Lenkija –Ukraina: iš pradžių restitucija, po to teritorijos?

       Pagal parlamento rinkimų rezultatus spalio mėnesį kokį pavidalą neįgautų nauja vyriausybės koalicija Lenkijoje, Ukrainos krizės kaitinamas lenkų susidomėjimas tuo, ką jie vadina Rytų Kresais (rytiniais Lenkijos pakraščiais), tikriausiai augs. Kalbame apie Rusijos imperijos buvusias teritorijas, kurios po Sovietų ir Lenkijos karo 1919-1921 m. atiteko Lenkijai ir buvo jos sudėtyje iki 1939 m. (dabar Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijos dalys).

       Informacija apie tai, kad Lenkijoje įsteigta organizacija „Kresų restitucija“, kuri užsiims lenkų turto esančio dabartinėje Vakarų Ukrainoje sugrąžinimo arba kompensacijų už toje žemėje lenkų paliktą nekilnojamą turtą gavimo klausimais, pasirodė dar balandyje. „Ši bendruomenė, - apie „Kresų restituciją“ korespondentui TASS papasakojo partijos „Zmiana” vadovas Mateušas Piskorskis, - jungia nekilnojamo turto Vakarų Ukrainos teritorijoje buvusių savininkų paveldėtojus. Jie turi to turto duomenų bazę, ir sudaroma teisininkų grupė, kuri iš teisinės pusės užsiims kompensacijomis“. Kalbama apie turtą, kurio paveldėtojai gali dokumentais įrodyti savo teises į jį. 

       Restitucinių pretenzijų Ukrainai Lenkijoje atsiradimas – tai tiesioginė pasekmė to, kad Ukrainos valdžia įėjo į slidų eurointegracijos kelią. Restitucijos arba buvusiems savininkams nuosavybės sugrąžinimo įstatymo priėmimas yra būtina sąlyga visoms valstybėms, kurios pasirašė sutartį dėl stojimo į ES arba asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. 10- ame dešimtmetyje tai patyrė Baltijos valstybės. Pavyzdžiui, Latvijoje pagal teismo procesų rezultatus daugiau kaip 110 tūkstančių žmonių neteko savo butų. Ukrainoje dėl restitucijos labiausiai gali nukentėti Lvovo – istorinės Galicijos sostinės –725 tūkstančiai gyventojų.  

       „Pagal mūsų skaičiavimus, mažiausiai 150 tūkstančiai lenkų gali pretenduoti į paliktą už rytinės sienos nuosavybę, jie negavo kompensacijų ir pagal Europos teisę iki šiol yra teisėti šio turto savininkai, kurio vertė vertinama maždaug penkiais milijardais dolerių“, - ryžtingai sako organizacijos „Kresų restitucija“ pirmininkas Konradas Renkas.

       Kol kas, rengdamiesi restitucijai, lenkai užplūdo Lvovą ir ieško nekilnojamojo turto. Tema jau aptariama tinklaraščiuose. Vienas iš tinklaraštininkų dalinasi savo stebėjimais: „Tipiškas paveikslas – grupė šiuolaikinių Lenkijos turistų Lvovo gatvėse. Garsiai, kaip šeimininkai, jie klega ir baksnoja pirštais į namus: kur kieno“.

       Restitucijos tema pokomunistinei Europai gerai žinoma. Beveik visos Rytų Europos šalys po socializmo žlugimo priėmė įstatymus dėl denacionalizacijos ir restitucijos. Savo laiku „teisėti savininkai“ atsirado Vengrijoje, Bulgarijoje, taip pat Lenkijoje. O ir ką ten kalbėti, jeigu Lvovas iki pat 1918 metų oficialiai turėjo vokišką pavadinimą Lembergas. Po 1939 metų iš prie SSRS prijungtos Vakarų Ukrainos iš viso išvyko daugiau kaip 800 tūkstančių lenkų. Iš to galima suvokti apie galimą lenkų reikalavimų skaičių. Teoriškai neatmestina, kad restitucines pretenzijas Ukrainos savininkams kels taip pat vengrų ir rumunų pusė.

        Tuo pačiu metu klausimas dėl piniginės kompensacijos, kurios dydis 5 mlrd. dolerių, panašu, kad neišsemia visų lenkų pretenzijų. Kaip rašė leidinys vesti.lv,VaršuvosViešųjų reikalų institutas kartu su su Kijevo firma „Sotsis-Gallup International“ atliko tyrimus daug žadančiu pavadinimu „Lenkija –Ukraina: bendras vaizdas“, kuris parodė, kad 50 procentams lenkų Ukraina sukelia tik neigiamas asociacijas, o 38% - visišką abejingumą.  Be to, tik 23% apklaustų lenkų pasirengę pripažinti esamas sienas tarp Ukrainos ir Lenkijos.

       Pastaroji aplinkybė labiausiai kelia nerimą. Ar tai reiškia, kad Lenkijos visuomenės nuomonė yra ne tik už nuosavybės sugrąžinimą, bet ir už žemių, kurias daugelis lenkų mato, kaip jų „rytinius pakraščius“, sugrąžinimą?

       Lenkijoje nėra politinių partijų, kurios keltų revanšistinius reikalavimus dėl Rytinių Kresų; rimtiems politikams kalbos apie sienų peržiūrėjimą yra tabu. Tačiau atmosfera visuomenėje ne taip jau vienareikšmiška. Pavyzdžiui, Lenkijoje ypač populiarus istoriko ir publicisto Piotro Zykovičio romanas iš „alternatyvios istorijos“ žanro „Ribentropo-Beko paktas, arba kaip lenkai galėjo kartu su Trečiuoju Reichu nugalėti Sovietų Sąjungą“. Knygoje nagrinėjamas fantastinis siužetas apie karinę sąjungą tarp Lenkijos ir nacistinės Vokietijos, dėl kurios Varšuva gavo Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas.

       „Jeigu pasauliniu pasiekimu buvo „Berlyno sienos“ griuvimas, tai mes, lenkai artimiausiu metu galime tikėtis „rytinės sienos“ griuvimo ir senų Lenkijos rytinių teritorijų sugrąžinimo Lenkijai“, - prieš keletą metų pasakė žinomas Lenkijos politikos komentatorius Mariušas Kolonka. Žurnalistą papiktino tuometinio Lenkijos prezidento Komorovskio raginimas paremti Ukrainą demokratijos statyboje. „Kam lenkams padėti ukrainiečiams statyti demokratiją? Juk stipri Ukraina niekada pati neatiduos žemių“, - pasakė Kolonka.

       Į tokius pareiškimus apskritai galima nekreipti dėmesio, bet bėda kad „rytinių Lenkijos pakraščių“ („Lenkijos Ukrainos“) tema masiškai diskutuojama ne tik visuomenės lygyje. Lenkijos valstybinėse vidurinėse mokyklose ir profesinėse mokyklose egzistuoja projektas „Pažink Rytines teritorijas“. Besimokantiems diskusijoms siūlomos temos skamba charakteringai: „Teritorijų kultūros dienos“, „Svečiai iš Ukrainos“, „Išgelbėsim lenkų kapines Ukrainoje“, „Susitikimas su tais, kurie myli Teritorijas“ ir pan.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2015-07-12

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.