Centriniai bankai, kaip paskutinės instancijos bankrotai

        Šiuolaikinį kapitalizmą vadina finansiniu. Ta jo savybė ypač akivaizdžiai pasireiškė paskutinius keturis dešimtmečius po perėjimo nuo aukso ir dolerio standarto (Breton Vudso pinigų sistema) į popierinio dolerio standartą (Jamaikos pinigų sistema). Nuo JAV Federalinės rezervų sistemos spausdinimo mašinos buvo nuimtas „aukso stabdis“, ir atsirado galimybės neribotai popierinio dolerio emisijai. Darbotvarkėje iškilo uždavinys - garantuoti paklausą FED spausdinimo mašinos produkcijai. Vienas iš šio uždavinio sprendimo būdų buvo audringas finansinių rinkų vystymasis, kurios pradėjo susiurbti vis didesnius spausdinimo mašinos produkcijos - dolerių kiekius. Jeigu senais gerais laikais 90% visų operacijų pasaulinėje valiutų rinkoje aptarnavo tarptautinę prekybą, tai dabar jai tenka geriausiu atveju 3-4%. Likusieji – aptarnavimas spekuliacinių operacijų pačioje valiutų rinkoje ir kitose finansų rinkose- akcijų, kreditų, išvestinių finansinių priemonių rinkoje.

       Dar viena šiuolaikinio finansinio kapitalizmo ypatybė yra ta, kad JAV doleris ir visos likusios valiutos yra, kaip skolinti pinigai. Be to, emisijoje dalyvauja ne tik Centrinis bankas ir ne tiek daug. Didžiausią emisijos dalį užtikrina komerciniai bankai, kurie turi licencijas taip vadinamų depozitinių (negrynųjų) pinigų išleidimui. Kredito pinigų emisija neišvengiamai sukuria skolą. Ta skola sparčiai auga visame pasaulyje. Panašiai, kaip vėžio metastazės, ji ryja ekonomikos („realaus sektoriaus“) likučius. Pasaulio skola jau priartėjo prie 300%pasaulinio BVP, o absoliučiais skaičiaus sudaro apie 200 trilijonus dolerių.   

        Jeigu ankstyvojo kapitalizmo pagrindine problema buvo taip vadinama prekių perprodukcija, sukelianti periodines ciklines krizes ir realios ekonomikos sektoriaus produkcijos kainų kritimus, tai šiuolaikinio finansinio kapitalizmo problema yra pinigų perprodukcija. Kaip to rezultatas buvo palūkanų normų sumažinimas aktyvioms ir pasyvioms bankų operacijoms, net iki neigiamų. Tokiose sąlygose bankinė sistema egzistuoti ilgai negali. Didindami pinigų ir kreditų emisiją, bankai didina savo nestabilumą. Mažėja jų įsipareigojimų padengimo laipsnis, auga galimų bankrotų rizika. XX amžius buvo daugelio bankų krizių liudininku. XXI amžiuje bankų krizių tikimybė išauga.

       Norint padidinti pasaulio lupikautojų sukonstruotos bankų sistemos stabilumą, kuri leidžia jiems pinigus darytis iš oro, į tą sistemą buvo įdėtas svarbus elementas, kuris vadinamas „centrinis bankas“. Bet kuriame ekonomikos vadovėlyje galima perskaityti, kad šis institutas yra „paskutinės instancijos kreditorius“. Skęstančiam bankui jis meta gelbėjimosi ratą kreditų pavidalu. Žinoma, CB negali gelbėti visų, jis gelbėja „išrinktuosius“ – stambius privačius bankus (sistemos pagrindą sudarančius bankus). Apie tokius bankus sako: too big to die(per dideli, kad mirtų). O apie centrinius bankus išvis priimta manyti, kad jie, kaip dievai, egzistuoja amžinai.

       Tačiau pastaruosius dešimtmečius tokio pobūdžio tvirtinimas vis dažniau kelia abejonių. Prisiminkime kad ir 2007-2009m. finansų krizę, kai įvyko vieno iš stambiausių  Volstrito bankų „Lehman Brothers“ bankrotas. Nuo to laiko pradėjo eiti šešti metai nuo sąlyginės stabilizacijos, bet pasaulis diena iš dienos laukia finansų krizės antrosios bangos. Per tą laiką finansų pasaulyje įvyko daug dėmesio vertų įvykių. Vienas iš tokių įvykių – JAV Federalinio rezervo „kiekybinio palengvinimo“ (QE) programos paleidimas. Šios programos oficialus tikslas buvo sudaryti sąlygas JAV ekonomikos atgaivinimui po finansų krizės, nedarbo sumažinimui. Tikslo pasiekimo priemone tapo pinigų pasiūlos padidinimas JAV ekonomikoje perkant iš JAV bankų vertybinius popierius. Išpirkimas buvo taikomas: a) JAV Iždo vertybiniams popieriams (U.S. Treasury securities); b) hipotekos vertybiniams popieriams (mortgage-backed securities). JAV valdžios institucijos pareiškė, kad tokiu būdu padidins JAV bankų likvidumą ir jų galimybes kredituoti JAV ekonomiką.

       O kas iš tiesų įvyko? Iš vienos pusės, JAV bankai sugebėjo išlaisvinti savo balansus  nuo hipotekos vertybinių popierių, kai kurie iš jų buvo atvirai „šiukšlių” (toksiniai) lygio, jų reali rinkos kaina buvo mažesnė už nominalią. Federalinio rezervo vykdomas hipotekos vertybinių popierių išpirkimas privatiems bankams tapo dosnia dovana. Iš kitos pusės, šių bankų papildomai gautas likvidumas buvo nukreiptas ne į realų ekonomikos sektorių, o ten, kur buvo galima uždirbti daug daugiau pinigų ir daug greičiau. Tai yra į finansų rinkas  spekuliacinių operacijų vykdymui. Arba pinigai ėjo į  „ramius uostus” – į iždo vertybinius popierius, FED depozitus. Galiausiai QE programa, skelbusi „ekonomikos atstatymo” tikslus, apsiribojo tik  „sistemą sudarančių” bankų papildymu ir parengė sąlygas naujai finansų krizės bangai.

       Per tą laiką Federalinio rezervo spausdinimo mašina dirbo tokiais apsisukimais, kokių ji nežinojo net geriausiais laikais po aukso standarto žlugimo. JAV FED konsoliduoto balanso (12 Federalinių rezervų bankų, sudarančių FED, bendro balanso) valiuta išaugo nuo 832 mlrd. dolerių 2007 metų sausyje iki 4500 mlrd. dolerių 2015 m. kovo mėnesį, tai yra 5,4 kartus.

                                                                                                                                                 Lentelė1

JAV Federalinės rezervų sistemos konsoliduotas balansas 2015 metų kovo 18 d.

 

Mlrd. dol.

%

Aktyvai, iš viso

4.495,9

100

Įskaitant

 

 

Iždo vertybinius popierius

2.459,8

54,7

Hipotekos vertybinius popierius

1.745,9

38,8

Pasyvai, iš viso

4.495,9

100

Įskaitant

 

 

Federalinio rezervo banknotus

1.311,8

29,2

Depozitus

2.829,1

62,9

Nuosavą kapitalą

57,6

1,3

       Kaip matoma 1lentelėje, JAV FED aktyvai daugiausiai sudaryti iš dviejų rūšių vertybinių popierių – iždo obligacijų ir hipotekos vertybinių popierių. Antrai rūšiai vertybinių popierių tenka beveik 2/5 visų Federalinio rezervų aktyvų. Palyginimui: 2007 metų sausyje 93,6% visų FED aktyvų teko iždo vertybiniams popieriams, be to, tai buvo tiek iždo obligacijos (60,3% aktyvų), tiek ir iždo vekseliai (33,3%). Antra iždo vertybinių popierių rūšis – įsipareigojimai, kurių apmokėjimo terminas nuo kelių savaičių iki metų. Beje, šiandien FED aktyvuose iždo vekselių neliko, yra tik ilgalaikiai iždo vertybiniai popieriai. Profesionalių finansininkų kalba tokią metamorfozę vadina „FED aktyvų likvidumo sumažėjimu“. 

       Ne mažiau radikali transformacija palietė FED pasyvus. Federalinio rezervo banknotams (Federal Reserve notes), arba popieriniams pinigams, šiandien tenka mažiau kaip 30%. Visų pasyvų liūto dalis – depozitai, į kuriuos bankai, kurie įeina į FED, įdeda savo lėšas. Šis vaizdas labai skiriasi nuo to, kas buvo 2007metų pradžioje. Tada 98,6% visų pasyvų sudarė banknotai (popieriniai pinigai), o depozitams teko mikroskopinė dalis, 1,4%. Tiesą sakant, tai buvo net ne depozitai, o FED JAV bankų narių rezervinės sąskaitos overnight, kurios vykdė mainų priemonės techninę funkciją tarp finansinių institutų prekybos biržoje metu.

       Visa tai reiškia, kad FED sparčiai pradeda panašėti į įprastą komercinį banką, o ne į vieningą emisijos centrą. Be to: Federalinis rezervas virsta į taip vadinamą „blogą banką“. „Blogo banko“ sąvoka atsirado Vakarų šalių pinigų institucijose paskutinės finansų krizės metu, ji reiškia finansinę organizaciją, į kurios balansą savo „toksinius“ aktyvus perkelia kiti bankai, o pirmiausia, „išrinktieji“ (sistemos pagrindą sudarantys). Taip „išrinktieji“ bankai gali išlaikyti savo patikimumo regimybę. Vykdant QE programą ir vyko kaip tik „toksinių“ aktyvų, hipotekos vertybinių popierių pavidalu, perkrovimas į laivo, kuris vadinamas „Federaliniu rezervu“, bortą. „Blogo banko“ idėjos autoriai rėmėsi tuo, kad FED yra nenuskandinamas laivas, kuris geba išlaikyti bet kuriuos krūvius. Dalies aktyvų „toksinis“ pobūdis kruopščiai slepiamas dėl to, kad hipotekos vertybinių popierių įvertinimas atliekamas padidintomis kainomis. Tiesos valanda ateis tada, kai juos FED pabandys parduoti rinkoje. Rinkos kainos bus didesnės už apskaitos, bus fiksuoti nuostoliai. Bet net jeigu Federalinis rezervas laikys tokius popierius iki galo, tiesos valanda vis tiek ateis. Juk hipotekos vertybiniai popieriai nėra neterminuoti, anksčiau ar vėliau šių popierių „toksiškumas“ atsispindės FED finansiniuose rezultatuose (pelnas/nuostoliai). Į tą QE programos nemalonų niuansą daugiau kaip prieš dvejus metus dėmesį atkreipė agentūra  „Bloomberg“. Ji užsakė firmai MSCI– tiems patiems konsultantams, kurie pagal FED užsakymą atliko 19 JAV bankų streso testą, - atlikti Federalinio rezervo stabilumo analizę. Ir paaiškėjo, kad tuo metu (2013 metų pradžia) FED aktyvai sudarė apie 3 trln. dolerių. QE programos nutraukimo ir FED išlaisvinimo nuo toksinių aktyvų (per trejus metus) atveju Federalinis rezervas gali turėti bendrus nuostolius nuo 216 mlrd. iki 547 mlrd. dolerių. Tai yra vidutiniškai perskaičiavus metams nuostoliai gali būti lygūs 72-182 mlrd. dolerių. Pastebėsiu, kad ankstesniais metais (iki QE programos paleidimo) Federalinio rezervo vidutiniai nuostoliai dažniausiai buvo fiksuojami 70-80 mlrd. dolerių lygyje. Tačiau tai yra dviejų metų senumo skaičiavimai. Šiandien FED „toksinių“ aktyvų lygis labai išaugo.

       Hipotekos vertybiniai popieriai FED aktyvuose – tai uždelsto veikimo mina. Tačiau ir iždo obligacijos neduoda reikiamo pelno. Pažiūrėkime nors į penkerių metų laikotarpio obligacijas. Praėjusių metų kovo mėnesį jų metinis pajamingumas buvo 1,67%, šių metų  vasario 25 d. jau buvo lygus 1,54%, o po mėnesio, kovo 25 d., palūkanų norma krito iki 1,36%. Atkreipsiu dėmesį, kad toks iždo įsipareigojimų palūkanų normos kritimas stebimas esant QE programos nutraukimui.

       Didžiuliai lėšų kiekiai FED depozituose reikalauja nemažų procentinių išmokų bankams klientams. O mokėti neturi kuo. Nuo 2008 metų spalio FED moka 0,25% už bankų rezervus – ši palūkanų norma vadinama IROR. Dabar svarstoma apie nulinės palūkanų normos įvedimą ir net kalba apie neigiamos palūkanų normos nustatymą už depozitus. Švedijos ir Danijos centriniai bankai tai jau padarė, ir planuoja padaryti Europos centrinis bankas.

       Beje, ECB paskelbė apie savo kiekybinio palengvinimo programą. Tai yra jis už eurus pradeda supirkti ES valstybių narių „šiukšlių“ („toksinius“) skolos vertybinius popierius. Prasidės ECB balanso „intoksikacijos“ procesai, kurie šiam emisijos centrui (antram pagal reikšmingumą pasaulyje po FED) gali pasibaigti mirtimi.

       Dėl nuostolių perkėlimo iš vieno banko į kitą bendra nuostolių suma finansų ir bankų sistemoje nesikeičia. Pinigų savininkai (FED pagrindiniai akcininkai) ir juos aptarnaujantys (FED pirmininkas, JAV iždo sekretorius, Baltųjų rūmų ekonomikos patarėjai) visuomenę bando įtikinti, kad manipuliacijų keliu, kaip „kiekybinio palengvinimo“ programa, bendrą nuostolių sumą bankų sistemoje galima sumažinti. Neišeis. Geriausiu atveju galima atidėti atsiskaitymo valandą sukuriant dar vieną „blogą banką“, bet anksčiau ar vėliau visi nuostoliai atsiras Centrinio banko balanse.

        Dar kartą atkreipsiu dėmesį į Federalinio rezervo balansą. JAV FED nuosavas kapitalas valiutos atžvilgiu Federalinio rezervo balanse yra tik 1,3%. O ir tas simbolinis kapitalas išreikštas ne auksu ir ne realiomis vertybėmis, bet elektroniniais įrašais. Tai banali finansų juodoji magija.

       Kapitalo pakankamumo normatyvų požiūriu, kuriuos parengė Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) paprastiems (komerciniams) bankams (Bazelis –II), Bazelis –III), JAV Federalinė rezervų sistema yra visiškas bankrotas. Dabar visi finansų pasaulyje stengiasi to nepastebėti, o tokia padėtis ilgai negali išlikti.

       Centriniam bankui (FED, ECB, bet kuriam kitam bankui) paskirtas paskutinės grandies „blogų bankų“ grandinėje vaidmuo. Kažkuriuo momentu paskutinės instancijos kreditorius pavirs į paskutinės instancijos bankrotą. Tai bus finansinio kapitalizmo istorijos baigiamasis aktas.

Valentin‘as Katasonov‘as, 2015-03-28

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.