi garantijų (Markas Tvenas).

       Ši genealiai įvykdyta operacija tik iš išorės atrodo paprasta. Iš tikrųjų toks svaiginantis piruetas ant aštrių adatų reikalauja, pirmiausia, labai didelio slaptumo. Antra, spektaklio dalyviai turi turėti neblogus aktorinius sugebėjimus. Trečia, subtilų psichologinį apskaičiavimą. Ketvirta, mokėjimą teisingai pasirinkti laiką. Penkta, titaniško parengiamojo darbo. Šešta, kruopštaus visų detalių išnagrinėjimo. Tik tuo atveju tokie rizikingi veiksmai bus tobuli.

       Naujoje šviesoje atrodo Rusijos „Pietų srauto“ atsisakymas. Kam spausti besispyriojančią ES, jeigu mes daugiau neprekiaujame eurais? Tegul dabar perka iš Turkijos už ką nori. Reikėjo laiku suprasti, kad ginčytis su Putinu – malonumas savižudžiams.

       Būtina dar kartą pabrėžti, kad perėjimas į nacionalines valiutas – būtinybė visam pasauliui. Čia nėra jokio Kremliaus diktato, asmeninių pageidavimų arba garsiųjų „imperinių ambicijų“. Laikas jau visiems pamiršti subjektyvias kvailystes – padėtis pernelyg rimta. Jeigu Putinas jums ką nors siūlo – greitai kelkite rankas aukštyn ir linktelėkite tiesiog dabar. Priešingu atveju rytoj jums vis tiek teks sutikti, tik su daug blogesnėmis sąlygomis. Arba jūs laiku eisite paskui jį, arba kaltinkite save. Kas nepasislėpė – mes nekalti.

      O dabar įsivaizduokite JAV hegemono padėtį po to, kai iš dolerio išslydo Pietų Amerika, dalis Afrikos, Kinija, Indija, Turkija... Nuskurdusių NVS valstybių niekas ir neklaus, jos šioje operacijoje eis, kaip priekaba. Įsivaizduokite dydžio iki dangaus niekam nereikalingo dolerių popieriauskrūvą, kurią dar reikia kažkaip utilizuoti. Įeikite į JAV ir Europos kompanijų padėtį, kurios tvirtai amžiams įsitvirtino prie Rusijos sienų Azerbaidžane, Kazachstane, Kirgizijoje ir staiga susiduria su būtinybe keisti tokius patikimus, visada turinčius paklausą dolerius ir eurus į kažkokius somiukus (šamiukius) ir zuikiukus. Ir ilgai pilkomis ir žaliomis ašaromis verks vargšas, niekam nereikalingas doleris ir siūlys save vietoje tapetų. Toks košmaras jam nesisapnavo net Guobų gatvėje...

       Rytų kovų mene yra taisyklė: vieno smūgio negalima panaudoti du kartus. Todėl, kad priešininkas bus pasirengęs tokiam variantui, ir puolančiojo laukia gėdingas pralaimėjimas. SSRS sugriovė įskaitant ir su naftos kainų kritimo pagalba. Bet du kartus įlipti į tą pačią upę neįmanoma. Tai kas suveikė su Gorbačiovu ir Jelcinu, nesuveiks su Putinu bent dėl to, kad jis apie tai jau žino.

       Žinoma, kad tokie žaidimai yra labai pavojingi. Bet Vladimiras Vladimirovičius ne kartą sakė, kad reitingai jo nedomina. Ir apskritai, nepalieka jausmas, kad tai yra tik pradžia kažkokios milžiniškos misterijos pertvarkant pasaulį. Kuo mes jame būsime – vadovais, dalyviais, žiūrovais, aukomis? Tikriausiai, tai priklauso tik nuo mūsų.

Julija Bražnikova, Rytų Kazachstano valstybinio universiteto dėstytoja, 2012-12-21

Šaltinis: newsbalt.ru