Apie referendumus

       Kalba pasakyta Seimo spaudos konferencijų salėje gegužės 6 d. 

       Tikriausiai daug kas yra matę 1979 m. sukurtą Eldaro Riazanovo filmą „Garažas“. Mane nustebino filmo vienos veikėjos pasakymas: „siūlau gyventi pagal tarybinius demokratinius principus“.

       Jeigu dabar prisiminus tuos laikus, tai abejoju, kad tuo metu labai daug žmonių suprato, kad gyvena nedemokratinėje šalyje, žinoma, kalbu ne apie atskiras demokratines teises, kurių nebuvimą jautė kiekvienas, bet apie valstybės valdymo formą.

       Dėl įdomumo užmečiau akį į 1978 m. Konstituciją, tai pasirodo joje net daug gražiau apie demokratiją prirašyta negu dabartinėje Konstitucijoje. Cituoju:

       „3 straipsnis. Tarybų valstybės organizavimas ir veikla grindžiami demokratinio centralizmo principu: visų valstybinės valdžios organų renkamumas nuo žemiausių iki aukščiausių, jų atskaitingumas liaudžiai, aukštesniųjų organų sprendimų privalomumas žemesniesiems. Demokratinis centralizmas sieja vieningą vadovavimą su iniciatyva ir kūrybiniu aktyvumu vietose, su kiekvieno valstybinio organo ir pareigūno atsakomybe už pavestą darbą.“

       „9 straipsnis. Pagrindinė tarybinės visuomenės politinės sistemos vystymo kryptis yra tolesnis socialistinės demokratijos plėtojimas: vis platesnis piliečių dalyvavimas tvarkant valstybės ir visuomenės reikalus, valstybės aparato tobulinimas, visuomeninių organizacijų aktyvumo didinimas, liaudies kontrolės, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo teisinio pagrindo stiprinimas, viešumo plėtimas, nuolatinis atsižvelgimas į visuomenės nuomonę.“ 

       Analogiškai ir dabar, mažai kas analizuoja ir domisi, tik skirtumas, kad dabar žmonės labiau įtikinti, kad gyvena demokratinėje šalyje. Bet jeigu palyginti valdymo formas, valdymą, tai nelabai ir skiriasi: ir tada, ir šiandien Lietuvoje veikia tik atstovaujamoji demokratija, kuri pagal savo esmę iš tikro nėra demokratija. Tik tada buvo viena valdančioji partija, o šiandien valdžios partijos išsiskirsčiusios, bet viena nuo kitos nesiskiria ir ideologija jų viena – valdžios lovys.

       Ir tada, ir šiandien valdžios partijos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Ir tada, ir šiandien konstitucijoje yra įtvirtinta teisės norma apie referendumo institutą arba visaliaudinį balsavimą. Beje apie visuotinę apklausą (referendumą) kalbėjo ir 1936 metų Stalino Konstitucija, organizuoti referendumą galėjo Aukščiausios Tarybos Prezidiumas savo iniciatyva arba reikalaujant vienai iš respublikų.

       Ir tada ir šiandien referendumo iniciatyva galėjo eiti tik iš valdžios. Po 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinio teismo antikonstitucinio, pabrėžiu antikonstitucinio, nutarimo referendumo iniciatyva, įvykimas faktiškai priklauso tik nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir Seimo malonės.

       Ir tada, ir šiandien viską sprendė valdžia, o žmonės net nesidomėjo ir nesidomi politika, nes vis tiek nieko nepadarys, prieš vėją nepapūsi.

       Taigi, kuo gi skiriasi demokratinė valstybė nuo nedemokratinės. O skiriasi tuo, kad nedemokratinėje valstybėje nėra įteisintos tiesioginės demokratijos arba ji neveikia, tai reiškia, kad piliečiai negali inicijuoti referendumų ir tiesiogiai vykdyti aukščiausią suverenią galią, tai yra Lietuvoje neveikia 4 Konstitucijos straipsnis. Nedemokratinėje valstybėje inicijuoti referendumus gali tik parlamentas ar kitos valdžios institucijos.

       Trumpai apie referendumus kitose valstybėse.

       Šveicarija, kuri vadinama tiesioginės demokratijos šalimi. Iš tikrųjų ten nėra gryna tiesioginė demokratija, greta atstovaujamosios demokratijos egzistuoja stipri tiesioginė demokratija, kuri ištaiso atstovaujamos demokratijos trūkumus.

       Šveicarijoje mažiausiai reikia parašų referendumui inicijuoti. Konstitucijos pakeitimams inicijuoti šveicarams reikia surinkti 100 tūkst. parašų (atitinkamai Lietuvoje reikėtų surinkti apie 47,5 tūkst. rinkėjų parašų), renkama ilgai, net 18 mėnesių. Fakultatyviniam arba neprivalomam referendumui inicijuoti per 100 dienų reikia surinkti 50 tūkst. parašų (atitinkamai Lietuvoje reikėtų surinkti apie 23,7 tūkst. parašų).

       Šveicarijoje politika yra visuomeninis reikalas, kuriuo užsiimama laisvu po darbo laiku. Todėl skirtingai nuo kitų valstybių Šveicarijoje deputatams nedraudžiama turėti savo verslo ar dirbti samdomą darbą. Atvirkščiai net yra skatinama, nes deputatai negauna atlyginimo. Tiesa, gauna apmokėjimą už sugaištą laiką parlamento posėdžiuose.

       Tiesioginė demokratija sėkmingai veikia taip pat Jungtinių Valstijų Kalifornijos valstijoje. Joje gyvena 39 144 818 gyventojų, rinkėjų yra apie 24.4 mln. Referendumams inicijuoti yra dvi parašų kvotos: dėl Konstitucijos pataisų turi surinkti rinkėjų parašų skaičių, lygų 8 proc., dėl įstatymų iniciatyvų – 5 proc. nuo paskutinių visuotinių gubernatoriaus rinkimų dalyvių.Jeigu tuos procentus pritaikytumėme mūsų rinkimams, pavyzdžiui, paskutiniai Prezidento rinkimai, tai reikėtų surinkti atitinkamai 96 990 ir 60 6187 parašų. Ir parašai renkami ne tris mėnesius, o 5, tai yra 150 dienų.    

       Kaip Kalifornijos valstijoje buvo įvesta tiesioginė demokratija. Viskas prasidėjo 19 a. pabaigoje. Politikai buvo korumpuoti, buvo nesilaikoma įstatymų, rinkimų procedūrų. Siekiant pakeisti tokią situaciją, 1911 m. įstatymų leidėjai surengė valstijos rinkėjų balsavimą dėl Konstitucijos pataisų, kurios pakeitė valstijos valdymą– žmonės įgavo teisę veikti be įstatymo leidėjo ar gubernatoriaus malonės, priimti Konstitucijos pataisas, teisės aktus, panaikinti įstatymų leidėjo priimtus teisės aktus bei atšaukti pareigūnus. Iki tol tik įstatymų leidėjas galėjo pateikti žmonių balsavimui siūlomus teisės aktus ir Konstitucijos pataisas.

       Italija, joje gyvena apie 60 mln. gyventojų, referendumui inicijuoti reikia 500 tūkst. parašų, tai yra apie 0,80 proc. nuo gyventojų skaičiaus. Beje, Italijoje peticijai parašų reikia tiek pat kiek ir Lietuvoje, tai yra 50 tūkst., bet ten 60 mln. gyventojų, o Lietuvoje nėra nė 3 mln.

       Kas įdomesnio iš Italijos referendumų istorijos. Kaip ir Lietuvoje, ten buvo ir yra tos pačios atstovaujamosios demokratijos problemos, politinės partijos jau seniai praradusios pasitikėjimą, ir jeigu Lietuvoje palyginus neseniai buvo įvestas partijų išlaikymas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai Italijoje partijų finansavimą panaikino referendumu dar 1993 m. Labai gaila, kad Lietuva pritaiko tai, ką kita valstybė jau išbandžiusi ir yra panaikinusi.

       Vengrija apie 9,9 mln. gyventojų, privalomam referendumui inicijuoti, kurį parlamentas privalo skelbti nepriklausomai nuo to nori ar nenori, reikia 200 tūkst. parašų, tai apie 2 proc. nuo gyventojų.

       Kaimyninė Latvija. Ten yra geras dalykas, kad 10 tūkst. parašų surinkimu rūpinasi Centrinė rinkimų komisija: įrengia pasirašymo vietas, pasirūpina informavimu apie parašų rinkimą, taip pat sudaro galimybę pasirašyti žmonėms, kurie dėl kokių nors aplinkybių negali ateiti į parašų rinkimo vietas: neįgaliems, ligoniams, kariams, kaliniams. Skirtingai nuo Lietuvos, Latvijoje pasirašantis turi įrašyti ne paso numerį, bet asmens kodą.

       Pabaigiant noriu pasakyti, kad nagrinėti kitas valstybes galima dėl įdomumo, bet tikrai nebūtina aklai kopijuoti. Šveicarai nesidairė ir nekopijavo, jie vieninteliai savo šalyje įdiegė stiprią tiesioginę demokratiją, kuri labai prisidėjo prie to, jog jie šiandien gyvena turtingoje ir klestinčioje valstybėje, kurioje vertinamas žmogus. Jie šiandien turi kuo didžiuotis. Todėl mažiau dairykimės su mintimis - o ten taip nėra, pasaulyje taip niekur nėra, todėl ir Lietuvoje negali būti, mažiau kopijuokime, bet daugiau improvizuokime, kurkime, keiskime. O keisti reikia, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose atstovaujamos demokratijos šalyse, nes šiandien atstovaujamos demokratijos sistema jau savo atgyvenusi, nebetinkama ir yra visuomenės, valstybės progreso stabdys. Ir prieš kiekvienus rinkimus nelaukime gelbėtojų, yra posakis: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. O gelbėjimosi ratas yra tiesioginė demokratija, kuri įgyvendinama referendumais.

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.