Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Kol Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių vadovai ragina pratęsti sankcijas prieš Rusiją, Donaldas Trampas formuoja prezidento komandą iš prorusiškų veikėjų, o į Europos valdžią eina politinės jėgos, kurios rinkėjams žada panaikinti sankcijas ir draugystę su Maskva. Baltijos šalys neįsipaišė į pasaulio politikos istorinį lūžį, iškrito iš pasaulinės tendencijos ir pralaimėjo „naują šaltąjį karą“, kurio sukėlime dalyvavo tiesiogiai. Dabar jų statusas pasaulio geopolitikos dėlionėje bus peržiūrėtas. Po kelių mėnesių derybų su Respublikonų partijos vadovybe išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trampas pagaliau įvardino pagrindinį pretendentą į valstybės sekretoriaus postą. Nuskambėjęs vardas Vašingtone sukėlė politinį žemės drebėjimą, kuris sulyginamas tik su pačio Trampo pergalė prezidento rinkimuose. Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministru (Valstybės departamento sekretoriumi) gali tapti stambiausios pasaulyje naftos kompanijos „Exxon Mobile“ generalinis direktorius Reksas Tilersonas. Įtrauktas į įtakingiausių pasaulio žmonių trisdešimtuką, verslininkas dar 10 –ame amžiuje bendravo su busimu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Apie tikėtiną JAV valstybės sekretorių buvęs Jungtinių Valstijų gynybos ministro pavaduotojas Džonas Hamras sako, kad daugiau su Putinu bendravo tik buvęs valstybės sekretorius Henris Kisindžeris. 2012 metais Reksas Tilersonas tapo Draugystės ordino kavalieriumi, kurį gavo už išskirtinius nuopelnus stiprinant tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą tarp Amerikos ir Rusijos. Draugystės ordiną „Exxon Mobile“ direktoriui įteikė pats Vladimiras Putinas. Ukrainos krizės metu Reksas Tilersonas buvo vienas iš pagrindinių Amerikos valdančio elito atstovų, kuris pasisakė prieš antirusiškas sankcijas ir Maskvos tarptautinę izoliaciją. Priešingai nei Barako Obamos politika neatsisakė „Exxon Mobile“ bendradarbiavimo su „Rosneft“ ir nuolat kalbėjo apie tai, kad antirusiškos sankcijos nereikalingos Amerikai ir tik jo kompanijai jos atnešė milijardus dolerių nuostolių. Vašingtono isteblišmentui Rekso Tilersono įvardinimas į valstybės sekretoriaus postą nuskambėjo, kaip antausis. Keletą savaičių išrinktam JAV prezidentui Respublikonų partijos funkcionieriai siūlė savo „numuštus pilotus“: buvęs ČŽV vadovas, buvęs Jungtinių Valstijų atstovas JT ir buvęs kandidatas į prezidentus. Trampas mėnesį klausė tuos įkalbinėjimus, o po to į valstybės sekretorius pasiūlė savo žmogų – tokį pat, kaip ir jis, verslininką, kuris nedarė partinės ar administracinės karjeros Vašingtone, kuris palankiai žiūri į Putiną ir stengiasi „susitarti su rusais“. Dabar už savo kandidatą Donaldui Trampui teks kovoti Kongrese: ne tik demokratų, bet ir respublikonų Amerikos parlamento dalis gali atsisakyti paskirti Tilersoną valstybės sekretoriumi. Tačiau, bet kokiu atveju, tendencija jau akivaizdi. Naujas Amerikos lyderis savo komandą formuoja iš atvirai prorusiškų veikėjų. JAV prezidento spaudos atstove taps žinoma televizijos ir radijo laidų vedėja Lora Ingrem, buvusi Ronaldo Reigano kalbų rašytoja, kuri įsisūnijo du berniukus iš Rusijos. „Jie tikri Rusijos berniukai- nenuoramos, mėgsta kvailioti, labai linksmi, nuolat juokiasi. Apskritai, nuostabūs vaikai, - apie savo Dmitrijų ir Nikolajų kalbėjo Ingrem. Busima JAV prezidento spaudos sekretorė interviu prisipažino, kad labai myli Rusiją, šeimoje kalba rusiškai ir su įvaikintais vaikais diskutuoja apie rusų kultūrą. Tuo tarpu, praėjusią savaitę Maskvoje apsilankė Donaldo Trampo rinkimų kampanijos būstinės patarėjas Karteris Peidžas, kuris krizės Rusijos ir Vakarų santykiuose priežastimi įvardino priešišką Vakarų politiką, kategoriškai pasisakė prieš sankcijas ir pareiškė, kad stambus Amerikos ir Europos verslas siekia sugrįžti į Rusijos rinką. Artimas Trampui ir Tilersonui žmogus atskirai apžvelgė Ukrainą. „Paskutinių metų įvykių Ukrainoje ir ypač Kryme istorija gali būti vienas iš skandalingiausių „netikrų naujienų“ pavyzdžių pastaruoju metu. Dezinformacijos lygis, pagal kurį buvo kuriami užsienio žaidėjų sprendimai ir jų įtaka tai šaliai, buvo katastrofiška. Aš esu įsitikinęs, kad bus naujos galimybės įveikti šiuos neteisingus įsivaizdavimus ir neteisingus vektorius, kurie buvo nustatyti Ukrainai“. Tokie žodžiai kartu su raginimais panaikinti sankcijas ir sugrąžinti Amerikos ir Europos kompanijas į Rusijos rinką yra signalas apie naujos JAV vadovybės pasirengimą atsisakyti Kijevo įtraukimo į Vakarų įtakos sferą („neteisingas vektorius, kuris buvo nustatytas Ukrainai“). Ką visos tos naujienos apie Amerikos prezidento komandą, kurios pasirodė pastaruoju metu, rodo? Tai, kad Donaldo Trampo rinkimų programa – tai rimta. Juk visas paskutines savaites nesuskaičiuojami viso pasaulio politikai, ekspertai ir žurnalistai, desperatiškai bijantys ateinančių permainų, užsiima savitaiga ir save bei kitus įtikinėja, kad Trampas vis tiek klounas ir marginalas, nors ir laimėjo prezidento rinkimus, ir savo rinkimų pažadų, būdamas Baltųjų rūmų vadovu, jis bet kuriuo atveju nevykdys. Sienos su Meksika nepastatys, protekcionistinių priemonių ekonomikoje neįves, o santykiuose su Kremliumi gros tą pačią susidėvėjusią Barakos Obamos plokštelę apie „mūsų sąjungininkų“ gynybą nuo „Rusijos grėsmės“. Tačiau realybėje Trampas pradeda vykdyti savo rinkimų programą dar iki inauguracijos. Profesionaliems kovotojams su „Rusijos meška“ tokios nelinksmos naujienos ateina iš Vakarų Europos. Valstybėse – ES įkūrėjose užtikrintai į valdžią eina prorusiškos politinės jėgos, kurios žada rinkėjams panaikinti sankcijas ir strateginę partnerystę su Rusija. Labiausiai tikėtinas busimas Prancūzijoz prezidentas – buvęs valstybės ministras pirmininkas Fransua Fijonas, yra asmeninis Rusijos prezidento draugas, kuris su Putinu kalba naudodamas žodį „tu“. Kai buvo premjeru, Fijonas pasisakė prieš Ukrainos ir Gruzijos narystę NATO ir už Maskvos interesų vertinimą kuriant Europos Sąjungos santykius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Fijono partijos „Respublikonai“ narių delegacija du kartus – 2015 ir 2016 metais – lankėsi Rusijos Kryme. Šiandien Rusijos įsijungimą į kovą prieš islamo terorizmą Sirijoje Fijonas vadina „laime“ visai Europai ir kategoriškai pasisako prieš sankcijas: „Kaip galima greičiau reikia panaikinti sankcijas prieš Rusiją“. Tai buvo beprotiškas gestas. Sankcijos neturėjo jokios įtakos Rusijai tarptautinės politikos srityje, jos tik apsunkino santykius su ja. Tuo pačiu sankcijos nuskurdino Prancūzijos ir Europos fermerius“. Būtent toks politikas turi didžiausias galimybes tapti kitu Prancūzijos prezidentu. Bet net jeigu įvyks politinis stebuklas, kaip Amerikoje, ir Fransua Fijonas pralaimės rinkimus, tai Rusija juose vis tiek laimės. Todėl, kad vienintelė alternatyva Fijonui – tai „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, ponia, kuri Krymą pripažino Rusijos dalimi kitą dieną po referendumo įvykimo pusiasalyje, kuri antirusiškas sankcijas pavadino „absurdu“ ir grasino eiti Šarlio de Golio keliu, tai yra išvesti Prancūziją iš NATO ir kurti su Rusija Europą nuo Atlanto iki Uralo. Kitoje Alpių pusėje, Italijoje, Matėjo Rencio centro kairiųjų vyriausybė pralaimėjo referendumą dėl konstitucinės reformos ir atsistatydino. Pirmalaikiuose parlamento rinkimuose favoritai yra dešinieji euroskeptikai, kurie reikalauja Italiją išvesti iš Europos Sąjungos arba peržiūrėti jos narystės ES sąlygas: atsisakyti nuo „Europos solidarumo“ visose jos apraiškose, įskaitant bendrą migracijos politiką ir reikalavimą savo įnašais į bendrą biudžetą maitinti Rytų Europą. Italijos euroskeptikų neatskiriamas bruožas – reikalavimai atsisakyti sankcijų prieš Rusiją. Už sankcijų panaikinimą jau prabalsavo Venecijos, Toskanos ir kitų Italijos regionų donorų parlamentai – po pirmalaikių rinkimų už tai prabalsuos ir Italijos Deputatų rūmai Romoje. 2017 metų pavasaryje parlamento rinkimai įvyks dar vienoje valstybėje – Europos Sąjungos įkūrėjoje, Olandijoje. Olandijos parlamento rinkimuose favoritai yra Laisvės partija – ta pati, kuri pasiekė, kad Olandijoje būtų surengtas referendumas dėl Ukrainos asociacijos su ES, kuris, priešingai nei tikėtasi, darbo dieną surinko reikiamą rinkėjų skaičių ir įvyko, tapęs formalia teisine kliūtimi Ukrainos integracijai į Europą. Šiandien Olandijos euroskeptikai turi 30% reitingą, įvertinus tai, kad visoje Europoje daugelis rinkėjų nedrįsta prisipažinti apie savo simpatijas “populistams”, pagal pavasario rinkimų rezultatus Laisvės partija gali gauti tiek balsų, kad jai net koalicijos nereikės kurti. Gerto Vilderso komanda priklauso radikaliems euroskeptikams: jie rinkėjams žada Olandijos išėjimą iš ES sudėties, kad nereikėtų daugiau apgyvendinti migrantų ir maitinti visokius išlaikytinius iš Rytų Europos. Vienašališkas atsisakymas sankcijų prieš Rusiją bus vienas iš pirmųjų Laisvės partijos sprendimų, kai ateis į valdžią. Sąjunga su Rusija bus jos strateginis prioritetas. „Ryšių su Rusija atstatymas – tai tradicinės prekybos šalies, kokia visada buvo Olandija, prioritetinė kryptis“, - sako Gertas Vildersas. O tuo metu Rygoje Baltijos šalių ministrai pirmininkai pasirašė pareiškimą su raginimu pratęsti sankcijas Rusijai. Puikaus Amerikos ir Europos simfoninio koncerto metu iš tolimų paskutiniųjų eilių pasigirdo bolonės viauksėjimas. „Dabartinė sankcijų politika ir Europos Sąjungos principai turi išlikti, kol Rusija nepradės gerbtu tarptautinės teisės ir neįgyvendins Minsko susitarimų principų“,- pareiškė Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai. Atrodytų, juk nuo „sankcijų karo“ Baltijos šalys patiria daug daugiau nuostolių nei ta pati Italija, Prancūzija arba Olandija. Patys Baltijos šalių ministrai pirmininkai, kurie pasirašė antirusišką deklaraciją Rygoje, pripažįsta, kad nuo sankcijų jų šalys nukentėjo labiausiai lyginant su kitomis ES šalimis, ir tuo pagrindu iš Europos Komisijos reikalauja papildomų kompensacijų. Kodėl gi Vakarų Europoje apie sankcijų panaikinimą kalbama plačiai ir tampa vyraujančia nuomone, o Baltijos šalyse šias kalbas be kalbų vadina „Rusijos propaganda“, už kurią reikia išjungti eterį ir deportuoti iš šalies? Todėl, kad Baltijos valdžios neatstovauja savo valstybių nacionalinių interesų. Jų gyvenimo strategija yra tapti Vakarų pasaulio transnacionalinio tarptautinio elito dalimi – to pačio, prieš kurį tautos sukyla į rinkiminį maištą vienoje Vakarų šalyje po kitos, balsuodamos prieš tą elitą visuose galimuose rinkimuose ir referendumuose. Baltijos valstybių elitas ketvirtį amžiaus svajojo įeiti į tą Vakarų pasaulio elitą ir „žaisti Vakarų klubuose“. Vienintelis ką jie galėjo pasiūlyti, kaip nario mokestį, - tai „buferinės zonos“ funkciją ir „Rusijos sutramdymo“ paslaugas. Tuo profesionalūs kovotojai su Rusija iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos ir užsiėmė visus posovietinius dešimtmečius, augindami savyje, NATO ir Europos Sąjungos sąjungininkuose rusofobijos daigus. Siekdami pakelti savo politines akcijas, „Rusijos grėsmės“ ekspertai daug metų provokavo „naują šaltąjį karą“ su Rusija ir, dėka susiklosčiusių palankių aplinkybių – atsiradus „geopolitiniam žaidimui“ dėl Ukrainos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai ir „Rytų partnerystės“ aukščiausio lygio susitikimo surengimo Vilniuje metu, jiems pavyko. Todėl šiandien vykstantys tektoniniai pakitimai Vakarų pasaulio širdyje – JAV, Olandijoje, Italijoje, Prancūzijoje – Baltijos šalis paliečia skaudžiausiai. Pagrindinis 2016 metų rezultatas tarptautiniuose santykiuose Europoje yra tas, kad Rusija laimi „naujame šaltajame kare“, o Baltijos šalys jau pralaimėjo. Šios išvados reikšmės Baltijos šalims negalima pervertinti. Kiekvieną kartą per beveik Lietuvos, Latvijos ir Estijos egzistavimo šimtmetį šių šalių nauja padėtis buvo susijusi su naujos padėties atsiradimu tarptautiniuose santykiuose. Lietuva, Latvija ir Estija atsirado, kaip Pirmojo pasaulinio karo rezultatas, tapo sovietinėmis respublikomis, kaip Antrojo pasaulinio karo rezultatas, „atstatė nepriklausomybę“ ir paskelbė „sovietinės okupacijos“ doktriną, kaip šaltojo karo rezultatas. Kaip „naujojo šaltojo karo“ prieš Rusiją, kurį Baltijos šalys išprovokavo ir kurį jos pralaimėjo, rezultatas, jų statusas tarptautinėje geopolitinėje dėlionėje ir jų vaidmuo tarptautiniuose santykiuose vėl bus peržiūrėtas.
Aleksand‘as Nosovič‘ius 2016-12-13
|
Komentarai
Skelbti naują komentarą