Aleksandras Zapolskis. Šveicarija suprato: euro laukia ypač sudėtinga krizė

       Pinigai mėgsta tylą. Tas žinomas posakis geriausiai apibūdina vieną iš ekonomikos pagrindinių savybių. Paprastai visi rimti strateginio pobūdžio susitarimai pasiekiami tyliai kabinetuose ir toli nuo visokios spaudos. Tai, kaip kariuomenėje. Kol paprasti žmonės mėgaujasi ryto kava su šviežiomis bandelėmis, nepastebimo štabo karininkai kažką skaičiuoja, kažką piešia ant žemėlapių, versdami visokius žinynus, suriša prirašytus puslapius į slaptus segtuvus. O po to netikėtai bac! – ir Vyslos –Oderio operacija arba kažkas panašaus į „Santjage lyja lietus“. Aš apie tai, kad tyliuose Europos kabinetuose tarp šių metų sausio 12 ir 16 d. finansininkai priėmė kažkokį labai svarbų sprendimą dėl visos Europos finansų rinkos. Kokį būtent – niekur nekalbama, bet pagal netiesioginius požymius kai ką galima numanyti.

       Kodėl būtent nurodytą laikotarpį? Todėl, kad yra tokia valstybė Šveicarija. Pagal teritoriją ji yra nedidelė. Pagal plotą šiek tiek mažesnė nei Maskvos sritis. Pagal gyventojus mažesnė nei Maskva – iš viso apie aštuonis su trupučiu milijonų. BVP (2013metų) 651mlrd. dolerių. Maždaug kaip visa JAV korporacijos „Apple“ kapitalizacija. Šveicarija, be sūrio, šokolado, laikrodžių ir universalių peilių, tradiciškai yra tam tikros rūšies viso pasaulio kapitalų rezervinis bunkeris. Pagal kai kuriuos duomenis, šios valstybės bankuose užsienio, privačių ir korporatyvinių indėlių yra maždaug tokio dydžio suma, kuri lygi trims pačios Šveicarijos BVP. 2008 metais tai net sukėlė problemą nacionalinei ekonomikai.

       Apskritai Šveicarija yra labai konservatyvi valstybė. Todėl ir jos ekonomika vystėsi gana stabiliais, bet neskubiais tempais. Ji sau tai galėjo leisti dėl apgalvotos, sureguliuotos ir griežtai nuoseklios valdžios politikos. Pirmiausia - monetarinės. Jie labai greitai išsiaiškino, kad šalyje prasidėjęs kurso augimas nuo buvusio 0,7 eurų už Šveicarijos franką (2010 metais) iki 1 euro už 1 franką (2011 metais) buvo sukeltas išimtinai užsienio bankų indėlių pervedimo į Šveicarijos nacionalinę valiutą. Paklausa frankams kursą greitai pastūmėjo į viršų, tai turėjo neigiamą poveikį ekonomikai. Pirmiausia, tradicinių Šveicarijos prekių eksportui. Todėl 2011 metų vasarą Šveicarijos Nacionalinis bankas (CNB) paskelbė apie maksimalaus euro kurso 1,2 lygyje franko atžvilgiu įvedimą.    

       Nuo tada ir iki šiol Šveicarija tvirtai laikė šį dydį visomis turimomis priemonėmis. Įskaitant valiutų intervencijas. Tik per 2012 metus valstybė kurso stabilumo palaikymui išleido daugiau kaip 200 mlrd. dolerių, ta suma padidinusi savo oficialiąsias tarptautines atsargas. Faktiškai tai reiškė tvirtą franko pririšimą prie euro, nes kur bebūtų plaukiojęs euras kitų valiutų atžvilgiu, Šveicarijoje jis vis tiek likdavo lygus 1,2 eurui už franką. Tai reikalavo elementari ekonomikos logika. Brangus frankas kėlė grėsmę, kad Šveicarijos ekonomikos konkurencingumas gali kristi. Nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, vienu iš svarbiausiu valstybės pajamų straipsniu yra medikamentų eksportas. Kurie ir be to yra visai nepigūs. Tas pat liečia praktiškai visas Šveicarijos prekes. Vėlgi – tarptautinė konkurencija. Jeigu Šveicarijos šokoladas pabrangs nors 15%, tai jį gana greitai pradės išstumti šokoladas iš Prancūzijos ir Belgijos, kuris pagal kokybę jam nė kiek nenusileidžia. Plius turizmo, kuris valstybei atneša 7% metinio BVP, sumažėjimo rizika.  

       Tai štai, 3,5 metų Šveicarijos Nacionalinis bankas laikė nustatytą kursą tiesiog „iki paskutinio šovinio“. Dar pirmadienį, 2015 metų sausio 12 d., CNB viceprezidentas franko euro atžvilgiu kurso „lubas“ vadino vienu iš valstybės monetarinės politikos pagrindų. O jau penktadienį, sausio 16 d., pasaulio finansų rinkas jis informavo apie tai, kad CNB priėmė sprendimą atsisakyti bet kokių apribojimų valiutų rinkoje.  

       Beveik akimirksniu kursas pakilo. Momentinė šuolio reikšmė siekė iki30%. O šalies akcijų birža žlugo. Per dvi dienas kritimas pasiekė 15%, tai yra didžiausias dydis per paskutinius 25 metus. Didelis skaičius valiutos brokerių, kurie dirbo su franku, per vieną dieną sudegė. Vien tik „Everest Capital's Global Fund“ prarado apie 830mln. dolerių. Visiškai užsidarė „Alpari“ kompanijos „Londono biuras“. JAV valiutų brokeris FXCM jau pareiškė, kad jo nuostoliai yra 225 mln. dolerių. Visiškai bankrutavo „Excel Markets“ iš Naujosios Zelandijos“. Gerai, EM yra kompanija, apie kurią žinojo nedaugelis, bet FXCM – tai korporacija, kuri dirba visame pasaulyje, jos akcijomis prekiauja biržoje. Be to, Šveicarijos LIBOR krito iki minus 0,4%. Išvertus į paprastą kalbą, tai reiškia, kad CNB jums dar ir sumokės už tai, jeigu jūs iš jo paimsite pinigus! Dabar skelbiama, kad trijų mėnesių LIBOR nuo minus 0,4%sumažintas dar daugiau, iki -1,25-0,75%.

       Atrodytų, kodėl staiga pačios Šveicarijos centriniam bankui daryti tokį salto? Gerai, ekonomikos stiprinimui, nors jai tai, „kaip pjautuvu per Faberžė (Faberge)“. Gerai, 5-7stambūs tarptautinio lygio finansų brokeriai atsidūrė prie bankrutavimo ribos. Bet juk ir pačio CNB  valiutų atsargos, 475 mlrd. frankų, investuotos į užsienio aktyvus, t.y. frankais jas tik laiko, o iš tikro jos šiandien išreiškiamos: 29% doleriais; 44,5% eurais; 8,3% Japonijos jenomis; 7% Didžiosios Britanijos svarų sterlingais; 12% likusiomis valiutomis. Tai yra šiuo savo žingsniu Bankas iš karto sumažino oficialiąsias tarptautines atsargas maždaug 100-110 mlrd. frankų. Atėjo laikas dar prisiminti apie Šveicarijos komercinių bankų aktyvus, kurių maždaug 1,36 trln. frankų taip pat išreikšti užsienio valiuta. Nors vien tik tiesioginių nuostolių daugiau ar mažiau tikslius skaičius dar teks suskaičiuoti, bet jau dabar galima konstatuoti, kad Šveicarija savo tuo sprendimu vienu metu vėjais paleido ne mažiau kaip 450-500 mlrd. Šveicarijos frankų arba maždaug 415mlrd. eurų. Per vieną dieną!   

       O juk tai dar ne viskas. Kaip paaiškėjo, Šveicarija, žinoma, valstybė maža, bet skolinimąsi Šveicarijos frankais aktyviai naudojo Lenkijoje, Vengrijoje ir net Austrijoje. Nors pastarojoje skolinimąsi frankais valstybė ir užspaudė dar nuo 2009 metų, bet šiandien jais išreikštų kreditų ten išduota 25 mlrd. eurų sumai. Vengrija bando hipotekos kreditus iš frankų konvertuoti į vietos forintus. Tam šiandien jau išleista 8 mlrd. eurų. Ir, sprendžiant iš visko, vengrai bus vieninteliai, kurie sugebės išgyventi incidentą sąlyginai neskausmingai. Austrai jiems pavydi. Bet labiausiai vengrams pavydi lenkai. Kaip paaiškėjo, iš viso Lenkijos bankai Šveicarijos frankais išreikštų kreditų išdavė 131 mlrd. zlotų sumai (36 mlrd. dolerių), iš kurių 22% yra mažmeninis kreditavimas ir maždaug 77% - hipoteka. Tai beveik 8% visos Lenkijos BVP. Kai kurių Lenkijos bankų, kaip, pavyzdžiui, MBK ir PKO, kapitalas daugiau kaip 20% surištas su Šveicarijos valiuta. Įvykęs zloto kurso franko atžvilgiu pasikeitimas (zlotas neteko iki 40%) jau šiandien Lenkijos bankų sistemai kainuos nuostolius, kurių dydis iki 3% metinių pajamų. Arba iki 0,8%nacionalinio BVP.

       Šveicarijos bankininkai niekada anksčiau nei populizmu, nei neatsakingumu, nei tuo labiau neprofesionalumu nepasižymėjo. Greičiau atvirkščiai, jie yra geriausi finansų specialistai pasaulyje. Tada, kodėl valstybė, daugelį metų turinti stabilų biudžeto proficitą ir atsargas, kurios pusantro karto viršija nacionalinį BVP (geriausias rodiklis pasaulyje!), žengė tokį griaunantį žingsnį ekonomikai? Ir ne tik savo. Be to, tai padarė praktiškai netikėtai. Dar sausio 12 d. nebuvo jokių bėdos požymių, o vos tik po 4 dienų – „štai tau, bobute, ir devintinės”.

       Tikslių duomenų apie tai kol kas nėra. Greičiausiai, jie atsiras vėliau. Bet jau dabar galima padaryti vieną prielaidą. Tarp sausio 12 ir 16 d. Šveicarijos bankininkai sužinojo kažką tokio, kas visus išvardintus nuostolius daro visiškai pagrįstais. Tikriausiai iš serijos – geriau dabar dalį prarasti nei vėliau prarasti viską. O kadangi nuo pat pradžių kalbėjome išimtinai apie franko kursą euro atžvilgiu, peršasi visiškai vienareikšmiškos išvados. „Kažką“ CNB sužinojo dėl artimiausios euro, kaip pasaulio valiutos, ateities.

       Jeigu tarkime, kad euras katastrofiškai krenta, tai prie jo pririštą franką bendra Europos valiuta automatiškai traukia paskui save. Į visą savo kritimo gylį. Žinoma, Šveicarija turtinga ir net pramoninė šalis, bet nepamirškime, kad pasaulio ekonomikoje tai yra lašas jūroje. Kas yra ten 600 mlrd. dolerių. Šveicarijos BVP nieko negalės padaryti prieš visos Europos Sąjungos 15.669 mlrd.

       Peršasi išvada, kuri neprieštarauja viskam, kas įvyko. Jau ne tiek svarbu, dėl kokios priežasties – dėl Graikijos išėjimo iš euro zonos rizikos ar dėl ECB netrukus įvyksiančio QE – pačio euro laukia labai rimta krizė. Be to, labai greitai. Ji taip arti, kad laiko gudrių manevrų ir aplinkinių planų sukūrimui paprasčiausiai neliko. Šveicarijos bankų profesionalai nusprendė iššokti. Tam pirmiausia jie nuo Europos valiutos ir atsiejo Šveicarijos franką. Be to, nesiskaitydami su jokiais nuostoliais.

       Ryšium su tuo Šveicarijos sprendimu domina įvykiai ta pačia kryptimi ir kitose valstybėse. Pirmiausia, mažų, kaip Baltijos. Tiek seniai perėjusių prie euro, kaip Latvija ir Estija, tiek ir tai padariusių nuo šių metų sausio 1 d., kaip Lietuva. Ypač jeigu atsižvelgti tą faktą, kad jų ekonomika daugiausia laikėsi ant trijų „banginių“: prekybos su Rusija, pajamų iš Rusijos žaliavų (pirmiausia, naftos, kaip Lietuvoje ir Latvijoje) ir transporto (vėlgi, kaip Lietuvoje) tranzito; o taip pat Europos dotacijų, kurios, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, siekia trečdalį biudžeto pajamų.

       Sprendžiant pagal tai, kokiais tempais Baltijos valstybės pykstasi su Rusija ir taip griauna du pagrindinius savo egzistavimo šaltinius, susidaro įspūdis, kad toliau Baltijos šalys planuoja gyventi išimtinai tik už Briuselio pinigus. Už tas pačias Europos dotacijas, kurių likimas, atsižvelgus į išvadas dėl CNB poelgio motyvų, tampa labai miglotu reikalu. Ne taip tolimoje ateityje labai gali būti, kad Europos Sąjungai Baltijos valstybės taps visai nevertos dėmesio. Kai euras žlugs, valstybės donorės bus daug labiau susirūpinusios savo pačių išgyvenimu, ir net apskritai naujų gyvenimo taisyklių žemyne konstravimu po pačios vieningos Europos žlugimo.

       Beje, esant tokiam įvykių scenarijaus variantui negalima atmesti ir NATO iširimo galimos rizikos. Nepriklausomai nuo JAV norų, karinė sąjunga reiškia tam tikrą, net turtingai Vokietijai arba Prancūzijai aukštą, karinių išlaidų dydį. Esant aplinkybėms, kai nėra realios išorinės karinės grėsmės, o ekonomika išgyvena ne tiesiog didelę krizę, bet ji atsidurs pasaulio kataklizmoje, negalima atmesti ir pagrindinių Europos valstybių išėjimo iš NATO bent biudžeto taupymo tikslais.

       Nors, žinoma, aljanso pasileidimo tikimybė čia yra nedidelė. Bet štai, kad visa vieningos Europos periferija bus tiesiog palikta viena sau – ir pas būrėją nereikia eiti. Be to, gudrūs Šveicarijos bankų nykštukai nors Šveicarijos ir nepriskiria periferijai, bet grėsmingai ateičiai pradėjo rengtis. Be to, rengiasi atvirai ir viešai. O nuostolių dydis, į kurį jie jau atvirai numojo ranka, leidžia spręsti apie nelaimės, kuri artėja į Europą, mastą.

Aleksandr‘as Zapolskis, 2015-01-21

Šaltinis: Regnum

Straipsnį kopijuoti komerciniais tikslais draudžiama.

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.