25 metai nuo buržuazinės revoliucijos

       Šiemet sukanka 25 metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Atkurta valstybės nepriklausomybė egzistavo trumpiau nei prieškarinėje Lietuvoje. Lietuvos politinio elito organizuotas 2003 m. referendumas, kurio sprendimą, nesigilinant į priėmimo aplinkybes, galima prilyginti 1940 m. Liaudies Seimo sprendimui dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, nubraukė 1990 m. kovo 11- osios, kaip valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos, reikšmę.

        Kaip formavosi sąlygos, leidusios atsirasti kovo 11- ajai. 8 –ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje susiformavo interesų grupė, kurią sudarė nomenklatūra, specialiųjų tarnybų atstovai ir su jais susiję šešėlinio verslo žmonės. Jos tikslas buvo komunistų partiją nustumti nuo valdžios, pakeisti visuomeninę santvarką ir tapti valstybės turtų savininkais. Buvo ir kita grupė, kurią sudarė nomenklatūra ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, ir kuri norėjo tik reformuoti socializmą. Šių dviejų interesų grupių aktyvi veikla ir stūmė sovietinę sistemą ta kryptimi, kuri galiausiai atvedė į SSRS žlugimą, kurio šios abi grupės neplanavo ir nenorėjo. Daugiausia iš šių grupių veiklos laimėjo trečioji grupė, kuri buvo sudaryta iš Vakarų neoglobalistų, atstovaujančių pasaulinės korporatokratijos interesus, ir Sovietų Sąjungoje veikusių globalistinės ideologijos atstovų, kurie didžiausią įtaką įgijo Vakarų pasaulyje įsigalėjus korporatokratijai. Ši grupė perėmė iniciatyvą ir santvarkos demontavimą papildė SSRS sunaikinimu.

       1989 m. gruodžio 2-3 d. Maltos viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo SSKP CK generalinis sekretorius M.Gorbačiovas ir JAV prezidentas Dž.Bušas, įtvirtino trečiosios interesų grupės laimėjimą. Susitikimas užfiksavo tas istorines permainas, kurios įvyko šiek tiek anksčiau ir buvo rengiamos keletą dešimtmečių.

       Didelės fantazijos nereikia, norint įsivaizduoti, kokia šiandien būtų Lietuva ir kuo užsiimtų dabar patriotus vaizduojantys buvusios sovietinės sistemos aktyvistai, prisitaikėliai, karjeristai ir jų vaikai, jeigu ne Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio interesų grupių siekiai ir jų įgyvendinimas.   

       Laikantis versijos, kad Sąjūdis, Baltijos kelias yra tik Lietuvos žmonių didelio noro išsivaduoti iš okupacijos produktai, visa tai atrodo, kaip pasaka. Dar prieš metus daugumą Lietuvos gyventojų valdo baimės atmosfera, 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi nedidelė grupė žmonių, kurie visą laiką pasisakė prieš sovietų režimą ir dėl to ne vienam teko paragauti kalėjimo duonos, o studentai gąsdinami, kad nesugalvotų eiti pasižiūrėti į mitingą net iš tolo. Po metų staiga atsiranda šimtai drąsuolių, tarp kurių yra ir prie sovietinio režimo puikiai prisitaikiusių bei sėkmingai karjerą dariusių žmonių, ir KGB dirbusių asmenų. Atsiranda, nes sovietų valdžia leidžia, sovietinės sistemos specialiosios represinės tarnybos jau negaudo ir nesodina į kalėjimus, nes tokia politika nuleista iš SSRS viršūnių, nes taip reikia.  

       Baltijos kelias išvis iš fantastikos srities. Tokio renginio paprasčiausiai neįmanoma organizuoti be valdžios leidimo, galių ir resursų, vien tik žmonių iniciatyva, kad ir kiek jų daug būtų, kad ir kokį begalinį norą turėtų.

       Iki šiol tikima gražia pasaka, kad Sąjūdis sugriovė Sovietų Sąjungą, o kai kurie tuos nuopelnus priskiria net vienam asmeniui. Jeigu ne procesai, kuriuos formavo aukščiausi SSRS valdžios sluoksniai, jų paprasčiausiai nebūtų buvę, kaip nebuvo dešimtmečius po partizanų pasipriešinimo užgniaužimo. Iki tol tik vienetai pasirinkdavo kovą prieš sovietinį režimą, kuri baigdavosi represijomis prieš tuos žmones, o dauguma rinkosi prisitaikėlišką, ramų ir sotų gyvenimą.

       Rusijos Pasaulio politikos rengimo centro direktorius S.Gorodnikovas teigia, kad 1989 m. Rusijoje įvyko buržuazinė revoliucija ir pradėjo formuotis nauja santvarka. Pagal požymius tas pats įvyko ir Lietuvoje. Nėra statistikos, ko žmonės tikėjosi iš kovo 11- osios: kiek žmonių buvo norinčių išsivaduoti iš okupacijos ir sukurti nepriklausomą valstybę, kiek nekenčiamą totalitarinį režimą pakeisti demokratiniu režimu, kiek susigrąžinti savo prarastas žemes, tvartelius ir kitą turtą, ar užvaldyti valstybės turtą ir tapti turtingais savininkais. Bet pagal tai, kaip vėliau buvo nevertinama Lietuvos valstybės nepriklausomybė, galima numanyti, kad norėjusių, jog Lietuva būtų nepriklausoma valstybė, buvo mažuma. Pagal tam tikrus faktus galima numanyti, kad Lietuvos nepriklausomybės pardavimas arba valstybės kolonizacija prasidėjo tuoj po kovo 11- osios.

        Kaip Vakarai kolonizuoja valstybes 1999 m. standartinį scenarijų aptikau Maskvos išleistame vadovėlyje „Politologija“. Tai buvo ištrauka iš Aleksandro Zinovjevo knygos „Vakarai. Vesternizacijos fenomenas“, kurioje jis smulkiai aprašė apie Vakarų sistemą, jos funkcionavimą ir egzistavimą.

       Kas yra vesternizacija.  Tai iš esmės yra naujas reiškinys, bet kartu ir Vakarų valstybių ankstesnės kolonijinės strategijos tęsinys. A.Zinovjevas knygoje pateikė jos būdingus požymius ir kaip valstybėse diegiama kolonijinė demokratija, kuri nėra duotos šalies natūrali evoliucija, bet dirbtinė, primesta, nepaisanti valstybėje susiklosčiusių istorinių galimybių ir evoliucijos tendencijų.  

       Paprastai galimybės kolonizuoti valstybes atsiranda sugriuvus valstybių blokams, taip pat įvykus didelių valstybių dezintegracijai. Dažnai pasinaudojama valstybių išsivadavimo ir nacionalinės nepriklausomybės siekiu, kuris tampa manipuliavimo žmonėmis ideologine priemone. Su iš ankstesnių ryšių ištrūkusia valstybe nustatomi nauji ryšiai, kaip su neva lygiaverte partnere, sukuriant suvereniteto iliuziją.

       Kaip vyksta Vakarų pasirinktos aukos kolonizavimas, knygoje rašoma: „Vesternizavimas neatmeta savanoriškumo iš vesternizuojamos valstybės pusės ir net labai didelio noro eiti tuo keliu. Vakarai būtent to ir siekia, kad numatyta auka pati lįstų jiems į nasrus ir net kartu dar jaustų dėkingumą. Tam tikslui egzistuoja galinga pagundų sistema ir ideologinis apdorojimas. Bet kokiomis aplinkybėmis vesternizavimas yra aktyvus Vakarų veikimas, neatmetant ir smurto. Vesternizuojamos valstybės savanoriškumas dar nereiškia, kad visi gyventojai vieningai priima tą savo evoliucijos kelią.“

        Vakarų turima didžiulė ekonominė, ideologinė ir politinė galia, leidžia taikiai vesternizuoti valstybes, priversti jas paklusti Vakarams. Bet jeigu kuri nors valstybė nepaklusta, Vakarai prieš ją panaudoja karinę galią.

       Iš pradžių Vakarai panaudoja standartinę taikaus vesternizavimo taktiką, į kurią įeina tokios priemonės: „Diskredituoti visus pagrindinius valstybės, kurią reikia vesternizuoti, visuomeninės santvarkos atributus. Ją destabilizuoti. Prisidėti prie ekonomikos, valstybės aparato ir ideologijos krizės. Šalies gyventojus suskaldyti į konfliktuojančias grupes, juos atomizuoti, paremti bet kokius opozicinius judėjimus, papirkti intelektualinį elitą ir privilegijuotus sluoksnius. Kartu skleisti propagandą apie Vakarų gyvenimo būdo privalumus. Vesternizuojamos valstybės gyventojams kelti pavydą Vakarų gėrybių gausai. Sukurti iliuziją, tarytum ta gausa per trumpiausią laikotarpį pasiekiama ir jiems, jeigu jų valstybė stos į pasikeitimų pagal Vakarų pavyzdį kelią. Užkrėsti juos Vakarų visuomenės ydomis, tas ydas vaizduojant, kaip dorybes, kaip asmenybės tikros laisvės pasireiškimą. Vesternizuojamai valstybei teikti pagalbą ta apimtimi, kuri padeda griauti jos ekonomiką, šalyje gimdo parazitavimą ir Vakarams sukuria nesavanaudiškos vesternizuojamos valstybės gelbėtojos nuo jos ankstesnio gyvenimo būdo opų reputaciją.“    

       Kolonizuojama valstybė visose srityse privedama iki tokios būklės, kad yra nepajėgi savarankiškai egzistuoti. Ji demilitarizuojama tiek, kad ginkluotosios pajėgos tinka ne šalies gynybai nuo išorės agresijos, bet tik gyventojų protestų ir maištų slopinimui. Nacionalinė kultūra pasiekia apgailėtiną lygį, jos vietą užima vesternizacijos pseudokultūra. Masėms pateikiamas demokratijos surogatas, kai valdžios kontrolė yra silpna ir viskas leidžiama, kai vertybių sistema atleidžia žmones nuo pastangų ir nelieka moralės ribų. 

       „Sukuriami Vakarų pavyzdžio ekonomikos židiniai, kuriuos kontroliuoja Vakarų bankai ir koncernai, o daugiausiai – Vakarų arba bendros įmonės. Vakarų demokratijos išorinius atributus, kaip priemones, naudoja visai nedemokratinis režimas ir kaip priemones manipuliuoti masėmis. Valstybės eksploatavimas Vakarų naudai įgyvendinamas kolonizuojamos šalies nedidelės gyventojų dalies jėgomis, kuri pasipelnė iš tos funkcijos, ir turi aukštą gyvenimo standartą, kuris atitinka Vakarų aukščiausių sluoksnių standartą.“

       Per 16 metų buvo galima įsitikinti, kad tai yra ne sausa teorija, bet tipinis Vakarų veikimo scenarijus, kuris pritaikytas ir toliau taikomas tiek posovietinėse valstybėse, tiek ir kitose pasaulio šalyse.

       Po 25 metų nuo nepriklausomybės atstatymo Lietuva yra toje pačioje padėtyje, kurioje buvo prieš 1990 m. kovo -11 –ąją: kitos imperijos sudėtyje, kurios įstatymai aukščiau už Lietuvos įstatymus, praradusi nacionalinius pinigus ir finansinę valstybės nepriklausomybę. Neturi ir politinės nepriklausomybės - kolonija ir negali jos turėti. Yra tik nepriklausomybės iliuzija, kuria gyvena tie, kuriems nenaudinga matyti tikrovės, ir kurie nenori jos matyti. Ateityje, ir tikriausiai gana netolimoje, jeigu pačioje Europos Sąjungoje nepasikeis jėgų balansas ir neatsiras kitas mąstymas, Lietuvos valstybės laukia galutinis išnykimas Europos Valstijose. Ir nebus kam pakilti prieš valstybės sunaikinimą, kaip 20 a., nes ateina naujos kartos, kurios jau išmokytos gyventi su kitomis vertybėmis – globalistų įdiegtomis vertybėmis, ir dėl to jomis lengva manipuliuoti ir valdyti taip, kaip reikia naujojo pasaulio architektams.

       Iš tiesų Lietuva yra tik labai maža dalelė, dalyvaujanti Vakarų pasaulio integracijos procese – procese, kuriame Vakarų civilizacija tampa vakarietiško tipo viršcivilizacija. Pasak A.Zinovjevo, žmonijos evoliucija įgijo tokią formą, kuri apibūdinama sąvokomis „vesternizacija“, amerikanizacija“ ir „globalizacija“. Jos reiškia evoliucijos procesą, kai Vakarai, užkariaudami pasaulį ir naikindami bet kokias kitas konkurencingas užuomazgas, kurios skiriasi nuo Vakarų, pasieks galutinį tikslą – vieningas Vakarų pasaulis pavergs visą žmoniją. „Tas procesas tik prasidėjo. Juo bus užpildyta visa žmonijos istorija 21 amžiuje. Panašu, kad tai bus istorija, kuri pagal savo tragiškumą pralenks visas praeities tragedijas“- A.Zinovjevas pranašiškai pabaigia savo knygą.

Emilija, 2015-03-08

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.