Tūkstantis dienų

       Štai jau lygiai tūkstantį dienų mes visi čia, Donbase – separai. Maištininkai. Genetinės šiukšlės, kurias reikia trypti Ukrainos kario batu, su koja, apauta seniai savanorių neplauta kojine. Ne žmonės.

      Kad taip surasti bjaurybę, kuri Kijevo biure kuria šias etiketes ir šiek tiek palaikyti už kaklo...

       Aš prisimenu tą tūkstantį dienų, tą beveik trijų metų kelią. Taip, mums, Donbaso gyventojams, tas ilgas nelaimių kelias prilygsta Leningrado blokados istorijoms iš pažįstamų vaikystės atsiminimų. Bresto tvirtovės kronikoms. Aš prisimenu... „Grad‘us“ (reaktyvinė salvinė kovos mašina). Taktinius raketų kompleksus („Točka U“). Prisimenu vandens trukumą. Maisto. Prisimenu nužudytus ir sužeistus tiesiog gatvėse, prisimenu šaudymus į taikinius, taikant į stoteles su daug žmonių piko valandomis. Prisimenu nužudytus savo namuose – o, kruvina pjūtis!

       Ir ką čia kalbėti – ir dabar už lango griaudėja, bet tai ne griaustinis, bet ir ne “Grad’ai”. Tik minosvaidžiai tarška pozicijose. Doneckieti, tu manimi netiki? Prieik prie lango. Įsiklausyk. Tu pats, geriau už bet kurį artileristą atskiri pliusą nuo minuso ir instinktyviai atskiri kalibrą. Ką su tavimi padarė karas?

       Pirmas dalykas, kurio mes išmokėme savo, dabar jau ketverių metų, dukterį, buvo: bėgte nuo lango į slėptuvę, jeigu griaudžia! Šiandien ji jau geriau už mane moka girdėti kas vyksta už lango: pavojinga ar ne. Karo vaikas. Ak... Tūkstantis dienų šiame pragare.

       O mes paprasčiausiai tada, 2014 metų pavasaryje, nusprendėme su jais neiti į Europą. Nusprendėme su jais kartu neimti jų kreditų, už kuriuos jie dabar gyvena, kaip narkomanas – nuo dozės iki dozės. Nusprendėme nerengti tų fekalinių eitynių Banderos garbei. Mes nusprendėme likti ne idiotais, bet žmonėmis. Ir už tai mus žudo – jau tūkstantį dienų.

       Prieš mus pasiuntė visą ta maidano grupę (kodlą), nežinojo kaip juos išgrūsti iš Kijevo. Jiems parodė priešą, davė į rankas ginklus, ir pasakė „nužudyk!”. Vargšai maidanutiniai oligofrenai. Dabar jie jau žudo dėl dviejų priežasčių: tikriausiai priprato prie žmogžudysčių, ir dėl to, kad už tai jiems moka atlyginimą. Jie puikiai žino, kad šalyje, kuri kažkada vadinosi Ukraina, negalės rasti kito darbo. Mes sugebėjome sukurti gynybos liniją, atsirado daug tvirtų vyrų, kurie pasirengę į rankas paimti ginklą. Už savo namus. Už savo šeimą. Tūkstantis dienų...

       Mes nuo jų skiriamės tuo, kad jie žudė ir žudo mūsų senelius, mūsų vaikus. Civilius. Dar nė vienas DLR karys nenužudė nė vieno vaiko Vinicoje arba Žmerinkoje. Jiems tai tapo etikos norma – jau tūkstantį dienų.

       Jeigu 2014 metais aš norėjau atsiriboti nuo šios epidemijos „Eiti į Europą“, kuri juos iš esmės dėsningai pasiuntė, dėl ko jie patys nesuprantamai pyksta... Tai dabar, po tiek žmogžudysčių, aš su tais žmonėmis išvis nieko bendro nenoriu turėti.

       Tas tūkstantis dienų tik labiau įtikino mane, kad asmeninis sprendimas tada, 2014 metais, buvo teisingas, su šia valstybe geriau kartu nebūti. Jie destruktyvūs: ne todėl, kad destrukcija yra jų arkliukas, o todėl, kad yra išdavikai, užgrobę Kijevo sostą, vykdydami užsakymą iš toli. Jų šeimininkams reikalinga ne stipri Ukraina, o konfrontacija prie Rusijos sienų. Nieko asmeniško, tik geopolitika. Tūkstantis dienų.

       Bet ir mes patys daug ką sugebėjome. Mes organizavome socialinę sistemą. Mes sugebėjome sukurti valdžios institutus. Mes... čia ilgai vardinti galima. Mes jau jiems anglis parduodame, iš to ir maitiname mūsų biudžetą. O jie, nors iš šaukia, kad mes „untermenš“ (ne žmonės), bet nusišluosto. Perka.

       Keletas organizacijų pasiūlė sausio 9 d., pusę penkių ant palangių padėti žvakes. Ką gi, tai nėra bloga idėja. Pastatyk žvakę – prisimink tą tūkstantį dienų.

Darja Timosčiuk, 2017-01-09

Šaltinis: mianews.ru  

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.