Graikijos referendumas - pamoka kitiems

       Graikijoje įvykęs referendumas dėl tarptautinių kreditorių reikalavimų priėmimo klausimo Europos naujausioje istorijoje tapo precedento neturinčiu įvykiu. Pirmą kartą Europos Sąjungos valstybėje narėje visuotiniam balsavimui  buvo pateiktas klausimas ne tik nesuderintas su ES vadovybe, bet tiesiogiai prieštaraujantis Briuselio biurokratijos pagrindiniams interesams ir principams. Iki šiol Europos Sąjungos valstybių piliečiai paklusniai pritarė viskam, ką jiems siūlė iš Briuselio.

       Tiesa, kartais tai pavykdavo ne pirmu bandymu, kaip Airijos balsavimo dėl Lisabonos sutarties dėl ES reformos atveju. Ir tada visa galia pradėjo veikti Briuselio artilerija. Nepaklusniems grasino įvairiomis bausmėmis, o pagrindine teze tapo kaltinimas, kad kenkia didžiajai eurointegracijos idėjai. Galiausiai airiai į plebiscitą išėjo antrą kartą, ir antras rezultatas buvo diametraliai priešingas pirmam. Ką padarysi, demokratija... Su ta demokratija Airijoje per keletą mėnesių balsavusių už Lisabonos sutartį procentas stebuklingu būdu išaugo nuo 46% iki 67%. Kitose valstybėse vyriausybės nerizikavo eksperimentuoti su „tautos valia“ ir apsiribojo parlamentinėmis procedūromis. Sunkiausiai dokumentą prastūmė Didžiosios Britanijos Parlamento Bendruomenių rūmuose ir Čekijos Deputatų rūmuose. Tačiau ir ten, ir ten reikiamas rezultatas buvo gautas.

       Tačiau tai, kas anksčiau suveikė Airijoje ir kitose ES valstybėse, dabar nepasisekė Graikijoje. Daugiau kaip 61% referendumo dalyvių pasakė „ne“ Briuseliui, Merkel, Olandui ir kitiems šio pasaulio galingiesiems, tai kur kas viršijo išankstinius vertinimus, rodančius tai, kad Graikijos visuomenė yra pasidalijusi per pusę. „Per pusę“ nepavyko: prieš Briuselio ir tarptautinių kreditorių diktatą, nepaisant atviro šantažo iš išorės, pasisakė beveik du trečdaliai plebiscito dalyvių.

       Dabar tai graikų politikai aiškina Graikijos demokratijos šimtametėmis tradicijomis. Premjeras laimėtojas Aleksis Cipras pasakė, kad „demokratija nugalėjo baimę“. Tačiau pagrindinė tai kas įvyko priežastis veikiau buvo graikų pavargimas, kurie pastaruosius metus patyrė Europos Sąjungos vadovybės didelį spaudimą. To spaudimo rezultatas buvo precedento neturinčios biudžeto taupymo priemonės, smūgis socialinio aprūpinimo sistemai, valstybės skolos augimas- ir visiškas kokių nors perspektyvų sureguliuoti pačią skolos krizę nebuvimas. Iš graikų reikalavo ne tik tiesiog kentėti: iš jų reikalavo kentėti nežinia kiek ir nežinia dėl ko. Lyg ir dėl ES „fiskalinės konsolidacijos“, lyg ir dėl Vokietijos bankų interesų, lyg ir dėl euroatlantinio solidarumo. Kitaip tariant, graikais bandė begėdiškai manipuliuoti.  

       Neatsitiktinai Cipraso vyriausybės veiksmus taip atidžiai stebėjo JAV. Įskaitant ir jo mėginimus labiau subalansuoti užsienio politikos kursą, nutolti nuo vienpusiškos orientacijos į ES vadovybę ir NATO. Iš graikų reikalavo, kad sutiktų tolesniam „diržų veržimui“, atsisakytų projektų su Rusija, tiek vidaus, tiek užsienio politiką faktiškai perduotų užsienio kontrolei- kitaip tariant, taptų Briuselio kolonija, tokia belgiška „Kongo Graikija“.

       Atsakydama į tai Cipro vyriausybė aiškiai parodė, kad yra ribos užsienio kišimuisi į valstybės, kuri yra sudėtingoje socialinėje ir ekonominėje padėtyje, reikalus.

       „Didelis OXI Europai“,- tokiomis antraštėmis pirmame puslapyje išėjo Bulgarijos laikraščio „Standart“ numeris. Graikų „OXI“ („NE“) sukėlė skausmingą atodūsį Briuselyje.

      Vis tik pagrindinis graikų referendumo tikslas buvo ne konkrečių finansinių klausimų išsprendimas, o reikalingų įgaliojimų dialogui su Briuseliu Aleksio Cipro vyriausybei suteikimas. Šiuos įgaliojimus Graikijos kabinetas gavo. Ir vien tai suskaldė Europos Sąjungos lyderių gretas. Jeigu Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel, kaip ir anksčiau, atsisako Atėnams teikti nuolaidas, tai Prancūzijos ir Ispanijos vadovai pastebimai suminkštino savo poziciją, manydami, kad yra galimybė nurašyti Graikijos skolas. Artimą jiems poziciją užėmė ir Italija. Italijos vyriausybės vadovas Mateo Rencis lengvai suprantamai užsiminė, kad Europos Sąjunga neturi tapti „procedūrų ir biurokratų įkaite“. O ir amerikiečiams, panašu, kad graikų solidarumo valia padarė įspūdį. Vienas iš pagrindinių JAV ekonomistų Džefris Saksas tiesiogiai kreipėsi į Europos Centrinio banko vadovą Mario Dragį, išreiškęs viltį, kad tas „sekė referendumo rezultatus“ ir dabar padės Graikijos bankų sistemai veikti. Užuomina dėl tiesioginės finansinės paramos Atėnams suteikimo reikalingumo.

       Eurogrupė pradėjo nagrinėti naujos programos Graikijai sukūrimo galimybes. „Eurogrupė yra prieš Atėnų išėjimą iš euro zonos. Mes ketiname svarstyti naują pagalbos programą“, - pareiškė ekonomikos ir finansų reikalų eurokomisaras Pjeras Moskovisis. Barakas Obama ir Fransua Olandas, apsvarstę situaciją Graikijoje, taip pat pripažino, kad šalies išsaugojimas euro zonoje pareikalaus „nelengvų kompromisų“. 

       Referendumo Graikijoje rezultatus sveikino ir kitų ES valstybių opozicinių partijų lyderiai, daugelis iš jų patiria analogišką Briuselio spaudimą. „Graikijoje laimėjo demokratija“, - pasakė Ispanijos „Podemos“ partijos lyderis Pablas Iglesijas. Graikus palaikė ir Portugalijos socialistų lyderis Antonijus Košta, manantis, kad „taupymo priemonės yra žalingos ir kenkia Europos vienybei“.

       Savo pamokas iš visko, kas vyksta Graikijoje, reikia išmokti ir jos Balkanų kaimynėms, pirmiausia Serbijai. Šios šalies valdžia paniškai bijo pateikti referendumui klausimus, kurie susiję su valstybės politinėmis gairėmis. Paskutinis referendumas buvo skirtas naujos konstitucijos priėmimui ir leido įstatymiškai Pagrindinime įstatyme įrašyti nuostatą apie Kosovą ir Metohiją, kaip sudėtines Serbijos teritorijos dalis. Tačiau, kai į valstybės aukščiausias teismo instancijas atėjo paklausimas dėl Briuselio sutarčių tarp Belgrado ir Prištino atitikimo šiai nuostatai, teisėjai atsisakė nagrinėti šį klausimą, faktiškai  Kosovo problemą išvesdami už Serbijos valstybės konstitucinės santvarkos ribų. Analogiškai Serbijos valdžia kategoriškai atsisako referendumui pateikti klausimus dėl Serbijos stojimo į Europos Sąjungą ir dėl Belgrado tarpusavio santykių su NATO. Priežastis aiški: euroatlantinės integracijos šalininkams tautos verdiktas gali būti, kaip nuosprendis.

       Žinoma, Graikija, referendumu išsprendusi vieną problemą, dabar stovi prieš kitas problemas. Tačiau į valstybės istoriją įrašytas svarbus ir kupinas nacionalinio orumo puslapis.

Piotr‘as Iskenderov‘as, 2015-07-10

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.